Pokalbis su menininku Rimvydu Pupeliu: „Muta“ ir kūryba ten, kur esi laisvas

Neringa Krikščiūnaitė

Menininkas Rimvydas Pupelis, geriausiai yra žinoma dėl savo tapybos, linkusios į kubizmą. Laužytos formos, ryškios spalvos, vienspalvis fonas ir deformuotos žmonių figūros, bei išskaidyti natiurmortai – tai ryškiausi bruožai pasirodantys jos darbuose. Šį mėnesį tapytojas atidarė personalinę parodą, kurią pavadinimo „Muta“ – savo tapybos stiliaus, įkvėpimo, ir viso to, kas jam yra susiję su kūryba vardu. Apie parodą, kūrybą, gyvenimą meno periferijoje ir kalbamės su tapytoju Rimvydu Pupeliu.

1.Gyvenate meno periferijoje, galima Jus vadinti meno marginalu. Kokie pliusai, ir kokie minusai labiausiai pasirodo, gyvenant periferijoje?

Gyventi čia gera – gera kurti ten, kur esi laisvas nuo nusistovėjusios nuomonės labirinto. Nekvaršini sau galvos pirks ar nepirks, supras ar nesupras – mėgaujiesi kūrybos laisve.

2.Neseniai minėjote apie naują parodą. Kokie didžiausi sunkumai iškyla rengiant parodą?

Su paroda viskas gerai. Ji nuostabi. Tai „Muta“ stiliaus atspindys ir grynumas. Paroda yra laisva idėjomis ir tapybos maniera. Pilna ir išsami „Muta“  pirma karta pasirodys Rokiškio krašto muziejuje. Tai išbaigtas „Muta“ stiliaus darinys. Aš laukiau jo – laukiau „Muta“ pasirodymo.

3.Dalyvavote plenere Latvijoje. Papasakokite apie patį plenerą ir menininkus, kurie jame dalyvavo.

Šiais metais į Latviją buvau išvykęs du kartus. Tai nuostabu kraštas. Aš įsimylėjau Latviją. Ten nuostabu tapyti. Labai geri dailininkai susirenka. Visi savo reikalo meistrai.  Jų darbštumas mane stebina. Stebina jų tikėjimas tapyba.  Tai nuostabus laikas. Šios keliones man padėjo įvaldyti vieną iš sunkiausių tapybos žanrų – peizažą. Įvaldyti tapybos techniką gamtoje.  Aš laimingas, kad man pasisekė susipažinti su Latvijos dailininku, profesoriumi Osvaldu Zvejsalnieksu. Praleidome nuostabų laiką tapydami kartu.

4.Papasakokite apie Obelių miestelio aikštės sutvarkymą. Kiek mačiau – Jūs buvote pagrindinis organizatorius.

Obelių miesto  aikštė sena mano idėja. Ji keliavo laiku ir per rankas, bet taip jau nutiko, kad sugrįžo bumerangu. Iš krūmais apaugusios vietos padarėme aikštę. Aikštėje sudėtas labirintas. Jo vizualine forma imituoja piliakalnį. Kelionė labirintu paremta lemties pasirinkimu. Sukurti trys išėjimai: 1 – lemtis –drąsa; 2  tvirtybė – tikėjimas. 3 Meilė – lietuvių tauta. Sudėjome baltų žvaigždę. Jos viduje esantis lygiašonis kryžius rodo pasaulio šalis. Baltų žvaigždyne yra aprėminta stoginė su arkliukais. Nukreipta į bažnyčią. Kai stovi kryžius viduryje, tada sakau sau: „aš čia, namie ir visose keturiose pusėse gyvena baltai. Aš čia savo namuose –  juose gimiau ir gyvenu, iš nieko neatėmiau  ir nieko dėl to nepražudžiau. Aš čia savo namuose, nes stoviu po stogu. Namus saugo žirgai su kuriais protėviai  jodavo ginti tėvynės. Namu stogas remiasi  tikėjimo tvirtybe.“ Tai tokia pradine idėja buvo galvojant apie Obelių aikštę. Visa šią idėją materialiai įgyvendinti padėjo Vida Žaržojienė ir Almantas Pupelis.  Taip pat ir daug kitų miestelio gyventojų, kurie triūse talkose.

5.Kokie menininkai Jus įkvepia? Koks menas Jums daro didžiausią įspūdį?

Jonas Mekas – menininkas, laisvas kaip vejas ir begalinis kaip kelias. Taip pat Lietuvos tapytojai –  jų daug ir kiekvienas  individualus. Iš jų mokytis ir mokytis . Lietuvos tapybos mokykla  pati nuostabiausia Europoje . Ji drąsi , impulsyvi, jausminga ir gryna kaip šaltinio vanduo. Lietuvos tapytojai –  stiprios asmenybes. Kalbant apie  užsienio menininkus man patinka Picasso ir dar keletas fovistų menininkų.

6.Papasakokite, kaip gimsta Jūsų kūriniai. Kokį kelią nuo idėjos iki galutinio rezultato Jūs nueinate? Iš kur atsiranda temos? Kas Jums kūryboje svarbiausia?

Ar tapau, ar režisuoju spektaklį, ar kokį fluxus pokštą darau,  aš atsimerkiu,  tada matau, tiesiog jaučiu, kad matau. Muta sunkiai brovėsi iš mano vidaus į paviršių apie 10 metų.  Daug teko abejoti, viską mesti ir vėl pradėti „muta“  kelią. Ir tada pasibaigė rūkas, tapo aišku, liko tik tapyti. Tai ką turiu nutapyti pamatau savo viduje, o kartais ranka veda ir aš leidžiuosi vedamas. Tai panašiau į mano vidaus netikėtą šokį ir šis šokis atsispindi drobėje.

Nevisi paveikslai prasideda ir baigiasi vienu įkvėpimu.  Būna tokiu, kad ištraukia paskutinį kraujo lašą. Tapai tapai, o jis ne čia dar.  Muta pasižymi idėjų, socialinės ar ideologinės temos neturėjimu, tai tik grynoji tapyba –  kompozicija, spalva. Aš „muta“ laikau menu, dėl meno. Kūryboje svarbiausia polėkis, drąsa,  potėpio meistrystė, spalvos gausa  ir viso to jungtis su jausmais.

7.Kaip manote, ar menininkas turi gebėti būti ir savo meno vadybininku/pardavėju? Ar Lietuvoje meno rinka auga? O kaip apie meno rinką galėtumėte atsiliepti gyvendamas meno periferijoje?

Labai retai gyvenimas suderina viename žmoguje visus sugebėjimus.  Dauguma menininkų sustoja, kai reikia išmokti parduoti  ir grįžta kurti. Idėja, kad ateis kažkas ir  dailininką parduos – mitas, sukurta pasaka, kad kuo pigiau išvilioti iš dailininko jo kūrinį.  Dailininkas privalo kurti, investuotojas turi uždirbti. Bendradarbiaujant su vadybininku galima daugiau meninių projektų sukurti ir įgyvendinti. Čia gyvenu ir jokios meno rinkos nėra. Gandai apie kolekcionierius, kurie formuoja kainas ir meną – tai mitas.

8. Gyvenamosios vietos įtaka – ar svarbi Jūsų kūrybai? Kas svarbu Jūsų kūrybai?

Mutos stiliui vieta, kur aš esu, nėra svarbu. Kas dedasi už lango „mutai“ nesvarbu. „Muta“ bendra europinio lygio tapyba su lietuviškos mokyklos prieskoniu, kuo aš ir didžiuojuosi. Mano „mutos“ kūrybos stiliui svarbu tapyba. Tad kūryboje esu laisvas ir man tai svarbiausia.

Publikuota 2022 12 10