Juozas Keliuotis ir Lietuvos akademinė inteligentija tarpukariu

ROMUALDAS JUZEFOVIČIUS

Lietuvos kultūros tyrimų institutas

Baltų ir Lietuvos kultūros istorijos skyriaus vedėjas

Garbus ir žinomas rokiškėnas, Lietuvos kultūros veikėjas, publicistas, literatūros ir meno kritikas, redaktorius Juozas Keliuotis (1902-1983) reikšmingai dalyvavo nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūriniame gyvenime, visuomenės ugdymo procese. 1931-1940 metais būdamas kultūros žurnalo „Naujoji Romuva" redaktorius, skatino diskusijas ir siekė telkti naujos kartos kūrėjus, literatus, dailininkus ir kitus menininkus, kurie, pasak jo, propagavo modernizmą. Taip pat siekta bendrdradarbiauti su pedagogais, akademine inteligentija, panaudoti jų intelektualinį potencialą kultūriniam gyvenimui plėtoti. Kyla retorinis klausimas, ar buvo reikšminga visai to meto Lietuvos visuomenei „kultūrinės laisvės" idėjų skleidėjų veikla ir kūryba?

Šiame straipsnyje siekiama įvertinti Juozo Keliuočio bei tarpukario Kauno mokslininkų sąveikos vaidmenį formuojant intelektualinio bendravimo kultūrą, jos socialinę atsakomybę nepriklausomoje Lietuvoje.

Kūrybinio bendruomeniškumo savitumai

Juozo Keliuočio atsiminimų tekstas „Justinas Vienožinskis ir jo epocha" ne tik atspindi memuarinio rankraščio autoriaus bendravimo su šiuo žymiu tapytoju ir dailėtyrininku epizodus, kurie jam buvo itin svarbūs, bet ir tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo aplinką, iš dalies intelektualų naujos visuomeninės sąveikos pradžią. Autorius čia rašė: „mano gyvenimui intensyvėjant, sklindant naujoms revoliucinėms meno idėjoms, gausėjant jaunųjų dailininkų gretoms, kilo gyvas reikalas įsteigti nuolatinį menininkų klubą, kur būtų keliamos ir brandinamos naujos meno idėjos, kur būtų numatomos konkrečios veikimo priemonės joms įgyvendinti, kur būtų ugdomi dailininkų broliškumo jausmai. 1931 m. lapkričio mėnesį toks klubas ir buvo įsteigtas „Naujosios Romuvos" redakcijos patalpose. Jo pagrindinį branduolį sudarė jaunieji dailininkai iš Nepriklausomų dailininkų draugijos: A. Samuolis, A. Gudaitis, V. Vizgirda, A. Valeška, J. Mikėnas, L. Truikys, R. Kalpokas, Č. Kontrymas, J. Vaitys ir kt. Bet jis buvo atviras visiems kūrybos žmonėms. Į jo reguliariai rengiamas sueigas galėjo atvykti ir vyresnieji dailininkai, ir rašytojai, ir teatralai, ir šiaip visuomenės atstovai. Klubas neturėjo jokio biurokratinio aparato - nei įstaigos, nei rašytinio statuto, nei valdybos. Niekada niekur jis nebuvo įregistruotas, todėl niekada nebuvo prašoma iš valdžios leidimo jam susirinkti, todėl į jį ir negalėjo atsilankyti policijos atstovai, tada paprastai kontroliavę visus viešus susirinkimus. Susirinkdavome vakarais, „Naujosios Romuvos" redakcija svečiams išvirdavo neribotą kiekį juodos kavos, o dailininkai, turintys žmonas, atsinešdavo jų iškeptų pyragaičių ir sausainių. Aš kaip šeimininkas pirmininkaudavau tokioms sueigoms ir vadovaudavau pokalbiams ir ginčams".

J. Keliuočio organizuotame neformaliame „Naujosios Romuvos" klube rinkosi ne tik dailininkai ir literatai, bendrauti pradėjo ir universitetinė inteligentija, kai kurie pedagogai. J. Keliuotis įkūrė „Naujosios Romuvos bičiulių sąjungą", kurios skyriai buvo organizuojami ne vien laikinojoje sostinėje, bet ir provincijos vietose, vis plačiau buvo skleidžiamos ir aptariamos kultūros, mokslo, švietimo naujovės ir tolesnio vystymo problemos.

Universitetinė inteligentijos dalyvavimas „Naujosios Romuvos" kultūrinėje raiškoje ir leidyboje skatino plėtoti kultūrinio visuomenės ugdymo procesą, tai sietina su aktualizuotu visuomenės telkimu, pilietiškumo bei kolektyvinio kultūrinio tapatumo ugdymu, visuomenės švietimu, vertybių ir paveldo puoselėjimu. Per tarpukario metus išugdyta nepriklausomos Lietuvos akademinė inteligentija suvokė kultūrinio tapatumo elementų: lietuvių kalbos, etninių tradicijų, istorinės atminties išsaugojimo visuomenėje svarbą. Dėl idėjinių ir politinių inteligentijos grupių nuostatų skirtumų viešoji veikla įgavo tiek oficialių, tautos kultūros ideologijos ir politikos skatinamų, tiek ir tam tikrų neformalių inteligentijos ryšių apraiškų, bet J. Keliuotis nuosekliai siekė konsoliduoti skirtingų pažiūrų inteligentiją.
Inteligentijos kultūrinės veiklos krytingo telkimo pavyzdžiu įvardintina nacionalinio kultūros forumo veikla, Romuviečiai 1935 m. kovo 3-6 d. Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose organizavo Lietuvos kultūros kongresą. Kaip liudija šio renginio programa, renginyje buvo kviesti dalyvauti šalies literatūros, meno kūrėjai, muziejininkai, mokslininkai. Jie svarstė kultūros plėtojimo, taip pat istorinio paveldo puoselėjimo aktualijas.

1.Iliustracija

Kultūros kongreso programa, 1935 m. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, F35-45)

Verta paminėti, kad tai nebuvo pirmas Lietuvos kultūros kongresas. Pirmasis toks renginys įvyko dar 1925 m. birželio 28 d., jo pagrindinis organizatorius buvo profesorius Antanas Purėnas, kuris akcentavo socialines inteligentijos funkcijas ir atsakomybę, ragino šviesti ir ugdyti visuomenę mokslo žinių pagrindu. Šis sąjūdis telkė pasaulietinių pažiūrų mokslininkus, pedagogus, kultūros veikėjus, jų idėjos ir veikla buvo viešinama „Kultūros" žurnale, tačiau dėl kairuoliškų, antikatalikiškų pozicijų ši veikla nesulaukė platesnio inteligentijos ir visuomenės palaikymo.

Žymus kultūros sociologas Vytautas Kavolis yra pažymėjęs, kad „per visą XX amžių Lietuvoje ilgai neišsilaikydavo nepriklausomų žmonių sąjūdžiai, visi bandymai greitai sužlugdavo, žmonės arba išsiblaškydavo, arba burdavosi į ryškius ideologiškai profiliuotus ansamblius". Tačiau kyla klausimas, ar Juozo Keliuočio kultūrinės organizacinės veiklos pavyzdį galime priskirti kuriam nors „ideologiškai profiliuotam ansambliui"?

Skelbti istoriniai duomenys liudija tai, kad per visą raiškos visuomenėje dešimtmetį „Naujosios Romuvos" aplinkoje buvo bendradarbiaujama su skirtingų ideologinių pozicijų intelektualais, siekiama aktualizuoti svarbiausias lietuvių kultūros vertybes ir išsaugoti idėjinės raiškos laisvę. Romuviečių Lietuvos valstybės pagrindų tvirtinimo proceso suvokimas sietinas su J.Keliuočio tautinės kultūros plėtojimo samprata, kultūriniu visuomenės ugdymu, visuomenės telkimu.

Visuomenės ugdymo siekiai

Juozo Keliuočio ir apskritai „Naujosios Romuvos" publicistikoje buvo kryptingai aktualizuotos svetimų kultūrų įtakų Lietuvos visuomenei įvertinimo problemos to meto Lietuvos kultūrinėje visuomenėje. Daugelio žurnalo autorių publikacijos liudija apie siekius išsaugoti ir puoselėti lietuviškosios kultūros originalumą, laisvę ir nepriklausomybę nuo svetimų įtakų, o taip pat teisę dalyvauti pasaulinės kultūros sklaidos procesuose. Pritartina istoriko Juozo Brazausko knygoje pateiktam teiginiui apie tai, kad šio kultūrinio žurnalo leidėjų „lietuviškoji tautinio genijaus" nuostata neturėjo nieko bendro nei su šovinistiniu nacionalizmu, nei su miesčionišku kosmopolitizmu.

Kauno profesūra ne tik vis aktyviau reiškėsi romuviečių renginiuose, bet ir publicistikoje, nemažai dėmesio buvo teikiama istorijos žinių propagavimui ir istorinės savimonės ugdymui. Šviešiamojo turinio tekstus periodinėje spaudoje publikavo profesionalūs istorikai Augustinas Janulaitis, Zenonas Ivinskis, kitų sričių mokslininkai. Spaudoje pradėta rašyti visuomenei apie Lietuvos istorijos tyrimų, istorijos vertinimų problemas, svarbiausias temas, kurios reikšmingos istorinei savimonei formuoti. Štai Z. Ivinskis paskelbė straipsnį „Naujojoje Romuvoje", kuriame nagrinėjo politinių ir ekonominių santykių su istoriniais kaimynais, kultūrinių ryšių raidos ir sąveikų vertinimo klausimus. Naudingi buvo šio istoriko straipsniai visuomenei ugdyti Lietuvos krikšto, LDK kovų su kryžiuočiais ir kitomis temomis.

Viešosios publicistinės kūrybos srityje pažymėtinas teisininko ir istoriko Augustino Janulaičio indėlis, jis siekė ne tik skleisti istorinių šaltinių tyrimais pagrįstas žinias, rašė teisės, ūkio, kultūros istorijos klausimais, bet ir aktualizavo kai kurias svarbias to meto visuomenei XX a. politinės raidos temas. A. Janulaitis, kaip pastebėjo istorikas Valdas Selenis, vienas iš pirmųjų spaudoje akcentavo sovietinės Rusijos politikos grėsmes Lietuvai.

Universiteto mokslininkai savo publicistinėje kūryboje akcentavo ir lokaliosios geografijos žinių, kultūros paveldo panaudojimo viešajai edukacijai svarbą, ši šviečiamojo pobūdžio kūryba skatino telktis ir diskutuoti skirtingų sričių specialistus, vienyti jų žinias ir patirtis.
Mokslininkų siekis skleisti visuomenėje tyrimais pagrįstas žinias visų pirma sietinas su pragmatine mokslinės veiklos funkcija, kurią Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, sąlygojo XX a. profesionalaus mokslo ir visuomenės sąveikos, viešosios komunikacijos raida, mokslo paskirties sampratų sklaida. Šviečiamąją veiklą nepriklausomos Lietuvos mokslininkų publicistikoje pirmiausia siekta sieti visuomenei skirtos informacijos turinį su ugdymo tikslais. Svarbus dėmesys buvo teikiamas istorinei savimonei, tautiškumui ir pilietiškumui ugdyti.

Tarpukario Lietuvos intelektualai paskatino kultūrinės periodinės spaudos tarptautiškumą, dalyvavo jo plėtroje. Pavyzdžiui, glaudesnių Lietuvos leidėjų santykių užmezgimas su Čekoslovakija stiprino kitų šalių susidomėjimą Lietuva, Lietuvos žurnalistai ir mokslininkai galėjo pristatyti savo šalį, jos istoriją ir paveldą užsienio skaitytojams, taip pat savo šalyje skelbti čekų ar slovakų pažintinio turinio publikacijas. Bendradarbiaujant kultūros žurnalų „Naujosios Romuvos" ir Čekoslovakijos „Salon" redakcijoms, straipsnius parengė Paulius Galaunė ir kiti autoriai.

Tarptautiniai akademinės inteligentijos ryšiai atsispindėjo ir platesniame kultūros žurnalų publikacijų turinio kontekste. Štai žymiausioji XX a. Lietuvos egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė „Naujosios Romuvos" žurnale skelbė ažvalgas apie tarptautinius orientalistų kongresus, akademinę ir kultūrinę jų veiklos aplinką, rašė apie sensacingus hetitologijos ir kitus atradimus.

2. Iliustracija
J. Keliuotis (trečias pirmoje eilėje dešinėje pusėje) ir Lietuvos Žurnalistų sąjungos nariai Prahoje 1937 m. (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, F31-567)

Mokslininkai savo kūryba „Naujosios Romuvos" žurnale ir kultūrine veikla jo aplinkoje per visus nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos metus skatino visuomenines organizacijas, muziejus ir kitas valstybės institucijas skirti daugiau dėmesio kultūriniams ryšiams stiprinti, kita vertus, dominavo tautinio kultūrinio tapatumo ugdymo ir jo modernizavimo intencija, kuri neturėjo pažeisti kalbos, istorinio paveldo ir tradicijų unikalumo pagrindų.

Juozo Keliuočio asmenybė šių dienų tyrėjų akiratyje

Per pastaruosius nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kultūros periodikoje buvo paskelbta visa eilė istoriko Gintaro Eremino spaudai perengtų Juozo Keliuočio memuarinių ir kitų tekstų, kurie yra naudingi tarpukario kūrybinės inteligentijos ryšiams analizuoti ir įvertinti.
Juozo Keliuočio publicistinę kūrybą nagrinėjo Viktorija Daujotytė, Vytautas Kubilius, Arvydas Juozaitis ir kiti jo rašytinį palikimą analizavę autoriai, taip pat rėmėsi spaudoje skelbtais atsiminimais, laiškais. Pažymėtinna skelbtas 2002 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vykusios mokslinės konferencijos, skirtos Juozo Keliuočio gimimo 100 metų jubiliejui, mokslinių pranešimmų rinkinys „Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos". Šio renginio pranešimuose siekta įvertinti jo rašytinį palikimą, išryškinti asmenybės indėlį į Lietuvos kultūrą, atskleisti nepalaužiamo intelektualo tragediją sovietinio režimo metais.

Bendresnio pobūdžio informatyvioje Lietuvos istorijos instituto mokslininko Dangiro Mačiulio monografijoje Lietuvos valstybės kultūros politikos 1927-1940 m. kontekste išskirtinai analizuojama „Naujosios Romuvos" leidėjų ir telkiamų autorių kultūros plėtojimo vizija, politinė jų veiklos aplinka. Paminėtinas Andriaus Vaišnio leidinys „Spauda ir valstybė 1918-1940 m.", kuriame yra apibūdinti esminiai Lietuvos valdžios ir spaudos santykių, teisinio, politinio spaudos reguliavimo aspektai.

2017 metų rugsėjo 23 d. Rokiškio viešojoje bibliotekoje paminint Juozo Keliuočio 115-ąsias gimimo metines buvo pristatytas naujas Juozo Brazausko biografinis leidinys „Juozo Keliuočio drama". Naujosios biografinės apybraižos apimtis nėra itin didelė, tačiau teksto turinys aprėpia svarbiausius Juozo Keliuočio gyvenimo tarpsnius ir esmines veiklos sritis. Apybraižos autorius remiasi svarbiais Juozo Keliuočio biografijos šaltiniais: skelbta jo atsiminimų knyga, žurnalistikos paskaitų rinkiniu, kai kuriais spaudoje jau viešintais egodokumentais, taip pat rankraštiniais tekstais, kurie saugomi nacionalinės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne ir kituose fonduose.

Šiame biografiniame leidinyje rašoma ir apie J. Keliuočio bendradarbiavimą su universitetu, dalyvavimą žurnalistikos studijose. Biografijos duomenys byloja, kad Juozo Keliuočio bendradarbiavimas su akademine bendruomene buvo itin svarbus ne tik kultūrinio sąjūdžio intelektualų diskusinei aplinkai formuoti, bet ir naujovėms skleisti, o taip pat platesnės visuomenės kultūriniam tapatumui ugdyti.

Šiuo požiūriu Juozo Keliuočio ir akademinio elito bendrdarbiavimas ateityje dar turėtų susilaukti ir daugiau apibendrinančių publikacijų, visapusiškų vertinimų. Šių dienų mokslo spaudoje jau daugiau dėmesio skiriama tarpukario mokslininkų dalyvavimo populiarioje spaudoje ypatumams atskleisti. Bendresnio ar biografinio pobūdžio skelbtuose leidiniuose pateikti duomenys rodo tai, kad Lietuvos mokslininkų raiškos tarpukario populiarioje spaudoje galimybes lėmė jų siekiai dalyvauti mokslo žinių viešinimo ir visuomenės ugdymo procese, buvo stiprinama akademinės bendruomenės ir periodinės spaudos sąveikos aplinka, taip pat buvo siekiama paveikti nepriklausomos Lietuvos valstybės politiką spaudos atžvilgiu.

Publikuota: 2018 06 14

Literatūra ir šaltiniai:

Baltrušis R. Profesorius Antanas Purėnas. Kaunas: Technologija, 2008.
Brazauskas J. Juozo Keliuočio drama, Vilnius: Margi raštai, 2017.

Bukelevičiūtė D. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918-1939 m. Vilnius: VU, 2010.
Daujotytė V. Šalia triukšmaujančių. J. Keliuočio estetikos punktyrai // Naujoji Romuva, 1995, Nr. 5.

Ivinskis Z. Lietuvos istorijos problemos // Naujoji Romuva. 1935, Nr. 12-13, p. 22-36.
Juozaitis A. Juozas Keliuotis-kultūros žvakė epochų vėjuje // Naujoji Romuva, 2014, Nr. 3.

Juozas Keliuotis ir literatūros dinamikos problemos, Vilnius, LKTI, 2003.

Juozo Keliuočio laiškai // Naujoji Romuva, 1999, Nr. 4 (529).

Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Apostrofa, 2016.

Keliuotis J. Faustas Kirša // Naujoji Romuva, 2001, Nr. 2 (535).

Keliuotis J. Tumas-Vaižgantas // Naujoji Romuva, 2002, Nr.3.
Keliuotis J. Apie Vincą Mykolaitį-Putiną // Krantai, 2002, Nr.2.

Keliuotis J. Justinas Vienožinskis ir jo epocha, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, F31-50, l. 68.
Kolupaila S. „Klaipėda" lenkų nelaisvėje // Naujoji Romuva, 1931, Nr. 14, p. 332-334.
Lietuvos kultūros kongresai. Šiauliai: Titnagas, 1926.
Kubilius V. Kito pasaulio esu žmogus // Meno tragizmas. Vilnius, 1997.
Mačiulis D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927-1940 m. Vilnius: LII, 2005.
Rudzinskaitė-Arcimavičienė M. XX Tarptautinis orientalistų kongresas // Naujoji Romuva, 1938, Nr. 1-2.
Selenis V. Lietuvos istorikų bendrija. Vilnius: VPU, 2007.
Stakauskas J. Istorikai - „Naujosios Romuvos" bendradarbiai // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 40, p. 778-779.
Vaišnys A. Spauda ir valstybė 1918-1940 m. Vilnius, 1999.