(1880 – 1945)

Petras  Kalpokas – „auksinių berželių poetas“

(Dailininko  gyvenimo  ir kūrybos  apžvalga)

 

Salvinija  Kalpokaitė

 

 

Nemunėli, Nemunėli! Kuo toliau, tuo sunkiau plukdai vandenis į latvių žemę. Tai platesnis, tai siauresnis, srauniau, tai lėčiau tekėdamas per miškus ir laukus, per miestelius ar pavienes sodybas vis dažniau primeni pakrantėse gimusius, po tavo bangeles besipliuškenusius žymius šio krašto žmones. Koks tu artimas ir mielas kažkada buvai  vienam žymiausių ir produktyviausių XX a. pirmosios pusės lietuvių tapytojui , portretų, scenografijos, freskų kūrėjui   Petrui Kalpokui! 2020 m.  Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje veikė jubiliejinė antroji šio žymaus dailininko tapybos paroda “P. Kalpokas (1980 – 1945) ir aplinka“,  kurioje  teko lankytis ir man  ir kuri paliko neišdildomą įspūdį. Dalis dailininko darbų (daugiausia etiudų) buvo eksponuoti Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.

 

Apie dailininko vaikystę    ir jaunystę

Petras  Kalpokas - neįtikėtinai kunkuliuojanti asmenybė, bylojanti mums savo paveikslais, neįprastu, klajoklišku gyvenimu,  gimė 1880 m. kovo 31 d. Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, Miškinės vienkiemyje, netoli  Kvetkų miestelio (dabartiniame Biržų r.), pasiturinčio ūkininko Stasio  Kalpoko šeimoje. Buvo jautrios sielos vaikas, kupinas stiprių įspūdžių. Apie tai jis su didele meile rašė: „Tai Lietuvos, Latvijos pasienis, bet gamta čia mane visuomet viliojo. Čia mūsų lyguma pereina į Žemgalės kalnuotumą. Vaikėzas būdamas ant stogo užsirangęs semdavau čia įspūdžius ir gal jau tuomet jie mane pastūmėjo prie audeklo.“ Vaikystėje jis  žavėjosi  Kvetkų bažnyčia, kurioje, pasak jo, „buvo pora puošnių auksinių angelų, o Kristus tikras lietuviškas – iš medžio išdrožtas“. Iki  dešimties metų Petriukas  su jais bendravo, nebuvo išvykęs į didesnį miestą, kol 1890 m. tėvas įsodino į brikelę ir 140 km atpleškino Mintaujon. Čia besimokydamas ir pradėjo tapyti.

 

Apie dailininko vaikystę    ir jaunystę

 

Petras  Kalpokas - neįtikėtinai kunkuliuojanti asmenybė, bylojanti mums savo paveikslais, neįprastu, klajoklišku gyvenimu,  gimė 1880 m. kovo 31 d. Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, Miškinės vienkiemyje, netoli  Kvetkų miestelio (dabartiniame Biržų r.), pasiturinčio ūkininko Stasio  Kalpoko šeimoje. Buvo jautrios sielos vaikas, kupinas stiprių įspūdžių. Apie tai jis su didele meile rašė: „Tai Lietuvos, Latvijos pasienis, bet gamta čia mane visuomet viliojo. Čia mūsų lyguma pereina į Žemgalės kalnuotumą. Vaikėzas būdamas ant stogo užsirangęs semdavau čia įspūdžius ir gal jau tuomet jie mane pastūmėjo prie audeklo.“ Vaikystėje jis  žavėjosi  Kvetkų bažnyčia, kurioje, pasak jo, „buvo pora puošnių auksinių angelų, o Kristus tikras lietuviškas – iš medžio išdrožtas“. Iki  dešimties metų Petriukas  su jais bendravo, nebuvo išvykęs į didesnį miestą, kol 1890 m. tėvas įsodino į brikelę ir 140 km atpleškino Mintaujon. Čia besimokydamas ir pradėjo tapyti.

 

„Būsiu tik dailininkas...“

 

Tėvai į berniuko meninius sugebėjimus, svajones žiūrėjo kaip į vaikiškas paikystes ir numatė jam, kaip gabesniam iš dviejų sūnų, kunigo ateitį, bet sūnus pasirinko kitą kelią... Mintaujoj  P. Kalpokas susipažino su latvių dailininkais V. Purvyčiu ir J. Valteriu, iš kurių daug ko išmoko, gaudamas pedagoginius patarimus ir stebėdamas, kaip jie piešia. Jie skatino jaunuolį, sakė, kad jis tikrai turi talentą. Tačiau būsimasis dailininkas pas juos mokėsi neilgai. Būdamas linksmo būdo ant krosnies nupiešęs mokytojo karikatūrą buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos. Apvylęs artimųjų lūkesčius, nusprendė pasirinkti dailininko kelią. Tęsė mokslą Rygos gimnazijoje, tuo pačiu metu lankė V. Bliumo dailės mokyklą. Tačiau Petras jautė, kad privačios pamokos neužpildys visų spragų, todėl giminaičio padedamas išvyko į Peterburgą. Atvykęs į didžiulį miestą jaunuolis pateko į aklavietę.  Nors nepavyko įstoti nei į Peterburgo dailės akademiją, nei į Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokyklą, tačiau įvyko tikras stebuklas. Neplanuotai pavyko susitikti su labai žymiu to meto dailininku Valentinu  Serovu. Šis sutiko pabendrauti su jaunuoliu ir net įvertinti jo piešimo įgūdžius. Po šio bendravimo V. Serovas tvirtai pareiškė, kad P. Kalpokas tikrai bus dailininkas. Šie žodžiai suteikė stiprybės, padėjo nepalūžti, regis, beviltiškose situacijose. Jaunuolis, patartas V. Serovo, iškeliavo mokytis į Odesos piešimo mokyklą, kurią lankė dvejus metus (1899 – 1900), nors ten jam sekėsi, už paveikslą gavo net medalį, bet pabodo. Skurdus gyvenimas išmokė Petrą labai apriboti savo poreikius ir jis visą gyvenimą gyveno kaip tikras asketas. 1900 m. pabaigoje išvažiavo į Peterburgą, kur praleido visus metus. Paskiau gyveno Rygoje ir dirbo savarankiškai. 1904 m. Rygos parodoje eksponavo keletą paveikslų. Išlikusios to meto akvarelės „Nemunėlis“,  „Sodyba už upės“ ir kt. ,  kurios byloja apie nuoširdžias gamtos studijas.

 

Studijų ir klajonių laikotarpis. Gyvenimas  Miunchene

 

1904 m Petras Kalpokas, remiamas mecenato barono Mantoifelio iš Kacdangeno, išvyko į užsienį. Aplankė Paryžių, Romą, Florenciją ir apsistojo Miunchene, kur prabuvo penkerius metus (1904 – 1909) mokydamasis privačioje studijoje. Dvidešimt ketverių metų jaunuolis, atvykęs iš gilios Rusijos provincijos Miunchene susidūrė su modernia XX a. civilizacija. 1906 m. P. Kalpokas vedė vengrų kilmės poetę Elizabeta Švarc, kuri ypač veikė vyro  pasaulėjautą. Ji dievino dvasines vertybes. Žmonos samprotavimai apie atsiskyrėliško gyvenimo romantiką, artimo meilę bei jos minimalus dėmesys buičiai, patogumams, vegetarizmo propagavimas palaikė vyro kūrybinę ugnį, dvasios stiprybę, gyvenant skurde Miunchene. (P. Kalpokas tuo metu taip pat buvo vegetaras, abstinentas). Rašoma, jog žmona visai nesirūpino materialiniais dalykais, lengva ranka kitiems išdalindavo tai, ko pačios šeimai labai reikėjo.

Iš pradžių P. Kalpokas mokėsi  žinomo tapybos pedagogo A. Ažbės mokykloje. Vėliau studijavo pas V. Debšicą „Taikomosios ir laisvosios dailės ateljė“. Lankė Heimano piešimo studiją. Mokėsi grafikos meno pas Brokhofą ir klausė meno istorijos paskaitų Miuncheno universitete.

Miuncheno metais nutapė daug peizažų pagal atsivežtus po vasaros atostogų etiudus iš Lietuvos. Ypač ryškiai atsiskleidė   tapybinė drąsa, emocinis betarpiškumas, secesinės  stilizacijos arba impresionistinio erdviškumo bruožai bei sąmoningas ritminis paveikslo organizavimas. Visus savo kūrinius dailininkas siuntė į visas pirmąsias lietuvių dailės parodas Vilniuje. Taip pat nuo 1907 m. tapo Miuncheno „Secesiono“ nariu ir nuolatiniu šio dailininkų susivienijimo parodų dalyviu. Miuncheno periodo peizažuose ne vien išaugo meistriškumas, didėjo formatai, akvarelės techniką pakeitė aliejinė tapyba, bet ir vystėsi dailininko meninis mąstymas. „Vienas ryškiausių pirmųjų P. Kalpoko kūrinių, išgarsinusių jaunąjį dailininką „Auksiniai berželiai“ (1907), kuris buvo atsiųstas iš Miuncheno į Pirmąją lietuvių dailės parodą. Peizažas suteikė autoriui populiarumą ir „auksinių berželių poeto“ vardą lietuvių spaudoje. Šio dailininko kūryboje galima įžvelgti Isako Levitano ( rusų žymaus tapytojo, gimusio Lietuvoje, Kybartuose) pasaulėjautos atšvaitus, jį domino  Levitano komponavimo būdas“,- taip dailininko tapybą, minėtą paveikslą vertino N. Tumėnienė. Kalpokas Miuncheno universitete  lankė filosofijos paskaitas. Didelę įtaką padarė viešnagė Monte Verita, kur  atvykdavo iškilios  Europos asmenybės, kur buvo propaguojamas  natūralus nuogo žmogaus kultas bei atviras bendruomenės gyvenimas. Tai paskatino kitaip matyti moterį – ne vien kaip šeimos motiną, bet ir kaip laisvą žmogų, turintį dvasinių interesų. Tokia nuostata buvo artima ir P. Kalpoko žmonai Elizabetai Švarc.  Tačiau kūryboje šis dailininkas buvo ištikimas lietuviškos gamtos grožiui, nes jį visada lydėjo nacionalinio peizažo kūrimo idėja. Miuncheno dailės aplinkoje jis turėjo nemažą pasisekimą. Bet laikui bėgant pradėjo bodėtis Miuncheno aplinka, vis labiau ilgėtis gamtos.

Pasak menotyrininkės N. Tumėnienės, jo kūryboje nerasime jokių miestietiškų motyvų. Dailininkas bėgo nuo miesto gyvenimo. (1909 – 1911 m. šeima gyveno Šveicarijoje). „Pabėgęs“ į Šveicariją, įsikūrė kalnuose, prie Madžorės ežero netoli Lokarno miesto, kur įsigijęs 300 m2 žemės  sklypelį ir iš akmenų pasistatęs trobelę, išgyveno joje  ne taip ir ilgai, bet ir čia jį persekiojo atmintin įsirėžę gimtinės vaizdai. Jis rašė kupinas ilgesio eiles.  Įkyrėjus tokiam gyvenimui, kaip pats P. Kalpokas pasipasakojo, su visu taboru nusikraustė į Budapeštą, kur buvo žmonos giminių. (1911-12) m. gyveno Vengrijoje. Kai pasirodė miesto gatvėse du apskurę tipai su mažu kūdikiu ant rankų, kažkokių amžių skarmalais apsivilkę, žmonės iš tolo juos aplenkdavo, o kai norėdavę užeiti į kokią krautuvę, šeimininkai skubiai duris uždarydavę ir nenorėdavę įsileisti, nors ir pinigus atkišę rodydavę. Bet buvo ir prieštaringų atsiliepimų, vertinimų. 1911 m. balandžio 14 d. vengrų spaudoje, viename straipsnyje „Maestro Kalpokas“ rašoma: „Naujuose Gerlico rūmuose, prie kurių prasideda Rokači kelias, neseniai atidaryta B.J. konditerija. Didelėje, ramioje patalpoje, kur retokai užsuka miestiečiai, pastaruoju metu lankydavosi nepaprastai įdomi pora. Savo žaviam, sveikam, nepaprasto grožio trejų metų sūneliui ( būsimajam dailininkui Rimtui Kalpokui 1908 -1999) ji kartkartėmis ten pirkdavo kepinių. Įdomi barzdota vyro galva, graži jauna moteris su charakteringais veido bruožais, savotiška, menka jos apranga maloniai patraukė savininko dėmesį. Niekas nežinojo, kas jie ir iš kur atkeliavo, bet mažiausiai buvo įtariama, kad konditerijos svečias yra nepaprastai talentingas tapytojas, vienas geriausių Miuncheno Secesijos parodos dalyvių, plačiai žinomas iš didesnių Europos parodų Petras Kalpokas. Jaunas lietuvių (giminingų senovės indų sanskrito genčių) menininkas yra nepaprastai inteligentiškas, mokantis net  šešias kalbas, labai jautrus žmogus. Jo žmona Elza F. Švarc (vengrų kilmės) iki vedybų besivertusi privačiomis pamokomis, iš profesijos rašytoja: jos subtilių poetiškų straipsnių ir eilėraščių yra spausdinta stambiausiuose vokiečių laikraščiuose“.

Budapešte šeimos viltys nepasitvirtino. Jiems vėl reikėjo grįžti į Miuncheną ir toliau tęsti skurdų gyvenimą. Vis labiau šlijo šios poros santykiai.

1975  m. P. Kalpoko sūnus dailininkas Rimtas Kalpokas lankėsi Italijoje, kur antrą kartą susitiko su savo seserimi Timona (tos pačios motinos, bet kito tėvo). Iš sesers išsaugotų motinos nuo laiko pageltusių, ranka rašytų lapų Rimtas daugiau sužinojo apie jų gyvenimą, klajones, P. Kalpoko kūrybos vertinimą: „Tai vertinga medžiaga, motinos išsaugota. Spaudoje buvo P. Kalpoko epizodiniai kūrybos vertinimai 1907 -1912 m. ir vienas platesnis reportažas „Maestro Kalpokas“ apie jo gyvenimą Budapešte. Lietuvio dailininko kūrybos vertinimai trumpi, bet teigiami. Tapydamas Miunchene peizažus daugiausia naudojosi Lietuvoje padarytais etiudais, škicais. Peizažo žanras buvo palankiausiai spaudos įvertintas.(...) Tokia įdomi šio menininko asmenybė, bylojanti mums savo paveikslais. Brandžiausias to meto P. Kalpoko kūrinys – „Žmonos portretas“. Tokio temperos technikos švelnumo vengrų mene nerasi.“

 

 

1912 – 1914 m. P. Kalpokas praleido Latvijoje - Mintaujoj ir Belmonto dvare prie Daugpilio. Dažniau apsilankydavo ir tėviškėje.  1913 metais dailininkas su visa šeima grįžo aplankyti tėvų į Miškinės vienkiemį. „Tėvynės ilgesys parvedė tėvą į Lietuvą. Bobulei ir seneliui keistoka pasirodė svetimšalė marti – mano motina“, - rašė Rimtas Kalpokas. – „Nesuprato ir sūnaus veržimosi į dailę – būtų beveiliję jį matyti kunigo rūbuose. Mūsų garbei paskerdė kiaulę, bet viešnagė buvo trumpa. Penkerių metų būdamas atsidūriau Rygoje, kur tėvas mokėsi dailės.“ Čia vėl ėmėsi peizažų. Sukūrė nuotaikingus peizažus „Kvetkų miestelis“, „Upeliukas saulėleidyje“, „Rudenėjant“ ir kt. Ypač vykęs Kvetkuose nutapytas „Motinos“ portretas, kuriame jaučiama gili sūnaus meilė motinai. Dalyvavo keliose parodose Vilniuje. Gyvendamas tėviškėje, apsilankydamas Mintaujoje ir Rygoje, Petras Kalpokas ėmė ruoštis personalinei savo darbų parodai Berlyne.

Mecenatų remiamas jis uoliai tapė, turėjo didelį pasisekimą. Mintaujoj surengė savo parodą, iš kurios buvo nupirkti 3 jo darbai. Latvijoje  dailininkas gilinosi į impresionizmo problemas. Tai gerai matyti iš jo paveikslų „Berniukas sode“, „Saulėlydis“ (1912 m.) „Žiemos kelias“ (1913). Ypač daug išlikę šio laikotarpio etiudų, nutapytų plačiai, preciziškai, didelėmis apibendrintomis spalvų dėmėmis („Topoliai“, „Medžiai“ ir kt.) . Simbolizmo dvasia P. Kalpokui buvo gerai pažįstama dar jaunystėje. Tai ryšku ir jo 1911 m. tapytame „Autoportrete“. Beveik visi ankstyvieji peizažai slepia savyje paslaptingos nuotaikos gaideles.

  

 

1914 m. P Kalpokas, sudaręs geriausių 120 savo darbų kolekciją, išsiuntė į personalinę parodą Berlyne. O pats  su šeima atvyko į Vokietijos sostinę. Skaudus sutapimas - tą pačią dieną, Vokietija paskelbė karą. Teko nešdintis. Beveik visi be priežiūros Berlyne likę dailininko ankstyvojo laikotarpio kūriniai dingo. Tai buvo P. Kalpokui didžiulis smūgis. ( Tiesa, nemažą prarasta laikytos tapytojo kūrybos dalį privatūs kolekcininkai jau sugrąžino į Lietuvą, nupirkę paveikslus iš įvairių šaltinių, dažnai iš užsienyje gyvenančių savininkų). 1914 m. P. Kalpokas su šeima pasitraukė į Šveicariją (1914 - 15 m. gyveno Šveicarijoje), į savo namuką, bet šis, neatlaikęs griūties, po kurio  laiko sugriuvo. Rimtas Kalpokas rašė apie to meto išgyvenimus, kurie, manau, sujaudintų kiekvieną skaitytoją: „Dėl karšto būdo ir daugybės nesutarimų paaštrėjo tėvų santykiai. Jiedu nutarė pagyventi atskirai. Aš likau pas tėvą. Mano motinos širdis nerimo. Kartą naktį, tyliai įsėlinusi į tėvo kambarį, ji apgaubė mane šilta skara ir išsinešė. Ėjo siauru kalnų takeliu prie kažkokios trobelės. Ant kietos kušėtės miegojau blogai. Rytą atbėgęs įtūžęs tėvas ir mane susigrąžino, – pasakojo sūnus Rimtas . – „2015 m. tėvas ryžosi žiauriam žygiui. Iš anksto išsiuntė pora čimodanų, nusipirko bilietus. Kai jis už rankos vedėsi mane į stotį, sutikome motiną. – Kur einate? – paklausė ji. – Truputį pasivaikščioti, - pasakė tėvas. Motina nuėjo, o mudu sėdome į traukinį. Traukinys važiavo Italijos link. Apsigyvenom  Sestri Levantės miestelyje prie Viduržiemio jūros, netoli Genujos, kur praleidome karo metais kelias žiemas (1915-1920 m.)“. Taip nepilnų  septynerių metų būdamas Rimtas neteko motinos. Pasak jo, motiniškos šilumos stoka atsiliepė ir jo auklėjimui.

Italijoje prasidėjo nauji vargai. Ten gyvendamas Rimto tėvas draugavo su žvejais, kartais žiemos vakarais ir vyno paragaudavo kavinėje. Gyvendamas žvejų miestelyje – skurdo, nuolat ieškodamas kokio uždarbio,  kol įsigijo pastovią retušuotojo tarnybą pas fotografą Dž. Borazinį, su kuriuo susiklostė bičiuliški santykiai. Italijoje jis daug piešė, neleisdavo nė vienos laisvos minutės. Sūnaus auklėjimą patikėjo jėzuitams.

Rimto Kalpoko žodžiais tariant, po įtemtos darbo dienos tėvas sėdėdavo kavinėje. „O aš, berniokėlis, vasaros dienomis laksčiau po Sestri įlankos uolas. Išmokau plaukti ir nardyti. Nors tėvas laiko kūrybai turėjo mažokai, šiuo laikotarpiu gimė „Italų žvejo portretas“ ir žanrinis paveikslas „Vaikai žaidžia jūroje“. Šią vieną įdomiausių Italijoje tėvo nutapytų drobių vėliau teko Romoje gresiančio  bado akivaizdoje parduoti vertelgoms už niekingą 15 lirų sumą.(...) Tėvui einat piešti kokį etiudą, eidavau ir aš. Sekiau, kaip jis dirba, ir stebėjausi, kad šešėlį, kuris man atrodo juodas, tėvas tapo įvairiomis spalvomis. Tada ir aš akvarele pabandžiau taip padaryti. Darbelis iš karto pasidarė įdomesnis. Iš šio laikotarpio išliko „Sūnaus portretas“ (1915), „Seno žvejo portretas““ (1916), „Senas italų žvejas“ (1919). Šveicarijoje ir Italijoje dailininkas nutapė brandžiausius savo impresionistinius peizažus; „Pietinės Šveicarijos vaizdelis“ (1915),  „Sestri Levantė, Audringa diena“ (apie 1915 – 1917) 1920 m. „Romos panteonas“, - dar sovietmečiu prisiminimais dalinosi  P. Kalpoko sūnus. Ypač didelį įspūdį tuo metu  dailininkui padarė italų menas. P. Kalpokas rašė: „Akys man atsivėrė pirmą kartą patekus Italijon. Ten pamačiau didžiausių Renesanso meistrų portretus ir tik tuomet supratau, ko man siekti: valdyti formą, mokėti gerai piešti rankas ir visą žmogaus figūrą su eksesuarais, draperijomis, rūbų detalėmis ir kitais elementais, iš kurių susideda portretas...“ Šių stiprių meninių išgyvenimų pasekmė – visa tolimesnė P. Kalpoko portretinė kūryba, kurioje formos problema nustelbia kolorito siekius. Tai geriausias raktas suvokti jo sukurtų portretų plastinius uždavinius.

 

 

Nuolatinis skurdas ir nesibaigiančios klajonės po svetimus kraštus skatino jį grįžti į tėvynę. Čia jis tikėjosi materialinės paramos sūnaus auklėjimui iš brolio, kuris buvo įsipareigojęs sumokėti palikimo dalį. P. Kalpoko sūnus Rimtas prisiminimuose rašė: 1920 m. parvykom į Kauną, kur mus širdingai priglaudė tėvo sesuo Teklė ( S. K. - Slavinskienė, kuri buvo ir S.K. tėvo krikštamotė), labai brolio klajūno išsiilgusi. Vyrui mirus, ji nelengvai dirbo išmaitindama tris vaikus. Teta tapo man antrąja motina“. Taip pat ir  Petras vėliau padėjo seseriai, kuri dirbo Valstybės teatro bufetininke. Tuometiniame Kaune dailininkų buvo vos keletas, todėl darbo netrūko. Kitų metų rudenį J. Vienožinskis prikalbino P. Kalpoką dėstyti piešimo kursuose. Jų pagrindu 1922- 23 m. buvo įkurta Kauno meno mokykla, kurioje dailininkas dirbo iki 1940 m. Dėstė piešimą, freską ir mozaiką. Po Meno mokyklos reformos (1929) vadovavo tapybos studijai. Parašė „Tapybos technikos vadovėlį“ (1930). Pirmasis jo  mecenatas Lietuvoje buvo J. Tumas – Vaižgantas. Jis suteikė tapytojui dirbtuvę ir pirmuosius užsakymus. 

 

Pora kartų P. Kalpokas vėl buvo išvykęs į Italiją. 1923 m. artimiau susipažino su baletmeistere ir dailininke Olga Dubeneckiene.  Pažintis su  šia žymia moterimi atgaivino menininko sielą ir kūrybinę aistrą. 1925 m. kartu su O. Dubeneckiene ir sūnumi Rimtu keliavo po Italiją, 1927 m. – su būsimąja žmona, daug tapė, gėrėdamasis Italijos vaizdais.

Trečiasis dešimtmetis – tai kūrybingiausias P. Kalpoko gyvenimo etapas. Daug peizažų gimė Veliuonoje, Dubingiuose. Mėgo Nidos pajūrį. Nutapė daug O. Dubeneckienės portretų. Domėjosi archeologija, etnografija. Šiuo laikotarpiu buvo sukurti jo geriausias „Autoportretas“ (1921), psichologiniai portretai. P. Kalpoko to meto kūryba lietuvių tapyboje užėmė tarpinę padėtį – tarp akademiško natūralizmo, dominuojančio A. Žmuidzinavičiaus peizažuose bei J. Janulio portretuose ir temperamentingo  A. Galdiko ekspresionizmo, gimusio XX a. Vakarų dailės ir lietuvių liaudies meno sandūroje. Trečiajame dešimtmetyje realistinė, impresionizmo atnaujinta meninė kryptis, puoselėjama ir P. Kalpoko darbuose.

Ketvirtajame dešimtmetyje pagausėjo oficialių užsakymų, kurių jis nevengė, nes atsirado daugiau išlaidų, pradėjus statyti namą (1929 -1930) suartėjus su O. Dubeneckiene. 1933 m. dalyvavo Tarptautinėje karikatūrų parodoje Stokholme. Buvo vienas produktyviausių dekoratyvinės tapybos kūrėjų Lietuvoje. Tuo laikotarpiu sukūrė freskas Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose... Tuo P. Kalpokas labai džiaugėsi. Vieno to meto žurnalisto paklaustas, kur, pone dailininke, po įtemto metų darbo Meno mokykloje ir savo ateljė, manote pailsėti?- atsakė: „Poilsio šiemet kaip ir neturėsiu, gavęs didoką Pramonės, prekybos, amatų rūmų užsakymą, kuris pareikalaus didelių jėgų. Įkvėpimo skatinamas ir darbų galėsiu atlikti, tad apie poilsį ir nebegalvoju. Turiu padaryti freskas. Reikia padaryti 4 grupes. Darbas bus nelengvas, reikia didelio pasiruošimo“. sukūrė   tris pano Kretingos banke.

 

XX a.  ketvirtajame dešimtmetyje atsirado ir simbolinių siužetų: amazonės, undinės, šaltinio deivės, meilės deivė Milda, Zuzana ir kt. Jo tapomi modernios, išsilavinusios moters portretai provincialiame Kaune negalėjo nesukelti pasipiktinimo, ypač dvasininkų, kurie viešais pasisakymais puldinėjo Kauno meno mokyklą, vadindami aktų tapybą vieša neleistina parnografija. P. Kalpokas Palangos pliaže fotografavo nuogą savo žmoną Olgą Dubeneckienę – Kalpokienę, tapė nuogas amazones, taip  auklėjo visuomenę nauja dvasia.

 

Nepamiršdavo ir savo tėviškės. „Basčiausi po visą pasaulį, (...) Rokiškio pasiekti negalėdavau. Gaila, kad ir dabar savo Kvetkus retai galiu aplankyti,“  - taip 1933 m. rugsėjo 30 d. „Lietuvos aide“, skirtame Rokiškio kraštui,  apie save  žurnalistui  prisipažino talentingas dailininkas Petras Kalpokas.

 

Okupacijos metais buvo sunaikinti P. Kalpoko dekoratyvinės tapybos kūriniai Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose, o jis pašalintas iš Dailės instituto pedagogų, žvelgiant sovietinio laikotarpio meno tyrinėtojų akimis, kaip tarybinis aktyvistas. Vargu, ar tai tiesa... O gal dėl visai kitų priežasčių?... Išgelbėjo dailininką nuo bado kalbų mokėjimas (italų, vokiečių). Gyveno iš kuklaus vertėjo uždarbio institute. Kūryboje sustiprėjo melancholiškos nuotaikos. 1942 m. nutapė vieną iš paskutinių peizažų „Vėjas iš jūros“, kuris, manyta, kad buvo dingęs, bet atsirado ir eksponuojamas parodoje.

Po karo P. Kalpokas vėl grįžo dėstyti į Dailės institutą. 1945 m. jam buvo suteiktas profesoriaus ir LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardai. Tačiau pirmykščio gyvumo, jumoro ir jėgų jau nebeatgavo. Sukūrė S. Nėries (1945) - vieną iš paskutiniųjų - portretų. Manau, tam tikrą duoklę  turėjo atiduoti   tarybų valdžiai. Galbūt jam padėjo  sūnus.

 

 

Vedęs baleriną ir dailininkę Olgą Dubeneckienę, kurią traukė Palanga, pajūris, ištaigingas gyvenimas, pradėjęs statytis namą, dailininkas buvo priverstas taikytis prie gausių ir įvairių užsakovų skonio. Jis jautė, kad tai žlugdo jo talentą. Todėl nepaskelbtame straipsnyje „Keli žodžiai apie save“ rašė: „Daug yra statoma reikalavimų iš užsakytojo pusės. Vargšas dailininkas dėl duonos kąsnio yra priverstas meluoti. Ir dailininkas šlifuoja, lygina savo tapybą, daro blizgančias akis, šypsančias lūpas, švelniai rožinę veido ir rankų spalvą. (...) Bėda yra ta, kad jau sykį pripratęs prie panašios tapybos, dailininkas sugadina savo teptuko pabraukimą, virsta šabloniniu tapytoju... Uždirba daug pinigų, gerai gyvena, bet menui yra žlugęs, kaip žmogus, pardavęs savo sielą.“ Dailininkas, kamuojamas dvasinės savigraužos dėl savo prieštaringos portretinės kūrybos ir nedraugiško žmonos elgesio, vis dažniau puolė į neviltį ir ieškojo nusiraminimo bohemiškoje draugų ir įvairiausių atsitiktinių pažįstamų kompanijoje. Padainavęs ne laiku ir ne vietoje, atsidurdavo policijos nuovadoje, tekdavo naktį praleisti areštinėje.

Rašoma, kad P. Kalpokas maža tesirūpino savo reikalais, maža tedėjo pastangų karjerai. Jo reikalavimai buvo labai kuklūs ir Meno mokyklos mokytojo būklė jį visiškai patenkino. Meno mokykloje gaunama alga sudarė jo pragyvenimo pagrindą, nors šiek tiek uždirbdavo iš privačių užsakymų. O gal jam užteko tiek, kiek  turėjo? Iš tų kuklių pajamų jis susirinko kiek santaupų ir pasistatė kuklų namelį.  „Mūsų namų statyba žengia priekin, ne tik kiekybe, bet pradedu atiduoti duoklę ir dailei. Mes tuo džiaugiamės“, - jis kaip tik šioje sodybėlėje projektavo kuklią ir romantišką gyvenimo pabaigą, kai bus ištarnauta pensija ir kai nereikės rūpintis pragyvenimu.

Apie 1930 m. lietuvių dailėje vyko žymūs poslinkiai. Dailės gyvenimą   sukrėtė Kauno  meno mokyklos reforma, 1929 m. sukėlusi mokinių neramumus, streiką, dėl kurio sielojosi P. Kalpokas. Kai kurių dailėtyrininkų nuomone, jį vargino pedagogo darbas. Dailininkas laukdavo pavasario ir vasaros, kai pasibaigus mokslo metams galima išvykti į gamtą ir tapyti.  Mylėjo lietuvišką gamtą. Apie tai paliko daug gražių žodžių savo dienoraštyje: „Labai gražu gamtoje. Praūžia audros su žaibais, griaudžia iškilmingai perkūnas- žemė atsigeria dangiškos drėgmės – saulė užteka kiekvieną dieną, tik aš kaip netikęs sūnus noriu poilsio...“

Kalpokų ir Mironų šeimos - susietos giminystės ryšiais. Kun. Vladui Mironui būnant valdžioje, P. Kalpokui buvo lengvai prieinami pelningesni užsakymai. Kaip tik tuo metu labai pelningi Įgulos Bažnyčios remonto darbai buvo atiduoti ne jam, bet tautininkui V. Didžiokui. Tačiau  žymų kraštietį V. Mironą Panemunio žmonėms per kiekvienas šv. Mišias primena jo dovana: 1936 m. pastatytai šventovei jis dovanojo du didelius paveikslus, nutapytus žinomo dailininko - V. Mirono giminaičio  Petro Kalpoko. Tuomet šie kūrinai kainavo labai didelius pinigus, apie 2 tūkst. litų. (1938 m. Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas kun. Vladas Mironas lankėsi Panemunyje).

P. Kalpokas jokiai politinei partijai nepriklausė, niekad nesišliejo prie valdančiųjų, todėl ir puiki proga sugriebti vertingų užsakymų buvo neišnaudota. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad tiek pasaulio matęs, tiek šalių apkeliavęs, sutikęs ne vieną žymų dailininką, valdininką  ar  paprastą žveją, jis neturėjo politinės nuovokos, kad nesiorientavo politikoje ir kad jo nedomino jokie  politiniai įvykiai. Jis turėjo savo aiškias pažiūras, kurias, reikalui esant, mokėjo ir ginti. Gal to meto  valdininkijos ir buvo nemėgstamas...

Menotyrininkės N. Tumėnienės teigimu, „iš užsienio P. Kalpokas grįžo su dideliu menininko stažu, su nusistojusiomis pažiūromis į meną ir su dideliu menišku patyrimu“. Dailininko manymu, nors menas – ne prekė, bet „kai nebuvo Lietuvoje šiltų vietų, visi mąstėm daugiau individualiai ir menas buvo išreiškiamas tautiškos minties. Dabar visuomenė dalinai atsiliko nuo meno. Jeigu ją palyginsime su kitų šalių visuomenėm, tai mūsiškė per daug vėlai pergyvena naujus gyvenimo reiškinius.(...) Labiausiai nulemia tai, kad valstybė nesirūpina dailininkais. Pas mus remiami svetimtaučiai ir jų menas. Pas mus perkama tik parodose, bet ir tai jau kelinti metai, kaip Čiurlionies Galerijai nieko neimama. Vytauto muziejus bus tuščias. Reikia sistematingai rinkti. Sukūrimui reikia daug pinigų, pergyvenimų. Dailininkai uždarbiauja tik smulkiais dalykais. Visi negali būti mokytojais...(...) Jeigu būtų akstinas ir sąlygos. Mes visi dar jaučiam kūrybines galias“, - taip 1933 m. „Naujojoje Romuvoje“  savo nuomonę dėstė  P. Kalpokas. Ir okupacijos metais P. Kalpokas patyrė daug psichologinių traumų.

 

 

Petro Kalpoko, įžymiojo dailės vertybių kūrėjo ir nepaprastai įdomios asmenybes mirtį  gaubia nežinia. Sūnus Rimtas prisiminimuose rašė, kad po karo tėvas, vėl pradėjęs dėstytojauti Dailės institute, instituto dirbtuvėse energingai kūręs (nutapė paskutinį reikšmingą savo kūrinį - elegišką, paperkantį nuoširdumu poetės Salomėjos Nėries portretą), namuose būdavo nervingas, nusiteikęs filosofiškai, dažnai kartodavo, kad ilgai negyvensiąs, samprotaudavo apie mirtį. „Jis mirė taip, kaip pageidavo. Be ilgų kančių, be artimųjų ir giminių aimanų 1945 metų gruodžio 5-ąją ramiai užmigo kėdėje, pakėlęs galvą į viršų, lyg dar siekdamas tų viliojančių, užburiančių tikslų, kuriems buvo atidavęs visą savo amžių...“ — taip nusakė Petro Kalpoko mirties aplinkybes jo sūnus, dailininkas Rimtas Kalpokas "Pergalės" 1949 m. 9 numery, savo tėvo mirties penkmečio proga.  Iš  šio straipsnio apie savo tėvo gyvenimą bei paskutines valandas sužinome tik tiek, kad dailininkas Petras Kalpokas mirė vienišas ir visų apleistas. Neminima net jojo antroji žmona Olga, su kuria dailininkas gyveno iki antrojo Sovietų antplūdžio. (Juk jis prižiūrėjo, slaugė žmonos sergančią motiną, rūpinosi ja). Neteko girdėti, kad  žmona būtų mirusi ar gyva pasitraukusi nuo jo prieš Petro Kalpoko gyvenimo saulėleidį. O kokia buvo  dailininko sveikata, jo santykiai su artimaisiais, kokie jo tikslai, kuo jis gyveno tuo laikotarpiu, kuo buvo nusivylęs, kuo džiaugėsi, apie kokią Lietuvą  svajojo? Mano manymu, argi sovietmečiu dailėtyrininkai,  sūnus  galėjo drąsiai, atvirai rašyti apie jo pasaulėžiūrą, įsitikinimus,?

 

 

Daug  dėmesio šiai asmenybei skyrė  muziejininkas, dailėtyrininkas Pranas Gudynas. Nors, atmetant jo tarybiniam laikotarpiui būdingą P. Kalpoko gyvenimo ir kūrybos vertinimą, pripažino: „Kad dailininkas pradeda idealizuoti gyvenimą, nukrypsta į simbolizmą“, kad „P. Kalpokas, kaip ir dauguma to meto vyresnės kartos inteligentijos, nors ir buvo demokratinių pažiūrų, bet nesuprato krašte  vykusios klasių kovos ir joje nedalyvavo, kad ir kaip mylėjo gamtą, jos grožį, tačiau apsiriboti vien peizažais negalėjo. Stebina dailininko portretai ir autoportretai. (...) Įsižiūrėjus į P. Kalpoko portretus, įsitikinam, kad jis buvo tikras žmogaus sielos dainius, mokėjęs giliai pajusti žmogaus vertę ir duoti teisingą jo socialinę charakteristiką. (...) Tuo galime įsitikinti susipažinę su 1921 m. ir 1935 – 38 m. nutapytais autoportretais. „Žmogaus – kūrėjo tema domino P.Kalpoką ir senatvėje. 1935 m. jis pradėjo kurti naują autoportretą, - rašė P. Gudynas. – Šį autoportretą jis kūrė jau senatvės šarma papuoštais plaukais, raukšlėm išvagotu veidu. Juo autorius norėjo papasakoti apie ilgą ir sudėtingą savo gyvenimo kelią“.

Dailininko kūryba iki šiol domisi, ją analizuoja, vertina, prisideda prie P. Kalpoko dailės parodų rengimo  dr. menotyrininkė Nijolė Tumėnienė. Apie žymų menininką  galima rasti N.Tumėnienės 1983 m. išleistoje Petro Kalpoko monografijoje. Nors P. Kalpokas neturėjo akademinio išsilavinimo, tačiau likimas jam lėmė palyginti nuoseklias studijas. Jis visur ir visada laikė piešinį meno kūrinio pamatu, be kurio jokiais gudravimais ir dažais negalima nieko rimto padaryti. Taip jis ir mokė savo mokinius, vadovaudamas Kauno Meno Mokyklos tapybos studijai arba paišybos kursams, nuo 1940 m. dėstydamas Kauno Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.

P. Kalpokas buvo lyrinio peizažo meistras. N. Tumėnienės teigimu,  P. Kalpokas taip mokėjo tapyti debesis – kito tokio nėra. Dailininko peizažai sudaro XX a. pradžios lietuvių dailės branduolį, tačiau jis nebuvo novatorius kaip M.K. Čiurlionis.  Jis buvo priartėjęs prie tokių impresionistinės tapybos ieškojimų, kurie paskatino jaunuosius kūrėjus naujiems kūrybiniams užmojams.

Dailininką  visuomet įkvėpdavo tapymas iš gamtos. Jam dažnai pavykdavo kamerinė kūryba – etiudų tapymas, etiudai bei mažo formato peizažas, kuriuose betarpiški tikrovės įspūdžiai siūlė dailininkui išraiškos būdą, lėmė kūrinio nuotaikingumą ir emocinę įtaigą. Miniatiūros  buvo užbaigtos, emocionalios.

Pasak N. Tumėnienės, satyrinė P. Kalpoko grafika nepasižymi nei gilesniu idėjiniu turiniu, nei sutelkta emocine galia. Žymiai vertingesni  tapytojo plakatai – įtaigūs, dekoratyvūs. Stilistinius plakato bruožus matome ir dailininko knygų grafikoje.  Reikšmingesnė dailininko scenografija. Debiutavęs Valstybės teatre kaip A.Varno padėjėjas apipavidalinant M. Petrausko „Birutę“,  vėliau P. Kalpokas savarankiškai kūrė dekoracijas.

N. Tumėnienės manymu, P. Kalpoko impresionizmas buvo ribotas. Dailininkas vystė tik vieną šios meninės tėkmės aspektą – jos plenerizmo problematiką. Jis reikšmingas tuo, kad paruošė lietuvių tapybą ryžtingam žingsniui drąsesnės tikrovės interpretacijos linkme. Trečiajame dešimtmetyje nebuvo Lietuvoje kito  jam lygaus impresionizmo pasekėjo. Portreto idealas susiklostė, veikiamas italų meno. Vėliau jis priartėjo prie psichologinio portreto problemų.  Daugiausia nutapė paradinių portretų pagal valstybės ir privačių asmenų užsakymus. Į menines aukštumas jam pavyko pakilti tik trečiajame dešimtmetyje....

1928 m. P. Kalpokas surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. 2020 m.  šiame muziejuje veikė jubiliejinė antroji šio žymaus dailininko tapybos paroda “P. Kalpokas (1980 – 1945) ir aplinka“, surengta  po dailininko mirties.  Parodoje eksponuojama 115 darbų, iš jų 34 iš privačių kolekcijų.  (Pirmoji įvyko 1980 m. Vilniuje,  Lietuvos dailės muziejuje).

Žinomo kolekcininko Andriaus Jankausko, kuris nusprendęs kolekcionuoti paveikslus nuo pat pradžių pasuko P. Kalpoko darbų rinkimo, atradimo ir pargabenimo į Lietuvą keliu, nuomone, ši M. K. Čiurlionio muziejaus paroda – tikrai išskirtinė ir išbaigta: nuo ankstyvųjų darbų  iki paskutinio peizažo. Šią parodą išsamiai aprašė ir  dr. menotyrininkė N. Tumėnienė. Joje pristatomi žymiausi visų laikotarpių. P. Kalpoko kūriniai, visi dailininko tapybos žanrai: peizažai, portretai, keli  autoportretai, įprasminantys svarbiausius autoriaus gyvenimo etapus, simbolinės kompozicijos bei vaizdai iš žvejų gyvenimo, dailininko kūryboje reti natiurmortai. Tik jis niekada netapė pastatų ir miestų vaizdų.  Pasak A. Jankausko, džiugu, kad dalis dingusių paveikslų jau surasta. Jie pargabenti iš Latvijos, Vokietijos, Vengrijos, Austrijos, Italijos, kitų šalių ir  eksponuojami Kaune.

“Ekspozicijos tema „Kalpokas ir jo aplinka“ - klausimas lankytojui,  susipažinus su dailininko biografija ir jo kūryba - kas ką įtakoja - aplinka kūrėją ar kūrėjas aplinką? Atsakymai įvairūs, dažniausias – tai asmenybės – kūrėjo ir aplinkos, kurioje jis kuria, bendras rezultatas, - apie dailininką bei šią parodą  pasakojo M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodos konsultantė Rytė Makselienė. – Koks nevienalytis buvo dailininkas. Jo kūryba keitėsi, kaip ir keitėsi aplinka.

Petro Kalpoko populiarumas yra visai pelnytas. Be reikalo buvo primirštas. Jo asmenybė, manau, – nepaprasta,  įdomi, kontroversiška. Jis buvo nepaprastas visur ir visada. Pasak kai kurių dailėtyrininkų, P. Kalpokas urėjo išsidirbęs labai savotišką pasaulėžvalgą, kuri buvo ne iš knygų pasemta, bet susikristalizavusi iš gilaus jo  menininko būdo. „Šis dailininkas turėjo stuburą. Jis nepataikavo žiūrovams - tapė naujoviškai, taip, kaip buvo išmokęs Vakarų Europoje. Jis pasistengė dirbti taip, kad paveikslą būtų lengva parduoti“, - teigė  kolekcininkas A. Jankauskas. Pasak R. Makselienės,  P. Kalpokas buvo to meto geriausias peizažistas ir portretistas. O su kokia spalvų ekspresija jis įžengė į Lietuvos tapybinio peizažo dailės istoriją! Dailininko išjaustas pojūtis, jo credo  - „Eik ten, kur liepia širdis.“

Tik gaila, kad menininko atminimas primirštas gimtinėje...Šią vasarą aplankiau savo tėviškę – už  poros kilometrų nuo Miškinės ir keliasdešimt metrų nuo Latvijos pasienio. Jei sovietiniais laikais Miškinės sodyboje dar buvo ženklų, kad tai žymaus dailininko P. Kalpoko gimtinė, tai šiemet mačiau tik  Kvetkuose rodyklę - „Petro Kalpoko gimtinė – 2 km“ ... O apie dailininko tėviškę byloja sodybos griuvėsiai ir ūkininkų laukai: nei koplytstulpio, nei paminklinio akmens prie keliuko... tegu tai ir Lietuvos užkampis.

 

Panaudota  literatūra:

1. Petras Kalpokas.- Kn.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9, V., 2006, p.229
2. Gudynas P. Petras Kalpokas. – Kaunas, 1962, 39 p.
3. Tumėnienė N. Petras Kalpokas.- V., Vaga, 1983, 151 p.
4. Kalpokas P. Apie Rokiškį, savo jaunystę ir kai ką kita.- Lietuvos aidas, 1933, rugsėjo 30.
5. Vizgirda V. Menas, dailininkai ir visuomenė//Naujoji Romuva, 1933, Nr. 148, p. 869.
6. Kalpokas R. Gyvenimo puslapiai (Iš atsiminimų apie  tėvą)// Nemunas, 1969, Nr. 4. 48-49 p.
7. Kalpokas R. Nauja apie Petrą Kalpoką// Kultūros barai, 1976, Nr.8, p.63 -65.
8. Mikšionienė R. Dingusiais laikyti paveikslai – brangiausi// Respublika, 2020, birželio20, p.16-17.
9. Butkevičius A. Talentingasis tapytojas iš Kvetkų//Respublika, 2020, rugpjūčio 22-28, p. 10.
10. Įspūdžiai iš  parodos   “P. Kalpokas (1980 – 1945) ir aplinka“,