Rašytojo Balio Sruogos 120- čiui

Baibokų kaimo legenda

 

Indra Drevinskaitė – Žilinskienė,

 

Biržų raj. savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos metodininkė viešiesiems ryšiams

 

 

 

Yra Lietuvoje tokių vietų, kuriose dar gyva šimtmečių dvasia – jeigu ne aukštyn kopiantys elektros stulpai, kaži kur plentu pravažiuojančios mašinos garsas, atrodytų, kad laikas kaip pernykštė vasarinė uogienė susicukravo senose trobose ir soduose. užstatymas ir gatvių tinklas¹ . Svarbu pabrėžti ir tai, kad dvaro rūmų pagrindinio fasado sienoje iškalta 1801 metų data leidžia manyti, kad miestelio perplanavimas ir klasicistinių rūmų statyba vyko vienu metu. Naujieji dvaro rūmai buvo vienaaukščiai su aukštais pusrūsiais, jų tūris susidėjo iš trijų dalių, centrinė dalis turėjo mezoniną su virš jo iškeltu kupolu. Rūmų parterinį aukštą ir mezoniną jungė keturių dorėninių orderio kolonų portikas su trikampiu frontonu, keturkampiai rizalitai pažymėjo rūmų kampus²  (priedas nr. 1)

 

Nereikia mistiškų vietų ieškoti toli – viena tokių yra vos už 20 kilometrų nuo Biržų, nuo pagrindinio kelio Biržai – Vabalninkas, pasislėpusi medžių pataluose ir savęs link paklojusi lėtai vingiuojantį vieškelį. Baibokai. Rašytojo Balio Sruogos tėviškė. Tas netiesus vieškelis ne šiaip sau nuvingiuoja – tai gyvenimo, istorijos, likimo posūkiai ir duobės.

 

Pats kaimo pavadinimas yra kilęs iš rusiško žodžio „Байбаки“. Tai kaip ir savotiški plėšikai, kaip seniau sakydavo „razbainikai“. Rusiškuose senuose dokumentuose Sruogų vienkiemis vadinamas Viselki Baibaki. Dar anksčiau šis vienkiemis buvo kunigų valda ir vadinosi Skiautiškių palivarku, kurį išpirko ūkininkai Šalčiai. Jie neturėjo vaikų ir įsisūnijo Pranciškų Sruogą, kuriam po Šalčių mirties ir atiteko Baibokai.

 

Rašto ir knygos žmogus iš Baibokų

 

Šių metų pradžioje, vasario 2 dieną, iš Biržų krašto, Baibokų kaimo, kilusiam poetui ir dramaturgui, prozininkui, teatrologui, literatūros tyrinėtojui, vertėjui, publicistui, kritikui, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriui Baliui Sruogai sukako 120 metų.

 

Jis - vienas žymiausių istorinių dramų kūrėjų lietuvių literatūroje (jų sukūrė 15), rašė mokslinius darbus-studijas, straipsnius (iš viso apie 500), išvertė daugiau kaip 40 užsienio autorių į lietuvių kalbą.

 

Jo neilgi 51-eri gyvenimo metai talpina savyje visus tuos 120 – juose tiek daug būta meilės ir kančios, kūrybos ir jos teikiamo džiaugsmo. Skaitant apie rašytojo gyvenimą, netikėtas buvo suvokimas, kad garsųjį romaną „Dievų miškas“ B. Sruoga parašė dar visai jaunas, likus vos keletui metų iki savo mirties. Mūsų pasąmonėje yra lyg ir užkoduota, kad, jeigu jau rašytojas, tai būtinai brandaus amžiaus. B. Sruoga viską patyrė anksti. Galbūt net per anksti. 1943 metais jis buvo išvežtas i Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Tais pačiais metais, po kelių mėnesių, savo žmonai Vandai laiške jis rašė: „Aš pasidariau jau daug daug senesnis. (....) Kai važiuosiu namo, visos mano sielos žaizdos užgis.“

 

Namo, į Kauną, jis grįžo po poros metų. Gyvenimą už spygliuotos vielos jis savo laiškuose buvo priverstas vadinti „pajūrio kurortu“ arba „prabangiu viešbučiu“ – dėl cenzūros visos koncentracijos stovykloje buvusios klaikybės jis negalėjo įvardinti tiesioginiais žodžiais.

 

Dar po poros metų nuo grįžimo į gimtinę, 1947 metais, B. Sruoga mirė. Jis taip ir nebeišvydo nei žmonos, nei vienintelės dukters Dalios, kurios pasitraukė į JAV. Jo dukra Dalia Sruogaitė - Bylienė, į Lietuvą grįžusi prieš 15 metų, Anapilin iškeliavo 2015 m. vasaros pradžioje, sulaukusi 89 – erių metų.

 

Baibokai, rašytojo tėviškė, nuo seno priklausė Šalčiams, kurie buvo bevaikiai ir užaugino savo giminaičių sūnų Pranciškų Sruogą. Šalčiams mirus, Pranciškus paveldėjo jų ūkį, vedė Agotą Lomonaitę. Agotos giminėje buvo daug kunigų, ir jai buvo užrašytos bažnyčios žemės. Sruogų šeima gerokai prasiplėtė valdas. Žemės tęsėsi daugiau nei du kilometrus, todėl Pranciškus Sruoga vadino jas „velnio abrūsu“. Augino viską – bulves, linus, rugius, miežius, kviečius.

 

Agotos ir Pranciškaus Sruogų šeimoje užaugo penki sūnūs. Balys Sruoga turėjo 4 brolius. Vidurinis – Aniolas (1890-1936) liko ūkyje, Juozas (1886-1957) dirbo diplomatu, daugiausia Vokietijoje, Adolfas (1887-1941) buvo Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų valdybos direktorius, Kazys (1889-1974) – Finansų departamento referentas. Gausioje vyriškoje šeimoje augo ir dukra Emilija, bet ji, būdama 16 metų, mirė.

 

Balys Sruoga Baibokuose užaugo, po to mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokyklose, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. Po studijų grįžo į Lietuvą.

 

Ūkį Baibokuose paveldėjęs Aniolas Sruoga su pirmąja žmona pragyveno dvejus metus. Su antrąja žmona Salomėja susilaukė trijų sūnų – Algirdo, Vytauto (jau mirę) ir Aniolo (mirė šių metų birželio mėnesį, palaidotas jo paties prašymu prie Baibokų esančiose Jasiuliškių kapinaitėse).

 

Mirus Aniolui Sruogai, jo žmona Salomėja ištekėjo už Liongino Kaziliūno. Visa šeima gyveno sodyboje, kol sovietmečiu visi, išskyrus Algirdą ir Vytautą, buvo ištremti į Sibirą. Sodyba atiteko „Aušros“ kolūkiui. Kolūkio valdžia name apgyvendino stribo Juškos šeimą, kuri visiškai apleido sodybą. Po Sibiro šeima iš pradžių grįžo į Šiaulius, o vėliau persikėlė į Baibokus. Juška buvo išvarytas. O sodyba pradėjo rūpintis Aniolo sūnus Vytautas. Mirus Lionginui Kaziliūnui, Salomėja Sruogienė - Kaziliūnienė liko sodyboje viena ir pragyveno joje iki mirties - iki 2004 m.

 

Nemažai Sruogų yra gyvenančių ir užsienyje, ypač Argentinoje. Į šią Pietų Amerikos šalį dar Smetonos laikais pasitraukė Adolfo Sruogos, Balio Sruogos vyresniojo brolio, žmona su 3 vaikais, kai vyras pateko į kalėjimą. Tai susiję su pašto ženklų byla. Ši byla buvo ypač išgarsinta tarybiniais metais. Periodiškai tarybiniai laikraščiai ir žurnalai aprašydavo tuos įvykius kaip kapitalistinės valstybės piktžaizdes. 2015 m. vasaros pradžioje apie tuos įvykius, susietus su pašto ženklų vadinama „afera“, „Delfi“ portale aprašė Lietuvoje žinomas bankininkas – filatelistas Vygintas Bubnys, žinomo rašytojo Vytauto Bubnio sūnus. Jis, remdamasis archyviniais duomenimis, tvirtina, kad Adolfo Sruogos kaltė šioje byloje nebuvo visiškai įrodyta. Aiškumo dėlei reikia patikslinti, kad mano tėvo vyresnis brolis Adolfas Sruoga dalyvavo atkuriant paštų sistemą Lietuvoje ir buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos paštų departamento direktorius.

 

Yra Sruogų, gyvenančių ir Amerikoje. Į šią šalį karo metais pasitraukė ir B. Sruogos žmona su dukra Dalia, kuri su savo dukra Aušrine grįžo į Lietuvą 2000 metais ir gyveno Vilniuje. Kaip jau buvo minėta aukščiau, 2015 m. birželio pradžioje Dalia mirė. Pats jauniausias B. Sruogos brolis Kazys Sruoga taip pat karo metais pasitraukė į JAV, kur mirė 1975 metais. Jis turėjo dukrą Vitą. Jo žmona gydytoja Slavinskaitė buvo kilusi iš Biržų. Karo metais ją vokiečiai mobilizavo į karo ligoninę, su kuria ji ir jos šeima ir atsidūrė Vokietijoje. JAV gyvena Kazio Sruogos anūkas ir anūkė ir Vytautas Sruoga, jaunesniosios kartos giminės atstovas (B. Sruogos brolio Aniolo, to pačio, kuriam atiteko Baibokų ūkis, anūkas arba Balio Sruogos sūnėno Algirdo sūnus).

 

V. Sruogos brolis Algirdas Sruoga yra vienas iš Sruogų giminės atstovų, kuris šiuo metu prižiūri ir rūpinasi Baibokais. Nė kiek nesuklysiu rašydama, kad tiesiog “serga” jais.

 

Algirdas Sruoga: „Prosenelių gimtinės išsaugojimas – mano pareiga“

 

Šis interviu su Vilniuje gyvenančiu Algirdu yra darytas 2015 m. vasarą Baibokuose. Jis buvo publikuotas Biržų rajono laikraštyje “Šiaurės rytai”.

 

Veido bruožais, ūgiu (B. Sruogos būta labai aukšto, apie 190 cm ūgio) Algirdas primena garsųjį savo giminaitį rašytoją. Atrodo, kad jis tuoj tuoj užsidės skrybėlę ir čia, Baibokuose, praeis tuo linguojančiu vieškeliu, skiriančiu gyvenamąją trobą nuo ūkinių pastatų. Rūpintis Baibokuose išlikusiais statiniais – pats didžiausias A. Sruogos ir jo žmonos Patricijos rūpestis ir darbas. Į sodybą A. Sruoga nuo pavasario iki rudens stengiasi atvykti kiekvieną savaitgalį. Joje nuolat lankosi ir Aniolo Sruogos sūnus Virginijus Sruoga su žmona Jolanta (gyvena Vilniuje), Vytauto Sruogos dukra Birutė Sruogaitė su vyru Almantu (kauniečiai), iš Kauno užsuka jos brolis Balys Sruoga (vienintelis, turintis garsiojo rašytojo vardą) su žmona Rasa.

 

- Algirdai, kad atgaivintumėte Sruogynę, jūs, keli Balio Sruogos giminaičiai, įdėjote nemažai pastangų.

- Tam 2000 metais buvo įkurtas Balio Sruogos paramos fondas. Šio fondo kūrimo iniciatorius buvo amžiną atilsį mano dėdė Vytautas Sruoga. Jam mirus, tėvo veiklą perėmė jo dukra Birutė Sruogaitė. Fondo veikloje taip pat aktyviai dalyvauja ir Aniolas Sruoga (aut. pastaba – šiuo metu jau miręs). Pradėtą veiklą tęsiame toliau.

 

- Kokius darbus jau nuveikėte?

- Dabar sodyba atrodo jau kitaip, nei Balio Sruogos vaikystės metais, nors dviejų galų pirkios išorė, jos perimetras yra mažai pakeistas. Tokia pat originali yra išlikusi fasadinė pusė, tik nedidelė veranda – pristatyta. Pakeisti langai, stogo danga, restauruoti trobos pamatai. Išlikę autentiški akmeniniai laipteliai. Sutvarkėme sodybos aplinką, išgenėjome sodą. Taip pat restauravome gyvenamosios trobos vidų – sutvarkėme du pečius, duonkepę, du kaminus, vadinamąjį Balio Sruogos „svečių kambarėlį“. Šiuo metu yra tvarkoma priemenė. Kadaise šalia trobos, palei vieškelį, buvo išsidėstę 11 įvairių pastatų. Deja, išliko tik klėtis, klėtelė, dūminė pirtis ir senasis šulinys. Visiems sodyboms pastatams – apie 200 metų. Daug pastatų yra nugriauti karo metu arba jie sudegė, nes, kaip pamenu iš pasakojimų, Baibokai buvę fronto linijoje. Ir – koks stebuklas – iš buvusio kelių kiemų kaimo išlikusi tik Sruogų valda. Neišliko senojo Sruogų vėjo malūno, stovėjusio kitoje kelio Vabalninkas – Biržai pusėje. Dabar kol kas liūdniausia yra dūminės pirtelės ir klėties būklė.

 

- Šiuo metu visame sodybos ansamblyje gražiausiai atrodo 2013 m. restauruota klėtelė.

- Ji buvo beveik nepakitusi, apgadinta tik laiko ir apdengta šiferio stogu. Asmeniniame archyve saugau maždaug 1936 m. nuotrauką, kurioje – visai mažytis Balio Sruogos sūnėnas, mano amžiną atilsį tėtis Algirdas su savo broliu Vytautu stovi prie tos klėtelės. Remdamasis ta nuotrauka, auksinių rankų meistras iš Biržų pastatą ir rekonstravo.

 

- Tokie projektai reikalauja daug investicijų...

- Fondo pirmieji rėmėjai yra Biržų rajono savivaldybė, remianti ir palaikanti mūsų vykdomą veiklą. Už pagalbą, rūpestį ir supratimą dėkojame Vabalninko seniūnijai. Kasmet ką nors sutvarkome iš asmeninių lėšų.

 

- Algirdai, ką Jums reiškia Baibokai?

- Esu užaugęs Jurbarko krašte, kiek vėliau, paauglystės metais, mirus mamai, su tėčiu persikėlėme į Vilnių. Baibokai visuomet man buvo vaikystės vasaros namai - sodas, bobutė, pusbroliai, miegas ant krosnies. Beje, ant jos telpa net keturi žmonės. Iki šiol mane žavi rūkytos mėsos kvapas, kuris išlikęs nuo senų laikų – mėsos dabar seniai niekas nerūko. O tai darydavo kamine, kuris turi duris – jas pravėrus, galima patekti į rūkyklą. Ten taip pat virdavo alų. Labai tikiuosi, kad Balys Sruoga yra svarbus ne tik man, mūsų giminei, bet ir Lietuvai. Kaip galėtume leisti, kad jo gimtinė, tikras kultūros paveldas, pamažu nugrimztų į nežinią? Todėl ir metai po metų su dėde Aniolu, jo sūnumi Virginijumi ir jo šeima, dėdės Vytauto dukterimi Birute ir jos šeima, žmona Patricija, kuri yra idėjų generatorė, ėmėmės gaivinti sodybą nuo apžėlusių krūmynų iki stogų dengimo. Šiuo metu yra ruošiamas sodybos klėties restauravimo projektas, jis bus pateiktas Lietuvos kultūros paveldo departamentui. Ateityje dar būtina atstatyti dūminę pirtelę, pakeisti namo stogą, atnaujinti buvusį sodybos parką. Pasinaudodamas proga, labai norėčiau padėkoti bitininkui Romui Poškai, kuris prižiūri Balio Sruogos tėviškės sode esančius avilius – jų medumi vaišiname atvykstančius turistus. Neseniai Baibokuose lankėsi turistai iš Kauno. Tuo metu medaus neturėjau, bet kiek vėliau paštu išsiunčiau jo į Balio ir Vandos Sruogų namus-muziejų Kaune – žmonės ten nueis ir atsiims Baibokų pievų medaus. Dėkoju ir Romo Poškos žmonai Vandai, kurios rūpesčiu rudeniop Baibokai pražysta jurginų žiedais.

 

- Ar jūsų giminėje yra Balio Sruogos legenda, aura?

- O kurioje giminėje nėra auros, prisiminimų ir pagarbos protėviams? Stengiamės laikytis tam tikrų tradicijų – pavyzdžiui, kiekvienais metais renkamės per Žolinę Baibokuose. Kodėl būtent per Žolinę? Todėl, kad ir pats Balys Sruoga į tėviškę stengdavosi grįžti būtent tada. Giminės vyrai mėgsta alų, rašytojui jis irgi patikdavo.

 

- Kokia yra Baibokų vizija?

- Ta vizija – mano prosenelių gimtinės išsaugojimas ir palikimas ainiams – tai lyg būtinybė ir pareiga. Kadangi jau daugelį metų į šią sodybą užsuka pavieniai žmonės, šeimos, stengiamės, kad kuo gražiau būtų aptvarkyta aplinka, renkame medžiagą mūsų mažajam muziejui. Ateityje Balio Sruogos gimtinė turėtų būti kultūros paveldo, edukacijos ir tautinės atminties objektas.

 

Teigiantis gyvenimą stebuklas

 

Taigi šie metai yra jubiliejiniai Baliui Sruogai. 2016 m. vasario 10 d. jam sukako 120 metų. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, parašiusi projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gavusi jos finansavimą, prieš pat Žolines iš Biržų krašto kilusio rašytojo gimtadienį kartu su jo kūrybos gerbėjais atšventė Baibokuose, B. Sruogos tėviškėje.

 

Bibliotekos idėja paminėti šį didį lietuvių literatūros žmogų jo autentiškoje sodyboje ir pačių Sruogų giminės noras atgaivinti Baibokus pasiteisino su kaupu – visos dienos renginyje nestigo nei žmonių, nei gerų emocijų, nei prasmingų susitikimų ir pokalbių. Meniniai, pramoginiai, moksliniai interesai darniai susijungė.

 

Projekto pavadinimą „Teigiantis gyvenimą“ padiktavo paskutinis rašytojo laiškas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. B. Sruoga jame rašė taip: „Aš nepražūsiu, ir jokiu būdu man neatsitiks nieko bloga. Mano nuotaika puiki, ir į ateitį aš žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir nusiteikęs optimistiškai, koks ir privalo būti gyvenimą teigiantis rašytojas.“

 

Baibokuose renginio dieną visi į renginį susirinkę gyvenimą teigė taip: dviejų parodų atidarymu ir pristatymu, liaudiškos ir džiazo muzikos koncertais, 4 pranešimais apie B. Sruogą ir jo kūrybą, susitikimu su kino režisieriumi Algimantu Puipa, filmo peržiūra.

 

Renginį sudarė kelios dalys: „Balys didysis“, „Baibokų kaimo legenda“, „Balio Sruogos modernizmas“. Ketvirtoji renginio dalis „Sruogynė gyva“ persikėlė į rugpjūčio 15 d., kai buvo lankomos Jasiuliškių kapinaitės, kuriose palaidoti B. Sruogos tėvai ir kiti giminaičiai.

 

Pirmąją renginio dieną, rugpjūčio 14, gražaus ir optimistiško gyvenimo teigti atvyko 4 lektorės iš įvairių Lietuvos universitetų. Jos, B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos, perskaitė savo pranešimus. Tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Neringa Lašaitė - Markevičienė (ji kalbėjo apie B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ypatumus, redagavimo labirintus ir mįsles, leidybos niuansus, kūrinio rengimą ateityje). Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė dr. Gabija Bankauskaitė - Sereikienė perskaitė pranešimą „Maištingasis poetas B. Sruoga“. Anot pranešėjos, modernus B. Sruoga visose srityse – ir rašydamas poeziją, ir dramą, ir memuarus, o jo modernumas yra susijęs su maištinga asmenybe. Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė dr. Reda Pabarčienė kalbėjo apie Baibokų kaimo humorą B. Sruogos kūryboje; kas yra lengviau – prajuokinti ar pravirkdyti skaitytoją? Kauno Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus darbuotoja Vaida Bareišaitė perskaitė pranešimą „Susitikimai su Baliu Sruoga“ – juo pristatyta rašytojo asmenybė.

 

Antrosios dalies metu – „ Baibokų kaimo legenda“ - Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos direktorius Laimutis Štirvydas pristatė buvusios mokinės Guodos Baradinskaitės fotografijas „Baibokai – B. Sruogos gimtinė“. Fotografijose – šiuolaikiniai Baibokai, tačiau bylojantys ilgametę istoriją. Daugelį žavėjo ekspozicijai pasirinkta vieta – išorinė atrestauruotos klėtelės siena. Ji, pasipuošusi spalvotomis nuotraukomis, daug kam netikėtai tapo fotosesijos vieta.

 

Antroji paroda, pristatyta troboje esančiame nedideliame muziejėlyje, į Baibokus atkeliavo iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos fondų. „Balys iš Baibokų“ jau vasario mėnesį, kai Lietuva minėjo B. Sruogos gimtadienį, jau buvo pristatyta pačioje bibliotekoje. Tuomet parodos atidaryme svečiavosi ir keli Sruogų giminės atstovai.

 

Parodos rengėja – bibliotekininkė Nijolė Taujanskienė. Parodoje, kurią sudaro kelios dalys, renginio dalyviai susipažino su B. Sruogos kūryba, kritine, populiariąja literatūra apie ją ir B. Sruogą, taip pat ir iš Biržų krašto kilusių fotomenininkų, istorikų darbais.

 

Viso lauke vykstančio veiksmo nesustabdė net prapliupęs lietus; tuo metu kaip tik koncertavo Biržų kultūros centro etnografinis ansamblis „Bočiai“. Jie atliko romansus, šoko, skaitė eiles.

 

Laukiamiausias tos dienos renginio svečias - kino režisierius Algimantas Puipa, pastatęs filmą „Dievų miškas“ pagal B. Sruogos to paties pavadinimo romaną, Baibokuose kartu su savo žmona, aktore ir režisiere Janina Lapinskaite, viešėjo pirmą kartą. Gausiai auditorijai jam smagu buvo papasakoti, kaip ir kodėl jo gausiame kūrybiniame aruode atsirado kino filmas „Dievų miškas“.

 

Klausytojus itin domino pagrindinio vaidmens atlikėjas, aktorius Valentinas Masalskis. Anot režisieriaus A. Puipos, dirbti su juo nebuvo lengva. Bendrauti, beje, irgi. „Kai ieškai stiprios asmenybės, susiduri su dar stipresne“, - taip kalbėjo A. Puipa. Ir pridūrė – V. Masalskis pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas būtent dėl stiprios asmenybės bruožo.

 

Autentišką senojo kaimo dvasią kurstė į šventę atvykę garbaus amžiaus aplinkinių kaimų gyventojai, kurių daugelis vis dar pamena tikrus ir gyvybingus Baibokus. Nosį kuteno Rinkuškių bendruomenės kepamų blynų ir verdamos sriubos aromatas, o šiltu gėrimu viliojo Vabalninko laisvalaikio ir šeimos centro „Aš Jis“ įsteigtas arbatos sodas. O kur dar patys Sruogos... Algirdas, Virginijus, Birutė, Balys... Ir visi jie – su antrosiomis pusėmis, toliau tęsiantys Baibokų kaimo legendą ir nuoširdžiai teigiantys gyvenimą.

 

Biržų bibliotekos bendruomenė viliasi, kad graži draugystė, užsimezgusi su Sruogų gimine, inspiruos dar ne vieną gražų renginį.

 

 

Publikuota 2022 05 12