Mykolas Römeris  - praeities metraštininkas ir analitikas

Rimantas Miknys /Lietuvos istorijos institutas/

Mykolas Pijus Paskalis von Römeris (toliau -  Mykolas Römeris, 1880 – 1945) – vienas iš skaitlingų garsios Lietuvos aristokratų giminės atstovų,Elitinės Teisės mokyklos Peterburge absolventas (1892 - 1901), Jogailos universiteto Krokuvoje studentas (1901 - 1902), Politikos mokslų mokyklos Paryžiuje kursų klausytojas (1902 - 1905). Pirmasis lietuvių tautinio atgimimo istorikas ir vertintojas, iki šiolei konceptualiai nepasenusios ir jau išverstos  iš lenkų į lietuvių kalbą,  studijos "Litwa" (Lietuva) autorius. Vienas iš XX amžiaus pradžios masonų ložių Lietuvoje atkūrėjų. Juzefo Pilsudskio legionierius ir  modernios Lenkijos valstybės aktyvus kūrėjas. Buvo žymus konstitucinės teisės specialistas Tarpukario Lietuvoje, Kauno Vytauto Didžiojo  vardo universiteto profesorius. 1927-ųjų - 1939-ųjų metų laikotarpiu trims kadencijoms buvo renkamas į universiteto rektoriaus postą. 1932 metais kaip teisėjas ad hoc labai sėkmingai atstovavo Lietuvą ginče su Vokietija Hagos Tribunole, ilgą laiką buvo Lietuvos Aukščiausiojo  Tribunolo nariu¹. Pasižymėjo jis ir sudėtingų tuometinių Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykių bare, kaip asmenybė siūlusi neordinarius, tam laikmečiui sprendimus, jiems sureguliuoti. Su pagarba Römerio vardas buvo tariamas ir tuomet, ir dabar. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Su pagarba, tačiau kartu ir su nepasitikėjimu. Kaip tuomet taip ir dabar.

Vis tik, mūsų praeities akademiniame diskurse Mykolas Römeris pirmiausia žinomas kaip pirmasis lietuvių tautinio atgimimo istorikas ir vertintojas, iki šiolei konceptualiai nepasenusios ir kantriai ilgai laukusios vertimo iš lenkų į lietuvių kalbą,  studijos “Litwa. Studium o odrodzeniu narodu litewskiego” (“Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą”)  autorius². Faktiškai šio veikalo koncepcijos pagrindu, jos rėmuose ir šiuo metu tebevykdomi lietuvių tautinio sąjūdžio tyrimai. “Litwa” (“Lietuva”)  tokiems tyrimams – tarsi elementorius. Tai pirmas sistemiškai, visapusiškai ir nuosekliai aiškinantis ir vertinantis lietuvių tautinį sąjūdį tyrimas. Galima išskirti bent kelis šio monografinio tyrimo lygius: politinė bei kultūrinė tautos istorija; tautinės bei pilietinės savimonės raidos istorija, sociologinis, netgi geopolitinis tyrimas. Kaip rodo šiuolaikinė istoriografija, nagrinėjanti lietuvių tautinį sąjūdį, tyrimas nėra detalus. Autorius kaip šaltiniais rėmėsi tik negausia lietuvių periodika, tačiau visa tai kompensavo tyrimo metodų universalumu ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos politinės, socialinės ir kultūrinės situacijos išmanymu. Studija – vertinga ne tik kvalifikuotu lietuvių ir Lietuvos XIX a. – XX a. pradžios istorijos aptarimu. Joje siekiama nustatyti lietuvių tautos kultūrinę ir politinę brandą, brėžiami Lietuvos ateities modelio kontūrai. Tyrimo didžiausia vertė, - kad joje, iš esmės, buvo suformuluotos visos svarbiausios teorinės lietuvių atgimimo problemos: tautinio atgimimo samprata, kultūrinė, politinė, socialinė, geopolitinė tautinio sąjūdžio sklaida, visuomenės demokratėjimo prielaidos ir demokratiškumo raiška, lietuvių tautinio judėjimo politizacija, nacionalizmo raiškos ypatumai³.

Kita vertus, Mykolas Römeris gali būti pristatomas kaip vienas iš retų atvejų, kai mokslininke tarpsta ir savo laikmečio visuomenės, savęs kaip tos visuomenės individo tyrinėtojas. Turiu galvoje žmogų – asmenybę, kuris  geba pažvelgti į save iš šalies, kritiškai ir savikritiškai, matyti ir vertinti save visuomenės procesų raidoje. Nedaug rasime atvejų kai asmuo save sieja su giminės vertybių tradicija, kurias ne tik žino, bet ir jomis vadovaujasi, jaučiasi jų įpareigotas  organizuojant savo santykius su visuomene, pirmiausia ieškantis būdų ir priemonių kaip asmeninius interesus pritaikyti, suderinti su visuomenės interesais. Kita vertus,  Mykolas Römeris – vienas iš nedaugelio gal būt, kuris, pirmiausia studijų metu įgytas žinias ir mokėjimus, gebėjo efektyviai panaudoti šiam reikalui. Reikia turėti omenyje, jog ne veltui jis buvo elitinės Laisvosios politinių mokslų mokyklos (École libre des Sciences Politiques) Paryžiuje kursų klausytojas (1902 - 1905). Iš pradžių studijuodamas Diplomatijos skyriuje, po to perėjęs į Socialinį ekonominį pas profesorius A.Sorelį, A.Esmeiną, A.Leroy-Beaulieau, A Tardieu, .. . klausė Europos diplomatijos istorijos, politinių problemų istorijos, socialinės psichologijos, politinės ir socialinės ekonomikos, pinigų ir kredito bei kitų disciplinų paskaitas.  Tai ir tapo įrankiu minėtai savireflekcijai ir reflekcijai.

Kaip tik visa tai ir galima rasti jo ilgus metus rašytame Dienoraštyje. Žinia, kad dienoraštis, kaip istorinio šaltinio tipas, yra labai svarbus iš vienos pusės kaip visuomenės, žmogaus ir individo, veikiamo ekonominių, politinių, socialinių ir kultūrinių procesų, tyrimams, o iš kitos – minėtųjų procesų tyrimams  personalizuoti ir „humanizuoti“. Neabejotina, dažnai procesų kryptį, netgi tėkmės charakterį lemia konkrečios asmenybės. Tokio tipo šaltinius formuoja ir palieka asmenys, užėmę daugiau ar mažiau aktyvią poziciją savo meto istoriniame vyksme.

Tad, jų užfiksuoti, aprašyti, įvertinti įvykiai, faktai, personalijos leidžia kitaip pažvelgti į minėtuosius procesus nei išlikę oficialūs dokumentai – sutartys, bylos, protokolai, oficiali ir vieša informacija masinės komunikacijos aplinkose ir pan. Dienoraščiai dažniau nei kiti egodokumentai  autentiškiau pristato autorių ir jo aprašomus, vertinamus įvykius, procesus, jų veikėjus. Žvelgdamas į Mykolo Römerio „Dienoraštį“ kitų tokio pobūdžio šaltinių kontekste  esu įsitikinęs, bent tikrai devyniasdešimt procentų, kad panašios apimties šaltinių – dienoraščių – tikrai nėra. Nežinau kito tokio dienoraščio, kuriame nebūtų atžymėta kiekviena diena, be jokių praleidimų tokį ilgą laikotarpį – 1911–1945 metais. Įprasta vienos dienos apimtis 4000 ir daugiau spaudos ženklų su tarpais. Analogiškos intelektinės ambicijos – taip. Pavyzdžiui, Witoldo Gombrowicziaus dienoraštis⁴, beje, jau išverstas į lietuvių kalba ir išleistas bent du kartus (antra laida pasirodė visai neseniai⁵). Tiesa, jis ne analitinis, o literatūrinis. Istoriko  Zenono Ivinskio dienoraštis tebeguli, dėl biurokratinių varžtų, bibliotekų  rankraštynų lentynose ir jį skaito dažniausia tik tyrėjai. Ne tik intelektualiu krūviu, bet ir kasdienybės aprašymu bei įprasminimu labai panašūs į Römerio vieno įtakingiausių XX amžiaus rašytojų Franzo Kafkos dienoraščiai rašyti 1910–1923 metais (išversti  į lietuvių kalbą ir išleisti 2011 metais⁶). Čia, kaip ir Römerio tekstuose, atskleidžiamos kasdienio gyvenimo detalės, santykiai su tėvu, motina, moterimis, draugais, kultūrinis kontekstas. Abu jungia tas pats drąsus atvirumas, savo asmenį siejant ne su tam tikra kauke, o su žmogumi, mokslininku, rašytoju, ieškančiu, klystančiu ir taisančiu save. Be abejo, panašių rastumėm ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse. Vis dėlto, neabejoju jo unikalumu, nes Römerio Dienoraščio ištraukų publikacija 2017–2019 metais sukėlė milžinišką furorą Lenkijoje⁷. Pastarojoje šalyje yra išleista aibė įvairių XIX–XX amžiaus veikėjų dienoraščių, tačiau šis gausiose recenzijose buvo įvardintas unikumu.

Apie tai liudija ir vienas iš įrašų Dienoraštyje.  1915 metų rugsėjo 17 d. Mykolas Römeris rašė: “Kartais savęs klausiu, ar yra kokia nors prasmė rašyme mano dienoraščio, kurį jau penketą metų be jokio pertrūkio vedu,  ar tai nėra bereikalingas jėgų švaistymas? Daug jame plepėjimo, pasvarstymų, nemažai grynai asmeninių įspūdžių ir minčių spekuliacijos [...] Bet kita vertus, pagalvoju sau, jog vis tik, tai ne veltui nudirbtas darbas vien dėl žmogaus psichologinės analizės, visuomenės individo istorinėje aplinkoje bei kaip papildomų žinių – gal būt ir per drąsiai pasakyta – laikmečio ir visuomeninės minties istorijos tyrinėjimams. Kadangi praeitis telkiasi žmonėse, gyvose individualybėse, kurie -jos aktoriais. Nepervertinu savęs, nei savo vaidmens istorijoje, bet kaip ten bebūtų esu ryški individualybė, peraugusi šablonus, todėl mano dvasios raida – reikšminga kaip tokių studijų priedas”⁸.

Šia,  dar 1915 metais, Dienoraštyje užrašyta reflekcija M. Römeris nusakė savo santykį su rašytu tekstu ir įvertino jį kaip dokumentą istorijai⁹. Ir neklydo, nes šviesios atminties J.Giedroyc‘as, susirūpinęs Dienoraščio publikavimo būtinybę jį vadino XX-ojo amžiaus “Lietuvos metrika”¹⁰ . Panašiai šį dokumentą vertino Česlovas Milošas¹¹ bei Wiktor‘as Sukiennicki‘s¹². Kaip epochinį dokumentą jį suformavo keturiasdešimt Dienoraščio sąsiuvinių  (o iš tikro – tomų), apimančių 1911 - 1945 metus. Tai asmeninio M.Römerio gyvenimo ir jo laikmečio kronika. Rašyta beveik kasdien, nes Römeriui valandos su Dienoraščiu buvo tapusios savotiškos disciplinos priemone, vidiniu poreikiu. Nedaug dienų kai pasitenkinama buvo vienu sakiniu – “šiandien atostogauju”, “šiandien streikuoju”, “šiandien turiu 39º temperatūros, rašyti negaliu”  ar kažką panašaus. Dienai teskyrė vieną puslapį, todėl dažnai, kai įvykių būta daug, rašė labai smulkiu raštu, paraštėje, vertikaliai šalia teksto ar stambesniu raštu ant to paties teksto. Su dienoraščių stengėsi nesiskirti niekur. Tais atvejais kai su savimi jo negalėjo turėti – vedė užrašus, kuriuos vėliau perrašė į Dienoraštį. Į Dienoraštį buvo perrašomi ir jo išsiusti laiškai, pasakytos kalbos, straipsnių apmatai. Jame apstu smulkmenų, “akimirkos” įspūdžių. Tad neatsitiktinai jis labai išsamus, spalvingas. Jame gana smulkiai išanalizuoti, aprašyti ne tik intymūs autoriaus išgyvenimai, bet ir svarbūs to meto visuomeniniai - politiniai įvykiai, procesai, kuriuose Autoriui pačiam teko dalyvauti, juos vienaip ar kitaip įtakoti. Pažymėtina, kad ypač vertinga tai, kad Dienoraščio tekstas skaitytoją įveda į žmogaus, atsidūrusio istorinės tradicijos ir modernybės sandūroje, psichologinę situaciją. Įveda ir daug ką iš karto aiškina arba kviečia kartu apmąstyti.  Ir visa tai todėl, kad teksto autorius - žmogus reflektuojantis save ir aplinką istoriškai. Dienoraščių žanre toks požiūris – retenybė. Taigi, - akivaizdu, kad Dienoraštis  atlieka mūsų praeities metraščio  funkciją. O jo Autorius – mūsų praeities metraštininkas. Pranešimo tema įpareigoja mane bent trumpai aptarti klausimą - Kiek galima Dienoraščio tekstuose užčiuopti, pamatyti Mykolą Römerį analitiką? Dėl laiko apsiribosiu keliais pastebėjimais ir tam tikra argumentacija.

Taigi, kas Dienoraštyje ne tik aprašoma ir kaip tai daroma? Pirmiausia  Autorius ne tik aprašo, bet ir analizuoja neskubrią Lietuvos, iš dalies ir Lenkijos, visuomenės demokratėjimo situaciją, sudėtingą kiekvieno žmogaus - individo vertės suvokimo raidos kelią,  luominio visuomenės susiskirstymo mentalinių rudimentų  išgyvenimo problemiškumą, modernaus žmogaus ir bažnyčios, žmogaus ir valstybės santykio nelengvas paieškas, modernių ideologijų, pirmiausia nacionalizmo, poveikio žmogui, visuomenei ir valstybei. Kita vertus, Dienoraščio tekstuose  galima pasekti moters emancipacijos procesą, matyti kaip keitėsi vyrų požiūris į moterį. Epochinio lūžio tašku Römeris yra įvardijęs Pirmojo karo metus. Karas, anot jo,  tapo akivaizdžia perskyra tarp naujojo ir senojo pasaulio. Iki tol vis didėję skirtumai buvo apčiuopiami, tačiau ne taip griežtai fiksuoti. Dar kitaip galima pasakyti, kad  karas užfiksavo modernybės įsigalėjimą prieš ikimodernybę, po ilgo galinėjimosi tarp jų XIX amžiuje. Žinia, kad modernybė dalį ikimodernios visuomenės elementų sunaikino, dalį modifikavo, o dalį tik užgožė ir jie tebeegzistuoja ir postmoderniose visuomenėse.

Skaitant Dienoraščio tekstus matyti kaip keitėsi ne tik Autoriaus, bet ir jo aplinkos požiūris į tradicijos ir inovacijos santykį, kaip inovatyvumas tapo vertybe. Iki tol, bent Römerio aplinkoje,   tokia vertybe buvo senovė ir tradicija bei jos laikymasis. Juose galima pasekti kaip ypač sparti visuomenės kaita buvo pergyvenama kiekvieno subjektyviai, staigiai kintančiame pasaulyje žmonės buvo priversti kiekvienas nustatyti asmeninį santykį su pokyčiais ir atsirandančiais naujais reiškiniais. Tai gimdė neretai itin aštrią pasaulėžiūrinę diferenciaciją, kaip ir katastrofistines istorijos pabaigos ir vertybių perkainavimo nuotaikas. Galima drąsiai teigti, jog Dienoraščio  tekstai skaitytoją įveda į žmogaus, atsidūrusio istorinės tradicijos ir modernybės sandūroje, psichologinę situaciją. Įveda ir daug ką iš karto aiškina arba kviečia kartu apmąstyti.

Norėdamas sudominti ir gal būt pirmą kartą išgirdusius šioje salėje apie tokį Dienoraštį savo kalbėjimą konkretizuoju, atkreipdamas dėmesį, kad praėjusiais metais Lietuvos istorijos instituto leidykla išleido 8-ąją Dienoraščio knygą, apimančią 1923 m. balandžio 11-osios – 1924 m. kovo 21-osios laikotarpį¹³. Šioje knygoje išpublikuotuose M. Römerio Dienoraščio tekstuose

atsiskleidžia Lietuvos, Lenkijos ir gal net Vidurio Europos istorija. Joje kaip ir anksčiau išleistų knygų tekstuose,  aptariamas, aprašomas, analizuojamas Autoriaus asmeninis gyvenimas, profesinės veiklos kasdienybė, politinės (1923 m. rinkimai į Seimą, Vyriausybių žlugimai ir formavimai), visuomeninės ir kultūrinės Lietuvos, Kauno gyvenimo to meto gyvenimo ypatybės, Bagdoniškio dvaro, kaimo ir į jį panašių, kaimyninių apylinkių, dvarų bei kaimų kasdienybė, geopolitinė Lietuvos padėtis Europoje ir regione, ypač Lietuvos ir Lenkijos santykių, lietuvių ir lenkų tautinių santykių, ypač tautinių mažumų (lenkų, žydų ir pan.) realijos, žvelgiant Lietuvos piliečio, Lietuvos lenko, senojo Lietuvos elito akimis. Kartu, gana dažni analitiniai pasvarstymai apie to meto ypač sudėtingą Lietuvai tarptautinę situaciją (Tautų lyga, Ambasadorių konferencija ir Lietuvos visuomenės reakcija į jos darbą, sprendimus, Klaipėdos statuso svarstymai ir jo formulės vertinimai, Klaipėdos reikšmės Lietuvai aiškinimaisi), to meto Lietuvos teismų darbą. Ypač reikšminga, daugelio atvejų - unikali informacija, vertinimai, skirti Lietuvos universiteto gyvenimui, Lietuvos masonų struktūrų istorijai. Labai vertingos žinomų Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos visuomenės, politikos ir kultūros veikėjų, kuriuos asmeniškai pažinojo Dienoraščio Autorius, charakteristikos.

O štai penktoje Dienoraščio knygoje,  apimančioje laiką nuo 1921 m. sausio 13-osios iki lapkričio 7-osios¹⁴,  ypač daug dėmesio skiriama  Autoriaus artimiesiems ir aplamai senajam Lietuvos elitui. Aprašoma, analizuojama, vertinama kaip gyveno ekonomiškai ir kultūriškai dar labai tuo metu Lietuvoje įtakinga, pirmiausia, demokratinės visuomenės interesams atstovaujančios valdžios keltiems ir įgyvendinamiems siekiams nepritarianti arba kiek kitaip  juos suprantanti visuomenės dalis, kurią sudarė Lietuvos lenkų (ar sulenkėjusi) dvarininkija. Mes apie tai dar žinome tikrai nedaug ir daugiau iš negatyvios jos gyvenimo ir veiklos pusės. Matyt neatsitiktinai, o dėl to dažnai supaprastiname ir negalime pilnai išsiaiškinti mūsų visuomenės raidos, valstybingumo atstatymo ir įtvirtinimo problemų, paradoksalios tarpukario Lietuvos geopolitinės situacijos susidarymo vidinių priežasčių. „Dienoraštis“, kaip šaltinis, leistų bent kiek užpildyti šią spragą. Jis padeda įsigylinti į Lietuvos lenkų  dvarininkijos, nuo senų laikų buvusios kultūros ir civilizacijos vystimosi šiame krašte svarbiausiu veiksniu, situaciją pereinamuoju iš luominės į demokratinę visuomenę laikotarpiu. Aprašomos šio luomo žmonių problemos, viltys, jų kasdieninis gyvenimas, besikeičiančios jų egzistencijos sąlygos ir kaip tai įtakojo jų pasaulėjautą, juos supančių reiškinių vertinimą. Tačiau ne vienoje „Dienoraščio“ vietoje yra pažymėta kokiais rūpesčiais buvo prislėgti  dvaro samdiniai, kaimynystėje gyvenę valstiečiai. Išsamiai ir spalvingai yra aprašyta kuo sirgo, kaip gydėsi, nuo ko ir kaip dažnai mirė jo artimieji, pažįstami. Galima pasekti kaip kilo kainos maisto produktams, arkliams ir galvijams, grūdams 1919 - 1923 metais, kaip tai veikė žmonių nuotaikas, jų moralę. Šiuo požiūriu Dienoraštis yra nepamainomu šaltiniu kasdieninio gyvenimo pažinimui. Daug dėmesio skirta žemės reformos problemai: aptartas pasirengimas jai, reformos reikšmė naujos Lietuvos visuomenės formavimuisi, apibūdinta dvarininkų reakcija, pirmosios dvarininkų žemės nusavinimo akcijos bei su reformos vykdymu ir to pasėkoje kapitalistinės ekonomikos ir buržuazinių santykių visuomenėje vystymusi susiję dvarininkų etikos ir moralės klausimai, grėsę jų kaip luomo egzistencijai. Išsamiai nušviesti vidaus politinio gyvenimo pokyčiai, turėję įtakos lenkų tautinės mažumos naujai kultūrinei ir politinei padėčiai. Ne kartą aštriai, bet pozityviai kritikuota Lietuvos vyriausybių, vietinės administracijos veikla, pasmerkiant valdininkų kyšininkavimą, papirkinėjimą, aplaidumą, įrodinėjant mokesčių politikos ydingumą ir neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos vystimuisi. Tiesa, tie dalykai liečiami ir kitose knygose, tačiau šioje -  jiems dėmesio skiriama daugiau ta prasme, kad įvykius ir reiškinius bandoma paanalizuoti, o ne tik fiksuoti ar aprašyti, džiaugtis ar piktintis. Atskirai paminėtina ir ketvirtoji knyga, datuojama 1920 m. kovo 16-ąja – 1921 m. sausio 12-ąja, kurioje  tik Dienoraščio tekstai kol kas vieninteliai teliudija ir apie masoniškų struktūrų poveikį pirmosioms neoficialioms  Lenkijos ir Lietuvos politinių jėgų „delegacinio“ lygio akcijoms 1920 – 1922 m. sprendžiant “Vidurio Lietuvos” problemą.

Kaip mūsų masoniškos struktūros bandė integruotis į pasaulines -, kaip jos bandė prisitaikyti, derintis siekdamos atlaikyti naujus iššūkius, kalbama devintoje knygoje, kuri apima laikotarpį nuo 1924 metų kovo 22 – osios  iki 1924 m. lapkričio 29-osios¹⁵. Be to, joje labai spalvingai ir įvairiapusiškai nušviečiamas 1924 metų Kauno miesto gyvenimas: rašoma, kaip miestas modernėjo, kokią įtaką darė jo, kaip laikinosios Lietuvos valstybės sostinės, statusas, kaip miestas lietuvėjo ir pan.  Kartu, gana dažni analitiniai pasvarstymai apie 1924 metų ypač sudėtingą Lietuvai tarptautinę situaciją. Toliau  perteikiamas, analizuojamas to meto Lietuvos teismų darbas, teisinių struktūrų sistemos formavimas, Lietuvos masonų struktūriniai ir personaliniai pokyčiai. Nemažai dėmesio gauna gimtasis Bagdoniškis (dvaras ir kaimas)  ir apylinkės. Kaip atskirą problemą išskirčiau vietos dvarininkų jaunuomenės bandymus sugrįžti iš tarnystės Lenkijos legionuose į Lietuvą arba pavienių dvarininkų šeimų narių nesėkmingi apsisprendimai prisijungti prie šeimos narių ir likti gyventi Lietuvoje. Pavyzdžiui, nemažai informacijos apie Balčių dvaro savininko, žymaus istoriko Władysław‘o Wielhorski‘o nesėkmes bandant sugrįžti į savo šeimą. O tai leidžia perprasti  Lietuvos politikos, nukreiptos į senojo elito poveikio visuomenės ir valstybės funkcionavimui ribojimo mechanizmus. Įdomūs ir informatyvūs autoriaus kaip vasarotojo įspūdžiai iš Pajūrio, Klaipėdos: aprašomas ir įvertinamas ten gyvenusių žmonių kultūrinis savitumas, svarstomos jų integracijos į Lietuvos visuomenę būdai ir priemonės.  Šioje, kaip ir ankstesnėse knygose, apstu ir iškilių asmenybių charakteristikų, jų veiklos vertinimų. Beje, Autorius dažnai neboja greta jų pastatyti ir savęs, išlikdmas savo atžvilgiu kuklus, o kartais netgi kritiškas.

Ypač spalvingai šioje knygoje - nupieštas Augustino Voldemaro kaip talentingo mokslininko, profesoriaus ir politiko portretas. Mykolas Römeris kartu su juo atstovavo Lietuvą Trečiajame tarptautiniame sociologijos kongrese. Kaip žinia, Pirmasis tarptautinis sociologijos kongresas įvyko 1921 m. Turine, antrasis – 1922 m. Vienoje, o trečiasis, Benito Musolinio (Mussolini) patronuojamas, turėjo įvykti 1923 m. spalį Romoje. Tačiau dėl dar prieškariu įsteigto prancūzų sociologo Renė Vormso (René Worms) Tarptautinio sociologijos instituto Paryžiuje, Sociologijos ir politinių bei socialinių reformų tarptautinio instituto Turine (Instituto Internazionale di Sociologia e di Riforme politiche e sociali) nesutarimų buvo perkeltas į 1924 m. balandį. Konfliktuota ir dėl vardo, ir dėl krypties. Pirmasis orientavosi daugiau į praktiką, o antrasis – daugiau į teorinius tyrimus. 1924 m. balandžio 22–30 d. kongreso, vykusio Romoje, Musolinis jau nebeglobojo. Devintoje Dienoraščio knygoje labai smulkiai aprašoma šio renginio eiga, pristatomi, charakterizuojami ir vertinami pagrindiniai jo veikėjai. A.Voldemaras figuruoja kaip šio renginio žvaigždė. Anot, M. Römerio „Vos ne kiekviena Voldemaro kalba sulaukia visuotino pripažinimo – jis vienareikšmiškai yra labiausiai klausomas kongrese, visi įsiklauso į jo žodžius, o jis kalba tarsi kunigas per pamokslą, auditorija jam ploja, pirmininkas viešai dėkoja ir reiškia pripažinimą, tad aš esu tik jo šešėlyje ir nė nesvajoju konkuruoti. Voldemaras triumfuoja šiame kongrese ir tai teikia pasididžiavimą, tenkina ambicijas. Tad greičiausiai ir mano atsisveikinimo kalbos neprireiks”.  Kitur ji pažymi Voldemaro diplomatinius gebėjimus: „Su malonumu rašau, kad Voldemaras elgiasi labai taktiškai – tikrai tokio elgesio nesitikėjau. Nė karto nepalietė ir lenkų – lietuvių klausimo ir apskritai nė karto nepriekaištavo Lenkijai, nes suprato, kad čia tokioms diskusijoms ne vieta ir ne laikas. Paprastai kiti Lietuvos atstovai kituose renginiuose nebuvo tokie taktiški ir taip gerai nejuto saiko“. Tačiau Kauno politiniai sluoksniai sulaukė ir kitokių žinių apie Voldemaro Lietuvos atstovavimą kongrese. „Universitete sutikau Zigmą Žemaitį, kuris man konfidencialiai papasakojo apie Voldemaro elgesį Romoje vykusiame Sociologijos kongrese. Taigi, pasak Žemaičio, čionykščiai kunigai, remdamiesi iš Romos gautomis žiniomis, labai giria Voldemarą už jo pasisakymus tame kongrese ir laiko tai dideliu nuopelnu. Na, o Klimas, Lietuvos pasiuntinys Romoje, perskaitęs Užsienio reikalų ministerijos raštą, kaltina Voldemarą, kad šis per kongresą kompromitavo Nepriklausomą Lietuvą. Žemaitis man nepasokojo, kuo konkrečiai Klimas kaltina Voldemarą, tik tiek, kad sukėlė valdančiųjų nepasitenkinimą. Kliuvo ir universitetui, kad tokį žmogų delegavo į kongresą. Aš puikiai žinau, kodėl Klimas kaltina Voldemarą. Klimas juk buvo kongreso posėdyje ir pataikė tiesiai į Voldemaro kalbą (nesunku buvo pataikyti, nes Voldemaras kalbėjo per kiekvieną posėdį, pasisakydavo kiekviena tema ir visada jo kalba buvo rimta) – taigi Voldemaras kalbėdamas apie didžiuosius civilizacijos centrus ir žmonių bendravimą pabrėžė, kad vienu tokių centrų taps Rusija, kad reikia pipažinti šį faktą ir Rusiją laikyti tarptautinio bendravimo centru, kaip kad Prancūziją, Angliją, Vokietiją, nes juk visa eilė jaunų valstybių ir jų gyventojų išaugo Rusijos paribiuose, tad natūralu, jog orientuosis į tą šalį. Aš asmeniškai nesu šio požiūrio šalininkas ir manau, kad būtų buvę geriau, jeigu ir Voldemaras nebūtų palietęs šios temos, tačiau negaliu teigti, kad jis turėjo omeny, jog vadinamosios „kresų” (baltiškos) valstybės susilies su atkurtąja Didžiąja Rusija. Klimas būtent taip interpretuoja Voldemaro pasisakymą ir mano, kad Voldemaras Europos mokslininkų akivaizdoje sukompromitavo Nepriklausomą Lietuvą, įvardindamas ją kaip laikiną darinį. Be to ir aš Klimui pasakojau, kad Voldemaras per kongresą visuomet pabrėždavo, jog buvo profesoriumi Peterburge – vadinasi jis norėjo pabrėžti, kad Peterburgo profesoriaus titulas yra reikšmingesnis už Lietuvos universtiteto, kurį beje ir minėjo kaip antraeilį. Greičiausiai ir dėl to Klimas jį kaltina. Vis dėlto tokie kaltinimai yra neteisingi Voldemaro atžvilgiu. Aš esu linkęs įtarti Klimą, kad jis keršija Voldemarui už tai, jog šis kritikuoja Vyriausybę, bei šalies užsienio politiką. Kritikuoja jis ir Užsienio reikalų ministerijos darbuotojus, taigi kliūna ir Klimui“.  Kaip, kodėl, konkrečiai kilo šis „skandalas“ galima sužinoti atidžiau paskaičius devintąją Mykolo Römerio  Dienoraščio knygą.

Nenoriu savo pasisakymo užbaigti šia intriga, nes manau, kad  Rokiškėnams svarbiau nei ji -  tai, jog ir ši knyga pilna patvirtinimų M.Römerio fiksuotam savivokos išaiškinimui: „, “veiksnys, kuris […] turėjo labai smarkiai veikti mano psichiką, buvo Bagdoniškio kraštovaizdis, tikrai nepaprastai nuostabus, turintis priekalnių kraštovaizdžio bruožų, […]. Man atrodo, kad Bagdoniškis, ypač jo kraštovaizdis, ir yra tas raktas mano meilės Lietuvai ir jos tautai, o kartu ir mano politinei-tautinei nuostatai…”¹⁶ .

¹ Plačiau žiūr.: M.Maksimaitis, Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas 2006: Z.Solak, Między Polską a Litwą. Życie i działalność Michała Römera 1880 – 1920. Kraków: Arcana 2004; R. Miknys, Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas, Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji,  Vilnius,  2007, p. XVI.

² M. Römeris, Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą, Vilnius: Versus aureus 2006; Tas pats, Lietuva. Studija apie lietuvių tautaos atgimimą, Vilnius: Flavija 2020.

³ Plačiau žiūr.: R.Miknys, Įvadas veikalo “Mykolas Römeris, Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą” lietuviškajam leidimui, in M. Römeris, Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą, Vilnius: Versus aureus, 2006, p.XIII-XXIII.

⁴ W. Gombrowicz, Dienoraštis, I,II,III, Vilnius: Vyturys, 1998–1999.

⁵ W. Gombrowicz, Dienoraštis I, Vilnius: Odilė, 2019.

⁶ F. Kafka, Dienoraščiai 1910–1923, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

⁷ Michał Römer, Dzienniki, tom 1.: 1911–1913, [Seria Świadectwa XX wiek Polska], Warszawa: Ośrodek KARTA, 2017, 705 p. (Parengėjai ir sudarytojai – Agnieszka Knyt, Rimantas Miknys  Janas Sienkiewiczius. Moksliniai konsultantai (redaktoriai) – Rimantas Miknys, Leszek Zasztowt); Michał Römer, Dzienniki, tom 2.: 1914–1915, Warszawa: Ośrodek KARTA, 2017, 705 p.; Michał Römer, Dzienniki, tom 3.: 1916–1919, Warszawa: Ośrodek KARTA 2018, 849 p.; Michał Römer, Dzienniki, tom 4.: 1920–1930. Warszawa: Ośrodek KARTA, 2018, 668 p.; Michał Römer, Dzienniki, tom 5.: 1931–1938. Warszawa: Ośrodek KARTA, 2018, 614 p.; Michał Römer, Dzienniki, tom 6.: 1939–1945. Warszawa: Ośrodek KARTA, 2018, 742 p.

⁸ M.Römer, Dziennik, t.11, Lietuvos mokslų akademijos biblioteka Rankraščių skyrius (toliau – LMAB) F.138 – 2237, p.10 (1915 XI 17 dienos įrašas).

⁹ Beje, ir 1923 06 10 rašytame laiške Tadui Vrublevskiui tuo jis neabejoja (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių vardo  bibliotekos  Rankraščių skyrius (toliau – LMAB), F.7-1322 a, p.41).

¹⁰ Kaip tik jo iniciatyva susibūrė ir 1998–2002 metais dirbo dvišalė mokslininkų grupė: vadovas – prof. Juliuszas Bardachas (1914–2010). istorikai Bronius Makauskas, Krzysztofas Tarka, Zbigniewas Solakas, Janas Jurkiewiczius, Janas Savickis, Rimantas Miknys. Be to, Z. Solakas tuo pačiu metu rengė Dienoraščio tekstus iš „legionų laikotarpio“. Mirtis sutrukdė užbaigti darbą istorikui Z. Solakui, rengiant publikacijai sąsiuvinius, kurie buvo rašyti M. Römeriui dalyvaujant J. Pilsudskio legionuose laikotarpiu (1915–1917). Tačiau jo žmona  Anna Garlej-Solak ir kolega Januszas Nowakas baigė darbą ir išleido tekstus atskira knyga (Michał Römer, Dzienniki legionowe. I, 18 VII 1915–24.II. 1926, do druku przygotował Zbigniew Solak, przy współdziale Janusza Tadeusza Nowaka i Anny Garlej-Solak, Polska Akademia Umiejętności, Prace Komisji Historii Wojen i Wojskowości, T. III, pod red. Wojciecha Rojka, Kraków, 2008). O tuomet, vykdant mokslininko valią, tekstas buvo išverstas ir išleistas lietuvių kalba (Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1915 m. liepos 18-oji–1916 m. vasario 24-oji,  Vilnius: Versus Aureus, 2009). Tuo tarpu grupės atliktas darbas užsigulėjo Varšuvos universiteto Rytų Europos studijų centro archyve. Šiam centrui buvo patikėta leidyba, o lėšų spausdinti taip ir nebuvo rasta. Pasinaudojus minėtojo projekto rengimo sutarties punktu, kad originalo kalba parengtas tekstas gali būti verčiamas į lietuvių kalbą  ir leidžiamas Lietuvoje, kaip žinia, lietuviškai išėjo penkios knygos. Viso to rezultatas yra: Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji, Vilnius: Versus Aureus,  2007; Dienoraštis. 1919 m. birželio 21-oji–1920 m. kovo 15-oji, 2009; Dienoraštis.1920 m. kovo 16-oji–1921 m. sausio 12-oji, 2011; Dienoraštis.1921 m. sausio 13-oji–1921m. lapkričio 7-oji, 2012; Dienoraštis.1921 m. lapkričio 8-oji – 1922 m. birželio 15-oji, 2013; Dienoraštis.1922 m. birželio 16-oji–1923 m. balandžio 10-oji, 2016. Tęsdamasgrupės  darbą jau pats tik su vertėja Vaiava Grigaitiene parengiau septintą knygą: Mykolas Römeris, Dienoraštis.1922 m. birželio 16-oji–1923 m. balandžio 10-oji. / Sudarytojas, ir mokslinis redaktorius R. Miknys. Paaiškinimai R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė/,Vilnius: Versus aureus, 2016.

¹¹ Č.Milošas, Tėvynės ieškojimai, Vilnius: Baltos lankos 1995, p.211, 212.

¹² Litwa wobec wojny (Poufny memoriał Michała Römera z sierpnia 1915.), /Parengė ir įvadą parašė W.Sukiennicki/, Zeszyty Historyczne. Zesz. 17,  Paryż, 1970, s.108.

¹³ Mykolas Römeris, Dienoraštis. (kn.8) 1923 m. balandžio 11-oji –1924 kovo 21-oji. /Sudarytojas ir mokslinis  redaktorius, paaiškinimai R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė/,Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019.

¹⁴ Dienoraštis.1921 m. sausio 13-oji–1921m. lapkričio 7-oji, Vilnius: Versus Aureus 2012.

¹⁵ Mykolas Römeris, Dienoraštis (kn.9) 1924 m. kovo 22-oji –1924 metų lapkričio 29 – oji. /Sudarytojas ir mokslinis redaktorius: Rimantas Miknys; Vertimas iš lenkų kalbos: Vaiva Grigaitienė; Įvadas – R.Miknys/, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas 2020.

¹⁶ Auto-życiorys Profesora Michała Römera (Profesoriaus Mykolo Römerio autobiografija), LMAB, F.138-2262, l. 26-27.