Vladui Mironui- 140

Vladas Mironas: rokiškėnas kunigas, signataras ir ministras pirmininkas

Vilma Baukaitė

 

 

Didžiuliame Rokiškio krašto iškilių asmenybių kaleidoskope yra ir Vlado Mirono pavardė, jau įsipynusi į Lietuvos žmonių kasdienybę. Vilniuje, Kaune, Panemunyje rasime jo vardu pavadintą gatvę, Dauguose (Alytaus raj.) – ne tik ją, bet ir mokyklą. 2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II įtraukė V. Mironą į Bažnyčios kankinių sąrašą – martirologą. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus jį įtraukė į kitą, žydus gelbėjusių žmonių, sąrašą¹. Rokiškėnams šio Lietuvos XX a. pirmosios pusės politinio gyvenimo dalyvio pristatyti turbūt nebereikia, bet 140 m. jo gimimo sukakties proga sunku atsispirti pagundai atidžiau pažvelgti į jį būtent kaip į rokiškėną, tiksliau – kaip į panemunietį. Viena vertus, V. Mironas kaip ir daugelis šiandienos studentų, pradėjęs studijas, gimtinėje tapo tik svečiu. Gyvenimas šį žmogų keletą kartų nubloškė toli už Lietuvos: jis studijavo Sankt Peterburge, lankėsi JAV, Vakarų Europoje, o žemiškąją kelionę baigė Vladimiro lageryje centrinėje Rusijoje. Kita vertus, tėvai, artimieji ir bičiuliai turėjo įtakos V. Mirono pasaulėžiūrai, vertybėms, gyvenimo būdui. Brėždama šios asmenybės biografijos kontūrus, norėčiau išryškinti ir vėlesnius jo ryšius su kraštiečiais.

 

Mironas, Rokiškio kraštas... ir Latvija

 

V. Mirono vaikystė prabėgo gimtajame tuometinio Čedasų valsčiaus Kuodiškių vienkiemyje, prie Vyžuonos upės. Jo tėvai Ona ir Zigmas Mironai sumaniai valdė nemenką šeimos ūkį. Jau kitą dieną berniuką 120 metų senumo medinėje Panemunio bažnyčioje pakrikštijo ilgametis jos klebonas Rufas Kutkevičius. Ji neišliko – sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Nauja mūrinė istoristinio stiliaus Šv. Trejybės bažnyčia miestelyje iškilo 1922–1936 m. klebono Vincento Norkaus pastangomis. Mironų šeima rėmė jos statybas lėšomis. Kunigas bažnyčiai padovanojo du dailininko Petro Kalpoko paveikslus: „Švč. Margelės Marijos ėmimas į dangų“ ir „Nukryžiuotasis“.

Bet grįžkime į XIX a. pabaigą, tuometinės Kauno gubernijos šiaurės rytus. Apie Mironų šeimos gyvenimą žinome nedaug. Jie garsėjo kaip kuklūs, dosnūs, sumanūs, darbštūs, kartu su samdiniais prie vieno stalo pietaudavę žemdirbiai. Jie valdė daugiau nei du valakus, apie 50 ha, žemės ir miško². Vyresnieji Mironai mėgo bendrauti su netoliese, Veseliškių kaime, arčiau Nemunėlio upės, ūkininkavusių brolio Jeronimo Mirono ir Antano Stašio šeimomis. Vyžuonos upė skyrė Kvetkų ir Panemunio parapijas, tačiau netapo kliūtimi bičiulystei – Mironai susitikdavo ir su Kvetkų valsčiaus Miškinės kaimo stambių ūkininkų Petro ir Juzefos Kalpokų šeima, su kuria vėliau netgi susigiminiavo. Visas šeimas jungė daugelio lietuvių žemdirbių šeimų svajonė – kad bent vienas iš vaikų pasirinktų dvasininko kelią. Veseliškių gyventojai galėjo didžiuotis iš jų kaimo kilusiais kunigais Juozapu Mironu ir Konstantinu Stašiu (klebonavusiu Kamajuose 1899–1906 m.), kurie buvo pasirengę prireikus savo pavyzdžiu įkvėpti ir lėšomis paremti giminaičius, kad jie įgytų reikiamą išsilavinimą.

Maždaug dešimties metų V. Mironas pradėjo lankyti Panemunio pradžios mokyklą. Ją baigė 1892 m. Atrodo, kad berniukas prasilenkė su 1892–1893 m. ten dėsčiusiu būsimuoju latvių dailininku, meno kritiku ir rašytoju Janiu Jaunsudrabiniu. Iš kaimyninės Kuršo gubernijos Neretos kilęs jaunuolis, pats neseniai baigęs mokyklą, mokė vaikus skaityti ir rašyti rusiškai, bet, atrodo, galėjo susikalbėti ir lietuviškai – vėliau į latvių kalbą vertė Kristijono Donelaičio, Petro Vaičiūno ir kitų rašytojų kūrybą. Netoli dviejų gubernijų ribos gyvenusius lietuvius latviškos žemės irgi labai traukė, ten jie vykdavo apsipirkti, ieškoti darbo, mokytis. Jauniausias Kuodiškių Mironų sūnus mokslus tęsė būtent Kuršo gubernijoje – Mintaujos (dabar Jelgava) gimnazijoje. Ne tik Mironai, bet ir kiti jų giminaičiai bei bičiuliai išlydėjo vienmečius sūnus į šią mokyklą: Kalpokai – Petrą, Veseliškių Stašiai – dėdės garbei vardą gavusį Konstantiną ir Juozapą. Kitais metais į Mintaują atvyko ir už V. Mironą pora metų jaunesnis anksti mirusios Antano Stašio sesers Barboros Stašytės-Tūbelienės sūnus Juozas, žymaus Panemunėlio kunigo Juozo Katelės krikšto sūnus. Kol vaikai mokėsi, šeimos pakaitomis lankydavo Mintaują, paremdamos giminaičius maistu ir lėšomis.

Mintauja buvo svarbus Latvijos kultūrinis centras, garsėjęs dėl nepalyginamai menkesnių nei lietuviškose gubernijose apribojimų besiformuojančiomis latvių kultūros tradicijomis. Gali būti, kad jos įkvėpė ir būsimuosius lietuvių inteligentus. Latviai netrukdomai galėjo skaityti knygas ir spaudą gimtąja kalba. Dar 1848 m. Mintaujoje įvyko pirmasis latvių teatro spektaklis, o kaip tik tuo metu, kai ten mokėsi V. Mironas, 1895 m., – ir ketvirtoji dainų šventė. Maždaug ketvirtadalį miesto gyventojų sudarė lietuviai. Mintaujos katalikų bažnyčioje pamokslai buvo sakomi lietuviškai. Greičiausiai 1894–1895 m. V. Mironui teko dalyvauti iš Svėdasų valsčiaus kilusio vikaro Juozo Tumo-Vaižganto aukotose Šv. Mišiose.

Be jau paminėtųjų jaunuolių, Mintaujos gimnazijoje mokėsi būsimieji iškilūs lietuvių visuomenės veikėjai: Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru tapęs ir atkurtai valstybei vadovavęs Antanas Smetona, būsimasis Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, II Rusijos Dūmos narys, ministras Vladas Stašinskas, ministtas Kazimieras Jokantas, vienas iš Kauno universiteto steigėjų gydytojas prof. Petras Avižonis, leidėjas Jurgis Šlapelis. Tautiečių inteligentų, visų pirma mokytojo Jono Jablonskio³  paskatinti, vyresnieji moksleiviai susibūrė į slaptą lietuvišką draugiją, į kurią įsileisdavo tik progimnazijos kursą, keturias klases, baigusius jaunuolius.

1896 m. rudenį V. Mironas ir jo bičiuliai grįžo tęsti mokslų į penktąją klasę, bet jų laukė nelengvas išbandymas. Naujas mokyklos direktorius pareikalavo, kad lietuviai, maždaug ketvirtis mokinių⁴, rytinę maldą skaitytų nebe gimtąja kalba, o rusiškai. Pirmasis šią prievolę turėjęs įvykdyti ir nepaklusęs J. Tūbelis jau netrukus buvo išvarytas iš gimnazijos be teisės tęsti mokslus. Kadangi palūžo tik keletas lietuvių, po ilgų bandymų paveikti likusius, prieš Kalėdas dar daugiau nei 30 vaikų paliko mokyklą⁵. P. Kalpokas jau anksčiau buvo spėjęs pasirinkti dailininko kelią, tad į Panemunio apylinkes parvažiavo tik V. Mironas ir broliai Stašiai. Keletą mėnesių iki rudens jaunuoliai netikėtai praleido gimtinėje.

Jei bausmė būtų galiojusi ir toliau, tektų kalbėti apie visai kitokias šių žmonių biografijas. Vis dėlto Mintaujos lietuvių inteligentų patariami moksleiviai išsiuntė bendrus skundus įtakingiems pareigūnams, taip pat ir švietimo ministrui. Iš Sankt Peterburgo sulaukę leidimo tęsti mokslus kitoje švietimo įstaigoje, jie rudenį vėl iškeliavo, tik jau skirtingomis kryptimis. Progimnazijos kurso diplomą prieš išvykdamas pasiėmęs V. Mironas ryžosi pasirinkti dvasininko kelią ir 1897 m. birželį sėdo rašyti prašymo priimti jį į Vilniaus Romos katalikų dvasinę seminariją. Panemunio valsčiaus seniūnas Juozapas Pūgžlys liepos 1 d. jaunuoliui parengė pažymą, kad valsčiaus valdyba sutinka jį atleisti nuo valstiečių ir karo prievolių⁶. Ir V. Mironui, ir J. Stašiui pavyko įstoti į seminariją, todėl jie abu išvyko į Vilnių. K. Stašys baigė mokyklą Samaroje (Rusija) ir pasirinko farmacijos studijas Dorpato (dab. Tartu, Estija) universitete. Visi trys vėliau jau tik kaip laukiami svečiai grįždavo gimtuosius kaimus.

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje kiek didesnį išsilavinimą turėjo nedaug valstiečių kilmės žmonių. Perėjimas į inteligentų, juolab dvasininkų luomą, dažnai nutolindavo jaunus žmonės nuo artimųjų. Kartais jie nesimatydavo net po keletą metų, dalis susitikę neberasdavo bendros kalbos⁷. Atrodo, kad V. Mironas taip dramatiškai su tėvais ir broliais nesusvetimėjo. Kuodiškiuose lankėsi nedažnai, tačiau džiaugėsi bendravimu su artimaisiais. Mėgo pasivaikščioti po sodą, pievas ir laukus, maudydavosi Vyžuonoje. Svečias nepamiršdavo pasiteirauti samdinių, ar jie pakankamai uždirba ir turi laiko poilsiui.

Lietuvos Nepriklausomybės metais Kuodiškiai gerokai pasikeitė. Vyriausiasis V. Mirono brolis Antanas gerokai modernizavo sodybą, erdviame naujajame dviaukščiame gyvenamajame name buvo įrengti patogūs kambariai ne tik namiškiams ir svečiams, bet ir samdiniams. A. Mironas vedė dailininko P. Kalpoko seserį Oną, todėl ant senojo gyvenamojo namo pamatų vėliau iškilo jų abiejų sesers Teklės Slavinskienės vasarnamis. Dabar Kuodiškiuose jis ir beliko, o apylinkių peizažą prabėgę metai nemenkai paveikė. Ankstesniais vaizdais, visų pirma krūmais ir medžiais apaugusiomis Vyžuonos pakrantėmis, galime pasigrožėti tuometinėse nuotraukose arba P. Kalpoko peizažuose.

 

Mironas, Rokiškio kraštas... ir Latvija

 

Mironų pavardė gana reta ir įsimintina, daugeliui pirmiausiai siejasi su Nepriklausomybės akto signataru arba teatro primadona Monika Mironaite. Kalbininkai kildina šią pavardę iš graikų kilmės krikšto vardo Mironas, būdingo ortodoksų šalims ir reiškiančio kvapiuosius sakus, mirą. Beje, jie nurodo, jog iš Panemunio krašto kilusiųjų Mironų pavardė tariama su ilgąja o – Mirõnas, bet Telšių rajone gyvenančiųjų bendrapavardžių – su trumpąja i – Mìronas⁸.

Griežtai tvirtinti negalime, bet atrodo, kad bent tolimi giminystės ryšiai sieja visas Panemunio, Panemunėlio, Rokiškio apylinkėse anksčiau gyvenusias Mironų šeimas. Jų geneologija besidomintis Tomas Astrauskas, itin išplėtęs žinias apie šios giminės medį, rado, jog signataro protėviai gyveno Veseliškiuose dar XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais. 1778 m. ten gimęs galimai Andriaus vardą turėjęs šios giminės atstovas su Rozalija Jasiūnaite turėjo tris sūnus Juozapą, Stanislovą⁹ ir Joną. Apie trečiąjį daugiau žinių nerasta, tačiau kiti du broliai, atrodo, pradėjo giminės atšakas, įsitvirtinusias ir netoliese esančiuose Naujikų, Sipelių, Naujasodės, Janavos kaimuose, iš ten pasklidusias po tolimesnes vietoves. Vėlesnė Veseliškiuose gyvenusi karta, Stanislovas Mironas su pirmąja ir vėliau antrąja žmonomis Ona Leponaite ir Terese Šapranauskaite susilaukė ne mažiau kaip penkių sūnų: Romualdo, Antano, Jeronimo, Zigmo ir Kazimiero. Z. Mironas įsikūrė Kuodiškių vienkiemyje, vesdamas jį valdžiusios šeimos dukterį Oną Stasiukėlytę. Jiedu susilaukė bent penkių vaikų, taigi kunigas turėjo ne tik brolius Antaną, Juozapą, Viktorą, bet ir seserį Konstanciją, tik ji galimai mirė dar vaikystėje – konkretesnių žinių neišliko.

Giminės geografija jau XX a. pirmaisiais dešimtmečiais gerokai plėtėsi. Dalis išvyko į JAV. Keletą Mironų likimas atvedė į Dzūkiją. Viktoras Mironas, greičiausiai svečiuodamasis pas brolį, susipažino su mergina iš Daugų apylinkių ir su jaunamarte grįžo į gimtinę. Deja, vos penkerius metus santuokoje pagyvenęs vyras 1921 m. mirė. Našlė Uršulė Mironienė grįžo pas savo artimuosius ir ištekėjo antrą kartą. Našlaičiu likusį sūnėną Julių lėšomis rėmė, jam padėjo dėdė kunigas. Baigęs mokslus ir karinę tarnybą, J. Mironas įsikūrė jo ūkyje Bukaučiškėse. 1941 m. vedė, bet po poros metų kartu su žmona Ona patyrė didelę netektį – mirė vienintelis jų sūnelis. 1944 m. partizanu tapęs vyras buvo du kartus suimtas, gavo septynerių metų lagerio bausmę ir jau kitąmet mirė.

V. Mirono brolis Juozapas buvo prasilavinęs žmogus, baigęs Panemunio pradžios mokyklą, galbūt kokius nors apskaitos ar raštvedybos kursus. Jis kurį laiką vadovavo Panemunio valsčiui, buvo miestelio Lietuvių tautininkų sąjungos skyriaus vadovas, nuo 1923 m. priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Jis šeimos nesukūrė ir gyveno su vyriausiojo brolio Antano šeima, kurioje augo dėdės vardą gavęs sūnus Vladas ir dvi jaunesnės dukros: Ona ir Stefanija. Mergaitės baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete, priklausė skautų organizacijoms. Jas globojo teta T. Slavinskienė ir dėdė kunigas. O. Mironaitė 1940 m. spėjo baigti studijas ir iki 1944 m. Kaune dirbo vaikų gydytoja. Jų brolis Vladas apie 1938 m. vedė ir perėmė tėvų ūkį Kuodiškiuose. Deja, visa Mironų šeima, gyvenusi šiame vienkiemyje, pateko į 1941 m. birželio 14 d. ištremtųjų sąrašus: ir abu kunigo broliai, ir neseniai vedęs jaunasis sodybos šeimininkas su žmona Bronislava bei mažutėmis dukrelėmis Ona Danute ir Antanina. Iš pradžių, pakeliui į Rešiotus, mirė J. Mironas, po pusketvirtų metų Vysokaja Griva (Altajaus kr.) gyvenvietėje – ir A. Mironas. V. Mirono jaunesniojo šeimai Rusijoje gimė dar ir sūnus Algimantas. Nors 1958 m. Mironai buvo paleisti iš tremties, bet pasiliko Altajaus krašte. Dabar Barnaulo mieste gyvena verslininkas Aleksejus Mironas – Algimanto sūnus. Abiems seserims Mironaitėms pavyko išsigelbėti – 1944 m. jos išvyko pirmiausiai į Vokietiją, vėliau į Belgiją, 1950 m. persikėlė į Kanadą, po keleto metų – į JAV, Čikagą, kurioje sulaukė garbaus amžiaus.

Lietuvoje daugelis klausia apie kunigo V. Mirono ir aktorės Monikos Mironaitės giminystę. Žinoma aktorė buvo kilusi iš Jeronimo Mirono ir Uršulės Vengelionytės šeimos, kuri susilaukė net vienuolikos vaikų, bet dalis jų mirė anksti. Vyriausiąjį iš užaugusių sūnų, kunigą Juozapą, jau paminėjome net keletą kartų. Jis dar 1888 m., po kunigo šventimų, pasiekė Dzūkiją, tapdamas Valkininkų vikaru. Vėliau vadovavo kelioms pietryčių ir pietų Lietuvos parapijoms: Adutiškio (Švenčionių raj.), Gelvonų (Širvintų raj.), Lavoriškių (Vilniaus raj.), Užguosčio (Prienų raj.). Platino lietuvišką spaudą. 1914 m. V. Mironui išvykus iš Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos, į ją grįžo vyresnysis pusbrolis. J. Mironas ten 1918 m. ir baigė savo žemiškąją kelionę – palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Ūkį Veseliškiuose paveldėjo jauniausiasis sūnus Romualdas, V. Mirono vienmetis, susituokęs su kaimynų dukra Konstancija Stašyte. Jiedu kartu užaugino penkis vaikus: Joną, Stanislovą, Danielių, Eleną ir Bernadetą. Šios šeimos žmonių tokia pat pavarde galite sutikti Vilniuje: fiziką Audružį Mironą, dėstytoją Mildą Mironaitę, televizijos prodiuserį Romualdą Mironą.

Vidurinysis sūnus Petras, Tartu baigęs veterinarijos studijas, ilgus metus dirbo Rusijoje, tik 1912–1914 m. ėjo Rokiškio apskrities veterinarijos gydytojo pareigas, o 1921 m. pagaliau grįžo į tėvynę, įsikūrė Kaune. Tapo veterinarijos specialistu iš pradžių Lietuvos kariuomenėje, vėliau Žemės ūkio ministerijoje. Jis vedė Uršulę Baltušonytę, vėliau – Lioni Feldman, su kuria susilaukė penkių vaikų. Pilnametystės sulaukė tik Ričardas Gabrielius, Andrius Rudolfas ir Monika. 1933 m. P. Mironas mirė, būdamas vos 60 m. amžiaus. Nuo to laiko giminaičius globojo, prireikus lėšomis paremdavo V. Mironas. Kalbininkas, vertėjas, pedagogas R. G. Mironas buvo sukūręs šeimą dukart, susilaukė trijų dukrų: Sitos, Valentinos ir Noros. Publicistas A. R. Mironas apie 1935 m. vedė Gabrielę Bielskytę, jiems iš pradžių gimė mamos ir dėdės vardą gavęs sūnus, o vėliau ir dukra Loreta. Šeima 1944 m. išvyko į Vokietiją, vėliau į JAV ir įsikūrė Filadelfijoje, ten įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą. Monikai Mironaitei pirmojoje santuokoje, su režisieriumi Algirdu Jakševičiumi, gimė dukra Dagnė. Kadangi jis dar 1941 m. mirė, dėdė kunigas Antrojo pasaulinio karo metais vėl rėmė pusbrolio dukrą ir jos mergaitę.

Mironų giminės raida atspindi ir spalvingą, ir dramatišką XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją: ūkininkų vaikai iš pradžių ne tik sklido po gimtąjį kraštą, bet ir ieškojo laimės Rusijos gilumoje arba Vakaruose. Vienam iš sūnų tekdavo likti tėvų ūkyje, bent vienas įgydavo aukštąjį išsilavinimą, kuris gerokai išplėsdavo ne tik jo paties, bet ir artimųjų, ypač sūnėnų ir dukterėčių, socialinius ir geografinius horizontus. Lietuvos Respublikoje modernėjant visuomenei, augant miestams, svarbiu traukos centru tapo laikinoji sostinė Kaunas. Užtikrintai kylančią giminės gerovės kreivę drastiškai suardė valstybės okupacija – represijas patyrė ne tik V. Mironas, bet ir jo broliai, sūnėnai, pusbrolio Romualdo šeima. 1940–1945 m. politiniai sukrėtimai lėmė daugelio iš jų per ankstyvą mirtį, priverstinį išvykimą iš tėvynės į Rusijos gilumą arba Vakarus. Z. Mirono vaikų ir anūkų Lietuvoje visai nebeliko. Jo sūnėnas R. Mironas mirė tremtyje, o artimieji tik 1956–1958 m. galėjo pradėti naują gyvenimą tėvynėje. Vien P. Mirono vaikams pavyko išvengti represijų ir netgi sulaukti pripažinimo savo šalyje.

 

Mironas valstybininkas

 

Palikti pėdsaką valstybės istorijoje greičiausiai svajoja daugelis jos politiniame gyvenime dalyvaujančių žmonių. Vienų norai neišsipildo, kitiems nuolatinės pastangos ir sėkmė lemia išskirtinę vietą istorijoje, treti įsitraukia į istorijos vyksmą greičiau vedami pareigos nei poreikio pasiekti politikos aukštumas. Tarp tų trečiųjų energingų, žingeidžių, bet kuklių žmonių atsidūrė ir V. Mironas.

1905 m. gruodžio 4–5 d. V. Mironas dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, į kurį susibūrė net 2000 tautiečių. Vilniaus lietuvius inteligentus surengti šį susirinkimą paskatino spalio 30 d. paskelbtas imperatoriaus Nikolajus II manifestas apie Rusijos žmonėms suteikiamas demokratines laisves, numatytą sukviesti parlamentą. Nors rengėjai Vilniaus generalgubernijos administracijai žadėjo tartis dėl krašto atstovavimo Dūmoje, susirinkusieji krašto žmonės pirmąkart viešai pabrėžė ir Lietuvos politinio savarankiškumo siekį.

Dvidešimt penkerių metų Vilniaus privačių mokyklų kapelionas V. Mironas jau buvo spėjęs išgarsėti – prieš keletą mėnesių jis subūrė dvasininkus ir pasauliečius, ir pateikė Vilniaus vyskupui Edwardui Roppui prašymą gausiai tautiečių gyvenamose vyskupijos parapijose leisti sakyti pamokslus ir giedoti lietuviškai. Nors jo pastangos nesulaukė atsako, bet suartino su bendraminčiais¹⁰. V. Mironas nepriklausė Didžiojo Vilniaus Seimo Organizaciniam komitetui, bet jam talkino¹¹. Suvažiavimui prasidėjus, šis dvasininkas nurodė susirinkusių kunigų pageidavimą, kad prezidiume dirbtų ir jų atstovas¹². V. Mironas ir dar kartą kreipėsi į susirinkusius, tačiau išsamesnių liudijimų apie jo kalbą rasti nepavyko.

Dvasininkijos atstovai siekė tapti trečiąja politine jėga – nauja vieninga atsvara socialdemokratams ir liberaliai Lietuvių demokratų partijai. Vos suvažiavimui pasibaigus, gruodžio 6 d., apie penkiasdešimt kunigų¹³  susirinko Šv. Mikalojaus parapijos namuose. Į šį pasitarimą buvo pakviestas ir kunigas V. Mironas, turėjęs tapti steigiamos Lietuvių krikščionių demokratų partijos atstovu Vilniaus vyskupijoje, Centro komiteto nariu¹⁴. Deja, 1905 m. dėl vyskupo E. Roppo pasipriešinimo, kitų aplinkybių lietuvių dvasininkijos politinis telkimasis greit sustojo. Krikščionių demokratų ideologijos raida Lietuvoje nenutrūko, bet V. Mironas nuo jos atitolo ir 1917 m. antrąkart įkuriant partiją jau nebedalyvavo.

Vilniuje jaunasis kunigas atnaujini pažintis su Mintaujos gimnazijos absolventais. Jaunesniųjų ir vyresniųjų bičiulystei mokykloje trukdė amžiaus skirtumas, bet praėjus keletui metų juos ėmė sieti tarp tų pačių sienų praleisto laiko atsiminimai. V. Mironas ypač susibičiuliavo su Antanu Smetona ir jo šeima – tapo jo rėmėju ir talkininku. Jau Pirmojo pasaulinio karo pradžioje šis Vilniaus lietuvių spaudos leidėjas ir publicistas ėmė kelti Lietuvos politinės ateities ir sienų klausimą.

Vokiečiams okupavus kraštą, Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininkas A. Smetona gindavo tautiečių interesus susitikimuose su naująja valdžia.  Lietuvių inteligentai stengėsi palaikyti su ja ryšius, ir siekdami švelninti okupantų savivalę, ir stengdamiesi iškelti Lietuvos klausimą į tarptautinę plotmę. Kadangi Vokietija norėjo prisijungti užimtąsias Rusijos žemes, prasidėjo sudėtinga šachmatų partija, kurioje lietuviams politikams teko pasitelkti universitetuose sukauptas teisines žinias, visą savo nedidelę patirtį, atsargumą ir lankstumą. A. Smetona kartais pasikviesdavo vokiečių politikus arba karininkus į Daugus, kur arba svetinguose V. Mirono klebono namuose, arba irstantis valtimi Didžiulio ežere buvo galima neoficialiai pasikalbėti.

Vokietija norėjo įtikinti priešininkų šalis, kad krašto žmonės patys siekia prisijungimo prie jį pradėjusios valdyti kaimyninės valstybės. 1917 m. vasarą okupacinė valdžia sutiko su lietuvių prašymu leisti patiems Vilniuje surengtoje konferencijoje išrinkti Lietuvą atstovausiančią Tarybą. Jos Organizaciniame komitete dalyvavęs V. Mironas buvo įtrauktas ir į rengėjų paruoštą kandidatų sąrašą.

Beveik trečdalis, net 66 iš 222 į 1917 m. rugsėjo 18–22 d. į Vilniaus Žiemos teatre (dabar Rusų dramos teatras) vykusią Lietuvių konferenciją susirinkusių tautiečių buvo kunigai. Renkant Lietuvos Tarybą V. Mironas kartu su Justinu Staugaičiu gavo daugiausia balsų tarp dvasininkijos. Dar daugiau jų surinko tik iškilūs Vilniaus lietuvių politinio gyvenimo dalyviai Jonas Basanavičius, A. Smetona, Jurgis Šaulys, Petras Klimas ir Mykolas Biržiška. Be jau minėtųjų, Lietuvos Tarybos nariais tapo Saliamonas Banaitis, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis.

Nuo institucijos darbo pradžios iki 1918 m. vasario 15 d. Mironas buvo vienas iš jos vadovų – antrasis vicepirmininkas. Dirbo Lietuvos Tarybos biudžeto, Švietimo, Tremtinių ir belaisvių, Rekvizicijų komisijose. Palaikė ryšius su Alytaus, Rokiškio, Biržų apskričių gyventojais. Pirmininkavo dešimčiai Lietuvos Tarybos (vokiečių k. Litauische Landesrat) posėdžių 1918 m. sausio 26–31 d.

Aplink šios institucijos pirmininką A. Smetoną telkėsi nuosaikieji politikai, akylai sekę tarptautinės politinės padėties pokyčius ir ketinę Lietuvos Nepriklausomybę pasiekti kompromisų su Vokietija keliu. Kartu su A. Petruliu, J. Šauliu ir J. Šernu jį rėmė V. Mironas: „reik imti, kas galima“, „jei per daug reikalausim, tai nieko neteksim“¹⁵. Lietuvos valstybingumo atkūrimo procesą lydėjo visų institucijos narių bendradarbiavimas, siekiant to paties tikslo, ir įtampa tarp oponentų Taryboje. Radikaliesiems kairiesiems politikams, skatinusiems nenuolaidžiauti ir kuo greičiau skelbti nepriklausomą demokratinę Lietuvą, pavyko įtikinti atsargiuosius kolegas.

1918 m. vasario 16 d. V. Mironas kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centrinio Komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete (dabar Signatarų namai) pasirašė bene svarbiausią jo gyvenime dokumentą. Dvidešimt Lietuvių konferencijos įgaliotų vyrų porą mėnesių brandintame akte pabrėžė, kad Lietuva atsiejama nuo visų ankstesnių saitų, buvusių su kitomis valstybėmis. Praėjus daugiau nei mėnesiui, Lietuvos Tarybai teko bent nenoromis sutikti su V. Mirono ir jo bendraminčių siūlymu: jei Vokietija ignoruos Lietuvos valstybingumą pagal Vasario 16-osios aktą, tegu pripažįsta bent pagal Gruodžio 10-osios memorandumą: „pasyvizmas dabar pragaištingas“¹⁶. Laukiant vis akivaizdesnio Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare, bent toks kovo 23 d. gautasis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas buvo svarbus – leido sustiprinti savarankiškumą nuo okupacinės valdžios.

Vėliau rašytuose atsiminimuose V. Mironas konstatavo, jog „tuomet dar karaliai buvo madoje“¹⁷. Nuosaikieji signatarai dar liepos mėn. manė, jog Lietuva taps monarchine valstybe: „Faktų yra, kad vokiečiai, pašaukti Bulgarijon ar Rumunijon, nuo žmonių nenutolo iš jų balso klausė“¹⁸. Jie siekė, kad katalikiškos dinastijos atstovas apsiribotų gana nedidelėmis galiomis, įsipareigotų išmokti lietuvių kalbą, gerbtų lietuvių kultūrą. V. Mironas buvo vienas iš atkakliausių aiškesnio institucijos įvardinimo – žodžio Valstybės įterpimo į Lietuvos Tarybos pavadinimą (vok. k. Litauische Staatsrat) – šalininkų. Rudenį jos nariams pradėjus telktis pagal politines pažiūras, V. Mironas tapo 1917 m. įkurtos Tautos pažangos partijos šalininku ir šios frakcijos nariu.

Nors karui pasibaigus 1918 m. lapkritį–gruodį krašte tvyrojo suirutė, bet Rusijai žlugus, o Vokietijai pralaimėjus karą, Lietuvos Valstybės Taryba ir pirmosios vyriausybės pagaliau galėjo imtis atsakomybės už krašto politinę ateitį. Politikams buvo labai svarbi krašto žmonių parama, parodyta ir susitikimuose, ir laiškuose. Savo kreipimąsi į Vilnių išsiuntė ir V. Mirono kraštiečiai: „Panemunio apylinkės gyventojai, viešame susirinkime apsvarstę stovį kuriamosios Lietuvos valdžios, sudarė šią rezoliuciją: išreiškia širdingą padėką Valstybės Tarybai už nenuilstantį triūsą išgavime Lietuvos nepriklausomybės. Pasižada visokiais būdais remti dabartinę laikinai susidariusią Lietuvos valdžią“¹⁹.

V. Mironas daug prisidėjo, organizuodamas Daugų savivaldą – parapijinį komitetą. Deja, pirmaisiais Nepriklausomybės metais gyvenimas miestelyje netapo lengvesnis. 1919 m. sausį miestelyje pasirodė bolševikų kariuomenė, kurią pavyko išstumti tik balandį. Liepos mėnesį Daugus užėmė lenkai, pasitraukę iš Lietuvos ir Lenkijos ginčytinose žemėse buvusio miestelio tik po metų. Jie net du kartus suėmė V. Mironą – rugpjūčio 15 d. per Žolinės atlaidus Pivašiūnuose ir gruodį.

1920 m. kovo–liepos mėn. signataras buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Susitikimuose su tautiečiais pasakojo apie padėtį Lietuvoje, rūpinosi jų moraline, politine ir finansine parama valstybei. Jam grįžus į Lietuvą, pagal paskutinę laikinąją 1920 m. birželio 10 d. Konstituciją jau buvo susiformavusi šios respublikos aukščiausioji valdžia: prezidentas, vyriausybė, parlamentas. Kunigas galėjo imtis vien sielovados darbo ir parvyko į Daugus.

Prie politinės veiklos V. Mironas vėl grįžo 1926 m. Kartu su dviem iš Tautos pažangos partijos išaugusios Lietuvių tautininkų sąjungos lyderiais, A. Smetona ir Augustinu Voldemaru, jis buvo išrinktas į III Seimą. Krikščionims demokratams oponavusiai partijai priklausęs kunigas žinojo Kaišiadorių vyskupo Juozo Kuktos nuostatas ir nepaprašė jo leidimo kandidatuoti rinkimuose, kuriuo žinojo negausiąs. Tapęs parlamentaru ir sulaukęs priekaištų dėl savivalės, V. Mironas greičiausiai pažadėjo Seime neišsišokti – atrodo, kad jis nė kartą nepasisakė. Jo santūrumas netapo kliūtimi, atspindint parlamente tautininkų poziciją, kurią nuolat energingai gynė abu likusieji partijos kolegos, žinomi oratoriai ir publicistai. Metams baigiantis dešinieji ryžosi išstumti iš politikos olimpo kairiuosius, bet po to jame paradoksaliai įsitvirtino ne krikščionys demokratai, o A. Smetonos vadovaujami tautininkai.

1928 m. sausio pradžioje V. Mironas tapo Tikybos reikalų departamento prie Vidaus reikalų (vėliau Švietimo ministerijos) direktoriumi. Šias tarpininko tarp valstybės ir Bažnyčios pareigas oficialiai ėjo beveik pusantrų metų. Laikinojoje sostinėje jis turėjo daug visuomeninių pareigų. 1934–1940 m. buvo Vytauto Didžiojo ordino tarybos narys. Nuo 1934 m. priklausė Draugijos bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti valdybai. 1934–1938 m. dirbo Kauno miesto taryboje. Vadovavo Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimties metų šventės parengimo komitetui.

Beveik dvidešimt metų Lietuvos užsienio politikai didžiulio poveikio turėjo komplikuoti santykiai su didelę rytinę jos dalį ir sostinę Vilnių užėmusia Lenkija. V. Mironas dalyvavo Vilniaus Rytų komisijoje, kuri palaikė ryšius su ten gyvenančiais tautiečiais. Dar daugiau – 1929–1937 m. signataras perduodavo valstybės piniginę paramą Laikinajam (nuo 1935 m. – Tautiniam) Vilniaus lietuvių komitetui. Nuo 1928 m. jam vadovavo jau minėtasis iš Veseliškių kilęs V. Mirono bičiulis, ministro pirmininko J. Tūbelio giminaitis farmacininkas K. Stašys. Komitetas gynė lietuvių teises Lenkijos valdžios įstaigose, rūpinosi draugijų, švietimo įstaigų išlaikymu ir bendradarbiavimu, palaikė ryšius su kitomis Lenkijos tautinėmis mažumomis. V. Mironas, nekirsdamas Lenkijos sienų, per Rygą Baltijos jūra pasiekdavo laisvąjį Dancigo miestą, į kurį Lenkijos piliečiai galėdavo atvykti be vizų. Panemuniečiams susitikus, K. Stašys maždaug kas du mėnesius gaudavo apie 20 tūkst. JAV dolerių (apie 200 tūkst. litų), per metus – vieną, pusantro milijono litų, nuo 1919 m. iki Vilniaus atgavimo 1939 m. – apie 20 mln. litų. Apie šią slaptą misiją be valstybės vadovų žinojo tik užsienio reikalų ministras ir valstybės kontrolierius²⁰. Vilniaus lietuvių komitetas minėtas lėšas vėliau teigdavo gavęs iš Amerikoje gyvenančių tautiečių.

Didėjant Vokietijos spaudimui Klaipėdos krašte, A. Smetona ėmė svarstyti galimybę kiek pataisyti santykius su Lenkija. 1938 m. pradžioje jis įgaliojo V. Mironą pasikonsultuoti su neoficialiais kaimyninės valstybės atstovais. Dar sausiui baigiantis kunigas susitiko su Kretingos grafu Aleksandru Tiškevičiumi ir Varšuvoje gyvenusiu jo sūnumi Stanislovu. Nepaisant jų pastangų, šios derybos greitai nutrūko. Kovo 17 d. Lenkija pateikė ultimatumą, kuriame reikalavo pagaliau užmegzti oficialius dvišalius santykius.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu ministras pirmininkas buvo išvykęs iš Lietuvos. Pablogėjus sveikatai, jis dar sausio 18 d. su šeima išvažiavo į Šveicariją, Lokarną gydytis. Deja, ten ligonio sveikata dar prastėjo ir artėjant Vasario 16-ajai Jadvyga Tūbelienė paprašė, kad po šventės pas juos atvyktų kunigas V. Mironas. Jau po keturių dienų jis išsiuntė pirmąjį laišką A. Smetonai iš Lokarno ir nuolat rašė iki pat išvykimo. Krizė tęsėsi ir gilėjo iki pat vasario pabaigos. Kitoje ligoninėje gulėjo Tūbelių dukrelė Marija. Šeimos draugui reikėjo didelės stiprybės ir palaikant J. Tūbelienę, ir neišduodant tikrosios padėties jos vyrui, kuris nežinojo baisiausių gydytojų nuogąstavimų ir nuolat nekantravo grįžti namo: „Kad šiek tiek geriau, sėdžiu pas Juozą ir pasakoju jam apie ūkį, apie jaunas ir mažas dienas – mėgsta prisiminti, bet beklausydamas pertraukia ir padeda vėl apie savo planus. Matyti vis galvoja apie būsimus darbus. Laikaus kaip galiu, kad tiktai sulaikyti ašaras. Reikia linksmam būti!“²¹. Baigiantis pirmajai kovo savaitei, sulaukus pagerėjimo, V. Mironas išvyko į Lietuvą. J. Tūbelis grįžo į Kauną tik praėjus gegužės pabaigoje.

Sudėtingu metu A. Smetona naujos, XVIII Lietuvos Respublikos vyriausybės (kovo 24–gruodžio 5 d.) sudarymą patikėjo V. Mironui. Jam baigus darbą, šis dvasininkas sutiko vadovauti dar vienam, XIX ministrų kabinetui. Abu tęsė J. Tūbelio pradėtą vidaus politiką. Be to, jie priėmė svarbius darbininkų ir samdinių socialinę apsaugą stiprinusius įstatymus. V. Mirono parašas yra po paskutiniąja, 1938 metų, Lietuvos Konstitucija. Daug keliaudamas po Lietuvą, gegužės 26 d. lankėsi ir Pandėlyje surengtoje Tautos Dienos šventėje²².

Sunkiausia buvo spręsti užsienio politikos klausimus: teko apibrėžti ką tik užmegztus santykius su Lenkija, ieškoti Lietuvai priimtinų Vokietijos politinių reikalavimų įgyvendinimo būdų. Europoje jau tvyrojo būsimo karo nuojauta – per vos daugiau nei metus nuo 1938 m. kovo vidurio iš žemyno politinio žemėlapio dingo dvi valstybės: Austrija ir Čekoslovakija. Kai po Vokietijos grasinimų Lietuva neteko Klaipėdos krašto, dvasininkas baigė kiek daugiau nei metus trukusį darbą vyriausybėje. 1939 m. kovo 29 d. jis atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų.

Beje, V. Mironas 1928–1935 m. nuomavosi butą Jadvygos ir Juozo Tūbelių namuose. Vėliau persikėlė į „Pažangos“ rūmus. Ten 1937 m. paskutiniais gyvenimo mėnesiais globojo sunkios ligos pakirstą ilgametį bičiulį kunigą J. Stašį. 1939 m. spalio pradžioje kunigas į paskutinę gyvenimo kelionę išlydėjo J. Tūbelį.

1939 m. Lietuvių tautininkų sąjungai vadovavęs V. Mironas rinkosi ne politikos lyderio, o pagalbininko vaidmenį. 1905–1939 m. jis nuolat talkindavo A. Smetonai, įgyvendinant šio sumanymus, prisidėdamas prie krašto tapsmo valstybe, padėdamas spręsti painias tarptautinės politikos teoremas, nuolat kildavusias Lietuvos politiniams lyderiams. Iš amžininkų liudijimų atrodo, kad daugybę žmonių pažinojęs dvasininkas nuo 1928 m. daugiau nei dešimtmetį buvo tarpininku tarp Bažnyčios ir valstybės, kariuomenės ir valstybės, vis labiau pailstančios vyresniosios ir nekantraujančios jaunesniosios tautininkų kartos, priekinių politikų gretų ir užkulisių. Bet kuriuo atveju, neįmanoma išbraukti dviejų esminių faktų iš V. Mirono biografijos: jis pasirašė po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu ir buvo vienintelis dvasininkas, vadovavęs jos ministrų kabinetui.

 

Mironas valstybininkas

 

Pirmiausiai norisi rašyti apie V. Mirono politinę veiklą, bet didžiąją gyvenimo dalį jis skyrė sielovadai. Dar kartą grįžkime į Vilnių, kuriame 19–20 a. sandūroje tarp negausių lietuvybės židinių buvo ir Romos katalikų katalikų dvasinė seminarija. Vienas iš tuometinių seminaristų, irgi būsimasis signataras Jurgis Šaulys, sutelkė tautiečius. Būrelio nariai, tarp jų ir V. Mironas, kalbėdavosi su bendraminčiais lietuviškai, skaitė draudžiamą spaudą²³. Lietuviams pradėjus reikalauti parapijos, kur pamokslas būtų sakomas ir giesmės giedamos ne lenkų, o jų gimtąja kalba, seminarijos vadovybė ratelio veiklą sustabdė. 1901 m., V. Mironui baigiant Vilniaus dvasinę seminariją, lietuviai pagaliau sulaukė nedidelės Šv. Mikalojaus parapijos paskyrimo jų sielovadai. Jaunuolis ryžosi pratęsti studijas Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Beje, dalis jos studentų gaudavo valstybės stipendijas. Tais metais į dvi skirtąsias Vilniaus seminarijos auklėtiniams pretendavo trys jaunuoliai, V. Mirono pažymiai buvo prastesni už abiejų konkurentų²⁴. Tiksliai nežinome, ar kokios nors išskirtinės savybės leido pasirinkti būtent jį, ar teko studijuoti remiamam artimųjų.

1904 m. V. Mironas baigė teologijos kandidato studijas, prilygstančias šiandieninei magistrantūrai, ir grįžo į Vilnių. Per Petrines gavęs kunigo šventimus, jaunas privačių mokyklų kapelionas pasinėrė į sparčiai intensyvėjusį lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pokyčius lėmė spaudos draudimo panaikinimas ir ne vien socialinė, bet ir tautinė 1905–1907 m. revoliucija. Mieste augo lietuvių skaičius, formavosi spaudos ir knygų leidybos, kultūrinis, politinis centras. 1917–1918 m. V. Mironas į Vilnių atvažiuodavo jau kaip politikas, Lietuvos Tarybos narys. Dar kartą atgal grįžo jau suimtas 1944 m. ir rugpjūtį ir iš šio miesto išvyko, amžinai palikdamas Lietuvą.

Teologijos kandidato laipsnis atverdavo kunigams karjeros galimybių, kurių neturėjo seminarijos absolventai, kartais ilgai likdavę vikarais arba iki pat mirties administruodavę tik atkampias filijas. Jau 1907 m. Vilniaus vyskupijos valdytojas Kazimieras Michalkevičius paskyrė V. Mironą Choroščės Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Stepono Kankinio parapijos (Baltstogės apyl., Lenkija) klebonu. Po trejų metų jaunas kunigas grįžo į Lietuvą – tapo Valkininkų klebonu ir Merkinės dekanu. Jis labai greitai prigijo Dzūkijoje ir pamilo šio regiono žmones: „kas dzūkas, tas, galima sakyti, <...> jau ir geras žmogus“²⁵.  V. Mironas ėmėsi lietuvių kultūros sklaidos Rytų Lietuvoje: dalyvavo leidžiant jos gyventojams skirtą žurnalą „Aušra“, steigiant įvairių draugijų Valkininkų skyrius: Ūkio, Lietuvių blaivybės, „Rūtos“ švietimo. Tokia įvairovė padėjo žmonėms rasti bent vieną priimtiną draugiją ir kartu turėjo stiprinti socialinę krašto raidą: skatinti verslumą, padėti atsikratyti žlugdančių priklausomybių, leisti išsimokslinti didesniam būriui vaikų ir jaunimo.

1914 m. V. Mironas buvo perkeltas į Daugų Dievo apvaizdos parapiją, kurioje liko iki 1928 m. pradžios. Netrukus miestelis ir jo apylinkės patyrė Pirmojo pasaulinio karo metais įžygiuojant Vokietijos kariuomenei sukeltus gaisrus, kuriuose nukentėjo 28 ūkininkų sodybos, ir okupantų plėšimus, kurių neišvengė net klebonas – „mano nuosavo turto tik likučiai beliko“²⁶. Kunigas lėšomis bei maisto produktais rėmė minėtąją Vilniuje veikusią Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jos globojami lietuviai dėvėjo iš šio kunigo nupirktų dzūkiškų audinių pasiūtus drabužius.

V. Mironui dar Valkininkuose nuolat tekdavo ieškoti subtilių būdų stiprinant lietuvių tautinę savimonę jam pavaldžiose dekanato parapijose. Merkinės dekanas itin rėmė veiklius ir taktiškus dvasininkus, kurie gerais darbais, sumanumu, subtiliu bendravimu įgydavo parapijiečių pasitikėjimą. Karui ir Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, kad dalis Merkinės dekanato – Valkininkai, Marcinkonys, kabeliai ir Ratnyčia – liko už demarkacinės linijos. Likusioje daug kur teko atstatyti sugriautas bažnyčias, imtis remonto darbų, rūpintis labiausiai po šių sukrėtimų nukentėjusiais parapijų žmonėmis. Nors daugumą darbų nuveikė vietos parapijų klebonai, jiems talkino ir nuolat ryšį su Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulaičiu palaikęs dekanas.

V. Mironas negarsėjo teologinėmis įžvalgomis ir pamokslais. Net ir iš išlikusių tekstų matome, kad jis neturėjo didesnių publicisto gebėjimų, nors prašomas parašė po keletą pasvarstymų arba atsiminimų puslapių. Juose į akis pirmiausiai krenta pasakotojo dalykiškumas ir konkretumas. Amžininkų liudijimai skatintų manyti, kad kunigas traukė žmones komunikabilumu, pareigingumu, iniciatyvumu, kruopščiai vykdė savo pareigas, buvo prieinamas savo parapijiečiams: „ir teisėjas, ir advokatas, ir gydytojas, ir patarėjas“²⁷.

Anot prelato Jono Jonio, V. Mironas „buvo kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, kresnas, petingas vyras, brunetas, vėliau visai plikas. Jaunystėje buvo šaunus, inteligentiškas, išvaizdus. Buvo gabus, išsimokslinęs ir savo išvaizda bei charakteriu buvo imponuojantis ir garbingas asmuo. Jo balsas buvo tvirtas, skambus tenoras. Gražiai giedodavo. Jo išvaizda, gestai, laikysena ir visas jo asmuo jį jodė esant drąsų, energingą, veiklų ir kovingą kunigą. Jis buvo visuomet švariai ir puošniai apsirengęs, jei ne su sutana, tai visada su kolorate, nuo Peterburgo dvasinės akademijos laikų jo sutana buvo su pelerina, tviskėdavo jo batukai ir jis visas būdavo rimtai elegantiškas“.²⁸

Greičiausiai iš tėvų šeimos V. Mironas atsinešė praktiškumą, ūkiškumą, gebėjimą įgyvendinti užsibrėžtus darbus. Jau Valkininkuose V. Mironas užbaigė pirmtakų pradėtą remontą: „atnaujino, pagražino koplyčią iš vidaus ir oro, ir šventorių aptvėrė“.²⁹ Atrodo, Dauguose rimtesnių remonto darbų nesiėmė, nes 1862 m. pastatyta bažnyčia daug geriau atlaikė 1914–1920 m. politinius sukrėtimus, nei daugelis aplinkinių. Kaip jau minėta, kunigas prisidėjo prie gimtosios Panemunio parapijos bažnyčios atstatymo.

1929 m. gegužę arkivyskupas J. Skvireckas sutiko paskirti V. Mironą vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu. Pradėjęs eiti šias pareigas, kunigas gavo brigados generolo karinį laipsnį. Jis apibrėždavo ir prižiūrėdavo sielovados darbą kariuomenėje, skirdavo ir atleisdavo pulkų kapelionus ir vicekapelionus, rūpinosi karių religiniu gyvenimu. Kunigas dalyvaudavo karių priesaikos teikimo ceremonijoje, kariuomenės rengiamose religinių ir valstybinių švenčių iškilmėse.

Tapęs Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi, V. Mironas turbūt gerokai prisidėjo prie Kauno arkivyskupijos sprendimo ne griauti Laisvės alėjos rytinėje dalyje XIX a. pabaigoje iškilusį buvusį pravoslavų soborą, o atnaujinti ir geriau pritaikyti katalikų pamaldoms. 1934 m. Krašto apsaugos ministerijos lėšomis buvo perdažytas bažnyčios vidus, perdengtas stogas. V. Mironas pasirūpino ir bažnyčios vargonais, kurie pirmą kartą bažnyčioje suskambo 1939 m. birželio 18 d., kunigui jau išvykus iš Kauno.

1934 m. vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas labai džiaugėsi, įsikurdamas Bukaučiškių dvarelyje netoli Daugų. Kiek paremontavęs netoliese buvusią koplyčią ir dvaro pastatus, jis stengdavosi kuo dažniau iš Kauno parvykti į Dzūkiją. Patogiai, bet kukliai įrengtame dvare dažnai lankydavosi kunigo svečiai – politikai, žurnalistai, kariškai, menininkai, K. Petrauskas, S. Šimkus, broliai Biržiškos, dailininkas Vladas Didžiokas, prezidento A. Smetonos šeima.

Palikęs ministro pirmininko pareigas, V. Mironas sutiko tapti Daugų vikaru – jis grįžo į Bukaučiškes, kur norėjo pasilikti iki gyvenimo pabaigos. Deja, iš jų kunigą išstūmė pirmoji sovietinė okupacija: jau 1940 m. rugsėjo 12 d. jis buvo suimtas ir įkalintas Alytaus NKVD areštinėje. Po poros savaičių perkeltas į Kauno kalėjimą. 1941 m. birželio 22 d., Lietuvos teritorijoje prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams ir Birželio sukilimui, jis buvo išlaisvintas kartu su kitais politiniais kaliniais ir grįžo į Bukaučiškes.

V. Mironas toliau tęsė sielovados darbą ir stengėsi didžiumą laiko praleisti Daugų krašte, pabrėžtinai laikėsi atokiau nuo vokiečių okupuotos Lietuvos politinio gyvenimo³⁰. Šiuo laikotarpiu rašyti kunigo laiškai M. Mironaitei iškalbingai liudija apie jo pagalbą artimiesiems, akivaizdų nesaugumą, gebėjimus talpiai, išraiškingai formuluoti mažus tekstus: „Mano padangėj šiek tiek įdomumo reiškiasi. Iš tolo mačiau nakties svečius ir jųjų taikomas mano kluonan kulipkas. Retkarčiais žmonės iš nuobodžio ir šiek tiek iš baimės pasišaudo – žodžiu, gyva! Mane ištiko keletas mažų nelaimių. Dėl nepakenčiamo, matyti, pas mane gyvenimo pasipjovė mano širmoji kumelė, naktį nuo arklių nuėmė apyinasrius ir Dauguose vienoje vietoje pavogė mano geruosius kasdieninius kailinaičius. Tai matai! Ar ne įdomu?“³¹  Sovietų partizanams vis labiau siautėjant, o juolab artinantis Raudonajai armijai, V. Mironas išgirsdavo vis daugiau besisvečiuojančių bičiulių ir Daugų inteligentų užuominų, kad valstybininkui būtų saugiau išvykti iš Lietuvos.

Sprendimas pasilikti nulėmė tolimesnį V. Mirono likimą. Simboliška, jog paskutine V. Mirono sielovados vieta tapo Vilniaus Švč. Širdies bažnyčia. Žinomo 1919 m. mirusio architekto Antano Vivulskio projektuota didinga šventovė labai lėtai kilo nuo pat 1913 m. Po pertraukos atnaujintų statybų nepavyko užbaigti ir 1940 m. Sovietams užimant miestą, bažnyčia nukentėjo nuo bombardavimų. Nepaisant to, nuo 1945 m. kovo V. Mironas beveik dvejus metus aukodavo pamaldas tik dalinai įrengtoje šaltoje bažnyčioje kiauru stogu. Ją galime pavadinti trapaus Vidurio Rytų Europos šalių tarpukarinio valstybingumo simboliu.

 

 

Mironas valstybininkas

 

Ko gero, galėtume įžvelgti netgi paralelę tarp Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir jos pokarinio klebono dramatiškos lemties: priverstas išvykti iš namų Dzūkijoje, jau tris kartus areštuotas, daug kartų tardytas, kankintas kunigas gyveno didelėje nežinioje. 1947 m. sausį suėmus V. Mironą, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia toliau nebuvo remontuojama³², o 1963 m. galutinai užvėrė duris ir buvo drastiškai rekonstruota į Statybininkų kultūros rūmus.

V. Mironas žemiškąją kelionę baigė dešimtmečiu anksčiau. MGB Ypatingojo skyriaus prokuroras kaltinamojoje išvadoje teigė, kad suimtasis „Dalyvavo antisovietinėse nacionalistinėse organizacijose, kovojo prieš revoliucinį judėjimą ir nevykdė slaptųjų užduočių“³³. 1947 m. rugpjūčio 23 d. Ypatingasis pasitarimas, vadinamoji „trojka“ kunigui ir valstybininkui paskyrė septynerių metų kalėjimo bausmę, ją skaičiuojant nuo paskutinio arešto. Jokios grėsmės sovietinei santvarkai negalėjęs kelti 67 m. kunigas ir valstybininkas buvo sumenkintas iki kalinio numerio – pateko į ypač griežto režimo Vladimiro kalėjimą, kuriame nepelnytas bausmes atliko politiniai kaliniai iš visos SSRS, tarp jų ir Prezidentas Aleksandras Stulginskis, paskutinis Ministras pirmininkas Antanas Merkys, vyskupai Teofilis Matulionis ir Mečislovas Reinys, ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Juozas Urbšys. Likus mažiau nei metams iki bausmės pabaigos ir porai savaičių iki Josifo Stalino mirties, V. Mironą 1953 m. vasario 18 d. ištiko lemtingas insulto priepuolis, pasibaigęs staigia mirtimi.

Deja, V. Mirono palaidojimo vieta Vladimiro kalėjimo kapinėse nežinoma. Žvakutę kraštiečiui signatarui per Vėlines galima uždegti Vilniuje, prie Rasų kapinėse esančio jam, Kazimierui Bizauskui ir Pranui Dovydaičiui skirto kenotafo arba gimtinėje, Kuodiškiuose, prie didžiulio paminklinio akmens ir signataro atminimo įamžinimo ženklo. Beje, Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies parapija dabar veikia buvusioje filijoje – taip pat A. Vivulskio projektuotoje 1913 m. pastatytoje nedidelėje Dievo Apvaizdos bažnytėlėje, esančioje Gerosios Vilties gatvėje. Klebonui V. Mironui joje irgi ne kartą teko aukoti Šv. Mišias³⁴.

Lankydamiesi Panemunyje, užsukite į biblioteką, kur ilgametės jos darbuotojos Pranutės Petrylienės rūpesčiu surinkta nemažai vertingos medžiagos apie kraštietį. Vilniuje apie V. Mironą nemažai sužinosite Signatarų namuose. Kaune verta užbėgti į Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčią, pro „Pažangos“ rūmus, nukeliauti iki istorinės Prezidentūros – šiose vietose jo nemažai vaikščiota.

V. Mironas nebuvo tarp pačių iškiliausių, unikaliausių XX a. Lietuvos asmenybių, bet savo darbais pelnė garbingą vietą ir valstybingumo istorijoje, ir rokiškėnų, ir savo dzūkų parapijiečių atmintyje. Gyvename visai kitokiu laikotarpiu, mūsų laukia kiti išbandymai ir darbai, tačiau būtų gerai, jei nuo Panemunio kilęs kraštietis galėtų mus įkvėpti bendruomeniškumui ir veiklumui, ypač savo miestelyje ar parapijoje. Ne tik iš didmiesčių, bet ir iš miestelių ir kaimų, ne tik iš fundamentalių sprendimų, bet ir iš pastangų dėl savo gatvės, parapijos, rajono gerovės susideda valstybė.

 

 

¹ V. Mironas padėjo išgelbėti gydytoją Abelį Gabajų, žr.: http://genocid.lt/Leidyba/12/sakaite.htm

² V.Bukaitė, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas. Vilnius, 2015, p. 112.

³ Deja, V. Mironui Jonas Jablonskis nedėstė.

⁴ Aišbė, Iš Latvijos, Mintauja. Varpas, 1892, nr. 1.

⁵ Mintaujos istorija ir valdžios teikiamas mokslas. Varpas, 1897, nr. 1.

⁶ Žemaičių gubernijos Panemunio valsčiaus pranešimas apie V. Mirono atleidimą nuo valstiečių ir karo prievolių, Panemunis, 1897 07 01. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (toliau LMAVB), f. 342, b. 8379, l. 13, 13 v.

⁷ T. Balkelis, Moderniosios Lietuvos kūrimas. Vilnius, 2012, p. 53–56.

⁸ Mironas, žr.: http://lkiis.lki.lt/home;jsessionid=389CF9DB1BB7F854A6BA2D7803B13B2F

⁹ T. Astrauskas nurodo, jog nėra visiškai tikras dėl nurodytų Andriaus ir Stanislovo Mironų vardų, vėlyvesnių kartų duomenys konkretesni ir išsamesni, žr. https://www.geni.com/people/Andrius-Mironas/6000000036743637479; https://www.geni.com/people/Stanislovas-Mironas/6000000036743792282

¹⁰ V. Mirono tardymo protokolas, Kaunas, 1941 02 08. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K–1, ap. 58, b. P–16211, t. 1, l. 31.

¹¹ E. Motieka, Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius, 1996, p. 74.

¹² L.Gerulis /L. Gira/, Platesnis aprašymas pirmojo lietuvių susivažiavimo Vilniuje. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, f. 22-1445, l. 12.

¹³ J. Totoraitis, Pirmasis lietuvių susivažiavimas Vilniuje, Atgimimas ir Katalikų bažnyčia. Vilnius, 1994, p. 440.

¹⁴ V.Bukaitė, min. veik., p. 38.

¹⁵ Lietuvos Tarybos III sesijos II posėdžio, V sesijos II posėdžio protokolai, Vilnius, 1917 12 05, 1918 01 26, Lietuvos valstybės tarybos protokolai, 1917–1918. Vilnius, 1991, p. 146, 186.

¹⁶ Lietuvos Tarybos VII sesijos III posėdžio protokolas, Vilnius, 1918 03 20, ten pat, p. 221.

¹⁷ V. Mironas, Vilniaus vyskupo ir Lietuvos karaliaus rinkimas 1918 m. [apie 1928 m.]. LMAVB, f. 205, b. 229, l. 1–7.

¹⁸ Lietuvos Tarybos IX sesijos V posėdžio protokolas, Vilnius, 1918 07 11, ten pat, p. 277.

¹⁹ Rokiškio apskr. Panemunio apyl. gyventojų susirinkimo rezoliucija, 1918 11 17. Lietuvos aidas, 1918, nr. 140.

²⁰ V. Mirono tardymo protokolas, Vilnius, 1946 03 21. LYA, f. K–1, ap. 45, b. 79, l. 17 v–20.

²¹ V. Mirono laiškas A. Smetonai, Lokarnas, 1938 02 28. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos išeivijos institutas, f. 1, ap. 1-6, b. 1888-79, cituojama pagal.: I. Jakubavičienė, Seserys: Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė. Vilnius, 2014, p. 159.

²² Didelės tautos dienos iškilmės Pandėlyje: Ministro pirmininko V. Mirono kalba pandėliečiams. Lietuvos aidas, 1938 nr. 237.

²³ J. Stakauskas, Lietuvių sąjūdis Vilniaus seminarijoje. Mūsų praeitis, 1992, nr. 2, p. 102–107.

²⁴ Vilniaus dvasinės akademijos kandidatų studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje valstybės lėšomis juodraštinis sąrašas, Vilnius, 1901 06 27. LMAVB, f. 342, b. 15813, l. 2.

²⁵ A. Merkelis, Antanas Smetona: jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Niujorkas, 1964, p. 506.

²⁶ Merkinės dekano V. Mirono pranešimas Vilniaus vyskupijos valdytojui K. Michalkevičiui, Daugai, 1916 08 21. LMAVB, f. 318, b. 26728, l. 3.

 ²⁷ P. Kulikauskas, Kunigo kelias. Dienovidis, 1995, nr. 25.

²⁸ J. Jonys, Iš mano atsiminimų. Kaišiadorys, 2002, p. 43.

²⁹ Kunigas Mironas Dauguose. Aušra, 1915, nr. 15, p. 188.

³⁰ Z. Toliušis, Mano amžininkai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, f. 66, b. 8, l. 4.

³¹ V. Mirono laiškas Monikai Mironaitei, 1943 11 10, in: V. Bukaitė, min. veik., p. 167.

³² Ne ilgiau kaip porą metų šiai parapijai vadovavo ir V. Mirono įpėdinis Kazimieras Vaičionis – 1949 m. jis irgi buvo suimtas.

³³ V. Mirono baudžiamosios bylos kaltinamoji išvada, Vilnius, 1947 06 07. LYA, f. K–1, ap. 58, b. P–16211,t. 2, l. 173. 1945 m. vasarį LSSR saugumo komisariato pirmininkas Antanas Gudaitis-Guzevičius išgavo V. Mirono sutikimą teikti operatyvinę informaciją. Vis dėlto baudžiamosios bylos sukompromituotų asmenų sąraše – vien mirę arba emigravę žmonės. Jokių sovietams naudingos informacijos perdavimo įrodymų LYA rasti nepavyko, kaip matome, šio pasižadėjimo nevykdymas paminėtas net kaltinamojoje išvadoje.

³⁴ V. Mironą suėmus, Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo uždaryta, ir tik po 1960 m., uždarius Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, vėl suburdavo tikinčiuosius.

 

 

Publikuota 2022 05 12