Vaižganto Žemaitija

Prof. Dr. Roma Bončkutė

Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimas ir veikla yra tinkamas asmenybės, suradusios savąjį pašaukimą, pavyzdys. Kaip daugelio mylimas, taip kitų nekenčiamas, buvo laimingas, nes sąmoningai pasirinkęs kunigo-kultūrininko kelią, abu darbus stengėsi atlikti su meile ir sąžiningai, nekreipdamas dėmesio į aplinkinių norus ar kritiką. Šiame straipsnyje norisi aptarti Vaižganto sėkmingai pasirinkto kelio ištakas, tikintis, kad geri pavyzdžiai patraukia, ir šiandieninės mamos, norėdamas bent po vieną tokį sūnų užauginti, nemažai gali iš Barboros Baltuškaitės-Tumienės (1824–1889) pasimokyti.

Paprastai sakoma, kad žmogus savo asmenybės pagrindus sukuria iki penkerių metų. Vėliau ant tų tvirtų arba netvarių pamatų per visą likusį gyvenimą stato asmenybės karkasą. Žinoma, kad šiuo laikotarpiu didžiausia atsakomybė tenka motinai ir jos sugebėjimui palaikyti harmoningus santykius su artimaisiais, steigti jaukią, estetišką namų erdvę. Vaikai iš motinų gauna kalbos ir gyvenimo jutimą, jų žodžiais pradeda kalbėti, jų daineles niūniuoja. Jeigu pasektume geriausių lietuvių rašytojų biografijas, pamatytume, kad vaikystės namuose motina jiems buvo svarbiausia, tokia išliko ir visą gyvenimą (antai, Romualdas Granauskas iš Žemaitijos senutę mamą į Vilnių atsivežė). Vaižganto mama tam tikra prasme „kalta“, kad jis ilgai užtruko Žemaitijoje, ją pamėgo ir buvo žemaičių pamiltas. Jau būdamas žinomas publicistas ir rašytojas apgailestavo, kad saviškiams jo darbai nežinomi: „Visi Žemaičiai Vaižgantą skaito (taip bent maniau, jog skaito ir vardą žino), o manieji, mane pasauliui davę, su kuriais aš tebebuvau suaugęs, kaip kūdikis su motina, dar nežino, jog iš jų, ne iš kitur, yra išėjęs tautos pranašas“¹ . Rašytojui buvo svarbu, kad tėviškėnai, apie jį sužinoję, ne tiek juo, kiek savosios žemės našumu džiaugtųsi, didžiuotųsi, ir savo gerais darbais, sėkmingai nugyventu gyvenimu būtų tarsi trąša ateinančioms kartoms. Rašytojas apie savojo krašto žmones Pragiedruliuose papasakojo, norėjo, kad tokių daugiau rastųsi. Prisiminkime, kaip novelėje „Denionių Taučiai ir Niauros“ Aleksiuko motutė meldėsi: „Juoda Žeme, šventa Žeme! Aš tave nužemintai bučiuoju: tu mane nešioji, tu mane peni, tu mane linksmini… – buvo pradžia kiekvienos jos vakarinės maldos.“² . Toliau skaitome: „Apie žemę neleido nė pikto žodžio išsitarti, lyg kentė, kad žemėje reikia kartais nešvarybių padaryti.“³  Vaižganto perteiktas lietuvių santykis su žeme, mums primena, kad senieji ir spjauti į žemę draudė. Lietuvių ryšys su gamta atskleistas Taučių šeimos pavyzdžiu, turi daug autobiografiškumo, tad perskaitę suprantame, iš kur rašytojas išsinešė stiprų gamtos grožio jutimą, sugebėjimą įsibūti į kiekvieną gyvenimo situaciją. Kodėl Vaižgantas daug padarė? Todėl kad jautė su gyvenimu ryšį, buvo jam atviras, ir ne tik iš maisto, miego, bet ir iš gamtos, gyvenime sutiktų žmonių gaudavo energijos. Mamos mylėtas ir auklėtas mokėjo kitiems meilę ir dėmesį rodyti, net tokiems užsidarėliams kaip žemaičiai.

Pirmą kartą susidūręs su žemaičiu dar vaikystėje, tarėsi gavęs Žemaitijai ir žemaičiams skiepą: mylėti, bičiuliautis, bet neištirpti, neprarasti savojo aukštaitiško gyvybingumo. Vyskupą Motiejų Valančių rašytojas pamatė savo motutės dėka. Veiklioji Tumienė suagitavo Malaišių kaimo žmones vaikus Sutvirtinimo sakramento vežti į į Kauną pas vyskupą M. Valančių, kuriam valdžia buvo uždraudusi lankyti parapijas. Kelionė iš nuošalaus Svėdasų valsčiaus sodžiaus į Kauną buvo ilga ir varginanti. XIX a. pabaigoje žmonės dar gyveno sėsliai, savosios parapijos ribose. Kaip rašytojas nurodo, pusantro šimto kilometrų įveikti to meto žmogui „rodės tokia pat kelionė, kaip buvo kelionė pleritais į patį Krymą“⁴ . Gerai Vaižgantui įsiminė kelionė, gyvai ji perteikta apybraižoje „Iš atsiminimų“. Rašytojas papasakoja, kad malaišiškiai vyskupą rado namie, tiktai sergantį. Tačiau išgirdęs, kad atvyko žmonės iš labai tolimo krašto, sutiko rytojaus dieną aukoti šv. Mišias ir vaikams suteikti „dirmavonės“ sakramentą. Kaip atsiminimuose rašo Vaižgantas, jis pats tuomet buvo penktų ar penkerių metų (gimęs 1869 m., o vyskupas mirė 1875 m.), taigi jau mokėjo viskuo domėtis ir daug ką atsiminė iš to susitikimo: „...O vyskupas buvo kunigas kaip kunigas: senas, kuplus, plačiaburnis. Tik žiponas violetinis... Geras senolis pirmiausia paglostė visus vaikelius, kurie jam ranką bučiavo, paskui pasisveikino su vyresniaisiais, gražiai pagyrė juos už rūpestingumą religijos dalykais ir nepatingėjimą tokią kelionę keliauti. Mažam Juozukui labiausiai įstrigo ganytojo ranka: „Minkštą, riebią v. Valančiaus ranką tebejaučiu prie žando ir kaktos; tebejaučiu lyg tebetvinkčiotų užgautas skruostas, idant kantriai kentėčiau įžeidimus dėl Kristaus, dėl Jo tikybos“⁵ . Galbūt galime teigti, kad rašytojas, iš laiko perspektyvos žvelgdamas, pats pamatė tame susitikime lyg lemties ranką, nors tada – vyskupas tik pagyrė motiną ir paglostęs vaiko galvą liepė trumpiau kirptis. 

Vaižgantas Žemaitiją pirmiausia ir atrado Valančiaus apsakymuose, ypač Palangos Juzėje, vėliau ir Žemaičių vyskupystę skaitydamas. Gimnazijoje arba seminarijoje, gal Mintaujoje iš bajoro Mečislovo Davainio-Silvestraitčio galėjo nemažai apie Simoną Daukantą sužinoti. Tačiau labiausiai tikėtina, kad dar Kauno kunigų seminarijoje (1888–1893), kur buvo saugomas Daukanto rankraštis Pasakojimas apej Wejkalus Letuviû tautos senowie (apie 1850/1854) ir veikalas  BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû (1845), Tumas pirmą kartą susidūrė su žymiojo žemaičio istorijos darbais, kurių įtaką matome Pragiedruliuose ir kituose jo tekstuose. Kadangi seminarijoje kartu mokėsi ne vienas žemaitis, buvo galimybė pramokti žemaitiškų žodžių, pajusti jų būdo kitoniškumą, o skaitant Daukantą pasiklausti nesuprantamas teksto vietas. Nors praktikoje seminaristai buvo priversti daug kalbėti ir bendrauti lenkiškai (nes ir Kazimieras Jaunius, pats lietuvių kalbos sužavėtas, bet jos paprastai išmokyti negebėjo ⁶), tad tik paragintas Jauniaus mokėsi savarankiškai lietuviškai kalbėti ir rašyti. Pilypas Būdvytis (Buivydas), Kazimieras Bukantas, Kazimieras Pakalniškis (Dėdė Atanazas), Pranciškus Žadeikis – vieni iš aktyviausių žemaičių, pasukusių, kaip ir Vaižgantas, litvomanų keliu, atlikusių iniciaciją įvedant Tumą į gyvenimą tarp žemaičių. 

Vaižgantas iš namų išsinešęs gebėjimą jausti gamtą, mylėti kitą, atsidūręs Žemaitijoje, pajuto krašto ir žmonių genius loci. Žemaitija – stiprių energetinių zonų kraštas, čia gausu istorinio kraštovaizdžio ženklų, kuriuos Daukantas savo veikaluose pažymėjo. Daukantas senovės lietuvius vaizduoja kaip atspėjusius genius loci. Vladimiras Toporovas, nagrinėdamas Viduržemio regiono antropolokalinį vieningumą, akcentuoja, kad ypatinga vieta visada būdavo humanizuojama siekiant įamžinti atminimo vertą herojų. Tik pastebi, kad nėra lengva nustatyti, kas buvo svarbiau, ar žmogus vietai suteikdavo svarbos, ar svarbi vieta buvo pavadinama svarbaus herojaus vardu ⁷. Kaip bebūtų, bet vietą pavadinus, ji būdavo perkeičiama ir tapdavo nauja vieta, įgydavo genius loci – kai dvasia įsižemina ir tarsi įgyja šaknis, įsišaknyja. Daukantas Žemaitiją pavadino Lietuvos širdimi. Daukantui nebuvo praėjęs senovės bočių prаbočių laikas, Vaižgantui – ir Daukanto, ir bočių. Daukanto įžodintas laikas pasivijo rašytoją: lietuviаи savų pačių žemėje tebebuvo pavergti stipresnių ir gausesnių atėjūnų. Rumunų kilmės religijotyrininkas Mircea Eliade nurodė, kad metafizinėse tradicijoje reikalaujama, jog pasaulis, kuriame gyvenama, ,,privalo būti įkurtas“, todėl fiksuoto taško, t. y. centro, atradimas laikomas pasaulio kūrimo/tvėrimo/tvora ekvivalentu. Žemaitijoje mažiausiai dvi svarbios vietos pažymėtos to pirmojo steigimo ženklu: Tverai ir Gardai (dab. Žemaičių Kalvarija). Vaižgantas kunigavo keliose Žemaitijos vietose, netoli nuo senųjų centrų: Mosėdyje, Kuliuose, Micaičiuose, Laižuvoje. Per 10 metų Žemaitijoje Tumas susipažino ne tik su gyvaisiais žemaičiais-kultūrininkais, bet surinko daug jau mirusiųjų autorių darbų, kuriuos po to skelbė. Jis Žemaitijoje išgrynino savojo veikimo kryptis, nuo kurių vėliau ir nepasitraukė. Galima tarti, kad karštą aukštaitišką judrumą apramino mažakalbiai, nedaug bendraujantys, bet turį daug savųjų įžymybių, kultūrininkų, žemaičiai. Žemaičiai „pasodino“ Tumą prie rašomojo stalo ir tarsi privertė apie jų kraštą ir žmones rašyti. Nestebina, kad jo Pragiedruliuose, apsakymuose, publicistikoje gausu Daukanto darbų intertekstų, žemaitiškų žodžių, posakių, svarstymų apie Prūsų lietuvių ir žemaičių privalumus, skirtumus nuo kitų lietuvių, aukštaičių. Kuliuose gyvendamas, Prūsijoje leisdamas leidinius, kontaktuodamas su Prūsijos lietuviais, gebėjo objektyviai įvertinti jų ir žemaičių kultūrinius pranašumus, darbštumą, racionalumą. Juk nebe reikalo Žemaitija ir Klaipėdos kraštas – du išskirtiniai Lietuvos regionai, kur paminklai ženklinti regioniniais simboliais ar dedikuoti regionui. Vaižgantas pastebėjo Prūsų Lietuvos įtaką Žemaitijai:

Žemaičiai, kaip prieš keletą amžių, taip ir dabar, tais pat reikalais, tais pat jausmais važiuoja į Klaipėdą, Šilo Karčiamą, Bajorus, Tilžę, Ragainę, Lauksargius, Smalininkus, Širvintą: važiuoja ne į vokiečius, nors į Vokią, tik į savo gentis. Tie, vokiečiai, teprasideda žemaičiams anapus Labiavos –Darkiemių–Geldupės. Tų laikų, kada ir Karaliaučius ne tik Prūsų, ir Žemaičių kraštui tiek svėrė, kiek Aukštaičiams Vilnius, Didžioji Lietuva arba visai nebatmina, arba teatmina, mėlynai, „karaliaučiškai“ dažydamies vilnonius. Nykstant mėlynajai madai, Karaliaučius beprisimena lietuviams savo universitetu ir garsiąja savo klinika. Žemaičiai belanko artimuosius savo gentis ir juos bepažįsta. […] Prūsų kultūra didesnė ir gilesnė neg lietuvių: žemaičiai per amžius prūsėjo, ne prūsai žemaitėjo […] Taip ir susidarė tarp žemaičių ir prūsų didesnis bendrumas, nežiūrint visų skirtumų, neg tarp žemaičių ir aukštaičių.⁸ 

Kuliuose Vaižgantas tarsi pratęsė kunigo Kazimiero Skrodzkio – pirmojo draudžiamaisiais laikais kuliškių, giriose paskendusio Žemaičių krašto gyventojų, švietėjo, kurį žemaičiai vadino Skrodskeliu, darbą. Per du dešimtmečius šis kunigus išmokė skaityti beveik 95 procentus jaunų žmonių, o Vaižgantas apie jį papasakojo jaunosios kartos Lietuvai leidinyje Broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis. kur rašė:

Bekunigaudamas esu perėjęs septynias vietas senovės Žemaičių Kunigaikštijoje; visur akylai dairiaus, – bet nėkame neesu radęs tarpe senesniųjų tiek daug mokančių skaityti, tiek daug gražiai mokančių iškalbėti platų katekizmą, kiek Kuliškiuose, Telšių apskrities. Kunigas Kazimieras Skrodzkis - pirmasis švietėjas draudžiamaisiais laikais tamsaus, giriose paskendusio Žemaičių krašto. Per kelis dešimtmečius šis nuostabus žmogus išmokė skaityti beveik 95 procentus jaunų žmonių. „Vargu ar gali rastis antroji tokia parapija. <...> Matėsi ilgas, išmintingas ir nuoseklus kun. Kazimiero Skrodzkio darbas.⁹ 

Stebina Vaižganto pastabumas, objektyvumas ir taiklumas lyginant lietuvius ir prūsus: „Prūsų lietuviai brendo protestantų kultūroje, racionalistinėje. D.L. lietuviai – Rymo katalikų kultūroje, jausminėje. Prūsų būdas darėsi kietoje, tvarkioje sistemos rankoje, lietuvių gi palaidoje, ištižusioje lenkų ir rusų rankoje“¹⁰ . Nedaug atsirastų kitų lietuvių kunigų-kultūrininkų, kurie pateiktų tokią charakteristiką. Antai Maironis, rašydamas istoriją Apsakymai apie Lietuvos praeigą (1891 m. paskelbtą), apie Martyną Liuterį parašė „atskalūnas Liuteris“, bet antrajame istorijos leidime (1906) – „ištvirkėlis Liuteris“. Šiuo požiūriu Tumas buvo unikalus, nes, nors būdamas kunigas, kai veikė kaip kultūrininkas, nesilaikė bažnyčios sukurtų tabu. Nors ir tarnaudamas Dievui buvo laisvas, nes apsisprendimą būti kunigu buvo sąmoningai priėmęs: iš pradžių nelabai norėjo savo motutės noro pildyti. Bet kai po pirmojo seminarijos kurso susirgo džiova, ir sėkmingai pagijo, jau buvo pats save įteikęs Dievo rankosna ir pasiryžęs tarnauti ir jam ir Lietuvos žmonėms. Todėl paskui mes Tumą matome linksmą, besidžiaugiantį gyvenimu. Ir matome Maironį, taip ir nesusitaikiusį nei su kunigyste, nei su savo gyvenimu. Tad ir jo lyrinis herojus – ašarojantis, , kenčiantis, skaudama krūtine, nepatenkintas gyvenimu ir žmonėmis.

Vaižganas troško, kad Didžiosios Lietuvos žmonės imtų pavyzdį iš Prūsijos lietuvių. Jis  Kelionių vaizdai aprašo, ką mato per Prūsija vykdamas: „matai ūkininkų turtą, gražius miestietiškus jų trobesius, tvarką, mokslą, rūpestingumą, netingėjimąpasidarbuoti, ir vėl imi liūdėti. Dieve Brangus misliji sau: kas tai būtų, kuo bepavirstų mūsų Lietuvos egiptiškoji žemelė, kad kas mus išmokytų netingėti“¹¹.

Apie Vaižganto jauseną gyvenant Žemaitijoje, turbūt tiktų ir Napalio nusiteikimo aprašymas Pragiedruliuose: „Parsidanginimas jam rodės tik praplėtimas buveinės. Ir čia jo, ir ten jo; visa Lietuva rodės – jo namai, visi lietuviai – jo kaimynai. Tai ar ne vis viena, kur eiti ar važiuoti ilgesniam ar trumpesniam laikui?“¹².

Su daugeliu žemaičių susipažinęs, išsiskyrė tik mirčiai atėjus. Štai tekstas, parašytas 1926 kovo 17 d. proga, rašytoją Lazdynų Pelėdą-Sofiją Pšibiliauskienę laidojant: 

Visa tai keistais paveikslais pynėsi man atmintyje, kai Kauną pasiekė pirmoji žinia, jog Sofija pabaigė savo žemės kelionę. Pažįstu ją nuo pat Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m. Susieidavome dažnai. Daug girdėjau jos žodžių, nemaža turiu ir laiškų, lygiai tiesių, kaip ir gyvieji žodžiai. Ir šiurpas ėmė, pagalvojus, kaip tai Apvaizda, kai kiekvieną padarėlį aprūpina galia palaikyti savo gyvybę, žmogui kartais neduoda tos galios ir visai bejėgį paleidžia vien kankintis; kankintis, kaip kankinos Tantalas : stovėti ant turto ir jo nepasiimti, išmanyti, ko reikia, ir nieko nepadaryti. Atrofija valios, bajoriškoji desperacija ar kaip tai pavadinti. […] Padarėme Tryškiečiams sensaciją, sudarėme jiems kitokią nuotaiką ir užminėm jiems mįslę. Per kelias dešimtis metų jie matė Paragių Tribuliauskienę“ niekuo nesiskiriant nuo paprastų kaimo moterų. Į miestelį ji ateidavo su klumpiais, apsitaisiusi neturtingai; miestietiškų išmislų, skrybėlių ir kita ko ant jos niekas nematė: ji pati ravėdavo; gaudavo pinigų ir duonos skolintis (daugiausia iš klebonijos): rūkė, kaip ir kiti sodiečiai, smarkiausią ir papraščiausią savo šįtą taboką; ūkio nežiūrėjo.¹³

Vaižgantą  genetiškai su žemaičiais siejo meilė ir pasididžiavimas savuoju kraštu, dėmesys gamtai. Vaižgantas esminius dalykus pamatė ir pasakė stovėdamas Lietuvos žemėje, atsispirdamas nuo gimtinės kraštovaizdžio. O kas yra gimtinė – ką matai ant stogo pasilipęs. Tai mažas pasaulis, jį gali gerai pažinti ir perkurti, kad gyventi jame būtų dar geriau. 

Publikuota 2019 12 15

¹ [Juozas Tumas-Vaižgantas], „Aušros Vartai“, Vaižganto raštai. Mišrieji vaizdai. Beletristika 6 (2 dalis), Kaunas, Vilnius: „Švyturio bendrovės leidinys, 1923, p. 156.

² Vaižgantas, Pragiedruliai, Vilnius: Vaga, 1989, p. 387. 

³ Vaižgantas, Pragiedruliai, p. 387. 

⁴ [Juozas Tumas-Vaižgantas], „Iš atsiminimų“, Vaižganto raštai. Mišrieji vaizdai. Beletristika 6 (2 dalis), Kaunas, Vilnius: „Švyturio bendrovės leidinys, 1923, p. 117.

⁵ [Juozas Tumas-Vaižgantas], „Iš atsiminimų“, Vaižganto raštai, p. 121.

⁶ Aleksandras Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas, trečiasis fotografiuotas leidimas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 30.

⁷ Владимир Николаевич Топоров, Эней — человек судьбы: к «средиземноморской» персонологии, Москва: Радикс, c. 73.

⁸[Juozas Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai. Vilniaus laikotarpis 1918–1919 m. Publicistika 1, Kaunas, Vilnius: „Švyturio bendrovės leidinys, 1922, p. 174.

⁹Juozas Tumas, Broliai Juzumai-Juzumavičiai ir Kazimieras Skrodzkis, Kaunas: „Vaivos“ b-vės leidinys, 1924, p. 57.

¹⁰[Juozas Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai. Vilniaus laikotarpis 1918–1919 m. Publicistika 1, Kaunas, Vilnius: „Švyturio bendrovės leidinys, 1922, p. 173)

¹¹[Juozas Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai. Kelionių vaizdai. Galicijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje 17, Kaunas: „Spindulio“ bendrovės leidinys, 1931, p. 49.

¹² Vaižgantas, Pragiedruliai, p. 180.

¹³ [Juozas Tumas-Vaižgantas], Vaižganto raštai. Beletristai 13, Kaunas: Zavišos ir Steponavičiaus spaustuvė, 1929, p. 209.