JONO MEKO RETROSPEKTYVA

Agnė Aržuolaitė

Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos

parodų kuratorė

 

 

 

Sostinėje praūžė 21-oji Vilniaus knygų mugė, suskambėjusi Jono Meko žodžiais – „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“. Minint kūrėjo pirmąsias mirties metines, šių metų Vilniaus knygų mugės rengėjai pagrindinį dėmesį skyrė Jono Meko kūrybai, jo tikrosios savasties pažinimui. Renginio organizatoriai kvietė į išskirtinę diskusiją „Nepažintas Jonas Mekas“, kurioje dalyvavo menininko ilgamečiai gyvenimo pakeleiviai Pip Chodorov (JAV/Prancūzija) ir Anne König (Vokietija), juos kalbino Gražina Michnevičiūtė, paskutiniais gyvenimo metais buvusi šalia J. Meko ir jo šeimos Niujorke. Programoje buvo įtraukti du filmai: režisieriaus Henriko Gulbino dokumentinis filmas „Trys dienos Paryžiuje – atsakymai be klausimų“ (2019), kurį pristatė filmo autorius ir Jono Meko kūrybos tyrinėtojas dr. Ramūnas Čičelis, šiemet išleidęs monografiją apie Jono Meko kūrybą. Filmo metu parodyti J. Meko samprotavimai apie kiną, kūrėjo laisvę, kurie užfiksuoti 2018 m. vykusioje Paryžiaus filmotekoje „La Cinémathèque Française“. Antrajame seanse buvo parodytas paskutinis J. Meko filmas „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (2012), kurį pristatė Lietuvos kino režisierius Audrius Stonys. Rašytojų kampe vyko paroda Jonui Mekui atminti „Vienui vienas, bet su jumis“, kurią rengė Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos kultūros institutas. Vilniaus knygų mugėje išpildytas ir paskutinis Jono Meko noras – pristatyta įgarsinta poezijos knyga „Semeniškių idilės“.

 

Jonas Mekas – poetas, eseistas, kinematografas, avangardinio kino kūrėjas ir kino kritikas – gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Biržų apskrityje, Semeniškių kaime. Augo gausioje šeimoje, kuri mylėjo knygą, buvo raštingi. Namuose buvo skaitomos religinio turinio knygos, lietuviška poezija, Žemaitės ir Vaižganto apsakymėliai. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją. Dar besimokydamas redagavo laikraštį „Naujosios Biržų žinios“, 1943–1944 m. – pogrindinį laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“, lankė Juozo Miltinio teatro studiją. Neramūs laikai privertė trauktis iš nacių okupuotos Lietuvos. Jonas Mekas buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kuris niekada nenorėjo palikti savo gimtųjų namų. Tais 1944 metais malkų stirtoje pasigedo slėptos savo spausdinimo mašinėlės, kuria perrašinėjo tekstus pogrindžio spaudai. Suprato, jog tik laiko klausimas, kol vokiečių policija suras spausdinimo mašinėlės savininką. Galiausiai kartu su broliu Adolfu Meku išvyko iš Lietuvos į Vieną, svajodamas ten studijuoti, tačiau Vienos nebuvo skirta pasiekti – tam tikrame kelio ruože jų traukinys buvo prikabintas prie kito lokomotyvo, ir jie buvo nugabenti į Vokietiją. Atsidūrę karo belaisvių Elmshorno priverstinių darbų lageryje, gyveno su įvairių tautų karo belaisviais, taip mokydamiesi kalbų. Po 8 darbo mėnesių jiems pavyko pabėgti. Apsistojo broliai pas ūkininką ir dirbo įvairius ūkio darbus.

 

Baigiantis karui, jaunuoliai patraukė per nuniokotą Vokietiją, apsistojo Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje, kur jau buvo įsikūrę nemažai lietuvių, redagavo stovyklos laikraštį „Vysbadeno balsas“, su kitais lietuvių išeiviais pradėjo leisti neperiodinį žurnalą „Žvilgsniai“. Kiek vėliau broliai taip pat išleidžia pirmąsias, bendrai sukurtas knygas: „Trys broliai ir kitos pasakos“ (1946 m.), „Iš pasakų krašto“ (1947 m.), „Knyga apie karalius ir žmones“ (1947 m.). Vėliau Vysbadeno stovyklos gyventojai buvo perkelti į Kaselį. Mekas ten tęsė mokslus, studijavo Mainzo universitete filosofiją. Vokietijoje prabuvo penketą metų, o šį sudėtingą laikotarpį Jonas Mekas aprašė savo eseistinėje išpažintyje, sudarytoje iš jo dienoraščio, rašyto karo metais ir vėliau, „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ (2000 m.) (angl. „I had Nowhere To Go“, 1991 m.).

 

Palikęs tėvus, brolius ir seserį, Jonas labai ilgėjosi gimtojo kaimo, o savo ilgesį įrašė daiktiška, dokumentine poezija apie gimtąjį kaimą knygoje „Semeniškių idilės“ (1948 m.). 1949 m. pradėjus naikinti pabėgėlių stovyklas, broliai išvyko į JAV. Turėjo keliauti į Čikagą ir darbuotis kepykloje, tačiau, atvykę į Niujorką, nusprendė ten pasilikti. Atvykęs 27-ių metų Jonas tarsi save užkodavo amžinai likti jaunam, visada 27 metų. Kaip ir visų imigrantų pradžia nebuvo lengva: teko sunkiai dirbti fabrikuose. Vėliau, pasiskolinęs pinigų, nusipirko pirmąją šveicarišką filmavimo kamerą „Bolex“ ir ėmė su broliu filmuoti, fiksuoti imigrantų gyvenimą. Taip Mekas atrado save kaip „filmininką“. Mokėsi kino meno, organizavo festivalius, kūrė avangardinį kiną, taip pat populiarino neholivudinį kiną, 1954 m. įsteigė ir redagavo žurnalą „Film Culture“, tapusį vienu svarbiausių ir įtakingiausių kino kultūrą formuojančių ir apžvelgiančių leidinių. Kaip kviestinis lektorius universitetuose dėstė kino meną. 1958 m. „Village Voice“ žurnale pradėjo savo kino skiltį pavadinimu „Movie Journal“, kurioje kalbino 60-ųjų ir 70-ųjų metų nepriklausomo kino autorius. Bendravo ir dirbo su FLUXUS meno judėjimo pradininku J. Mačiūnu, filmų kūrėju ir pop art dailininku Andy Warhol, „The Beatles“ gitaristu ir dainų kūrėju John Lennon ir jo žmona Yoko Ono – menininke, taikos aktyviste – bei vienu žymiausių siurrealizmo atstovų S. Dali ir kt. 1962 m. Jonas Mekas kartu su broliu Adolfu įkūrė Kino kūrėjų kooperatyvą („The Film Makers Cooperative“), 1964 m. Meko pastangomis įkurta Sinemateka („The Filmmakers Cinematheque“), vėliau virtusi į Antologijos kino archyvą („Anthology Film Archives“) – vieną didžiausių pasaulyje avangardinio kino peržiūrų ir archyvavimo institucijų.

 

Jonas Mekas, būdamas 52 metų, sukūrė šeimą su fotografe Hollis Melton (baigė bibliotekininkystę, dievino kiną), susilaukė dviejų vaikų: dukros Oonos ir sūnaus Sebastiano. Šeima gyveno Manhetene, Soho menininkų rajone. Nors šeima 2005 m. išsiskyrė, vaikai keletą kartų viešėjo Lietuvoje.

 

Už savo kūrybą ir indėlį pasaulinei kino kultūrai Jonas Mekas pelnė gausybę tarptautinių apdovanojimų, kuriuos visus sunku ir išvardinti. Juo žavisi pasaulio menininkai, kritikai, muziejų kuratoriai. Jo ypatinga įtaka palietė ir Lietuvos kino kūrėjus. Jono Meko asmenybės fenomenas žavėjo visas kartas: spontaniškas, improvizuojantis, gyvenimo džiaugsmo guru, amžinas jaunuolis, pasaulio kultūros išminčius ir filosofas, nepriklausomo kino ideologijos skleidėjas, žmogus laisvesnis už pačią laisvę.

 

Jonas Mekas išleido per dvidešimt prozos ir poezijos kūrinių, kurie išversti į tuziną kalbų. 1995 m. Jonui Mekui suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 1997 m. įteiktos Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro regalijos. 2003 m. už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą ir plėtojant tarpvalstybinius santykius Jonui Mekui buvo įteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius. 2007 m. Vilniuje įkurtas Jono Meko vizualiųjų menų centras, kuriame saugomi ir pristatomi Jono Meko, Jurgio Mačiūno ir FLUXUS menininkų artefaktai.

 

Minint Jono Meko 95-ąjį jubiliejų, gimtuosiuose Semeniškiuose buvo atidengtas akmuo su nukaldinta kino kūrėjo skrybėle.

 

Eidamas 97-uosius metus, 2019 m. sausio 23 d., Jonas Mekas mirė. Tarptautiniuose žiniasklaidos puslapiuose išspausdinta žinia, kad pasaulis neteko didžio avangardinio kino kūrėjo, jam pagarbą išreiškė „The New York Times“, „The Guardian“, „The Telegraph“, „The Washington Post“, „Rolling Stone“ ir daugybė kitų.

 

Jono Meko filmams būdingas dokumentinis dienoraščio žanras, atskleidžiantis ir išaukštinantis žmogaus emociją kasdienybėje, parodydamas paprastus gyvenimo momentus ir supančius jausmus – tai pasaulio fiksuotojo buvimas toje akimirkoje. Meko geriausi filmai – „Medžių ginklai“ (The Guns of the Trees, 1961), „Voldenas“ (Walden, 1969), „Prarastas, prarastas, prarastas“ (Lost, Lost, Lost, 1975), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (Reminiscenses of a Voyage to Lithuania, 1972), „Zefiro Torna arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“ (Zefiro Torna, or Scenes from the life of George Maciunas, 1992), „Kadangi aš judėjau į priekį, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius“ (As I was moving ahead, Occassionally I saw Brief Glimpses of Beauty, 2001).

 

Prieš kelis dešimtmečius kurti Meko filmai, kuriuose nesuvaidinta kūryba ir laisvė, rezonuoja ir šiandien. Prancūzų kino kritikas ir kūrėjas Yann Beauvais, kalbėdamas apie „Voldeną“, sakė, kad „Jono Meko filmai švenčia gyvenimą. Jie sukyla prieš visą persmelkiantį prekybiškumą ir stengiasi atgaivinti malonumą, kurį jaučia žmogus, patiriantis draugystę, išvydęs pirmąjį sniegą ar pavasario sugrįžimą. J. Meko genialumas atsiskleidžia per dosnumą, įtraukiant žiūrovą į jo pasaulio patirtį – jis leidžia mums atrasti vaizdo paprastumą, stulbinamą poezijos galią ir jos reikalingumą“.

 

KELETAS ĮDOMESNIŲ JONO MEKO PAMĄSTYMŲ:

 

„Visą gyvenimą dirbau, kad tapčiau jaunas. Ne, neįtikinsite manęs pasenti. Aš numirsiu dvidešimt septynerių.“

 

„Aš neturiu laiko galvoti apie save, apie šlovę. Aš noriu daryti filmus, aš turiu draugus, noriu su draugais išgerti ir padainuoti. Aš sau neįdomus: man įdomiau, kas yra aplink mane, aš filmuoju kitus, dainuoju su kitais, geriu ir šoku su kitais“, – kalbėjo jis, prisipažindamas nemėgstantis būti vienas.

 

„Aš galiu išvažiuoti į kaimelį, aš turiu energijos, bet aš to nedarysiu, nes man reikia draugų, turiu būti su jais – aš negalėčiau būti vienas. Net gamtoje, kai matau saulėlydį ar patekančią saulę, aš noriu pasidalyti su kitais. Sakai, žiūrėk, kaip gražu, ir tada sėdime, tylim, bet aš ne iš tų, kur tik žiūrėčiau vienas“.

 

„Reikia neuždaryti durų tam, ko nepažįsti, jei nežinai – reikia domėtis, bet nenuneigti, kad galbūt negerai. Aš viską priimu pirmiausia, kad gerai, o paskui, jei padariau klaidą, žinau. Gal į restoraną kokį ateinu, sakau optimistiškai, kad maistas atrodo keistai, bet pabandysiu. Jei nusivyliau – kitą kartą neužsisakysiu. Bet reikia žiūrėti į viską optimistiškai, pozityviai, o jei kas neina taip gerai, nepalikime – galime bandyti pakeisti. Būna, kartais susitinki su draugu, gal žmogus turi silpnybių, bet nereikia nurašyti, pamesti, kad nenoriu tavęs matyti: gal galima tai trupučiuką pakeisti“.

 

„Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“.

 

„Mano pareiga yra toliau tęsti darbą – neišduoti tų šventųjų poetų, rašytojų, dailininkų, meno ir mokslo žmonių. Tų, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė. Mano pareiga jų neišduoti. Mes esame jų viršūnė, jų lapai, o jie yra mūsų šaknys“.

 

„Mano namai yra visas pasaulis, visa naktis yra mano guolis“.

„Pasidaryt mažesniam reikia daug laiko“.

„Miestuose per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose“.

„Yra dalykų be tikslo. Ir jie gražiausi“.

 

JONO MEKO RETROSPEKTYVA KADRE ROKIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS JUOZO KELIUOČIO VIEŠOJOJE BIBLIOTEKOJE

 

 Paminint Jono Meko mirties metines (mirė 2019 m. sausio 23 d.) Meno ir muzikos erdvėje visas sausio mėnuo buvo skirtas jam atminti. Bibliotekos lankytojai galėjo atvykti į tris filmų peržiūras bei apžiūrėti spaudinių parodą. Parodoje „Mekas fotografijose ir laiškuose“ lankytojai galėjo apžiūrėti nuotraukų albumų ekspoziciją su Jono Meko atvaizdais, paskaityti spausdinimo mašinėle Jono Meko rašytus laiškus, kuriuos siuntė į Lietuvą savo artimiesiems. Laiškai ypač įdomūs savo turiniu, atspindintys įvairų laikmetį Amerikoje, Jono Meko kasdienybę ir kūrybinius darbus, poetiškai perteiktus prisiminimus apie gimtąjį Semeniškių kaimą.

 

Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentiniame filme „Jono Meko antologija“ garsusis naujojo avangardinio kino pradininkas J. Mekas pasakoja savo biografiją, išdėsto kūrybinius kredo, požiūrį į avangardinio ir holivudinio kino meną, per atviras eseistines išpažintis kamerai mąsto apie amžinąsias žmogiškąsias vertybes. Filme buvo galima išvysti J. Meko avangardinių eksperimentų bendražygius – Salvador Dali, John Lennon, Yoko Ono ir FLUXUS judėjimo pradininką Jurgį Mačiūną. Filme gausu paties Jono Meko citatų, atspindinčių jo gyvenimo kelią ir kinematografinius ieškojimus. Žiūrovai buvo pakviesti įsiklausyti ir pajausti tą Jono Meko perteiktą ir Vytauto V. Landsbergio atskleistą emociją.

 

To paties režisieriaus filmas „Niujorkas – mano šuo“ – tai linksmas pasivaikščiojimas su Jonu Meku po Niujorką, po režisieriaus mėgstamas Manhattan‘o kavines, nuotaikingi pokalbiai bei flux‘iniai žaidimai jo namuose Broadway ir darbovietėje „Anthology Film Archives“.

 

Meno ir muzikos erdvės lankytojai pakviesti pažiūrėti ir paties Jono Meko režisuotą filmą „Zefiro Torna arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo“. Tai filmas, skirtas FLUXUS judėjimo pradininkui, pakeitusiam pasaulinę meno istoriją, Jurgiui Mačiūnui atminti. Tai filmas, brangus pačiam kino kūrėjui: Jurgis Mačiūnas – FLUXUS lyderis, buvo Meko tautietis ir draugas, įkvėpė jį ir daugybę kitų svarbių menininkų. Filmo kadrai surinkti iš įvairių Jurgio Mačiūno gyvenimo tarpsnių, užfiksuotų Jono Meko šveicariška „Bolex“ filmavimo kamera. Filmą įrėmina Jono Meko poetiškas, lengvas ir trapus balsas. Jonas Mekas – kūrybinės laisvės, judančio vaizdo virtuozas. Filmas vertinamas už reikšmingą turinį, kuriame Jurgis Mačiūnas, kaip ir gyvenime – svarbiausia figūra FLUXUS istorijoje. Pavadinimas Zefiro Torna reiškia kompozitoriaus Claudeo Monteverdi madrigalą dviems tenorams, kurie užbaigia kūrinį. J. Mačiūnas labai mylėjo muziką, ypač Monteverdi. Monteverdžio operų klausymasis jam suteikdavo didžiausią palaimą.

 

Avangardiniam menui ir kinui skirtą mėnesį vainikavo pašnekesių vakaras apie žavintį, intriguojantį ir gluminantį avangardą „Lengvai/Sudėtingai apie meną“ su dailininku Rimvydu Pupeliu. Pašnekesių vakaro metu Rimvydas Pupelis dalinosi prisiminimais apie susitikimą su J. Meku, kartu su vakaro dalyviais filosofavo apie meno svarbą mūsų kultūroje, meno virsmus ir kaitą, menininko patyrimines įžvalgas iš kelionių muziejuose, FLUXUS meno krypties „pokštus“, kurie 7–8 dešimtmetyje buvo ne mažiau radikalūs už pastangas daryti pokytį mene ir keisti pasaulį. Kalbėta apie FLUXUS judėjimą ir jo įtaką šiandieniniam menui, naujų srovių atsiradimui: hapeningams, performansams ir instaliacijoms. Vakaras užbaigtas iš žodžių iškarpų ir nuotraukų sukuriant filosofinį, žaismingą FLUXUS plakatą.

 

Jonui Mekui atminti skirtas mėnuo baigėsi, tačiau metai tęsiasi, todėl Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos erdvėje visada laukiame lankytojų pasklaidyti albumų su Jono Meko atvaizdais, savo malonumui paskaityti Jono Meko kūrybą, išleistą lietuvių ir anglų kalbomis, paklausyti įgarsintą poezijos knygą „Semeniškių idilės“.

 

 

LITERATŪRA

 

Aleksandravičius A. (1960-). Aukštaitėj − aukšts dongs ė čysts vondva: potėgrapėjos: [albumas] / Algimantas Aleksandravičius. – Vilnius: Vaga, 2014 (Vilnius: BALTO print). – 375, [1] p.: iliustr., portr.

Aleksandravičius A. (1960-). Devyni aukštai = Nine floors: fotografijų rinktinė / Algimantas Aleksandravičius; tekstų autoriai Agnė Narušytė, Virginijus Kinčinaitis, Rolandas Rastauskas; [vertėjai Agnė Narušytė ir Simon Bloxham]. – Vilnius: UAB „Nacionalinė knyga“, [2002] ([Vilnius]: UAB „Sapnų sala“). – 250, [1] p.: iliustr.

Danisevičius R. (1973-). Būti laiku = Being and time: [fotoalbumas] / Ramūnas Danisevičius; [sudarytoja Eglė Deltuvaitė; tekstai: Eglė Deltuvaitė, Tomas Pabedinskas; vertėja Violeta Stankūnienė]. – Vilnius: Lietuvos spaudos fotografų klubas: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2011 (Vilnius: Sapnų sala). – 151, [1] p.: iliustr.

Mekas J. (1922-2019). Gyvenimo lai(š)kai / Jonas ir Adolfas Mekai; [sudarytojas Kęstutis Pikūnas]. – [Vilnius]: Post scriptum. Littera, [2019] ([Vilnius]: Petro ofsetas). – 159, [1] p.: iliustr., faks., portr.

Mekas J. (1922–2019). Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai / Jonas Mekas. – Vilnius: Baltos lankos [i.e. „Baltų lankų“ leidyba, 2000] (Vilnius: Vilspa). – 525, [1] p.: iliustr., faks.

Naujokaitis A. (1961–2012). Audriaus Naujokaičio laikas / [sudarytoja Vaidilutė Brazauskaitė-L.]. – Vilnius: Artseria, 2019 ([Vilnius]: Spauda). – 183, [1] p.: iliustr., faks., portr.

Rakauskas R. (1941-). Įkvėpimo žemė: [fotografijų albumas] / Romualdas Rakauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998 (Kaunas: Spindulys). – 241, [6] p.: iliustr., faks., portr.

Rakauskas R. (1941-). Triveidė knyga: [fotoalbumas] / Romualdas Rakauskas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2016] (Vilnius: Petro ofsetas). – 281, [1] p.: iliustr.

Sutkus A. (1939-). Retrospektyva = Retrospective: [fotoalbumas] / Antanas Sutkus; [sudarytoja ir tekstų autorė Margarita Matulytė; vertėja į anglų kalbą Jūratė Juškienė]. – Vilnius: Sapnų sala, 2009 (Vilnius: Sapnų sala). – 479, [1] p.: iliustr.

Tarvydas A. (1940-). Lietuviško kino veidai: [fotoalbumas] / Algirdas Tarvydas. – Vilnius: [A. Tarvydas], 2013 ([Vilnius]: BALTO print). – 147, [1] p.: iliustr., portr.

 

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1145299/vilniaus-knygu-mugeje-issipilde-paskutinis-jono-meko-noras

https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2019/01/27/jonas-mekas-neitikinsite-manes-pasenti#ixzz6KEL1Z6D5

http://maironiomuziejus.lt/lt/parodos/amzinai-jaunas-jonas-mekas-1632

https://www.delfi.lt/multimedija/jonasmekas/jonas-mekas-menininkas-kuriam-labiau-uz-slove-rupejo-buti-su-draugais.d?id=80189355

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-02-13-penki-jono-meko-filmai-kuriuos-turetumete-pamatyti/174359

https://www.birzai.rvb.lt/lt/krastotyra/skaitmenines-kolekcijos/776-jonas-mekas

https://www.vilniausknygumuge.lt/

  

Publikuota 2022 05 04.