Juozapas Albinas Herbačiauskas - dviejų kultūrų žmogus, Juozo Keliuočio draugas

Salvinija Kalpokaitė,

Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vedėja

„Laisvo žmogaus laisva kūryba man buvo ir bus brangiausias ir švenčiausias dalykas."

J. A. Herbačiauskas

Nei laikas, nei istorinės pervartos nesugebėjo išbraukti iš žmonių atminties rašytojo, žurnalo „Naujoji Romuva" redaktoriaus Juozo Keliuočio ir jo draugo lietuvių ir lenkų literatūros atstovo, rašytojo, modernistinio romantizmo Lietuvoje pradininko, kultūros veikėjo Juozapo Albino Herbačiausko vardų. Šis iki šiol laikomas viena paslaptingiausių XX amžiaus pradžios figūrų, garsėjusių ekstrasenso ir pranašo sugebėjimais. Pasak XVI a. prancūzų filosofo Mišelio de Montenio, „niekada nebūna taip, kad du žmonės vienodai mąstytų apie tą patį dalyką, neįmanoma išgirsti dviejų visiškai vienodų nuomonių ne tik iš dviejų skirtingų žmonių, bet ir iš to paties žmogaus, tačiau skirtingu laiku". Kuo Juozapas Albinas Herbačiauskas žavėjo Juozą Keliuotį, kas juos siejo, kuo rašytojas įdomus žurnalo skaitytojams - šiame straipsnyje apžvelgsiu J. A. Herbačiausko gyvenimo, kūrybos ir veiklos peripetijas lietuvių - lenkų kultūrų sankirtoje, jo ekstrasenso sugebėjimus, neramų būdą. XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės įvykius. 

„Mano autobiografija?! Kam ji reikalinga? Juk piktos valios žmogelių šmeižtai ir plepalai sudarys apie mane „tikrą, mokslo daviniais paremtą" Legendą! Būsiu toks, kokiu mane padarys piktų legendų kūrėjai! Ne, bereikalingi mano pasiaiškinimai. Juk žmonių „šviesybė" tik tamsius šešėlius mato ir gerbia!" - taip J. A. Herbačiauskas rašė apie save , nei tikėdamasis būti suprastas, nei to supratimo iš tiesų trokšdamas. - Maloniausias man likimas - būti tik Legenda žmonėms!"

Todėl nei J. A. Herbačiausko kūrybos, nei paties autoriaus neįmanoma matuoti įprastiniais matais. Jis, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, yra nuo realybės atitrūkusio, itin „nežemiško" žmogaus tipas.

Juozapas Albinas Herbačiauskas - judrios inteligencijos „gyvenimo artistas"

Juozapas Albinas Herbačiauskas gimė 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškiuose, Stolaukelių sodžiuje (Vilkaviškio apskr.) - mirė 1944 m. gruodžio 3 d. Krokuvoje. Iš tėvo jis paveldėjo lenkišką kultūrą, iš motinos - lietuvišką kraują. J. A. Herbačiauskas - artimas Jono Basanavičiaus giminaitis. Jo motina Linkaitė buvo J. Basanavičiaus pusseserė. Ar tai turėjo didelės įtakos jo gyvenime - sunku pasakyti. J.A. Herbačiauskas mokėsi Marijampolėje. Į Lenkiją persikėlė 1894 m., kai dėl draudžiamos spaudos laikymo iš šeštos klasės buvo pašalintas iš gimnazijos. Nuvykęs į Varšuvą dirbo buhalteriu saldainių fabrike. Apie 1896 m. slapta perėjęs sieną Silezijos krašte, nuvyko į Krokuvą. Čia rado visiškai kitokią, laisvesnę nuo žandarų ir cenzūros aplinką, nei savajame krašte. Krokuvoje J.A. Herbačiauskas tapo Jogailaičių universiteto Filosofijos fakulteto laisvuoju klausytoju, nes neturėjo brandos atestato. Apie to meto gyvenimą jis pasakojo: „Lėšų neturėjau. Teko gyventi romantišką bohemos gyvenimą, Supratau tada draugiškumo prasmę (priklausė slavistų draugijai)." Krokuvos universitete buvo įsteigtas pirmas lietuvių kalbos lektoratas. Apie 1911 - 1923 m. J. A. Herbačiauskas buvo pirmasis Jogailaičių universiteto lietuvių kalbos lektorius. Iš aplinkinių išsiskyrė garbanomis, juoda kaklaskare ir dvieiliu plieno spalvos švarku. Kiek Krokuvoje buvo lietuvių ar bent Lietuvos žmonių kas jie, pasak kai kurių amžininkų, niekas nesigilino, bet nuogirdos apie vieną kitą pasiekdavo ausis, taip pat ir apie J.A. Herbačiauską. Pastarasis garsėjo ne tik kritiškais pasisakymais dvasininkijos adresu. Jis taip pat buvo savotiškas jaunųjų menininkų sluoksnio „frantas", madų etalonas. Ilgainiui elegantiškasis Herbačiauskas pražilo, ir sulyso, tapo piktesnio būdo, tačiau ūseliai ir kiek senamadiška kaklaskarė taip ir liko jo „vizitine kortele". Aptariant tai, kas jungė lietuvių jaunimą XX a. pradžios Krokuvoje, šalia bendrų studijų, nepriteklių ir madų reikia paminėti bene svarbiausia - tautinio susitelkimo idėjas, įvairių draugijų steigimą - meno, kultūros puoselėjimui ir bendram darbui Lietuvos labui. „Krokuvoj būdamas susidraugavau su įžymiausiais to laiko lenkų rašytojais. Iš jų aš išmokau kultūros. Aš buvau jaunas, o kaip gražiai, kaip draugiškai jie su manimi elgėsi", - J. A. Herbačiauskas pasakojo Juozui Keliuočiui.

XX a. pradžios lietuvių draugijose mezgėsi lietuvių inteligentijos kultūrinė šviečiamoji veikla, brendo tautinė sąmonė, kristalizavosi nacionalinio judėjimo uždaviniai ir tikslai. Tuo laikotarpiu J.A. Herbačiauskas lenkų tarpe garsėjo kaip lietuvių rašytojas, rašąs straipsnius apie lietuvių literatūrą bei lietuvių liaudies kultūrą, etninės kūrybos temomis ir skelbiąs juos Krokuvos žurnaluose. Jis rašė, sekė bei aptarinėjo tautinės literatūros, kaip pats vadino, kelią Lietuvoje, domėjosi lietuvių tautinio judėjimo veikėjais ir pristatinėjo juos bei jų nuveiktus darbus lenkų kultūrinei visuomenei. Lietuviams J.A. Herbačiauskas bandė perteikti visas tas audringas XX a. pradžios meno naujoves, kuriose pats entuziastingai nardė: Jaunosios Lenkijos neįtikėčiausiuose meno eksperimentuose. Palaipsniui kito jo ateities Lietuvos vizija nuo unijinės koegzistencijos (tuo metu pats Herbačiauskas pritarė abiejų valstybių suartėjimo, unijos idėjai) iki savarankiškos šalies - atitinkamai lietuvių tautinio judėjimo raidai iki valstybingumo atkūrimo 1918 m. 1919 m. rugsėjo mėn. J.A. Herbačiauskui atsirado galimybė apsilankyti Lietuvoje. Kartu su M. Biržiška iš Vilniaus atvyko į Kauną. Šis vizitas Į Lietuvą paliko ryškų pėdsaką rašytojo gyvenime ir mąstysenoje. Dėl šio vizito jis susilaukė daugiausia kaltinimų ir abejonių, taip pat šis vizitas į Lietuvą jam pačiam tapo didelio lūžio momentu. Kadangi J.A.Herbačiauskas garsėjo tiesmuku būdu ir dar tiesesniu žodžiu, vieši jo pasisakymai lietuvių ir lenkų klausimais, ypač lenkų pozicijos lietuvių atžvilgiu kritika išprovokavo aštrią reakciją. Viešas savų pakitusių pažiūrų dėstymas geruoju nesibaigė. J.A. Herbačiausko lojalumui Lenkijos valstybei ištirti apie 1921m. gruodžio mėn. buvo suformuota speciali drausmės komisija. Iškilo įvairių keblumų. Tuo tarpu iš antrosios pusės Herbačiauskas ligi pat gyvenimo galo susilaukdavo aštrios kritikos už 1919 m. bandymą kištis politikon, dargi taip nesėkmingai ir kenksmingai tuometei jaunai Lietuvos valstybei ir už savo proujininius pasisakymus. Po garsiojo vizito į Lietuvą rašytojas ugningai stojo lietuvių pusėn, pasirodė kitokio tono jo straipsniai ir knygos. Jogailaičių universitete jis dėstė iki 1923 m. Tokio jo pokyčio finale tapo jau minėtas sugrįžimas į Lietuvą 1923 m. , o liudija tai 3 šiuo gyvenimo laikotarpiu parašytos knygos, skirtos vadinamajam „lietuvių - lenkų klausimui". Vienas iš Herbačiausko kvietėjų į Lietuvą buvo Balys Sruoga. Juozas Keliuotis tvirtino ir gilesnius šio kvietimo niuansus: „Aš pats skaičiau ir turėjau savo archyve V. Krėvės ir B. Sruogos laiškus, rašytus J. A. Herbačiauskui, kuriuose juodu karštai kvietė būtinai atvykti į Lietuvą, o B. Sruoga net nurodė jam konkretų uždavinį: „kovoti su klerikalizmu". Bet grįžęs Lietuvon Herbačiauskas nesusigyveno su V. Krėve ir B. Sruoga, nesuderino savo kūrybinių pastangų, o ilgainiui jie pasidarė tiesiog „priešai". Nuo 1925 m. rugsėjo Herbačiauskas ėmėsi dėstyti lenkų kalbą bei literatūrą Lietuvos (Kauno) universiteto Slavų kalbų ir literatūros katedroje kaip lektorius. Tik nuo 1930 m. buvo išrinktas etatiniu lektoriumi. Kauno universitete jis dėstė iki 1932 m. pavasario sezono. Čia taip pat dėl jam nepalankių aplinkybių, charakterio savybių, ūmaus būdo, tuometės valdžios atstovų sprendimo iš Universiteto buvo pašalintas. Apie 1933 m. vėl išvyko į Lenkiją, Gyveno Varšuvoje, nuo 1943 m. Krokuvoje. 1944 m. mirė ten ir palaidotas.

J.A. Herbačiauskas buvo gyva, imli asmenybė. Todėl, toks koks priimtinas jis atrodytų jaunystės laikotarpiu - „Rūtos" draugijos Įkūrėjas, vyskupo A. Baranausko atminimo, skirto almanacho „Gabija" sudarytojas ir karštas lietuvių tautinio judėjimo interesų gynėjas bei propaguotojas, reikia pripažinti, kad jis keitėsi, greičiausiai veikiamas socialinių veiksnių ir Lenkijos visuomeninio konteksto. Drauge keitėsi ir jo požiūriai. Būdamas gyvas žmogus, jis gyvai reagavo į aplinką, kurioje gyveno, informaciją, kuri jį pasiekdavo, darė išvadas savaip ir elgėsi taip, kaip jam konkrečiu metu atrodė reikalinga. J. A. Herbačiauskas visur ir visada pabrėžė širdies pirmenybę prieš protą. Jo gyvenimo devizas: pirmoje eilėj Žmogus, antroje - Tauta. Baugi jam atrodė emigracija - lietuviai vergaus svetimiems. Baugios kovos dėl valdžios. „Girdi, tauta ir valstybe tesirūpina valdantieji. O tikrovėje juk visi piliečiai turėtų atsakyti už savo tautos likimą", - teigė rašytojas. Jis rašė apie to meto švietimo problemas, pritarė griežtam vaikų auklėjimui: „Be šeimoj įgyto autoriteto kulto joks auklėjimas mokyklose neįmanomas (jis absurdiškas), nes auklėjimas remiasi tik autoritetu! (...) Jaunimui gyvas pavyzdys - labai svarbus dalykas(...) Kiekvienas lietuvis privalo išmokti iš savo darbo, o ne iš valstybės iždo gyventi!"

Rašytojas, kritikas, kultūros veikėjas , ekstrasensas

J. A. Herbačiauskas rašė lietuvių ir lenkų kalbomis, ankstyvąsias publikacijas dažniausiai pasirašydavo slapyvardžiu - Jaunutis Vienuolis. Knygoje „Lietuvos atgimimas ir Lenkijos idėja", esė rinkinyje „Erškėčių vainikas" (1908 m.) tyrė lietuvių kultūros raidą, kritikavo jos provincinį uždarumą, apmąstė religinius ir tautinius kūrybos aspektus, menininko - maištininko, dvasios aristokrato, genijaus - misiją žemėje. Pirmasis lietuvių literatūroje suabejojo kanoniniais estetikos principais priešindamas juos metafizinei žodžio sintezei ir vidiniam kalbos muzikalumui. Skleidė demonizmo, okultizmo idėjas (esė rinkinys „Dievo šypsenos" (1929 m.). Parašė dramų, apsakymų, eilėraščių. J. A. Herbačiausko kūrybai būdinga literatūros modernizacijos programa, individualizmas, pranašiškos vizijos, aforistinė kalba. Debiutavęs lietuvių literatūroje 1908 m. išleista knyga „Erškėčių vainikas" tuomet gerai įvertinta lietuvių kultūros veikėjų bei kritikų už rimtį, uolumą ir rūpestį aukščiausiais lietuvių tautos idealais. Imponavo ir jo pasirinktas slapyvardis - Jaunutis Vienuolis. „Jai, visuomenei, nerūpi rimto turinio lietuviška knyga („karabelninkai" aprūpina ją „linksmo turinio" - dažnai pornografiškai „pipirinio" - literatūra), ji dar nebrangina nei literatūros, nei meno kūrinių! Jeigu brangintų, tučtuojau atsirastų pas mus rimti rimtų knygų leidėjai. Lietuvių tauta be lietuviškos literatūros kaip moteris be - veidrodžio! Ne pilnam tautos pilve visas išganymas, o kur kitur", - buvo įsitikinęs J. A. Herbačiauskas. Ilgą laiką Lietuvoje buvo geriausiai žinomos ir darė didžiausią įtaką tik dvi jo knygos: „Erškėčių vainikas" ir „Dievo šypsenos" ( pakartotinai Juozapo Albino Herbačiausko rinktinė „Erškėčių vainikas" išleista „Vagos" leidyklos 1992 m.).Turėjo savo nuomonę apie „grafomanus", knygos vertę. „Be pašaukimo nėra kūrybos. O dabar kas tik nori, tas pasidaro rašytoju. Tai skandalas. Reikia grąžinti knygai jos turėtą pagarbą.,"- teigė J.A. Herbačiauskas.

Jo nuostatos, šūkiai bei neįprastas tuometiniame kontekste stilius, pasak J. Keliuočio, „negalėjo neveikti karštų ir svajingų jaunuomenės širdžių. Deja, retai kas galėjo paskaityti jo raštus(...) Tik po Pirmojo pasaulinio karo jo straipsniai „Bare", „Skaitymuose" buvo pasiekiami, bet platesnė visuomenė jų neskaitė". XX a. pradžioje ir pirmoje XX a. pusėje pats J. A. Herbačiauskas sakėsi, kad lietuvių rašytoju, nepaisant jo kūrinių lietuvių kalba, jį esą pripažįsta tik nedidelė grupelė draugų, pvz. Faustas Kirša ir kt. Pats J. A. Herbačiauskas prisipažino: „Rašau, kuriu „nežinomam, nežinomos ateities žmogui", tikėdamas, kad jis bus tikrai Žmogus - jau nebe galvijas! Rašydamas eikvoju be galo daug jėgų: štai kodėl aš liesas, išdžiuvęs! Aš visas degu, liepsnoju". Rašytojas buvo garsus kaip originaliausias ir nenuilstąs lietuvių tautinio genijaus žadintojas. Jis daugiausia grožinių kūrinių parašė tarp antrojo ir trečiojo dešimtmečio. Iš savo laiko lietuvių rašytojų J. A. Herbačiauskas, pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, atrodo labiausiai vertino V. Krėvę. J. A. Herbačiauskas perspėjo kritikus, literatūros istorikus: „Jūs mokat susekti raidžių klaidas, bet dvasios, tose raidėse paslėptos, jūs dar nemokat susekti, suuosti". Pats pripažino, kritiškai vertino savo kūrybą, stilių: „Mano stilius agresyvus ir sintetiškas. Savo agresyviu stiliumi provokuoju naujas situacijas". Jis ragino visuomenę, rašytojus: „būtinai reikia pradėti organizuoti mūsų literatūros kritiką. Dabar jos nėra. Reikia griežtai nustatyti literatūrinių vertybių gradaciją ir hierarchiją. Reikalingas griežtas vertybių įvertinimas. Kada iš mūsų literatūros bus išbraukta 75 proc. „knygų", tada mūsų literatūra pasveiks!(...) Dabar jau ir reporteriai mokina poetą Maironį - „poetikos". Gana to nachališkumo!.. Savo paties kūryba aš nuolat nepatenkintas. Paskelbęs ją, jaučiu gėdą, tarytum "chnatą" praradęs"! Aš tik tiek galiu sukurti, kiek galiu iškovoti. Tiek mano kūrybos, kiek manyje valios, galios!" Pasak Vinco Mykolaičio - Putino, Herbačiauskas mūsų literatūroj gyvas ne savo "demoniškais" kūriniais, bet ta dvasia, kuri kaip žiežirbų verpetas verda jo publicistiniuose rašiniuose. J.A. Herbačiauskas kritikavo geltonąją spaudą, ir šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. „Už mano drąsų atvirumą nėra jokio reikalo ant manęs supykti... Kokia visuomenė, tokia spauda. O spauda dar tokia, kokie žurnalistai. Iš tuščio nepripilsi. Iš avižų nėra ryžių. Kvaili žurnalistai gamina kvailą spaudą",- anuomet rašė „Naujosios Romuvos" žurnale ( 1932 m. Nr. 2, p. 25). „Mūsų laikraščių daugumas knisasi po mėšlyną, visiškai pamiršdami teigiamąsias mūsų gyvenimo puses ir ignoruodami tautos reikalus. 1932 m. žurnalo „Naujoji Romuva" 100 - ojo numerio sveikinimo proklamacijoe J.A. Herbačiauskas nurodė bendradarbiavimo tikslą: -„Ne dėl to aš sveikinu Naująją Romuvą, kad aš jos bendradarbis, kad aš jos įtartinas guasi - meilužis, kad ji mano įtartinas guasi - kromelis! (...) Aš dėl to sveikinu N.R., kad aš (drąsiai prisipažįstu) noriu ją suvilioti (gera prasme to žodžio) prie kūrybos grieko, nuodėmės...Mes, lietuviai, tikrai jau paspringom visokiomis meluotomis „cnatomis"!

Juozapas Albinas Herbačiauskas - „slaptųjų mokslų" atstovas

Apie „slaptuosius mokslus" J.A. Herbačiauskas rašė, - „Kai pastebėjau, kad baisiai skiriuosi nuo kitų žmonių, tai labai išsigandau, nes nežinojau, kas aš esmi. Norėdamas save suprasti, ėmiau studijuoti slaptuosius mokslus - okultizmą, kabalą, astrologiją. Astrologijos dėka supratau save, supratau, kad aš esu tik svečias šiame pasauly; tikroji mano tėviškė - idėjų pasaulis. Tai supratęs, laimėjau pusiausvyrą, „pasikeičiau". Aš tik vis nauju stiliumi reiškiu savo mintis, bet savo pagrindinės idėjos nekeičiu.

Po karo iš Krokuvos Vinco Krėvės ir Balio Sruogos rūpesčiu grįžęs J. A. Herbačiauskas buvo mūsų visuomenei beveik nežinomas. Čia jis labai pagarsėjo, bet iš pačios blogosios pusės, būtent: savo okultizmu, astrologija ir kabalistika. Pradžioj, neturėdamas nei pastovaus darbo, nei pragyvenimo šaltinio, slegiamas vienatvės, izoliacijos, visuomenės indiferentizmo ir materialinio skurdo, ėmė savo paskaitose ir pasikalbėjimuose skelbti okultizmo, astrologijos ir kabalistikos „atradimus".

Miesčioniška visuomenė juo iš karto susidomėjo, ir jis pasidarė „garsus", bet kaip „raganius", „turįs slaptų ryšių su mirusiais ir velniais". Kai kurių jis buvo laikomas tiesiog „šėtonu" ir „pačiu Liucipierium". Juo dabar domėjosi, apie jį kalbėjo, bet drauge iš jo juokavo, šaipėsi ir tyčiojosi. Jisai tai žinojo ir įsižeidinėjo, skaudžiai kentėjo, niršo, pyko, keikėsi, neapkentė visuomenės, užpuldinėjo ir įžeidinėjo net savo nuoširdžius draugus, kurie jį suprato, jį užjautė ir norėjo jam vienokiu ar kitokiu būdu padėti. Tokiose aplinkybėse turbūt susiformavo jo nerami, audringa, beveik isteriška asmenybė, iš kurios visko buvo galima laukti: pagrįstų ir nepagrįstų užsipuolimų, įžeidinėjančių išpuolių, ekstravagantiškų vienašališkų deklaracijų, isteriškų laiškučių, necenzūruotų posakių...

Taip visą jo gyvenimą lydįs materialinis skurdas, carinės valdžios persekiojimai, prasidėję nuo pat jo vaikystės, to meto visuomenės bukaprotiškumas sužalojo šį tikrai talentingą rašytoją, pastūmėjo jį vienašališkumų ir ekstravagancijų kryptimi, suardė jo fizinę ir psichinę sveikatą, neleido jam nurimti, susitelkti ir sukurti didelių ir originalių literatūros veikalų. Jis turėjo pasitenkinti tik aktualiais, vaisingais ir originaliais šūkiais, aštriais ir audringais išpuoliais, kurie atliko savo nemažą vaidmenį literatūrai ir visuomenei išjudinti, bet nevirto nemirtingais meno kūriniais.

„Gyvenimo realybė J.A. Herbačiauskui buvo didžiausia fikcija, o fantastiškiausios istorijos - didžiausia realybė. Nei jo kūrybos, nei paties autoriaus neįmanoma matuoti įprastiniais matais. Neatskiriamai susipynę kūrybiškumas ir epigonizmas, atvirumas krikščioniškojo Dievo problematikai ir okultizmas ar net juodoji magija. Įžvalgus, negailestingas sustingusių meno formų kritikas ir būrėjas iš rankos",- taip Juozapą Albiną Herbačiauską apibūdina Viktorija Daujotytė.

Manau, didelio pasisekimo jis būtų sulaukęs šiais laikais. Juk toks dėmesys ekstrasensams, būrėjams, jų paslaugoms, tiek daug tikinčių jų galiomis, (kai kam ir padedančių), kai apie būrėjas kuriami filmai, organizuojami ekstrasensų mūšiai!

Juozo Keliuočio draugas

Lenkijoje J. A. Herbačiauskas turėjo bent keletą lietuvių bendraminčių, o Lietuvoje, Kaune, turėjo tik vieną draugą, kuris jam gero norėjo, tai savaitinio kultūros, literatūros ir meno žurnalo „Naujoji Romuva" redaktorius ir leidėjas Juozas Keliuotis. Jiedu susitikinėdavo garsiojoje „Konrado" kavinėje, kur virė bohemiškas gyvenimas - rinkdavosi visi Kauno inteligentai ir menininkai. Nei viena diena nepraeidavo be J.A. Herbačiausko prakalbų ir dėl jų įsipliekdavusių ginčų. Jis jau seniai buvo garsus kaip mūsų originaliausias ir drąsiausias avangardistas ir nenuilstąs lietuvių tautinio genijaus žadintojas.

Juozas Keliuotis straipsnyje „Gyvenimo vingiuose" plačiai dalinosi prisiminimais apie bičiulį J.A. Harbačiauską: „Dar būdamas Lietuvos universiteto studentu, aš domėjaus J. A. Herbačiausko raštais, bet su juo asmeniškai negavau progos susipažinti. Tada jo gyvo ir iš tolo neteko pamatyti. Tik girdėdavau daug kalbų apie jo keistumus ir ekstravagancijas, apie jo tariamus ryšius su „anuo pasauliu", su mirusiais ir pačiu „Šėtonu". Bet tai buvo sritis, kuria aš visiškai nesidomėjau, kurios nesupratau ir nesistengiau suprasti, ir dėl jo tų „slaptingų ryšių" ir atradimų nė kiek nesijaudinau. Man tai atrodė neturinčio ką veikti rašytojo žaidimas, juokavimas ar tiesiog humoras, jo literatūrinės fikcijos, kurios su jo pozityviom idėjom beveik nieko bendro neturi. Man tik buvo gaila, kad toks originalus rašytojas užsiiminėja tokiais niekais ir tuo kompromituoja ir pats save, kaip asmenį, ir savo idėjas, kurios ir vertingos, ir aktualios, ir vertos dėmesio.

Su J. A. Herbačiausku asmeniškai susipažinau ir susidraugavau tik po kelerių metų, kai Paryžiuj baigęs mokslus grįžau į Lietuvą ir ėmiau organizuoti naują žurnalą „Naująją Romuvą". 1930 metų pabaigoj aš jam parašiau laišką, kuriame pranešiau, jog pradedu leisti naują žurnalą ir maloniai jį kviečiu būti nuolatiniu bendradarbiu ir tuojau parašyti straipsnį Naujųjų metų numeriui. J. A. Herbačiauskas neužilgo atsiuntė straipsnį „Mano linkėjimai (jokie būrimai)", kurį aš išspausdinau „Naujosios Romuvos" 2-ame numeryje 1931 metais. Šis jo straipsnis, šie jo linkėjimai kaip tik buvo pagrįsti kabalistinės astrologijos duomenimis. Man tas mažiausiai buvo reikalinga, bet nenorėdamas iš karto su juo susipykti, nenorėdamas atstumti nuo žurnalo, jį išspausdinau, bet pridėjau redakcijos prierašą: „Dedame čia žinomo rašytojo J. A. Herbačiausko linkėjimus ir pranašavimus 1931 metams, už kuriuos atsakomybę tenka pasiimti pačiam autoriui".

J. A. Herbačiauskas suprato, kad „Naujajai Romuvai" nereikalingi jokie okultistiniai, astrologiniai ir kabalistiniai svaičiojimai ir daugiau niekad žurnalui tokių dalykų neberašė. Jis neatėjo ir protestuoti prieš šią redakcijos pastabą. Dar daugiau. Po to man teko su juo trejus metus artimai bendradarbiauti ir nuolat susitikinėti, tai „Konrado" kavinėje, tai „Metropolito" restorane, tai pačioj redakcijoj, ir man esant jis niekad neprisimindavo nei okultistinių, nei astrologinių, nei kabalistinių dalykų. Iš to aš padariau išvadą, jog šie dalykai buvo atsitiktinai, dirbtinai prie jo prilipę iš lenkiškojo satanizmo sąjūdžio, buvusio madoj XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Lenkijoje. Apie juos Lietuvoj jis kalbėjo tik todėl, kad tuščiavidurė, miesčioniška ir buržuazinė visuomenė jo okultizmu, kabalistika ir astrologija labai domėjosi, o apie jo tikrąsias idėjas ir girdėti nenorėjo.

Kai tik jis imdavo skelbti savo tikrai herbačiauskiškus obalsius, tuoj ji imdavo skelbti, jog J. A. Herbačiauskas „variotas", „pamišėlis", „visus užsipuldinėja, o pats nieko nėra parašęs", o tik „bendrauja su mirusiais, raganomis ir velniais". Taip buržuazinė visuomenė pati išprovokuodavo jo okultistinius svaičiojimus, o paskui čia pat apsigręžusi už tai jį kaltindavo ir „variotu" apšaukdavo, norėdama nusikratyti jo realiais kaltinimais. Aš pakartoju, jog per visus trejus metus jo bendradarbiavimo „Naujojoj Romuvoj" jis neberašė jokių okultistinių dalykų ir apie juos nekalbėdavo nei su manimi, nei su kitais žurnalo bendradarbiais, dailininkais".

1932 m. J. A. Herbačiauskas žurnale paskelbė straipsnį „Mūsų teatro opiausiuoju klausimu", kuriame griežtai pareikalavo grynai lietuviško ir autentiško teatro ir drąsiai pasmerkė visas jame pasireiškusias rusiškumo ir blefavimo tendencijas. Tame straipsnyje rašytojas ir kritikas pavartojo naują, jo sukurtą terminą „sruogizmas", išnašoje paaiškindamas jo prasmę: „Sruogizmas - manija anonimiškai „apsidirbti" su priešu, pirmiau gerokai jį apšmeižus". Po to straipsnio bei diskusijos „sruogizmo" klausimu B. Sruoga, V. Krėvė ir kiti supyko, įsižeidė, kilo isteriškas triukšmas, ginčiai. J. A. Herbačiauskas parašė atsistatydinimo raštą, nors Universiteto Rektorius kelis mėnesius delsė su išvadomis, bet rašytojui neatvėsus, Universiteto rektorius įsižeidė ir pasirašė V. Krėvės rezoliuciją, siūlančią J. A. Herbačiauską tuojau atleisti. Fakulteto taryba paskelbė, jog ji išrūpinsianti jam pensiją. O J. A. Herbačiauskas atsisakė, jog iš „niekšų" jis nepriimsiąs jokios pensijos, o visoje spaudoje paskelbė, jog pradedąs bado streiką, dėl to Lietuvoje kilsianti revoliucija ir pan. Juozas Keliuotis bandė atkalbėti nuo tokio sumanymo, nuo savižudybės, bet J. A. Herbačiauskas pateikė savų „ gąsdinančių argumentų." Raminti, „atvesti į protą" įsikarščiavusį rašytoją teko J. Keliuočiui. Rodos, jo bičiulis buvo persigalvojęs, norėjo grįžti į universitetą, bet jau buvo per vėlu. Šitaip Humanitarinių mokslų fakultetas susidorojo su įsikarščiavusiu rašytoju, nors „sruogizmo" terminas buvo taikliai panaudotas. Susiklosčius ir kitoms aplinkybėms - išvyko iš Lietuvos į Lenkiją. Pasak J. Keliuočio, lietuviškasis rusicizmas, susidorojęs su dinamiškiausiu ir sąmojingiausiu savo priešu Juozapu Albinu Herbačiausku, turbūt manė, jog laimėjo kovą. Bet tai buvo tik kovos pradžia. Kaip ten bebūtų, Juozapo Albino Herbačiausko populiarumas didėjo. Jaunoji karta orientavosi į „Naujosios Romuvos" sąjūdį.

„Juozapas Albinas Herbačiauskas - labai judrios inteligencijos entuziastas, kupinas kūrybinės ugnies idealistas, nuostabiai širdingas ir draugiškas, visados atviras ir įdomus. Jis kartais per daug brutaliai tiesą į akis pasako ir tuo įgyja sau priešų. Bet jis tiesus. Ne visados su juo galima sutikti, bet visados įdomu jo nuomonę užgirsti",- rašė Juozas Keliuotis. Pasak jo, J. A. Herbačiauskas „dažnai kaip pati visuomenės sąžinė prabyla ir ragina visus susirūpinti savo paties ir savo tautos kultūros likimu". Pirmosios sovietinės okupacijos metais Justas Paleckis norėjo Herbačiauską atsikviesti iš Lenkijos - jį labai gerbė, bet pasipriešino A. Venclova ir P. Cvirka, kurie teigė: gautų pensiją, vaikščiotų po kavines ir kalbėtų, kas jam užeitų.

Juozapas Albinas Herbačiauskas mums - tarsi profilaktinis patikrinimas. O tikriname save tam, kad žinotume, ar tinkamai gyvename. „Mūsų tautos don Kichotas, idealistas, kovotojas ir pranašas, bet nesuprastas, nes pralenkęs laiką. Jis buvo neparankus tiems, kurie „tik sau ropę skuta". Valdžia jį laikė persona non grata. Iš Lenkijos istorijos išbrauktas, į Lietuvos istoriją neįrašytas. Net jo sakomi tekstai skamba kaip iš mūsų dienų! Jei tada į jo žodžius būtų įsiklausyta, gal būtume išvengę daugybės bėdų, kurios užgriuvo Lietuvą. O jei tai, ką jis sakė, išgirstume ir suprastume šiandien, tai mums daug duotų" - sako Kauno valstybinio dramos teatro režisierius Gytis Padegimas, pastatęs spektaklį "JAH", skirtą Juozapo Albino Herbačiausko atminimui. Pjesėje mažai jos autoriaus žodžių, daugiausia viskas dokumentuota ir paremta realiais tikrų asmenybių gyvenimo faktais. Už originalų scenarijų, paremtą autentiškais tekstais iš rankraščių, laiškų, knygų, senosios spaudos, už netradicinį režisūrinį sprendimą, prikeliant iš užmaršties tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų asmenybes, tarp jų ir Juozą Keliuotį, Gyčiui Padegimui 2012 m. buvo įteikta Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro įsteigta literatūrinė Juozo Keliuočio premija.

Publikuota: 2018 06 14

Panaudotos literatūros sąrašas:

1. Lietuvių literatūros enciklopedija. - V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, P. 176.
2. Herbačiauskas J.A. Erškėčių vainikas: Rinktinė: Proza,esė, kritika/ sudarė V.Daujotytė.-V.:Vaga, 1992.- 445 p.
3. Keliuotis J. Meno tragizmas: straipsnių rinkinys/ Juozas Keliuotis; sudarė Rūta Jasionienė.- V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. - 575 p.
4. Vaitkevičiūtė Eugenija. .Žinomas nežinomas Juozapas Albinas Herbačiauskas. - Kaunas: Naujasis lankas, 2007. - 304 p.
5. Keliuotis, Juozas. Gyvenimo vingiuose : Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską. - Pabaiga. Pradžia: Nr. 18, 20, 22, 25, 27, 29, 31, 34 // XXI amžius, 2008, geg. 14, p. 15-16.
6. Keliuotis, Juozas. Mano autobiografija: atsiminimai. - V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. -564 p.
7. Juozas Keliuotis apie rašytojus: Iš pokalbių su Vladu Žuku // Naujoji Romuva, 2010, Nr. 2, p. 99 - 102.
8. Andriuškevičiūtė, Greta. Šėtono gundytojas, gyvenimo artistas ar dvasia be vietos? : Juozapo Albino Herbačiausko istorija pagal Gytį Padegimą // Kultūros barai, 2012, Nr. 11, p. 77-80.