Irena Juodelytė Varnienė

ROŽĖS DYGLIAI

 

 

Vieno veiksmo, dviejų  scenų pjesė

 

Veikėjai

Parapijiečiai: vyrai ir moterys, jaunimas

Kunigas Antanas Vienažindys Žmogus (visuomeninė nuomonė)

Poetas

 

 

PIRMA SCENA

 

Skamba varpai, paskui pamažu tyla.

Šventorius. Čia daug vyrų ir moterų.

 

PIRMAS VYRAS(šalia stovinčiam). Sveikas, brolau. Seniai bemačiau. Ir Tu atėjai kunigo pamokslo pasiklausyti?

ANTRAS VYRAS. Palikau vagoje arklelį ir atskubėjau. Žinai, pats darbymetis. Gal ilgai netrūks?

Rūpėjo išgirsti, ką  šįkart Vienažindys pasakys. PIRMAS VYRAS. Gerai kunigėlis šneka.

ANTRAS VYRAS. Taigi, taigi.

PIRMAS VYRAS. Pataiko kaip pirštu į akį.

ANRRAS VYRAS.Ir į širdį.

PIRMAS VYRAS. Bet vis apie meilę...

 

Scenos gilumoje ant pakylos apšviečiamas kunigas Vienažindys. Minia tyla, atsisukusi klauso.

 

KUNIGAS VIENAŽINDYS. Broliai ir seserys, su Dievu čia susirinkę. Pasiklausykite šventosios evangelijos pagal Paulių.

 

“ Aš trokštu nurodyti jums dar prakilnesnį kelią:

 

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,

 

bet neturėčiau meilės,

 

aš tebūčiau

 

žvangantis varis ir skambantys cimbolai.

 

Ir jei turėčiau pranašystės dovaną

 

ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą;

 

jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,

 

tačiau neturėčiau meilės,

 

aš būčiau niekas.

 

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

 

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,

 

bet neturėčiau meilės, –

 

nieko nelaimėčiau.

 

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;

 

meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.

 

Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,

 

nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,

 

nesidžiaugia neteisybe,

 

su džiaugsmu pritaria tiesai.

 

Ji visa pakelia, visa tiki,

 

viskuo viliasi ir visa ištveria.

 

Meilė niekada nesibaigia.”

 

Todėl aš jums sakau – mylėkite vienas kitą. Mylėkite ir savo artimuosius, ir net savo priešus, darykite jiems gera ir nieko negailėkite. Tik mylėdami jūs būsite Aukščiausiojo vaikai ir rasite sielai ramybę… Nors Dievas  maloningas ir mylintiems, ir nedėkingiesiams, ir piktiesiams.….(Balsas tyla, temsta).

 

ANTRA SCENA

 

JAUNIMAS. Būrys jaunimo dainuoja (keli šoka):“Pasakyki panytėla”, “Linksminkimos”

 

*** Pasakyki, panytėla, Ar tu mane myli? Kiek jau kartų tave klausiu, O tujen vis tyli…

*** Linksminkimos, linksminkimos, Pakol jauni esma – Nebus laiko mums linksmintis, Kada pasenėsma.

Pasakyk, nevargink manęs, Regi – baigiu džiūti. Kuriądien nematau tavęs, Tikrai reik pražūti.   Oi, laimingas, kaip laimingas, Kas gal apsakyti? – Kurią dieną savo meilę Gaunu pamatyti.   Nemainyč tos valandėlės Ant turtų didžiausių, Kada, imdams už rankelės, Savo meilę klausiu.   - Ar tu sveika, ar tu linksma, Mano aniuolėlis? Ar neilgu tau be manęs Tu mano kvietkelis?...   Oi, kaip aš tavęs pasilgau, Baltoji gulbele. Seniai, seniai jau skambėjo Tarp mūsų dainelė.   Tegul skamba, garsiai skamba Tarp mūsų dainelės. Oi, kaip linksma yr dainuoti Prie savo panelės.   Oi tu meile – širdis mano Ir turtai ant svieto. Pasakyk, ar širdy tavo Bus dėl manęs vieta?...

Kada savo žilą galvą Jau žemyn nulenksma Ir, eidami pasirėmę, Grabui vietą rinksma.   Siaudžia griaudžia pauklštužėliai, Gražiai čiulbėdami, Taip linksminkimos, jaunėliai, Dainas dainuodami…   Dabar mūsų aukso dienos, Kaklo nieks negraužia. Daug nerūpi, pakol vienas, Ir vargai nespaudžia.   Prieš mums visa ši pasaulė Atverta ant svieto. Kur nukaksma, ten atrasma Mes dėl savęs vietą.   Kožnas vienas mumis myli, Ant rankų nešioja. Visur kvietkus ir grožybes Mums po kojų kloja.

 

 

Dešinėje scenos pusėje ŽMOGUS,  kairėje - POETAS.

 

ŽMOGUS. Girdi? Tavo dainas jaunimas dainuoja. Gal ir nežino, kad tu jas parašei jau būdamas pusiau kunigas, besimokydamas antrame Varnių kunigų seminarijos kurse. Vis skųsdavaisi: “Niekam tikę tie Varniai – baisus užkampis, nuobodžio dienos”. Bet, žiūrėk, kokie šedevrai gimė Varniuose. Jaunimui, rodos, patinka. Cha cha,  kunigas, o apie meilę dainas eiliuoja. Ar ne labiau Tau tiktų apie šventąją Mergelę Mariją giedoti?

 

POETAS. Tai ji, Rožė Stauskaitė, pažadino mano jausmus, uždegė mano jauną širdį. Kai pamačiau ją Dusetų bažnyčios šventoriuje per švento Jono atlaidus, pamečiau protą. Vaizduotėje vis regėjau, kaip jos lengvą rūbą plaiksto vėjas, šviesūs plaukai buvo supinti į kasas, akys mėlynos kaip Sartų ežero vanduo, daili, liekna ir pašėlusiai linksma. Girdėjau ją giedančią bažnyčios chore, klausiausi iš tolo, bet balsą jos lengvai skyriau iš kitų. Smagiausia buvo prie Joninių laužo vakare, jaunimo būryje. Tada dainavome visi kartu. Užkalbinau – mandagi, švelni, bet drąsi mergaitė. Ji Jaskoniškių vienkiemyje gyvena. Tik trys kilometrai nuo mano senelio Justino Vienažindžio namų. Per šias 1862 metų vasaros atostogas buvau dar kelis kartus ją sutikęs. Su  Norbertu net į svečius buvome užsukę. Įkrito tą vasarą ji į mano akį ir širdį. Grįžau į seminariją sutrikęs, lyg ir išsigandęs, vis maudė paširdžius, galvojau dieną naktį apie ją…

 

ŽMOGUS. Apsuko ji tau galvą, gerai, kad nemetei seminarijos kaip brolis Norbertas. Visgi dveji metai… Norbertas, matai, įsigeidė tapti matematikos mokytoju. Vis tiek caro valdžia neleis dirbti Lietuvoje. Na, žinoma, geriau būti mokytoju, kad ir svetur, negu į rekrutus. Juk ir tave jau buvo įtraukę į būsimų rekrutininkų sąrašą. Dėkok patėviui, kad susimylėjo ir atsiuntė 50 sidabro rublių kišiui carinės valdžios kancelerijai. Ačiū Dievui, kad tokios išpirkos pakako. Dar padėkok seminarijos rektoriui, kad jus ten kaip avinus suguldė ilgame seminarijos koridoriuje ant grindų ir įsakė melstis…O tai būtų patrankos ištaškiusios smegenis.

 

POETAS. O tu manai – mums buvo lengva prievarta uždarytiems kaip išgamoms slėptis ir laukti, kas bus. Juk mes ruošėmės į atvirą kovą stoti su caro žandarais, akis į akį. Net sukilėlių drabužius, net  kepures su amblemomis buvom pasisiuvę. Norėjom parodyti, kokie mes drąsūs, galingi. Mes būtume  išviję caro žandarus, sugrąžinę Lietuvai laisvę, įgriso tas rusinimas.

 

ŽMOGUS. Išvyti…(Juokiasi.) Tu matei, kiek lavonų buvo priguldyta aikštėje? Ar matei, kad pusė Varnių miestelio buvo sudeginta. Matei, kiek sukilėlių tabalavo kartuvėse? Jie mat plikom rankom išvys caro žandarus. Džiaukis, kad nekliudė kulka ir neparagavai tremties.

 

POETAS. Kai tik gavau leidimą išvykti neplanuotų atostogų, skubėjau į gimtąjį Anapolį. Rūpėjo sužinoti, kaip ten mano brangiausi žmonės, kaip mano ROŽĖ.  Ir pakliuvau kaip į šermenis: ir ten jau siautėjo Muravjovas. Išgirdau  žiaurias naujienas: vieni sukilėliai jau buvo pakarti, kiti sušaudyti, treti išgrūsti iš Lietuvos. Stauskų vienkiemyje jau šeimininkavo svetimi. Sužinojau, kad mano mylimąją ROŽĘ  su tėvais ir broliais ištrėmė į Sibirą, į Samaros guberniją kaip ir kitus 200 to krašto žmonių. Laisčiau ašaromis takus, neradau niekur ramybės, pykau. Nei gyvas, nei miręs su geležine našlystės kupra grįžau vėl į Varnius.

 

JAUNIMAS dainuoja : “Oi tu sakal sakalėli”

        ***

Oi tu sakal sakalėli,

Svietą vendravoji...

Oi tu sakal paukštužėli,

Tu toli lekioji...

 

Nulėk per plačius laukelius –

Už aukštų kalnelių,

Kur pilni keliai keleliai

Kryžių, koplytėlių.

 

Ten rasi tarp ežerėlių,

Tarp žalių girelių,

Surūkytas prastas gryčias

Mūsų vargdienėlių.

 

Ten gyven mūsų tėveliai,

Senos motinėlės.

Ten gyven mūsų broleliai,

Meilios sesutėlės.

 

Pirmaisiais savo žodeliais

Pasveikink tėvelius.

Pasveikink brolius, seseles,

Visus susiedėlius.

 

Ir jiems visiems su ašaroms,

Mielas sakalėli,

Apsakyk mūsų nelaimes

Norint tu , paukšteli.

 

Sakyk, sakyk, kaip mums liūdna

Sveturmi gyventi,

Kaip mums ilgu, kaip mums nūdna –

Pats savęs nekenti

 

<...>Oi Lietuva, tu mieliausia

Mūsų motinėlė.

Norint gyvenam toliausia –

Pas tave širdelė.

 

Ar mes gulam, ar mes keliam,

Vis mislės pas tave.

Neduok pražūt našlaitėliams,

Priglausk mus pas save.

 

Gardesnė tavo duonelė,

Norint biralinė,

Ne kaip ašarom maišyta

Samaros kvietinė....

 

POETAS. Varniuose kaip perkūnas iš giedro dangaus mane pasitiko žinia, kad seminarija perkeliama į Kauną, o mes, esą, kuo skubiau turime priimti šventimus. Aš buvau tik trečiakursis, bet skubos tvarka su ketvirtakursiais buvau palaimintas stoti prie altoriaus.

 

ŽMOGUS. Na ir prasidėjo tavo odisėja: Šiaulėnai, palei vingrią Šušvės upę, Krinčinas prie sraunaus Viešmens, dešiniojo Mūšos intako. Tik ar ne per daug tu čia sau leidai: vis su jaunimu, vis būryje, vis įvairūs suėjimai, susirinkimai, vis su dainom, armonika, šokiais, juokais, žaidimais. O tu vis pirmas. Armonikierius… Ar neviršijai savo įgaliojimų, kunige?

 

POETAS. Krinčinas – mano aukso amžius. Pamilau tą vietovę, gražią gamtą, gausią piliakalnių ir mineralinių šaltinių, senovės pilimų ir svarbiausia – geraširdžių žmonių, linksmo jaunimo. Į krinčiniečių širdis raktą suradau lengvai, jie man išpažino savo slapčiausias mintis ir jausmus, aš jų sielas gydžiau Biblijos  žodžais, giesmėmis ir dainomis, iš Tilžės knygnešių parneštų draudžiamų politinių ir literatūrinių žurnalų “Aušra” ir “Varpas” citatomis, religine literatūra. Arkleliu važiuodamas kalėdoti ar ligonio lankyti, ir pats knygų nuveždavau.  Iš Prūsijos pargabentas knygeles slėpiau kur tik įmanydamas: už šventųjų paveikslų, vargonuose, po grindimis, ir kitur. Ne  ūkinė veikla, o sielovada čia man rūpėjo. Su krinčiniečiais mane siejo pasitikėjimas. Jie noriai giedojo mano suburtame bažnyčios chore, o vakaruškose mėgo užtraukti ir mano dainų. Visur mus jungė daina ir geras ūpas.

 

ŽMOGUS. Bet ne tau, Martynai, mėlynas dangus. Neišsipildė svajonė tapti Krinčino klebonu. Vyskupo Valančiaus įsakymu čia iš Paberžės buvo atkeltas lenkas Lichodziejauskas. Jis  tol skundė ir ėdė tave, kol netekai Krinčino  bažnyčioje kunigo pozicijos. Piktų kiežuvių apmestas, ataustas ir išardytas, pažemintas už nuoširdų bendravimą su miestelio jaunimu, kunige Antanai Vienažindy, turėjai kuo skubiau išsibelsti iš Krinčino ir priprasti tolimiausiuose užkampiuose:Vainute, o po metų Breslaujoje.

 

POETAS. Ir ten žmonės gyvena. Mane Vainute atlapa širdimi sutiko poeto aušrininko Miglovaros šeima, bičiuliu tapo knygnešys Vincas Čižauskas, gabenęs lietuviškus raštus  Šilalės, Varnių, Kražių, Rietavo, Plungės knygnešiams. Aš ir ten buvau savas ir  reikalingas.Tik Breslaujoj teko konfliktuoti su cerkvės popu . Tamsi ten buvo parapija, kitakalbė, iš 54 mano sutuoktų porų tik šeši žmonės buvo raštingi .

 

ŽMOGUS. Tai gal atsigavai perkeltas į Latvijos pasienio miestelį - Laižuvą - paskutinę savo stotelę? Ar labai džiaugeisi, kai  šįkart gavai  išsvajotą  klebono vietą? Tik kodėl  nebeskambėjo tavo naujos eilės? Gal pametei įkvėpimą? Išgaravo jaunystės karštis? Pamiršai savo Rožę? Ūkininku , nebe ganytoju pasidarei?

 

POETAS.  Juk žinai, kiek darbų mane užgriuvo.. Po kovų, gaisrų turėjau iš pelenų prikelti bažnyčią, pastatyti prieglaudą, kleboniją, ūkinius pastatus. Turėjau prie savęs prišlieti būrį padegėlių, benamių, varguolių, juos visus privalėjau pamaitinti, užtarti,  pamokyti, iš nuodėmės, iš tamsos vaduoti. Tam ir reikėjo arti, sėti, sodinti. reikėjo dar su caro administracija grumtis, nes šiai tik cerkvės rūpėjo. Tai kainavo daug energijos ir ištvermės.  O kiek dar galvos sopės dėl teismų, tos iškeltos bylos, kad iš Prūsijos parsisiųsdinu 1889 pradėtą leisti katalikiškos krypties žurnalą “ Apžvalga”, padėjusį man ginti tautiečius nuo rusinimo ir lenkinimo politikos,  nuo visokių bedievių. Bylą numarinau tik nemažu kyšiu.

 

ŽMOGUS. Ir vėl sakysi, kad dėl meilės taip darei, kad meilė svarbiausia, kad  ir Dievas yra meilė. O kiek tu pats patyrei tos meilės? Net ir Dievas  čia nusisuko nuo tavęs? Šitiek gaisrų, šitiek nelaimių. Gal tai atpildas už tavo kliedesį apie meilę? Dar vis už jaunystės Rožę? O gal bausmė už velnio lašus?

 

POETAS. Dievas žinojo, ką daro. Aš buvau jo pašauktas į Laižuvą. Ten manęs žmonės laukė.  Ir pats jaučiau pareigą gydyti laižuviškių sielas, mokyti juos mylėti kiekvieną šalia esantį kaip patį save Aš privalėjau padėti jiems atsitiesti, išgyventi, atsikratyti ydų. Todėl ryžausi statyti mūrinę bažnyčią tokią, kuri nušviestų visa Laižuvą,  kad jie turėtų kur melstis ir keltų galvas ir širdis į Viešpatį.. Dievas gailestingas ir teisingas. Jis man padėjo gauti iš caro valdžios leidimus bažnyčios statybai, padėjo iškelti sienas, apdengti ją čerpių stogu, nupirkti didžiajam altoriui Stanislovo Budzinskio pieštą Švenčiausios Trejybės paveikslą ir dvylika spalvotų vitražų bažnyčios langams. Net pašventinti ją padėjo…, net “Apžvalgą” parapijoj platinti gelbėjo, jis saugojo mane. Jis yra meilė… Ir Rožę ne kartą atsimindavau… Ne vienas jos dyglys dar puliuoja mano širdyje…

 

ŽMOGUS. Rožė.. rožė… Kas ji ta tavo rožė? Viso labo tik gėlė, trumpai žydinti, krūmas puošniais žiedais. Per tiek metų galėjai pamiršti jos vardą. Sakai, ir rūpesčių turėjai. Atmink, kad jos puikus žiedas ir dygliuotas kotas  reiškia Dievo bausmę už kūno geidulius ar mintijimą vien tik pie ją. Ji tikrai galvos nelaužė dėl tavęs ir laiminga gyveno su tuo lenku.

 

POETAS. Kam beri druską ant žaizdos? Kai buvau išvažiavęs gydytis į Varšuvą, gerų žmonių padedamas aš Rožę susiradau. Mačiau ją bažnyčioje. Tąkart vieną…Stebėjau iš šalies. Ne tas jau stotas, kasos nukirptos, tačiau veidas, akys ir lūpos tos pačios. Rodos, raukšlių  atsiradę… Norėjau užkalbinti, pasakyti, kad visą gyvenimą jos paveikslą saugojau širdyje, bet… nedrįsau… Kas iš manes beliko… subliuškau, sumenkau, suakijo oda. Pats jaučiu artėjančią mirtį, nuolatinį skausmą viduriuose, štai ir plaukai nuslinko…Ar aš galėjau savo Rožei toks pasirodyti?

 

ŽMOGUS. Dievo valia, kunige. O tavo statytą prašmatnią naująją bažnyčią, deja, pašventino kaimyninių parapijų kunigai. Tiesa, planavai tą veiksmą  atlikti pats,  norėjai dar vieną ugningą pamokslą išrėžti . Pakilęs iš patalo ropojai, šliaužei į šventovės apeigas, bet, sukniubęs po didžiąja liepa, iškeliavai į amžinybę. Palikai savąją šventovę įrengti kitiems. Turtą giminėms išdalinai testamentu, bet apie dainų ir eilių likimą nepagalvojai. Buvo rastas tik vienas sąsiuvinis “ Dainos lietuvninko žemaičiuose. Parašė Vienužis, pakuršėj prisigūžęs’. Dievas žino, kokią dalį tavo raštų visagalei ugniai paaukojo giminės, vis gelbėdami kunigo gerą vardą.

 

JAUNIMAS. Dainuoja  arba (“Saulė nusileido už aukšto kalnelio”

 

Saulė nusileido už aukšto kalnelio,

Sulaukėm gegužės šilto vakarėlio.

 

Vėjelis pailsęs jau pūsti nustojo,

Paukšteliai nutilo, kur linksmai giedojo.

 

Ant dangaus žvaigždelės vakarinę maldą

Kalb prie Dievo tėvo, kursai visus valdo.

 

Dienelė apsnūdo šviesą užmerkdama,

Naktelė atėjo, poilsį nešdama.

 

Visur toks tykumas, tartum laukai, pievos

Tylėdami klauso, ką pasakys Dievas...

 

Visus užmigdina motušė naktelė,

Tiktai neužmiega viena lakštingėlė.

 

Per nakteles giesta, skaudžiai čiauškėdama,

Tartum savo vargus medžiams sakydama.

 

Ko taip skaudžiai giesti, miela lakštingėle?

Kodėl neužmiegi, tu laimės paukštele?

 

Ar tavo patelė taip toli nakvoja?

Ar ir jums, paukšteliai, meilė persekioja?

 

Kokia tau nelaimė galėjo nutikti,

Kad ir tu, paukšteli, negali užmigti?

 

Laiminga tu esi, tave miela myli,

Tavo garsaus balso klausydama, tyli.

 

Ir vien šalip tavęs per nakteles tupi,

Sakyk, lakštingėle, kas gi dar tau rūpi?

 

Čia jums tikra laimė, jums, valios paukšteliai,

Kur tik širdis trokšta, ten neš jums sparneliai...

 

Užmik , lakštingėle, aš viens čia paliksiu,

<...>Jau ir aš norėčiau užmiršt ir užmigti.

 

Bet ne amžiaus miegu – ant šaltų kapelių –

Aš norėč užmigti po medžio lapelių.

 

Kad vėjelis pūstų, lapeliai šnibždėtų

Ir man apie meilę miegančiam kalbėtų.

 

Kad gražūs balseliai  kaip sūpuot sūpuotų

Ir man apie meilę daineles dainuotų.

 

Tai saldžiai užmigčiau, galva pailsėtų –

Gal ir mano širdis taip jau nebskaudėtų?)

 

Arba:

<...>Dainos mano, dūšia mano,  žodžius megzkit, pinkit.

Kregždūnėlės lakūnėlės sparnus pasiimkit.

 

Skriskit, lėkit – vėju bėkit, gavę sau sparnelius,

Jūs nuneškit meilei mano patiekos žodelius...

 

Jūs paklauskit ir išklauskit, ko svyruoj kvietkelis?

Ko burkuoja, ko vaitoja nekalts balandėlis?

 

Dainos mano, sparnai mano, lėkit, bet neklauskit,

Gan jau smūtkai spaudž jos širdį, nors jūs nebespauskit.

 

Dainos mano, aš“ros mano, jūs skalsiai riedėkit,

Dūsaujančiai, vaitojančiai – kentėti padėkit...

 

EPILOGAS

 

PIRMAS JAUNUOLIS. 1944 metų spalį, kai dangus maišėsi su žeme, vokiečiai, traukdamiesi iš Lietuvos, susprogdino kunigo Vienažindžio statytą Laižuvos bažnyčią. Į dangų tebežiūri tik akmeninė šventoriaus tvora.

 

ANTRAS JAUNUOLIS. 1894 – siais  metais Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmą kartą buvo išspausdinti išlikę Antano Vienažindžio eilėraščiai rinkiniu „Dainos“.

 

TREČIAS JAUNUOLIS.1898 metais Jono Šliūpo rūpesčiu Tilžėje išspausdintas Antano Vienažindžio rinkinys „ Lietuvos Tėvynės Dainos“.

 

KETVIRTAS JAUNUOLIS. 1916 Brukline išeina Vienažindžio rinkinys „Dainos“.

 

PENKTAS JAUNUOLIS. 1912 metais Rygoje pakartojamas A. Vienažinskio rinkinys „ Lietuvos Tėvynės Dainos“

 

ŠEŠTAS JAUNUOLIS.

Vienas, vičvienas, Vienužis

Su dideliu savo skausmu,

Su puokšte dainų ir eilėraščių,

Persmelktų lyrizmu,

Su ironijos prieskoniu,

Rūpesčiu dėl mažutėlių vis,

Dėl lietuviško žodžio skambėjimo

Kol LAISVĖS saulė nušvis...

Dėl meilės,  kaip rožės žiedo,

Įstrigusios aštriu dygliu...

 

SEPTINTAS JAUNUOLIS. Bet jo vardas gyvas... Du šimtmečius gyvas...ir skambantis dainose. Jo žodis gyvas tokio grando kaip Vytautas Kernagis ir kitų bardų lūpose, melodijoje, dainose.

 

Skamba Vytauto Kernagio dainuojamos Vienažindžio dainos „Linksminkimos, linksminkimos“ pirmo posmo įrašas. Scena temsta.

 

Publikuota 2022 05 04