Tarnavęs Lietuvai ir žmogui...

Vilė Sarulienė

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė- archyvarė

 

 

 

Antanas Tumėnas, Steigiamojo, I-ojo ir  II-ojo Seimų narys, II-ojo Seimo pirmininkas, 1924 – 1925 m. Ministras Pirmininkas ir teisingumo ministras, teisininkas  gimė  1880 m. gegužės  13 d. Kurkliečių kaime, Ragelių valsčiuje ūkininkų  Domininkas Tumėno ir Rozalijos Danytės šeimoje. Muziejininkė D. Grigorjevienė  1996 m. ekspedicinėje ataskaitoje apie A. Tumėną rašo: „Mažas būdamas jis išvyko į Vilnių pas savo motinos jaunesniąją seserį. Čia 1900 m. baigė berniukų gimnaziją ir Varšuvos universitete pradėjo studijuoti architektūrą, bet dėl lėšų trūkumo studijas metė ir  įstojo į Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą“¹.

 

1909 m. baigė universitetą, o 1910 m.  pavasarį buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu.  Zarasuose susibičiuliavo su gydytoju  Domininku Bukontu ir abu įsijungė į visuomeninę veiklą. Jų pastangomis Zarasų bažnyčioje įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta Dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija.

 

Pirmojo  pasaulinio karo metais A. Tumėnas su kitais karo pabėgėliais pasitraukė į Rusiją. Ten buvo paskirtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto įgaliotiniu iš pradžių Pskove, vėliau Voroneže dirbo įgaliotinio pavaduotoju ir patarėju teisės klausimais, rūpinosi ūkiniais karo pabėgėlių reikalais.

 

Gyvendamas Voroneže, A. Tumėnas vedė Janiną Kairiūkštytę, žinomo Lietuvos pedagogo, visuomenės veikėjo Juozo Kairiūkščio (1855–1937) dukterį Janiną.

 

Tumėnai susilaukė dviejų vaikų: sūnaus  Vytauto ir dukros Danutės (1925–1992). Sūnus mirė mažametis, palaidotas Kauno kapinėse. Dukra Danutė mokėsi Vienos konservatorijoje, vėliau išvyko į JAV.

 

Antanas Tumėnas- vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų partijos (Rusijoje) steigėjų ir Centro komiteto narių, o 1919–1925 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. 1918 m. A. Tumėnas grįžo į Lietuvą  Zarasuose ir su senu bičiuliu gydytoju Dominininku Bukontu čia įsteigė „Saulės“  progimnaziją. Buvo jos direktorius ir mokytojas. 1919 m. gegužės mėn. besitraukdami raudonarmiečiai A. Tumėną paėmė  įkaitu. Iki 1919 m. liepos mėnesio buvo kalintas Vilniaus, Daugpilio, Smolensko kalėjimuose.  Išlaisvintas apsigyveno Kaune. Utenos rinkimų apygardoje kaip Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas,  (partijos sąraše įrašytas  pirmuoju numeriu), buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą (1920–1922).

 

„Antanas Tumėnas buvo vienas iš aktyviausių Krikščionių demokratų bloko kalbėtojų Steigiamajame Seime, anot Danutės Blažytės-Baužienės: iš viso referavo 11 įstatymų, be minėtų kalbų, per 60 kartų dalyvavo diskusijose, tiek pat kartų teikė įstatymų pataisas, per 30 kartų. įsiterpdavo trumpai bei replikavo, 22 kartus kalbėjo dėl posėdžių vedimo tvarkos ir 10 kartų dėl darbotvarkės, tačiau tik 2 kartus asmens klausimu. Jis nebuvo geras oratorius, kalbėjo lėtai, monotoniškai, tačiau visuomet valstybiškai atsakingai ir pedantiškai tiksliai“.²

 

Antanas Tumėnas - vienas iš pirmųjų Lietuvos Valstybės konstitucijų - Laikinosios ir  Pirmosios kūrėjų. Priimant Laikinąją konstituciją, A. Turmėnas referuoti ją pavedė Z. Starkui, o pats 1920 m. gegužės 26 d. kalbėjo vienu opiausių, Prezidento reikalingumo, klausimu, įrodinėdamas, kad Šveicarijos Konstitucijos principai negali būti tiesiogiai perkeliami į Lietuvą, o Prezidentas su ribotais įgaliojimais valstybei būtinas pagal valdžios institucijų sandarą. Prezidento institucijos reikalingumą jis motyvavo ir malonės teikimo teise: „Gyvenime yra atsitikimų, kada bausmė dovanojama neteisėtai, bet teisingai, ir reikalinga, kad už tai atsakytų ne įstaiga, o vienas asmuo“. 1920 m. gegužės 31 d. jis vardiniu balsavimu pritarė Prezidento institucijai Laikinojoje konstitucijoje“.³

 

Pirmosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos parengimo darbai užtruko  daugiau nei pusantrų metų. Ji buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 1 d.

 

„1922 m. Steigiamojo Seimo priimta nuolatinė Konstitucija išplėtojo 1919 m. ir 1920 m. laikinosiose Konstitucijose deklaruotus demokratinės santvarkos pagrindus. Pirmenybė kitų aukščiausių valstybės valdžios institucijų atžvilgiu šioje Konstitucijoje buvo teikiama Seimui (t. y. išrinktiems tautos atstovams). Suvereni valdžia priklausė tautai, aukščiausia valdymo institucija buvo Seimas, o vykdomoji valdžia teko ministrų kabinetui ir Seimo renkamam Prezidentui“.⁴

 

Vėliau A. Tumėnas, kalbėdamas su studentais yra daug kartų teigęs, „jog  visada buvau už Prezidentą, tautos renkamą, o ne Seimo, tačiau, balsavau už Prezidentą,  Seimo renkamą“. Paskaitose studentams ir po 1928 m. „smetoninės“ Konstitucijos priėmimo nagrinėjo tik 1922 m. Konstituciją. Studentų paklaustas, kodėl nenagrinėjęs naujosios Konstitucijos, atsakęs: „Jos autorius [tikriausiai St. Šilingis-aut. Past.] gyrėsi, kad tai esąs vienos nakties darbas, o dėstytojams apie nakties darbus nedera kalbėti“ .⁵

 

Toje pačioje Utenos rinkimų apygardoje A. Tumėną  išrinko  Pirmojo Seimo (1922–1923) bei Antrojo Seimo (1923–1926)  nariu. Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše į Pirmąjį Seimą  buvo įrašytas  pirmuoju numeriu, o į Antrąjį Seimą - antruoju.

 

„Vienas svarbiausių Antano Tumėno kaip referento pasisakymų Antrajame Seime buvo diskusijoje dėl Seimo statuto. Tai dokumentas reglamentavęs Seimo darbą. Antanas Tumėnas tvirtino, kad Seimo plenumo darbą būtina sutelkti sesijomis, o įstatymus rengti komisijose, didinant jų atsakomybę ir atsiskaitomybę, siūlė aiškiai reglamentuoti Seimo Prezidiumo ir komisijų funkcijas, atskirti viso Seimo ir pavienių Seimo atstovų paklausimus Vyriausybei“.⁶

 

Laikraštis „Tėvynės Sargas“⁷  (Lietuvių krikščionių Demokratų Savaitraštis) 1923 birželio 2, Nr. 22 pateikė katalikų atstovų, sudariusių II-ojo Seimo atstovų daugumą, sąrašą. Jame - Krikščionių Demokratų frakcijoje - A. Tumėno  pavardė.

 

Tame pačiame savaitraštyje 1923, biržel. 9, Nr. 23, paskelbė, kad II-asis Seimas pradėjęs darbą išsirinko Seimo prezidiumą ir pateikė jo sudėtį. II-ojo Seimo pirmininku išrinktas  A. Tumėnas⁸.

 

Birželio 19 d.  šis Seimas išrinko prezidentą Aleksandrą Stulginskį. Naujosios vyriausybės sudėtis paskelbta tame pačiame „Tėvynės Sargo“ Nr. 27 (1923, liep. 7), kur „Ministeriu Pirmininku, Užsienio Reikalų ministeriu ir Gudų reikalų ministerijos valdytoju tapo E. Galvanauskas, o Teisingumo ministeriu (prof.) A. Tumėnas“ ⁹.

 

Birželio 30 d. 9-ojo posėdžio metu, kaip skelbia minėtais Tėvynės Sargas“ (1923 liep. 21) nr. 29 Vicepirmininkas gyd. J. Staugaitis pranešė, kad A. Tumėnas eidamas Teisingumo ministro pareigas, atsisako nuo Seimo pirmininko pareigų¹⁰.

 

Teisingumo ministru E. Galvanausko vyriausybėje  ( IX ministrų kabinetas) A. Tumėnas buvo iki 1924 m. birželio 18. Nuo 1924 birželio 18 iki 1925 vasario 4 d., Pasiūlius prezidentui A. Stulginskiui, tapo  X-ojo ministrų kabineto ministru pirmininku. Taip pat ėjo ir  Teisingumo ministro pareigas. A. Tumėno vadovaujama vyriausybė sėkmingai dirbo visuose Lietuvos valstybės kūrimo ir kūrimosi baruose: sėkmingai tęsė žemės reformą, rengė mokyklų kūrimosi tinklą, už nedideles palūkanas Vyriausybė pradėjo teikti kreditus savivaldybėms.

 

1925 m. sausio 27 d. Ministrų Kabineto posėdyje A.Tumėnas pareiškė apie savo ketinimą atsistatydinti. Respublikos Prezidentas Vyriausybės atsistatydinimą priėmė vasario 3-iąją. Dr. Domas Jasaitis pažymi, jog: „Lietuvos teisės istorijoje paliks atmintina Tumėno padaryta Seimo Rinkimų Įstatymo ir Konstitucijos interpretacija. Jis, tų teisinių nuostatų autorius ir redaktorius, išaiškino, kad rinkikų sąrašas, nesurinkęs pakankamai balsų net vienam atstovui į Seimą pravesti, neturi teisės dalyvauti ir skirstant mandatus likučiams. Toksai išaiškinimas buvo akstinas, įpareigojantis visuomenę telktis į platesnės apimties politinius sąjūdžius“.¹¹

 

Plati buvo jo profesinė veikla: 1920 – 1921 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose; 1922 – 1940 m. Lietuvos universiteto dėstytojas, docentas, dėstė konstitucinę teisę; 1941 – 1944 m. Vilniaus universiteto ekstraordinarinis profesorius.

 

Pasak dr. D. Jasaičio, „Tumėnas profesoriaus darbą labai mėgo.<...> Už jo teisinę erudiciją, už gilų dėstomosios doktrinos žinojimą, už ištikimybę demokratinei Lietuvos Konstitucijai studentija reiškė pagarbą ir palankumą“¹².

 

1943 m. A. Tumėnas įsijungė į  Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą. Todėl 1944 m. Gestapo buvo įkalintas, bet dėl silpnos sveikatos laikinai iki teismo paleistas. 1944 m. liepos 9 d. Tumėnai paliko Lietuvą ir išvyko į Vieną. Apsistojo pas dukrą Danutę, kuri studijavo Vienos konservatorijoje šokio meną.

 

Vienoje, gausėjant atvykstančių lietuvių srautui iš Vokietijos, susikūrė Lietuvių Sąjunga. A. Tumėnas įsijungė į šią organizaciją ir vėliau tapo Lietuvių Sąjungos neapmokamu juriskonsultu.

 

Prasidėjus sąjungininkų antpuoliams, dauguma atvykėlių bandė ieškotis saugesnių vietovių, bet be Darbo Ministerijos sutikimo negalėjo išvykti. Už nevykdymą to nuostato grėsė griežtos bausmės. Bet Lietuvių Sąjungos  ir jos teisinio patarėjo Tumėno tarpininkavimas dažnai buvo sėkmingas, ir nemaža lietuvių darbininkų arba jų šeimų gavo leidimus išsikelti į kitas dirbtuves, esančias mažiau pavojingose zonose.¹³

 

Tačiau, jis pats su žmona nesuspėjo pasitraukti ir pasiliko  apsuptoje Vienoje. Panašu, kad ir tautiečiai, kuriems jis padėjo, nebuvo geranoriški. Laimei, dukrą buvo išsiuntę į saugesnę vietą, ir ši, persirengusi mergaite austre prasiveržė pro apsuptį, atnešė jiems maisto, patikino, kad kanauninkas. Penkauskas jau yra suradęs prieglobstį ir jų laukia. „Tumėnai pajudėjo iš Vienos tik 1946 m. sausio 31 d. rytas buvo negražus, snigo, pustė. Vėliau pragiedrėjo. Vėlai vakare jie pasiekė Bachmaningo (netoli Linzo) bažnytkaimį, kuriame juos džiaugsmingai sutiko duktė ir kanauninkas Penkauskas.  Bet, aiman, susitikimo džiaugsmas buvo nepilnas ir trumpas, nes Tumėnas jau buvo nepagydomai sergąs.“ Taip apie šiuos įvykius rašė dr. D. Jasaitis ¹⁴.

 

Naujuose namuose A. Tumėno sveikata greitai prastėjo. Susirinkęs gydytojų konsiliumas nieko gero nežadėjo. Kan. Penkauskas atsargiai ir prieteliškai patarė gailėtis už nuodėmes ir priimti šv. Sakramentus. Ligonis suprato ir pasakė: „darykite, kas reikalinga“¹⁵.

 

Gydytojams išėjus, staiga ištiko antras ir mirtinas širdies priepuolis. Laikrodis rodė 17 val. 24 min. Buvo vasario mėn. aštunta diena. Didis ir taurus lietuvis, patriotas, katalikas, valstybininkas ir kovotojas apleido šią žemę.¹⁶

 

Velionį palaidojo vasario 12 dieną Bachmaningo kapinėse.

Jo kapą saugo kuklus kryžius su lietuvišku ir vokišku įrašu: „Čia laikinai palaidotas Vilniaus Universiteto profesorius, Lietuvos katalikų Akcijos Pirmininkas, advokatas Antanas Tumėnas, gimęs 188 m. V. 1 d., mirė 1946 m. II. 8 d., ilgėdamasis Lietuvos ir nenustodamas vilties į ją grįžti.“ Tremtinio širdis rado ramybę Viešpatyje...¹⁷

Antanas Tumėnas apdovanotas:

Vytauto Didžiojo III-ojo laipsnio ordino medaliu, 1931 m.

Gedimino ordino III-iojo laipsnio medaliu, 1933 m.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2017 m

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti (po mirties) Antanas ir Janina Tumėnai 2017 m.

 

„Iš Rietos Volpertaitės-Lesochin liudijimo: <...> Kelias savaites, kai žydai priversti buvo persikelti į getą, mes gyvenome pas Tumėnus, buvome viskuo aprūpinti. Man įsiminė Tumėno žmona Janina- ji buvo labai maloni, labai gražiai mus priėmė. Pamenu, kaip ta malonios išvaizdos jau pražilusi moteris rūpinosi manimi, stengėsi padėti, kai negalavau... Žinoma, Antanas ir Janina Tumėnai mums padėjo nė negalvodami apie kokį nors atlygį.“ Toliau svetainės puslapyje rašoma: „Rietos Volpertaitės-Lesochin prašymu 2017 m. Antanas ir Janina Tumėnai už itin svarbią pagalbą Volpertų šeimai pirmomis karo dienomis Kaune apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.“¹⁸

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėta domėtis Lietuvos valstybės kūrėjais, jų veikla, palikuonimis, tėviškėmis.

1996 m. Rokiškio krašto muziejaus darbuotojai lankėsi gimtajame A. Tumėno Kurkliečių kaime. Deja, didžioji dalis pakalbintų žmonių apie ministrą pirmininką nelabai ką žinojo. Tik vienas kitas sakėsi girdėjęs, kad čia gyvenęs Tumėnas turėjęs turtingą giminaitį advokatą, gyvenusį Kaune¹⁹.

1996 m. buvo sudaryta komisija ministro Pirmininko A. Tumėno gimtosios sodybos vietai nustatyti Kurkliečių kaime. Pagal komisijos sudarytą aktą, nustatyta sodybos vieta²⁰.

2000 m. Rokiškio krašto muziejuje buvo organizuota mokslinė konferencija „Rokiškėnai - iškilūs tarpukario Lietuvos mokslo ir politikos veikėjai“. Joje pranešimą „Antanas Tumėnas asmeninio gyvenimo pusiaukelėje ir tautos istorijos lūžiuose“ skaitė istorikė Danutė Blažytė.

Paminklinis akmuo buvusios sodybos vietoje pastatytas 2002 m. rugpjūčio 1 d.

2019 m. Bachmaninge iškilmingai atidengta atminimo lentelė mūsų parlamento pirmininkui įamžinti.

Beveik nėra duomenų apie jo šeimą. Žmona Janina Tumėnienė paminėta Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus puslapyje, kur nurodyti jos gimimo ir mirties metai (1884-1972)²¹.

 

Dukra Danutė Tumėnaitė- Vasiliauskienė (1925- 1992) gyveno Amerikoje. ‚Artimieji ją vadino Dana. O Victorville Valley Community kolegijos studentai - Madame V. <...> Įvairiose pietų Kalifornijos mokyklose dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą.,...> Žvilgsnio nukreipimu į artimą žmogų pasižymėjo ir Danutės būdas, sakyčiau, jos egzistencija. Ne tiek dėl etinės nuostatos, kiek dėl įgimtos savybės įsijausti į kitų, ypač menininkų situaciją.<...> Ji labai domėjosi didžiuoju egzistencialistu Jean- Paul Sartre. Ruošėsi apie jį rašyti veikalą lietuvių kalba. Pablogėjusi vėžio liga neleido šį projektą įkūnyti. Mirė sausio 2 d. Mirė Danutė be galo ramiai, su meile visiems. “²² Mirė žiemą. Kaip ir jos tėtis- Ministras Pirmininkas, Teisingumo ministras, Steigiamojo, I-ojo, II-ojo Seimų narys, teisininkas.

Lieka viltis, nors ir nedidelė, galbūt  dukros Danutės palikti rankraščiai, užrašai paraštėse ir ne tik, artimoje tolimoje  ateityje atkeliaus į tėvoniją, kaip neišsipildęs tėčio noras atgulti Lietuvos žemėje.

 

¹ RKM archyvas, b. Nr.153/2, p.52.

² https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37287&p_k=1&p_t=270349

³ VasilevskisK., Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Antano Tumėno veikla, RKMA , b. Nr. 153/2, p. 78.

⁴ https://istorineprezidentura.lt/institucija/konstitucija-apie-prezidenta.html

⁵ Blažytė D. Antanas Tumėnas asmeninio gyvenimo pusiaukelėje ir tautos istorijos lūžiuose., Mokslinės konferencijos „Rokiškėnai- iškilūs tarpukario Lietuvos mokslo ir politikos veikėjai“ medžiaga, 2000, p. 36.

⁶ https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37287&p_k=1&p_t=270349

⁷ Tėvynės sargas. 1923, biržel, 2, Nr. 22, p.253, RKM 18 822

⁸ Ibid., biržel. 9, Nr.23, p.261.

⁹ Ibid., liep. 7., Nr. 27, p. 306.

¹⁰ Ibid., liep.21, Nr. 29, p.332.

¹¹ Jasaitis Domas. Antanas Tumėnas // http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/metr-I/DOMAS%20JASAITIS%20-%20Antanas%20Tum%C4%97nas.pdf, p.314.

¹² Ibid., p.316.

¹³ Jasaitis Domas. Antanas Tumėnas // http://www.prodeoetpatria.lt/files/pdf-straipsniai/metr-I/DOMAS%20JASAITIS%20-%20Antanas%20Tum%C4%97nas.pdf ,p. 321.

¹⁴ Ibid., p.322.

¹⁵ Ibid., 324.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Ibid., p. 325.

¹⁸ http://www.zarasu-zydai.lt/index.php/project/antanas-tumenas/

¹⁹ Pagal RKMA bylą Nr. 153/2.

²⁰ RKMA b. Nr. 153/2, p.1.

²¹ https://www.jmuseum.lt/lt/naujienos/i/397/menesio-istorija/

²² Visvydas P. Sudie Danutei Tumenaitei Vasiliaskienei  http://www.draugas.org/archive/1992_reg/1992-02-22-PRIEDAS-DRAUGASm.pdf

 

Publikuota 2022 05 12