„SU SAVO PAŠAUKIMU TURBŪT NEPRASILENKIAU“

ELENA JACKEVIČAITĖ

 

 

 

„Aš niekada anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikyti moterims tuos mokslus... Nežiūrint į tai, galiu pasakyti, kad su savo pašaukimu turbūt neprasilenkiau. Taip pat manau, kad mano tėvo pamėgimas įdomautis teismo klausimais, yra iš jo paveldėtas“ ¹ – apie savo pasirinktą profesiją 1932 m. balandžio mėn. interviu žurnalui „Moteris“ teigė pirmoji Lietuvoje moteris teisėja Elena Jackevičaitė. Tada įžymioji Panemunėlio krašte gimusi ir augusi teisininkė minėjo savo 10 metų darbo jubiliejų. Drąsi, savimi pasitikinti, jauna teisininkė prisidėjo prie moterų teisinio išsilavinimo, galėjimo užimti aukštus postus valstybės tarnybose, darbe vadovautis ne jausmais, o įgytomis žiniomis, teisės etikos nuostatomis...

 

MAŽEIKIŠKIŲ PALIVARKAS – BŪSIMOS TEISININKĖS GIMTINĖ

 

Mežeikiškių palivarkas XVIII-XIX a. priklausė Panemunėlio dvarui. Istoriniuose šaltiniuose randame, kad 1856 m. netoli Šetekšnų kaimo minėtam dvarui priklausė 678 deš. žemės. Tuo metu dvaro savininkais buvo Justinas Parfinovičius.

Dvare pavakaroti mėgo aplinkinių dvarelių šeimininkai, dievo tarnai ir kiti turtingi asmenys. 1804-1833 m. Panemunėlio parapijos klebonu dirbo Dominykas Jackevičius. Buvusi miestelio dvaro pročka (kambarinė) Eleonora Leišytė – Rudokienė prieš du dešimtmečius yra pasakojusi, kaip gyveno, linksminosi šio krašto žemes valdę dvarininkai. Pasak jos,  „dvarininkas Justinas Parfinovičius žaisdamas kortomis su kun. D. Jackevičiumi pralošė toliausiai nuo centro nutolusį Mažeikiškių palivarką. Nuo to laiko šiai vietovei prilipęs pavadinimas „Dievo dovana“.² Po kun. D. Jackevičiaus mirties palivarkas su visu savo inventoriumi perėjo brolio nuosavybėn. Brolio sūnui Josifui Jackevičiui apie 1893 metus vedus kaimyninio Bagvilių dvarelio savininko seserį Pransišką Dambrauskaitę esančios žemės, tarp Šetekšnos upės ir geležinkelio Šiauliai – Daugpilis atiteko jaunai Jackevičių bajorų porai. Dambrauskai ir Jackevičiai save laikė lenkais.

Kaip atrodė Mažeikiškių palivarkas jau niekas šiandien išsamiai negali atkurti. Plačiau apie šią vietovę savo epizodiniais prisiminimais pasidalijo čia augusi ir tėvų namus prižiūrinti Klaudija Grigaravičiūtė – Vaškevičienė. „Į dvaravietę veda du keliai – vienas nuo Šetekšnos, o kitas nuo Kamajų žvirkelių. Abu keliai buvo apsodinti medžiais. Nuo Šetekšnų pusės atvykus pirmiausia pamatydavai dvi medines klėtis. Jos stovėjo ant akmenų, sukaltos tik mediniais vinimis. Vienos klėties sienoje išliko iškalta data – 1822. Klėtys išsiskyrė savo didumu, storais rąstais, grindinių lentų pločiu. Atvykstantys greičiau pasiekti dvarelį galėdavo pasukus iš Kamajų žvyrkelio į Šetekšnos upės pakraščiu vingiuojantį keliuką. Netoli tos vietos šiandien auga didelės liepos. Mano vaikystėje buvo likusi, tik medinė dvaro dalis. Joje gyveno Kutkevičių, Mikalauskų, Rasčinsko šeimos. Šalia medinės namo dalies ilgai buvo išlikusios akmenų ir molio krūvos. Vietiniai kalbėdavo, kad tai buvusi akmeninio dvarelio dalis. Į Šetekšnų kaimo pusę tebestovėjo iš molio drėbtas ūkinis pastatas. Čia mano tėvai žiemą laikydavo šieną. Iš akmeninių pamatų, esančių prie pat Šetekšnos upės, galima teigti, jog čia stovėjo dideli tvartai. Visai netoli jų matydavosi aptvertos versmės vieta. Versmelė buvusi labai gili. Iš jos semdavo vandenį gyvuliams girdyti. Netoli pagrindinio namo pūpsojo ilgas, su didelėmis trimis durimis svirnas. Vaikystėje palysdavome po jo pamatais žaisdami slėpynes. Už pokario metais pastatytų Mašinų Traktorių stoties dirbtuvių matydavosi buvusios molinės kalvės griuvėsiai. Nuo Panemunėlio pusės pusiau kvadratu iki šių dienų yra išlikusios septynios trobelės. Dokumentuose nurodoma, kad jos suręstos 1900-1905 m. laiku. Statytos be pamatų, grindys sudėtos ant žemės, maži langeliai, dengtos šerpėmis. Jose gyveno bundinykai (kūmečiai). Augo ir didelis sodas. Netoli dvaravietės yra išlikusios kapinaitės. Vietiniai jas vadino Raimuckos kapinaitėmis. Vaikystėje čia visi rinkdavome žemuoges“.³

Čia vaikystę praleidęs Albertas Lasinskas parodė kur pamatiniame tvartų akmenyje yra iškalta 1830 m. Mažeikiškyje 1956 m. buvo įsteigtas Panemunėlio tarybinis ūkis mechaninės dirbtuvės. Kūmečių trobose apgyvendindavo darbininkų šeimas. Vietiniai šią vietovę iki šiolvadina MTS-esu. Netoli mokyklos, kitoje tilto pusėje, prie Šetekšnos pusės Jackevičiai turėjo vandens malūną. Šiandien tik išlikę įdubos žyminčios malūno vietą“. Ant akmeninių pamatų ir klėties sienos išlikusios datos įrodo, kad palivarkas kūrėsi sunkiais baudžiavos laikais. P. Rusecko knygoje „Atsiminimai, padavimai, legendos“ yra išlikęs pasakojimas: „Južintų valsčiaus Raugų kaimo baudžiauninkas Urbonas dirbęs Mažeikiškio palivarke Panemunėlio valsčiuje. Žmona nešusi jam pietus: paskutinį kumpelį peleninės duonos ir ąsotėlį pieno šlaką. Benešant ją ištikusi nelaimė: duonos kumpelis iškritęs iš rankų ir sutrupėjęs – peleninė duona greit trupėjusi. Moteriškiai labai pagailo vyro, jog duonai sutrupėjus, liks be pietų: iš didelio skausmo greit apsiverkusi“.

 

VAIKYSTĖS NUOTRUPOS PRIE ŠETEKŠNOS UPĖS

 

E. Jackevičaitė 1932 m. balandžio mėn interviu „Moteris“ žurnalui pasakojo: „gimiau 1895 m. vasario 18 d. (seno stiliaus) Zarasų (dabar Rokiškio) apskrityje, Mažeikiškių palivarke“. ⁵ Paskutiniams palivarko šeimininkams Pransiškai ir Josifui Jackevičiams gimė dukra Helena (Elena), o po dviejų metų – 1897 sūnus Rainoldas. Labai lauktas ūkio paveldėtojas tapo šeimos džiaugsmu ir nelaime. Rainoldą visą gyvenimą reikėjo prižiūrėti, nes sirgo nepagydoma psichine liga. Brolio liga pakoregavo ir sesers Elenos gyvenimą. Juo Elena rūpinosi visą gyvenimą.

Nieko tėvai negailėjo mažajai Elenai. Su ja siejo savo gyvenimą ir nuosavybės išsaugojimą. Stoti į Rygos gimnaziją, būsimą teisininkę ruošė pasamdyta lenkė gubernantė, gal ir kiti mokytojai. Galėjo ji lankyti ir rusišką mokyklą Panemunėlio miestelyje. Jackevičių šeima kiekvieną sekmadienį lankydavo Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčią. Kokie buvo šeimos santykiai su kun. Jonu Katele mes jau nesužinosime. Nepaneigsime, kad išarti tautos švietimo dirvonai įtakojo pasiturinčių panemunėliečių šeimas leisti vaikus į mokslus. Tėviškę ji dažnai lankydavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Panemunėlio parapijos kaimų gyventojų 1909 m. sudarytame sąraše minimi Mažeikiškių palivarko gyventojai: Josifas Jackevičius, žmona Pransiška Jackevičienė, sūnus Rainoldas Jackevičius, dukra Elena Jackevičiūtė, brolis Banifacijus Jackevičius, tarnai Marijona Brekytė, Uršulė Bieliūnaitė, Anėlė Vaitoškaitė, Urešulė Marcijonaitė, darbininkai Augustinas Bieliūnas, Kazimieras Bitinas, Kazimieras Stakulis, Juozas Kreiza, Ieva Bitinaitė, Petras Rauga. Pagal gyventojų skaičių galima spręsti, kad ūkis buvo pasiturintis. Pajamos iš žemės ūkio smarkia kilo, nes nutiesus geležinkelį buvo lengviau eksportuoti žemės ūkio produkciją. Josifas Jackevičius norėjo, kad dukra studijuotų agronomiją ir grįžtų į gimtinę.

1923 m. Panevėžio apskrities surašymo duomenimis „čia buvo vienas ūkis, gyveno 23 žmonės. Niekas nežino ar palivarkas buvo išnuomotas ar parduotas“. ⁶

 

 

KARO IŠBLAŠKYTAS MOKSLO KELIAS

 

 

„Gimnazijos mokslus ėjau Rygoje ir baigiau Onos Jastržembskaitės gimnaziją su aukso medaliu ir su 8 pedagogine klase. Svajojau studijuoti agronomiją, kad vėliau įgytą mokslą galėčiau pritaikyti tėviškėje, bet  į Maskvos Petrovsko – Razumovskio akademiją nebuvau priimta dėl vietos stokos moterims, o kadangi kartu padaviau prašymą į Petrapilio Bestuževo Aukštųjų Moterų kursus į matematikos fakultetą. Matematikos mokslas nepatiko man ir stačiai slėgė“...⁷ pasakojo pati E. Jackevičiatė.

Į juridinį fakultetą ji perėjo po ½ mėnesių sekdama vienos draugės pavyzdžiu. Pirmoji moteris teisėja Lietuvoje pati patvirtina, kad juridinės studijos buvo reikšmingas momentas jos gyvenime, atmintyje išlaikė tos vietos vaizdą, kurioje padavė prašymą. Tam įtakos turėjo ir tėvo pomėgis. J. Jackevičius tik teismuose užrašinėdavo advokatų kalbas ir paskui pats vienas jas vertindavo.

Norintys turėti aukštąjį mokslą studentai daugiausia vykdavo studijuoti į Rusijos miestus. Lietuva tuo metu buvo carinės Rusijos sudėtyje. Tuo laikmečiu moterys galėjo naudotis, tik nedaugeliu teisių. 1878 m. Sant Peterburge įstegtus Bestuževo kursus moterys studijuoti teisę galėjo tik po 1905 m.  – Kruvinojo sekmadienio. Be to moterys turėdamos teisės diplomą galėjo teikti tik teisinię pagalbą gyventojams ir dirbti mokytojomis. Bestuževo kursuose Sankt Peterburge studijavo 1913-1914 m.

E. Jackevičaitė 1914 m. vasarą grįžusi iš Petrapilio su motina išvyko į vokiečių kurortą Vsad – Widungeną. Čia jas užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Dortmundo mieste Vestfakijoje teko išbūti iki 1914 m. gruodžio mėn. Iš Vokietijos per Švediją ir Petrapilį grįžo į Lietuvą.

Tėviškėje šeimininkavo vokiečiai. Mažeikiškyje kartu visa šeima gyveno iki 1915 m. vidurio. Karo metų vasarą Jackevičių šeima paliko gimtajį kraštą ir išvyko pas giminaitį į Maskvą. Toliau Elena mokėsi B. Paltrochienės aukštuosiuose moterų kursuose. Juos baigė pirmojo laipsnio diplomu. Lietuvoje šeimininkavo bolševikai, todėl tarnybą susirado tuometinėje Turkestano respublikoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę E. Jackevičaitė 1919 m. pavasarį sugrįžo į gimtąjį kraštą.

 

 

„LITERATŪRINĖS KALBOS MOKĖJIMO TRŪKUMAS“

 

Po karo sujudo visas gyvenimas, kuris palietė kiekivieną, dar daugiau besikuriančią savivaldą, visuomenines organizacijas. Dirbti teisėja dar nebuvo galimybių. Dėstyti vokiečių kalbos ir istorijos 1919 m. rudenį E. Jackevičaitę pakviečia giminaitis Antanas Vienožinskis  į atkurtą Dotnuvos žemės ir ūkio mokyklą. A. Vienožinskis baigęs Rusijoje agronomiją tapo šios įstaigos direktoriumi. Į Dotnuvą šeima atsikraustė 1919 m. spalio 20 d. Mokykla tik kūrėsi buvusio Dotnuvos dvaro pastatuose. Savo prisiminimuose J. Stanišauskas rašo: „Mokyklos personalas nebuvo gausus, be dir. A. Vienožinskio buvo dar septyni mokytojai, jų tarpe vienintelė moteris p. Jackevičaitė. Mokyklos direktorius pavedė mums gyventi dvaro administracijos name. Pinigų neturėjom, baldų nebuvo, malkas gaudavom šlapias, tik atvežtas iš miško, šąlom nežmoniškai“ – mokytojai ir kiti darbuotojai laikė kiaules ir kitus gyvulius“.⁸ „Tarp mokytojų santykiai buvo itin geri. Kažkaip išsiskirdavo direktorius. Gal ir jis kitoks būtų buvęs, jei ne ta lenkiška šeima. Dar prie tos šeimos reikia pridėti ponią Jackevičienę su juriste dukra, dėsčiusią Lietuvos istoriją ir vos tekalbančia lietuviškai, su sūnum, dar jaunyvu, bet ligoniumi. Žinoma, šeima sau, mokykla sau. Bet ir čia atskiriami šitie dalykai buvo? Gal todėl prieš mokytoją E. Jackevičaitę mokiniai surinko parašus. Didelis bruzdesys mokykloje pasidarė“ ⁹ – savo prisiminimuose rašė kitas buvęs E. Jackevičaitės kolega Ignas Končius.

Parašų rinkimu prieš mokytoją E. Jackevičaitę buvo kaltinamas mokytojas J. Murka. Mokinių sąrašą su parašais turėjo svarstyti mokytojų tarybos posėdyje. Direktorius A. Vienožinskis šio klausimo neįrašė į dienotvarkę. Pasak J. Končiaus „čia direktorius Vienožinskis ir įžiūrėjo agitavimą prieš jį“. ¹⁰

Dėl sukeltų intrigų pablogėjo tarpusavio santykiai, dirbti tapo sunku. E. Jackevičaitė ieškojo galimybių palikti Dotnuvą. Ji paskatinta draugės Jankos Bondomanskos 1920 m. liepos 8 d. parašo lenkiškai laišką kun. Juozui Tumui. Ji prašo geradario patarti kokiu būdu galima greičiau gauti leidimą nuvykti į Vilnių, kokie pinigai ten kursuoja, kaip vykdoma prie sienos kontrolė, ar valdžia leidžia pervežti straipsnių rankraščius, laiškus... Prie laiško pridėjo prašymą generalinio štabo kanceliarijos viršininkui, 2 fotografijas, 10 aus. Ženkliukų bei savo užsienio pasą. Laiške atsiskleidžia svarbiausias į Vilnių vykimo motyvas „Kas dėl mano planų tęsti mokslines studijas tikriausiai šiais metais jie neišsipildys ir artimiausiu metu negalėsiu lankyti universiteto, kad ir Vilniaus. O tai reiškia, kad artimiausioje ateityje privalau pasistengti rasti sau labiau tinkamą darbo vietą negu Dotnuvoje. Geriausia būtų, jeidu turėčiau kokią nors tarnybą, žinoma, teisės srityje, provincijoje, pavyz. Panevėžyje. Jeigu ne tas literatūrinės kalbos mokėjimo trūkumas, visi keliai man būtų atviri, o dabar man labai sunku, užsiimti viskuo, tik ne teise. Taigi jeigu atsirastų kokia nors tarnyba, prašau Gerbiamą Kunigą, manęs nepamiršti.“ ¹¹

Ką būsimai teisėjai parašė ar padėjo kun. J. Tumas yra nežinoma. Vienintelis E. Jackevičaitės rašytas laiškas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos archyve.

 

 

„TEISININKĖS KARJERA VYSTĖSI PALAIPSNIUI“

 

Į Kauną su broliu ir motina E. Jackevičaitė sugrįžo 1922 m. pradžioje. Tuo metu Lietuvai tapus nepriklausoma labai trūko kvalifikuotų teisininkų. Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme nebebuvo draudžiama moterims dirbti teisės institucijose. Teisininkė Dovilė Sagaitienė rašo: „moteris ribojo jau ne teisiniai suvaržymai, bet kur kas sunkiau įveikiamos tarpusavyje glaudžiai susijusios socialinės ir ekonominės kliūtys, kurių nepaisyti galėjo, tik labai drąsios ir savimi pasitikinčios asmenybės, tokios, kaip pirmoji Lietuvos teisėja E. Jackevičaitė“.¹²  Ji būdama jauna ir humaniškų idėjų pilna pirmoji praskynė kelią savo krašto moterims dirbti teismuose. Dvidešimt septynių metų aukštuosius teisės mokslus baigusi mergina 1922 m. balandžio mėn. Kauno apygardos teisme pradėjo dirbti II eilės raštininke, o po dviejų savaičių paskirta į jaunesniąsias teismo kandidates. Po metų spalio mėn. 11 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 71 jaunoji kandidatė skiriama laikinai eiti Kauno m. ir apygardos IV (dabar Aleksoto) nuovados Taikos teisėja. Po trijų metų – 1926 m. sausio mėn. 1 d. užėmė pagrindines pareigas. Tais pačiais metais laikraštyje „Darbininkas“ išspausdintoje žinutėje rašė: „E. Jackevičaitė buvo pirmoji moteris Lietuvoje, kuri ėjo teisėjo pareigas ir todėl jai moralinė atsakomybė ir prieš kitas moteris tenka daug didenė, nes į pirmąją moterį teisėją daug kas žiūrėjo su ypatingu dėmesiu“. ¹³ Sąžiningai ir kruopščiai dirbdama jaunoji teisėja kopė darbinės karjeros laiptais.

Norint gauti apylinkės teisėjos vietą teismo kandidate reikėjo būti dvejus metus, gauti leidimą laikyti teisėjo egzaminus ir prisiekti Lietuvos Respublikai. E. Jackevičaitė kandidate išbuvo 4 metus, teisme išdirbo 8 metus. Įgyvendinusi visus reikalavimus Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos aktu Nr. 17 1930 m. sausio 10 d. paskirta Marijampolės apygardos Tesimo nariu, o 1933 m. to paties teismo civilinio skyriaus teisėja. Ji prisidėjo prie teismų kūrimo mažesniuose Lietuvos miestuose.  Apie tai yra sakiusi: „Mažamečių teismo klausimas jau pribrendęs ir reikalauja įgyvendinimo. Moterys savo instinktyvius ir pedagoginius gabumus šioje srityje galėtų kuo puikiausiai pritaikyti“. ¹⁴

Pirmosios moters teisėjos E. Jackevičaitės nuopelnus teisėsaugai įvertino Lietuvos Vyriausybė. 1936 m. Prezidento aktu buvo apdovanota Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu iškilmingame posėdyje, dalyvaujant Teisingumo ministrui, advokatams, teisininkams ir gausiai publikai.

Po beveik aštuonių metų Marijampolėje Prezidento aktu E. Jackevičaitė perkeliama dirbti į Kauno apygardos Civilinio skyriaus teisėja. Tuo metu Lietuvoje ji buvo išskirtinė šios profesijos atstovė.

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą Teisingumo ministro įsakymu visi teisėjai buvo atleisti. Tačiau liepos 14 d. Teisingumo ministras buvusiams teisėjams pareiškus norą grįžti, įsakė pradėti darbą nuo liepos 11 d. Vokiečių okupacijos metais – 1941-1944 E. Jackevičaitė dirbo Kauno apygardos teismo Civilinio skyriaus vedėja. Kaip toliau klostėsi E. Jackevičaitės darbinė veikla duomenų nėra išlikę.

 

 

MOTERŲ TEISIŲ SIEKIMAS REALIAME GYVENIME

 

XIX a. antroje pusėje tarpukario Lietuvoje dar buvo daug neišspręsta moterų lygybės aspektų: išsilavinimo, mokslo, intelektinio požiūrio, socialinių garantijų ir t.t.... Praėjus karo negandoms ėmė kurtis įvairios organizacijos. 1928 m. birželio 11 d. buvo įregistruota Kauno miesto ir apskrities viršininko raštinėje, Draugijų registre Nr. 1095 „Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjunga“. 1930 m. į šios organizacijos tarybą buvo išrinkta ir Elena Jackevičaitė. Teisininkė kartu su draugijos narėmis rašė straipsnius, ruošė arbatėles, susitikimus. Jų metu buvo kalbama, kad reikia kelti kultūrą, savišvietą, paskatinti moteris dirbti intelektualinį darbą, remti jų pastangas įvairiose srityse, kovoti už moterų teisių vykdymą, skatinti siekti aukštojo mokslo, įsteigti fondą, skirtą paremti gabesnėms mokslus einančioms moterims. Pirmoji Lietuvoje moteris teisėja gerai išmanė šias moterų problemas, nes pati gyveno ir mokėsi tame laikmetyje, kai moterys net studijuoti negalėjo aukštosiose mokyklose, dirbti teisinėje srityje. 1932 m. interviu su E. Jackevičaite buvo pateiktas klausimas – „Ar Tamsai einant į šią teismo darbo sritį nebuvo daromi sunkumai ir ar nebuvo jaučiama ignoracija moterų atžvilgiu? Jubiliatė į šį klausimą nutylėjo. 15 Kauno miesto Apskrities raštuose viršininko yra parašyta, kad nuo 1926 m. iki 1929 m. E. Jackevičaitė buvo Kalinių globos Draugijos Valdybos narė. Ji dalyvavo Lietuvos Abolicionistų draugijos veikloje kartu su kitomis  moteris. Ji drąsiai siekė panaikinti prostituciją. Šiai draugijai pavyko priimti užribio moterų padėtį gerinantys įstatymai, uždrausti viešnamiai.

„1940 m. kovo 8 d. Abolicionistų draugijos atstovės (teisininkė E. Jackevičaitė, gydytoja A. Ragaišienė – Bieliūnienė, J. Kairytė – Kauneckienė) įteikė vidaus reikalų ministrui K. Skučui memorandumą, kuriame buvo reikalaujama imtis priemonių prieš prostituciją ir ištvirkavimą“. ¹⁶

Dirbdama Marijampolėje ji suspėdavo pasirūpinti vargingai gyvenančiais žmonėmis, rinko jiems lėšas. E. Jackevičiatės humaniškumą patvirtina žurnale „Šaltinis“ 1933 m. (Nr. 9) išspausdinta žinutė „Ketvirtadienį įvyko gausus „Žiburio“ draugijos, Marijampolės skyriaus visuotinis susirinkimas. Susirinkimas pritardamas atkreipė dėmesį teisėjos panelės Jackevičaitės pasiūlymą pedagogišku būdu šelpti neturtingus vaikus. Būtent, kad turtingesnės šeimos apsiimtų pavalgidinti savo namuose reguliariškai ateinančius pietų ar vakarienės vaikus iš neturtingų šeimų“. ¹⁷

1929 m. įkurtoje Lietuvos Moterų Taryboje teisininkės patirtis buvo laibai reikalinga. Visuotiniame susirinkime buvo išrinkta šios organizacijos valdybos nare. E. Jackevičaitė be darbo visuomeninėse organizacijose atrasdavo laiko įvairia tematika rašyti straipsnius ir juos publikuoti Lietuvos ir užsienio spaudoje. Ypač juose buvo akcentuojama moterų diskriminacija, būtinybė didinti moterų sąmoningumą, dailiosios lyties atstovių visų teisių užtikrinimą. Laisvalaikio metu nuošalyje neliko ir istorija. Laisvai kalbėjo lenkų, vokiečių, rusų, vėliau lietuvių kalbomis.

E. Jackevičaitė įsijungė į visuomeninių teismų veiklą. Šiuos teismus organizavo visuomeninės organizacijos mažai kuo besiskiriančius nuo valstybinių. Indrė Užukukytė savo straipsnyje rašo: „1936 m. spaudoje minimas Kaune vykęs inteligentės moters – motinos teismas, kuriame E. Jackevičaitė teisėjavo kartu su Sofija Smetonine ir Vincenta Lozoraitiene. Šiame teisme inteligentė moteris – motina buvo kaltinama nutolimu nuo kaimo papročių ir išponėjimu, restoranų, prabangos vaikymusi ir šeimos reikąlų apleidimu. E. Jackevičaitės pirmininkaujamas teismas inteligentę moterį – motiną išteisino ir pažymėjo, kad ji turi dirbti nepalankiomis sąlygomis, nes visuomenės ydos ir nesantvarka daro jai neigiamą įtaką, o nepaisant nepalankių sąlygų, inteligentės – motinos nuopelnai lieka nematomi ir dažniausiai būna neįvertinti“. ¹⁸ Pasak šių minčių autorės istorikas Dangirdas Mačiulis teigė, „jog šis visuomeninis teismas buvo vienas iš nedaugelio tokių teismų, kuriuose dominavo moterys. ¹⁹ Modernėjančioje tarpukario Lietuvoje dar nepavyko visiškai įteisinti vyrų ir moterų lygybės teisių politinėse, ekonominėse, socialinėse srityse.

 

 

„ŠEIMOS IR PROFESIJOS SUDERINIMAS YRA GAN OPUS KLAUSIMAS“

 

Žingeidi, harismatiška, santūri, patrauklos grožio, keliomis kalbomis kalbanti jaunoji teisininkė turėjo savo kasdieninį gyvenimą. Finansiškai pasiturinti panelė turbūt turėjo atsisakyti ko trokšta kiekviena moteris? Ji nesukūrė šeimos. Pasak jos pačios „šeimos ir profesijos suderinimas yra gan opus klausimas. Jo tinkamas išsprendimas ateities dalykas. Bet varžyti moterį nėra pagrindo nei teisėtumo, nei teisingumo atžvilgiu. Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sudaužytų teisių atsakymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose“. ²⁰

Gal savo laiko ir širdies nenorėjo skirti kitam žmogui, nes daug rūpesčių turėjo šeimoje: senstanti sunkoko charakterio motina Pransiška, nesveikas brolis Rainoldas.

Alfredas Vilbikas savo straipsnyje „Tarpukario Lietuvos teisėjos moterys“ rašo: „Tarpukario visuomenės požiūris į Lietuvos ir jų veiklą buvo labai teigiamas, teisėjo įvaizdis buvo šiek tiek idealizuotas... 1937 m. apylinkės teisėjas gaudavo 750 litų atlyginimą, o apygardos teismo teisėjas – 1150 litų, taip pat šventines išmokas, butpinigius. ²¹ Teisingumo ministerijos išlikusiuose algų lapuose Kauno Aleksoto nuovados Taikos teisėja E. Jackevičaitė 1925-1928 m. nurodo, kad gaudavo 990 litų algą. Vokiečių okupacijos metais – 1941-1944 alga buvo  tik 320 litų. ²²

Sugrįžus iš Dotnuvos su motina nusipirko dviejų aukštų medinį namą Višinskio g. 20. Medinuke buvo du butai su visais patogumais. Laiške prof. Biržiskai rašo „Noriu pranešti, kad Žal. Kalne mano motina išnuomoja namą (2 butai), nes girdėjau, kad tamsta, ponas profesoriau, norėjote keltis į Kauną. Butai yra gražūs, su visais patogumais. Gal kas iš tamstos bendradarbių ieško butų Žaliakalnyje“. ²³

Pasak tolimos giminaitės Kristinos Vienožinskaitės-Šatienės Višinskio gatvėje Nr. 20 su seneliu A. Vienožindžiu ateidavo jos aplankyti „Mano paauglės atmintyje išliko ramios, protingos, inteligentiškos moters portretas. Esu girdėjusi, kad senelio giminaitė labai rūpinosi savo mama ir nesveiku broliu. Bijodama, kad gali anksčiau numirti už savo brolį, globą patikėjo vienuolėms. Šie faktai nėra patvirtinti. ²⁴

Pirmoji į anapilį 1957 m. iškeliavo motina Pransiška Jackevičienė, 1976 m. prie motinos Kauno Petrašiūnų kapinėse atgulė E. Jackevičaitė. Brolis Rainoldas Jackevičius šalia motinos ir sesers palaidotas 1982 m. Vienoje kapavietėje su minėta šeima ilsisi Valė Svilponytė. Kas ji buvo niekas nežino. Užrašas ant kapo „Kryžiaus šviesa globok mus“ – tarsi buvusio gyvenimo žemėje įamžinimas ir atmintis. Pasirašo „Globėjos“. Kada mirė ir kur palaidotas tėvas nepavyko sužinoti. Turbūt bajorų Jackevičių palikuonys yra palaidoti Mažeikiškių palivarko kapinaitėse.

Panemunėlio gelž. st. Liepų gatvėje tarp namų išlikusį kapinaičių kauburėlį tvarko Panemunėlio seniūnija.

 

 

LIETUVOS TEISMUOSE MOTERYS – PAVYZDYS KITOMS VALSTYBĖMS

 

„Lietuvos moterų baigusių aukštąjį mokslą sąjungos steigiamajame susirinkime, kuriame E. Jackevičaitė buvo vicepirmininke garsioji rašytoja Gabrielė-Petkevičaitė-Bitė kalbėjo: „moteris turi turėti tiesioginę įtaką gyvenimui, įtaką, kuri pareina iš jos darbo, iš jos asmenybės, iš jos nusistatymo. Tam reikia mokslo, nes reikia žinoti, ką sakyti, tam reikia teisių, nes reikia, kad leistų prabilti“.  ²⁵ Nelengvoje moters teisių gynimo kovoje visa esybė atsiskleidė ir pirmoji Lietuvoje moteris teisėja Elena Jackevičaitė. Jos gyvenimas ir veikla įvertinta net tarptautiniame kontekste. Moteris teisėja - retas atvejis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Vyravo nuomonė, kad „negali būti moteriškė geru advokatu, rimtu teisėju, nes ji vadovaujasi jausmais ir neišlaikys bešališkumo“. A. Vilbikas rašo, kad tarpukario Lietuvoje iki 1940 m. buvo tik 6 moterys, kurios Lietuvos Prezidento Aktu buvo paskirtos teisėjomis. Savo interviu po dešimt darbo metų E. Jackevičaitė pati apibendrino esamą situaciją „Pabaltijo valstybėse moterų teismuose nėra. Estijoje visai nepriima moterų, nes teismų kandidatėmis. Berlyne yra viena moteris mažamečių teismuose. Anglijoje Londone vienasmeniniame teisme yra viena moteris. Skandinavijos valstybėse yra viena moteris kolegialiniame teisme“. ²⁶

Apie E. Jackevičaitės 1930 m. pradžioje paskyrimą į Marijampolės apygardos teismo nares plačiai aprašė Europos ir net Naujosios Zedandijos žiniasklaida. Pasak pačios teisėjos E. Jackevičaitės „Lietuva šiuo atžvilgiu yra pažangumo pavyzdys kitoms valstybėms“. ²⁷

Pirmoji Lietuvoje moteris teisėja E. Jackevičaitė pildo įžymių Rokiškio krašto žmonių sąrašą. Jos asmenybė iki Lietuvos 1000-čio mažai kas domėjosi. Pasak, I. Užukukytės minint Lietuvos valstybės šimtmetį E. Jackevičaitė buvo įtraukta į šimto Lietuvą kūrusių moterų sąrašą. Jos atvaizdas papuošė ir Lietuvos modernių institucijų jubiliejui skirtą proginį pašto ženklą.

Mažeikiškių palivarke turėtų būti įamžinta pirmosios Lietuvoje moters teisėjos atmintis, o Petrašiūnų kapinėse ant šeimos kapo žydėti gėlės.

 

¹ „Pasikalbėjimas su teisėja Elena Jackevičaite „Moteris“ 1932 m. Nr. 6 psl. 88“.

² Leišytė-Rudokienė E. „Prisiminimai apie Panemunėlį“ 2005 m. Iš asmeninio V. Aleknienės archyvo.

³ Grigoravičiūtė-Vaškevičienė K. Prisiminimai apie Mažeikiškių palivarką 2021 m. Iš asmeninio V. Aleknienės archyvo.

⁴ Ruseckas „Atsiminimai, padavimai, legendos apie baudžiavą“ 1936 m. 194 psl.

⁵ „Pasikalbėjimas su teisėja E Jackevičaite“, „Moteris“ 1932 m. Nr. 6 psl. 88.

⁶ Rokiškio apsk. Panemunėlio vals. Gyventojų surašymo duomenys 1923 m. psl. 249.

⁷ „Pasikalbėjimas su E. Jackevičaite“, „Moteris“ 1932 m. Nr. 6, psl. 88.

⁸ Stanišauskas J. „Gražiausias mano gyvenimo laikotarpis“ Almanachas „Dotnuva 1919-1927“. 1937 m. psl. 11.

⁹ Končius I „Mano eitasis kelias“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius, psl. 88.

¹⁰ Ten pat psl. 91.

¹¹ Jackevičaitė E. „Laiškas Juozui Tumui“ 1920 m. liepos 8 d. Vilniaus universiteto bibliotekos archyvas

¹² Sagaitienė D. „Unikalu: išskirtinis interviu su pirmąja Lietuvos teisėja“ https://www.delfi.lt/news/daily/law/unikalu-isskirtinis-interviu-su-pirmaja-lietuvos-teiseja.d?id=71204538 2016 m. gegužės 7d.

¹³ Žinutė „Pirmoji moteris teisėja“, „Darbininkas“ 1926 m. Nr. 13, psl. 2.

¹⁴ „Pasikalbėjimas su teisėja E. Jackevičaite „Moteris“ 1932 m. Nr. 6, psl. 89.

¹⁵ Ten pat, psl. 89.

¹⁶ Jurėnienė V. „Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pab. – XX a. pirmoji pusė. 2006 m. psl. 194.

¹⁷ Žinutė „Šaltinis“ 1933 m. Nr. 7, psl. 99.

¹⁸ „Užukutytė I. „Pirmoji Lietuvos moteris teisėja: išskirtinis atvejis net tarptautiniu mastu“ https://www.grokiskis.lt/sugrizimai/pirmoji-lietuvos-teiseja-moteris-isskirtinis-atvejis-net-tarptautiniu-mastu 2020-03-08

¹⁹ Ten pat.

²⁰ „Pasikalbėjimas su teisėja E. Jackevičaite, „Moteris“ 1932 m. Nr. 6, pal. 89.

²¹ Teisingumo ministerija „Algų lapas“ 1925 m. Nr. 1666. LVCA 7 385, apl 2.b. 31, psl. 1.

²² Teisingumo ministerija „Algų lapas“ 1947 m. Nr. 3545. LVCA, f. R-624, ap. 1. B.122 psl. 162.

²³ Jackevičaitė E. „Laiškas prof. Vatclovui Biržiškai“ 1931 m. birželio 21 d. LMA biblioteka. F-163-385, psl. 1.

²⁴ Vienožinskaitė-Šateikienė K. „Atsiminimai apie senelį“ 2021 m. kovo mėn. Iš V. Aleknienės asmeninio archyvo.

²⁵ Paškevičiūtė-Kundrotienė E. „Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų sąjunga (1928-1940): moterų skatinimas intelektuliam darbui, kultūrinės šviečiamosios veiklos organizavimas. Tarptautiniai kultūros tyrinėjimai. 2018 Nr, 2, psl. 70.

²⁶ Pasikalbėjimas su teisėja E. Jackevičaite „Moteris“, 1932 m. Nr. 6, psl. 89.

²⁷ Ten pat, psl. 89.

 

 

Publikuota 2022 05 22