Rokiškio miesto raida ir urbanistikos paveldo apsauga iki 1990 m.

Simona Strumskytė,

Rokiškio krašto muziejus, muziejininkė

 

 

 

Rokiškio pertvarkymą pagal klasicistinio plano principus pirmiausia reikėtų sieti su Tyzenhauzų gimine - apie 1770 m. Tyzenhauzams nusprendus savo rezidenciją perkelti čia, buvo nutarta radikaliai pertvarkyti ir patį miestelį. Rokiškyje beveik tuščioje miestelio dalyje į rytus nuo bažnyčios buvo suprojektuota ilga stačiakampė turgaus aikštė, tapusi pagrindine kompozicijos ašimi, vakarų pusėje ją užbaigė bažnyčia ir varpinė, o kitame aikštės gale atsidūrė dvaro rūmai. Antrąją kompozicijos ašį sudarė Vilniaus – Rygos kelio kryptimi nutiestos Kamajų ir Čedasų gatvės. Rokiškis buvo pertvarkytas viduramžių miestų principu, kuomet naujasis miestas buvo prijungtas prie senojo, tačiau senoji dalis nebuvo perstatoma, nekeistas jos užstatymas ir gatvių tinklas¹ . Svarbu pabrėžti ir tai, kad dvaro rūmų pagrindinio fasado sienoje iškalta 1801 metų data leidžia manyti, kad miestelio perplanavimas ir klasicistinių rūmų statyba vyko vienu metu. Naujieji dvaro rūmai buvo vienaaukščiai su aukštais pusrūsiais, jų tūris susidėjo iš trijų dalių, centrinė dalis turėjo mezoniną su virš jo iškeltu kupolu. Rūmų parterinį aukštą ir mezoniną jungė keturių dorėninių orderio kolonų portikas su trikampiu frontonu, keturkampiai rizalitai pažymėjo rūmų kampus²  (priedas nr. 1)

 

Kas projektavo miestelį ir dvaro sodybą iki šiol nėra žinoma, tačiau skirtingi tyrėjai pateikia skirtingas versijas. Gana dažnai miestelio perstatymo ir dvaro rūmų projektavimo nuopelnai priskiriami Laurynui Gucevičiui. Iki šiol tai patvirtinančių dokumentų nėra rasta, tačiau dalis autorių teigia, kad palyginus numanomus jo darbus Rokiškyje su kitais architekto kūriniais matyti aiškus architekto braižas, panašios pastatų bei jų elementų proporcijos, kupolas dvaro rūmuose, orderis ir kitos detalės³. Kiti autoriai nurodo, kad A. Tyzenhauzas ir L. Gucevičius buvo gerai pažįstami, todėl šis galėjo rekomenduoti architektą savo sūnėnui I. Tyzenhauzui, kuris Rokiškyje ruošėsi statyti naują rezidenciją⁴. Kita istorikų iškelta versija siejama su rūmų stilistika – vienaaukščius rūmus su mezoninu išplėtojo italas architektas Karlas Spampanis, todėl manyta, kad rūmai ne tik suprojektuoti itališkuoju stiliumi, bet ir nežinomo architekto italo⁵, o I. Kačinskaitė nurodė, jog tai galėjo būti architektas Giuseppe de Sacco, projektavęs A. Tyzenhauzo rezidencijas Gardine, Pastoviuose bei dirbęs Gardino ekonomijos vyriausiuoju architektu⁶. Viena naujausių versijų rūmų projektavimo nuopelnus priskiria Sudervės bažnyčios statytojui dominikonui architektui Laurynui Bortkevičiui, kuris dirbo I. Tyzenhauzui statant Kalvarijas Skapiškyje⁷, tačiau nesant tikslių archyvinių šaltinių, kurie galėtų pagrįsti miestelio pertvarkymo ir dvaro rūmų autorystę, visus šiuos svarstymus galima laikyti tik prielaidomis. Tuo pat metu išraiškingesnės architektūros statinių atsirado ir šalia naujai suformuotos turgaus aikštės. XIX a. pr. šalia jos buvo pastatytas mūrinis prekybinis pastatas- ilgas trijų dalių prekybinis pastatas buvo sumūrytas iš lauko akmenų, pagrindinis fasadas simetriškas su centriniu rizalitu, kurio plokštumą skaido puskolonės, šoniniuose galuose stovėjo dorėninio orderio kolonos⁸. Be prekybos namų, svarbiausi aikštės pastatai buvo medinė austerija su 11 kolonų, stovėjusi priešais prekybos namus bei medinis su 4 kolonomis ligoninės pastatas pietrytiniame aikštės kampe⁹. Šie statiniai pabrėžė, kad suplanuotoje miestelio dalyje dominuoja klasicizmas, aprėmino aikštę ir susiejo naujai suformuotą miestelio dalį su dvaro sodyba.

 

1864 m. miestelio centrinėje dalyje kilo gaisras, kurio metu sudegė medinė bažnyčia, todėl buvo imtasi naujų mūrinių maldos namų statybos darbų.  Pirmajame etape, kurį inicijavo ir fundavo dvaro savininkas Reinoldas Tyzenhauzas, naujoji bažnyčia buvo statoma sudegusios vietoje, ji buvo tokio pačio pločio, tik kiek ilgesnė, todėl šventorius vakarų pusėje buvo padidintas, jo forma tapo trapecine, todėl teko pakeisti aikštės ir kelio į kapines sankryžą¹⁰. Naujoji bažnyčia buvo trijų navų stačiakampio formos statinys, tačiau palyginti kukli, be bokšto, tik su siluetą paryškinančiais laiptuotais skydais įėjimo ir presbiterijos pusėje. 1880 m., mirus R. Tyzenhauzui, jo sesuo Marija Pšezdzeckienė pradėjo ansamblio papildymo darbus. Buvo  suformuotas trinaris ansamblis, kurio nariai buvo kontrastingi, bet atsveriantys vienas kitą – stačiakampis bažnyčios tūris (horizontalė), presbiterijos pusėje esantis varpinės bokštas (vertikalė) ir dešinėje pusėje stovinti koplyčia (cilindras) sudarė asimetrišką, bet griežtai sąlygotą junginį¹¹.

 

Galutinai klasicistinės ašies dominantės buvo suformuotos 1905 m. po dvaro rūmų rekonstrukcijos. Santūrias klasicistines formas rūmuose pakeitė stilizuotos barokinės ir gotikinės formos – pastatas buvo paaukštintas, sumūrytas antras aukštas ir išplėstas šonuose pastačius vienaaukščius fligelius, vietoj monumentalaus portiko pagrindiniame fasade paliktos trys arkinės angos pirmo aukšto sienoje, vizualiai arkas tarsi pratęsė antro aukšto langai¹² (priedas nr. 2). Naujieji dvaro rūmai tarsi atkartojo kitoje kompozicinės ašies pusėje buvusio bažnyčios komplekso architektūrą, taip išryškindami kompozicijos vientisumą, pagerindami ryšį tarp dviejų pastatų bei sustiprindami kompozicinės ašies poveikį miestelio centrinei daliai. Tačiau, kaip matyti iš amžininkų miesto gyventojų atsiminimų ir publikacijų tuometinėje spaudoje, tarp jų plytėjusi turgaus aikštė ir ją supę pastatai kūrė purvino ir prastai prižiūrimo miestelio įspūdį. Pavyzdžiui, leidinyje „Savivaldybė“ buvo nurodoma, kad aikštė prieš karą buvo negrįsta, purvina, joje „telkšojo vandens liūnai, kuriuose plaukiojo antys ir žąsys, o prieš bažnyčią stovėjo kelios eilės skurdžių krautuvėlių¹³“ . Tačiau ryškesni pokyčiai ir tvarkymo darbai prasidėjo jau tik nepriklausomoje Lietuvoje – didėjant miesto gyventojų skaičiui 1922 m. buvo pradėtas įgyvendinti Rokiškio plėtros planas, kuriame naujos gatvės turėjo darniai susisieti su senosiomis, o 1924 m. buvo pradėta Rokiškio dvaro žemių parceliacija, kurios metu nusavintos teritorijos į pietryčius nuo centro buvo atiduotos miesto reikmėms – naujai suplanuotoje teritorijoje skirti plotai miesto gimnazijai, sporto aikštynui, miesto valdybai, kalėjimui, miestiečių gyvenamiesiems namams¹⁴. Rokiškio išvaizdą keitė ne tik miesto plėtra į dar neužstatytus plotus, bet ir prasidėję tvarkymo darbai – prieš karą menkai prižiūrėtas miestelis tarpukariu miesto valdybos iniciatyva buvo planingai tvarkomas. Mieste imtos grįsti gatvės, 1926 m. pradėtas ir cementinių šaligatvių dėjimas – pirmiausia jie sudėti aikštėje, vėliau visose gatvėse iš eilės, o jau 1933 m. „Lietuvos aide“ buvo nurodyta, kad „sutvarkytas beveik visas senasis miestas, išskiriant Kapų rajoną, kur liko dar neišgrįstos kelios nedidelės gatvės“ ¹⁵. Vis dėlto, bene svarbiausias senosios miesto dalies tvarkymo akcentas buvo aikštės pertvarkymas - jos dalyje prie bažnyčios buvo įrengtas skveras su medeliais ir gėlynais, o jo viduryje 1931 m. buvo pastatytas Roberto Antinio sukurtas Nepriklausomybės paminklas, kuris vaidino svarbų vaidmenį bažnyčios-aikštės-dvaro ašyje, jis tapo mažesniu kompozicinės ašies akcentu bei organizuojančiu šalia bažnyčios esančios aikštės dalies dėmeniu.

 

Svarbu ir tai, kad iki karo centrinėje dalyje dominavusius medinius namus ėmė keisti mūriniai pastatai, didėjo statinių tūriai, atskirose gatvių atkarpose išryškėjo vientisas užstatymas, pabrėžiantis plano kompoziciją ir aikštės proporcijas. Kaip matyti iš Rokiškio centrinės dalies urbanistinių tyrimų, laikotarpiu tarp XX a. 3 d. pab. ir XX a. 4 d. pab. aplink centrinę aikštę buvo statyta intensyviausiai nuo klasicistinio Rokiškio miesto plano suformavimo, o tarp naujų statinių aiškiai dominavo mūriniai, tačiau šiaurinėje ir pietinėje aikštės dalyje iškilo ir keletas aikštės erdvėje neišsiskyrusių medinių pastatų. Didėjo ir naujai statomų pastatų aukštis – šalia dominavusių vienaukščių ėmė atsirasti dviaukščiai ir triaukščiai pastatai, kurie tapo svarbiais centrinės miesto dalies architektūriniais akcentais, šiuo metu buvo rekonstruota ir keletas statinių, statytų XIX a. pab., daugiausia tokių namų stovėjo prie bažnyčios, šiaurinėje aikštės dalyje¹⁶ . Naujieji pastatai nepakeitė klasicistinio plano, buvo statomi prisilaikant statybos linijos, todėl padidėjęs užstatymo tankumas tik paryškino taisyklingą Rokiškio planą, o sutvarkius aikštę, išvalius ją nuo menkaverčių namų ir jos prieigose pastačius aukštesnių pastatų buvo išryškintos aikštės erdvės. Vis dėlto, statant naujus statinius centrinėje miesto dalyje neišvengta ir klaidų - 1928 m. rytinėje aikštės pusėje pastatytas banko pastatas atsidūrė tarp bažnyčios - aikštės ir dvaro rūmų, taip pablogindamas ryšį tarp kompozicijos ašies dominančių, atitolino dvaro rūmus ir sumažino jų vaidmenį miesto plano kompozicijoje.

 

Vis dėlto, tarpukariu pagrindiniai architektūriniai elementai, kaip paveldo objektai, dar nebuvo įvertinti. Didžiausias dėmesys buvo skirtas pagrindinei miestelio dominantei bažnyčiai, jau tarpukariu buvo suprastas jos išskirtinumas ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje - kaip viena įspūdingiausių bažnyčių ji buvo vertinama tiek šio laikotarpio leidiniuose, tiek periodinėje spaudoje. Leidinyje „Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai“, išleistame 1932 m., Rokiškio bažnyčia įvardijama kaip savo grožiu visoje Lietuvoje išsiskirianti bažnyčia, architektūra, įrangos turtingumu prilygstanti maldos namams Prancūzijoje, Italijoje ir kituose Europos miestuose¹⁷. Tačiau kiti objektai ne tik nesulaukė įvertinimo, bet dar ir buvo keičiami, pavyzdžiui, prie prekybos namų rytinės sienos buvo pristatytas neišraiškingos architektūros vieno aukšto priestatas, kuriame įsikūrė parduotuvė, tačiau naujasis statinys visiškai nesiderino prie bendro prekybos namų vaizdo, ardė šio pastato harmoniją¹⁸. Svarbu ir tai, kad prastesnės būklės objektai būdavo ne tvarkomi, o tiesiog griaunami, kaip įvairiose miesto vietose stovėjusios kalvarijų kelio koplytėlės. Jų nepriežiūra lėmė, kad tarpukariu jos pradėjo griūti, dingo koplytėlių kryžiai ir šventi paveikslai, išvirto akmenys, o nesiėmus veiksmų jas išsaugoti, buvo tiesiog nugriautos¹⁹.

 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pirmiausia buvo rūpinamasi miesto sutvarkymu, be to, okupavus Lietuvą, išryškėjo okupantų siekis iš pagrindų pertvarkyti politinį, ekonominį, socialinį gyvenimą, todėl keitėsi ir požiūris į paveldo objektus. Rokiškio dvaro sodybos pastatai atiteko tarybiniam ūkiui ir buvo menkai prižiūrimi. Iš 1948 m. dvaro sodybos apžiūros akto matyti, kad pastatai buvo labai apleisti – kairioji rūmų dalis buvo paversta grūdų sandėliu, nuo kurių svorio įlūžo lubos, per stogą tekantis vanduo sugadino lubas ir sienas, rankų darbo durys buvo užkalinėtos lentomis, abipus rūmų stovėjusios oficinos paverstos sandėliais ir tvartais, sodybos vartai sulankstyti, dvaro parkas sunykęs ²⁰. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu pradėti organizuoti pirmieji tvarkymo darbai - buvo nutarta iš rūmų iškelti tarybinį ūkį, o dvarą ir parką perduoti Rokiškio kultūros namams, taip pat numatyta suteikti lėšų jų pataisymui ²¹. Nors perdavus rūmus kultūros skyriui buvo numatyta juos restauruoti, tačiau iš archyvinių dokumentų matyti, kad buvo susidurta su problemomis – iki galo nebuvo pasidalinta, kuri teritorija ir pastatai priklauso tarybiniam ūkiui, o kuri – kultūros namams, tarybiniam ūkiui vis dar priklausė centrinius rūmus supę statiniai, todėl rūmai, parkas ir toliau buvo neigiamai veikiami tarybinio ūkio veiklos, o neorganiškas teritorijos padalijimas darė didžiulę žalą visam ansambliui ²². Tvarkymo darbai paspartėjo tik 1952 m., kuomet į rūmus buvo įkeltas muziejus, tačiau realiai dvaro priežiūra pagerėjo tik 8 deš. pabaigoje, tam didelę įtaką turėjo ir tai, jog nuo 1979 m. visi ansamblio statiniai atiteko vienam savininkui – krašto muziejui, o tai turėjo palengvinti pastatų tvarkymą, tačiau net ir tada darbai vyko lėtai, nekokybiškai. Svarbu ir tai, kad didžiausias dėmesys buvo skirtas tiems dvaro sodybos pastatams, kurie buvo pritaikyti muziejaus reikmėms, pirmiausia, dvaro rūmams ir oficinoms, tačiau tie statiniai, kuriems nebuvo numatytas joks pritaikymas, stovėjo tušti ir nebuvo remontuojami, todėl pastarųjų būklė buvo labai prasta. Pavyzdžiui, prie vartų stovėjusio sargo namelio sunykimo laipsnis 9 deš. vid. siekė 70%, statinio sienos buvo ištrupėję, langai užkalti, pastatui reikėjo atlikti skubų remontą²³. Paradoksali situacija susidarė dėl alaus daryklos pastato – per visą sovietmetį jis buvo saugomas kaip senieji dvaro rūmai, vadinamoji „Krošinskių pilaitė“, nes iki 1988 m. nebuvo atlikti jokie pastato tyrimai. Nors statinys turėjo respublikinės reikšmės paminklo statusą, tačiau realių veiksmų jį apsaugoti nebuvo imtasi – pastatas priklausė Buitinio gyventojų aptarnavimo dirbtuvėms, kurios be projektų ir leidimų atliko daugybė pertvarkymų – buvo prakirsta eilė naujų angų langams, vienaukštės pastato dalies pastogėje įrengtas antras aukštas, 1968-1969 m. išmūryta nauja paaukštinta sienos dalis iš baltų silikatinių plytų, o visi darbai atlikti be jokios archeologinės priežiūros²⁴.

 

Panašioje situacijoje atsidūrė ir prekybos namų pastatas – nors jis taip pat gavo architektūros paminklo statusą, tačiau jam išsaugoti buvo atlikti tik smulkūs remonto darbai, atlikta eilė pertvarkymų. Iš XX a. 7 d. vid. pastato nuotraukų matyti, kad prekybos namai buvo labai prastos išvaizdos – namas dėl saugumo aptvertas tvorele, pagrindiniame fasade matyti išdaužyti langai, ištrupėjęs čerpių stogas, vidurinėje dalyje čerpės pakeistos šiferiu²⁵. Tokia pastato nepriežiūra ir savalaikio remonto neatlikimas lėmė, kad 1967 m. nugriuvo priekinio fasado karnizas, viena moteris žuvo, o kita buvo sužeista. Tik po šio įvykio imtasi minimalių tvarkymo darbų avarinei būklei pašalinti – paremontuota stogo konstrukcija, nugriautas karnizas, nutinkuotas fasadas, tačiau didesni restauravimo darbai šiuo laikotarpiu taip ir nebuvo pradėti²⁶. Didesnis dėmesys statiniui skirtas tik  sovietinio laikotarpio pabaigoje, kuomet 1989 m. jame norėta suprojektuoti kavinę ir parduotuvę, tačiau matyti, jog jo būklė nuo 1971 m. buvo pakitusi minimaliai – buvo nugriauti prekybos namus supę mediniai sandėliai, bet jų vietoje iškilo mūriniai priestatai, pats pastatas buvo gana prastos būklės²⁷, tačiau pritaikymo ir tvarkymo darbai taip ir nebuvo įgyvendinti.

 

Geriausiai prižiūrimas paveldo objektas Rokiškyje buvo bažnyčios kompleksas, didžiausią įtaką tam darė išskirtinė ansamblio architektūra, jo vertinimas atsispindėjo ir realiuose tvarkymo bei apsaugos darbuose. Bažnyčios kompleksas buvo nuolat tvarkomas, todėl nepasiekė tokios būklės, kokią įgavo dvaro pastatai – nors karo metu išdužo bažnyčios vitražai bei buvo apgadintas stogas, tačiau pastatas buvo greit sutvarkytas, be to, per aptariamąjį laikotarpį pastatas buvo nuosekliai tvarkomas - vien per 6 deš. buvo nudažyti vartai, pradėti restauruoti vitražai, įstiklinti bokšto langai, etapais restauruotas pats bokštas ir bažnyčią su varpine jungęs tiltelis²⁸.

 

1954 m. buvo parengtas Rokiškio miesto generalinis planas. Jame planuota tik gyvenamoji zona be geležinkelio stoties gyvenvietės, pramonės ir transporto teritorijų. Miestas numatytas plėsti į rytus bei vakarus - planuojamoje teritorijoje suformuoti 6 nauji kvartalai, juose numatyta statyti tik sodybinius namus bei suformuoti taisyklingą gatvių tinklą. Nors centrinėje dalyje didesnių statybos darbų nenumatyta, tačiau rytinėje aikštės dalyje, pagal projektą buvo pastatytas dar vienas namas, kuris beveik visai užstojo dvaro rūmus, suardė ryšį tarp ašies dominančių, sumažino klasicistinio plano poveikį senajai miesto daliai²⁹. Be šių pertvarkymų, generaliniame plane buvo numatyta ir aikštės rekonstrukcija - jos dalyje prie bažnyčios buvo prisodinta medžių, kurie bėgant laikui užgožė aikštės tūrius bei paminklą, paslėpė kompozicinės ašies dominantes - bažnyčią ir dvaro rūmus (priedas nr. 3).

 

1961 m. buvo sudarytas dar vienas generalinis planas, jame miestą numatyta plėsti pietų kryptimi - prie geležinkelio suplanuotas pramonės rajonas, prie pietinės miesto užstatymo ribos - daugiabučių rajonas, ant šios ribos - naujasis miesto centras, kuriame turėjo iškilti daugiaaukštis administracinis pastatas, paštas, daugiabučių gyvenamųjų namų masyvas, prekybos centras, kultūros namai ir kitos administracinės įstaigos, plane numatytas taisyklingas gatvių tinklas, atitinkantis vietovę ir senojo planavimo tradiciją. Istorinis centras šia kryptimi neplėtotas, o miesto dalis tarp jo ir naujojo centro, užstatyta XVIII a. pab. – XX a. vid. mediniais namais, numatyta rekonstruoti, sodybinius namus keičiant daugiabučiais³⁰. Nemažą poveikį Rokiškio miesto vaizdui turėjo ne tik daugiabučiai, bet ir naujojo centro įkūrimas perspektyvinės miesto teritorijos geometriniame centre, tuo labiau, kad buvo pastatytas kitas stambus akcentas, ne tik paveikęs miesto siluetą, bet ir sumenkinęs istoriniame centre buvusios bažnyčios, iki tol vienintelės miesto dominantės, vaidmenį³¹. Naujajame centre statyti mūriniai, stambių tūrių pastatai ženklino sovietinės valdžios propaguotus modernumo ir naujumo principus, todėl pietinėje miesto pusėje iškilęs centras tapo reprezentacine miesto dalimi, o joje sutelkus funkciniu požiūriu svarbiausias įstaigas, kaip paštas, kultūros namai ir mokykla, palaipsniui naujasis centras ėmė nustelbti senąjį, pastarojo vaidmuo buvo sumažintas ne tik funkciniu, bet ir plano požiūriu - Rokiškio centrinė miesto dalis paskendo tarp silikatinių plytų pastatų, iškilę daugiaaukščiai, garažų, pramoninių ir ūkinių statinių masyvai aplink senąją miesto dalį sukūrė disharmoniškas zonas, buvo sunaikinta iki tol buvusi užstatymo struktūra³². Tai lėmė, jog iki tol iš bet kurios pozicijos miestelio siluete dominavusi bažnyčios panorama išliko tik keliose miesto dalyse - iš šiaurės rytų ir vakarų, tačiau kitų autentiškų miesto senojo silueto erdvių beveik neliko, be to, senoji ir naujoji miesto dalys taip ir išliko atskirtos, nebuvo rasta būdų joms harmoningai sujungti.

 

Nepaisant tokių pokyčių 1969 m. Rokiškiui buvo suteiktas vietinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas, tačiau nebuvo atlikti jokie urbanistinio paminklo tyrimai, todėl neišsiaiškinta kokios gatvės ar jų atkarpos turi būti saugomos, nenustatytas paminklo susiformavimo laikas, apsaugos zonų ribos, statybos režimas saugomose teritorijose, neatsižvelgiant į istorinį užstatymą senojoje miesto dalyje ir toliau buvo vykdomos statybos. Bene labiausiai paveldosauginiu požiūriu mieste nukentėjo senąjį ir naująjį centrus turėjusi sujungti Respublikos gatvė, joje, įgyvendinant generalinio plano sprendinius, buvo griaunamas medinis sodybinis užstatymas, kurį turėjo keisti kelių aukštų gyvenamieji ir visuomeniniai mūriniai pastatai. Kadangi naujasis centras buvo pastatytas Respublikos gatvės ašyje, gatvėje dominuojanti medinė architektūra neatitiko naujosios miesto dalies kuriamo vaizdo, kita vertus, nebuvo įvertinta šios gatvės vertė ir reikšmingumas bendrai miesto panoramai – kadangi ji buvo numatyta kaip jungtis tarp dviejų centrų, gatvėje ėmus dominuoti mūriniams namams, susilpnėjo gatvės ryšys su senąja miesto dalimi, o tai galėjo būti viena priežasčių kodėl taip ir nepavyko rasti būdų kuo darniau sujungti abu miesto centrus³³ . Net ir neįgyvendinus dalies numatytų projektų, iki tol dominavęs sodybinis užstatymas kai kuriose Respublikos gatvės atkarpose sunyko, jų vietoje rajono valdžios nutarimu buvo pastatyti mūriniai daugiaaukščiai pastatai, kurie formavo naujus kvartalus, sunaikino istorinės miesto dalies morfostruktūrą, užstojo iki tol šiai miesto daliai būdingo užstatymo fragmentus³⁴  (priedas nr. 4).

 

Nors daugiausia statyta pietinėje miesto dalyje, tačiau naujų mūrinių pastatų atsirado ir senojo miesto prieigose. A. Miškinio duomenimis, beveik du šimtai namų buvo pastatyti į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo centrinės aikštės prie Kudirkos, Pagirio, Dariaus ir Girėno, Kurkliečio, Kosmonautų gatvių, į pietus - prie Pionierių ir Gedimino gatvių, į vakarus - Pandėlio gatvės gale, kelios daugiabučių gyvenamųjų namų grupės susidarė prie K. Požėlos gatvės, kuri ribojosi su centrine miesto aikšte³⁵, nors tarp naujai statomų pastatų dominavo sodybinis medinis ir mūrinis užstatymas, kuris tiko istorinės miesto dalies panoramoje, tačiau šalia jų iškilo ir kelios daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupės, kurios ryškiai išsiskyrė senosios miesto dalies kraštovaizdyje.

 

Nors Rokiškio miesto istorinėje dalyje naujieji pastatai nepradėjo agresyviai dominuoti aikštės erdvėje, o centrinės dalies planas nebuvo pakeistas, tačiau tipiniai, stambių tūrių statiniai gana ryškiai išsiskyrė istorinių pastatų fone. Miesto valdžios iniciatyva, reaguojant į naujus gyventojų poreikius, dalis naujųjų pastatų šalia aikštės iškilo dar 7 deš. II p., šie standartinės architektūros statiniai nesiderino aikštės erdvėje, išsiskyrė savo tūriais, dalis jų, kaip kino teatras ir universalinė parduotuvė, buvo pastatyti nesilaikant istoriškai susiformavusios statybos linijos. Be naujų statinių, buvo rekonstruota ir dalis senųjų, didžiausią įtaką bendram aikštės vaizdui padarė kai kurių akmens mūro pastatų užtinkavimas, tai sumenkino savitus senojo miesto centro bruožus³⁶. Nors daugiausia stambių tūrių pastatų centrinėje dalyje atsirado keli metai prieš tai, kai Rokiškis buvo paskelbtas urbanistikos paminklu, tačiau tipinių namų statyba nesibaigė ir tada kai miesto centrui buvo suteiktas paminklo statusas. Reikėtų pažymėti, kad būtent po to, kai Rokiškis pateko į vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą šalia aikštės iškilo savo tūriu pats stambiausias pastatas centrinės aikštės erdvėje - 1971 m. šiaurinėje aikštės pusėje visai šalia alėjos buvo pastatytas trijų aukštų, plokščiu stogu ir neišraiškinga architektūra pasižymintis Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pastatas, kuris savo dydžiu smarkiai dominavo tarp šalia stovėjusių senųjų pastatų – į jį tilpo kirpykla, siuvykla, fotoateljė, laikrodžių taisykla, parodų salė ir daugybė kitų įstaigų, kurios netiko prie istoriškai susiklosčiusių centrinės miesto dalies pastatų funkcijų³⁷. Nebuvo prižiūrimi ir senieji, architektūrinę ir istorinę vertę turėję pastatai – tų pačių metų gale buvo pertvarkytas XIX a. pab. aikštės kampe pastatytas L raidės formos viešbutis, jo dalis prie aikštės buvo rekonstruota, o dalis likusi Respublikos gatvėje buvo nugriauta, prie senojo viešbučio pastato buvo prijungtas trijų aukštų standartinės architektūros statinys, kuriame ir toliau veikė viešbutis bei parduotuvė³⁸  (priedas nr. 5), po tokios rekonstrukcijos iki tol svarbiu centrinės miesto dalies akcentu buvęs pastatas prarado autentiškumą, tapo neišraiškingu, iš dviejų skirtingos architektūros pastatų sulipdytu statiniu, mažai besiderinusiu prie senosios architektūros. Mažiausiai naujieji pastatai pakeitė pačią seniausią miesto dalį – teritorijas už bažnyčios, jose ir toliau dominavo medinis sodybinis užstatymas, o nauji pastatai vakarinėje miesto dalyje savo tūriais neišsiskyrė iš senųjų.

 

Pirmieji urbanistiniai tyrimai istorinėje Rokiškio dalyje buvo atlikti tik 1975 m., jiems vadovavo A. Miškinis. Šių tyrimų pagrindu buvo patikslinti saugomi paminklo elementai, numatytas statybos režimas teritorijoje, apibrėžtos urbanistikos paminklo ribos. Urbanistikos paminklo ribomis siūlyta laikyti teritoriją, susiformavusią nuo XVIII a. pab. – XIX a. pr., kuomet buvo realizuotas klasicistinis miesto centro planas, iki XX a. pr., kai šis planas buvo išvystytas, naujų gatvių išplanavimas pritaikytas prie senųjų, buvo pastatyti svarbiausi centrinės miesto dalies pastatai. Į urbanistikos paminklo teritoriją taip pat įtrauktos Respublikos ir Vytauto gatvės, kurios buvo nutiestos pertvarkant miestelį klasicistiniais plano principais. Į paminklo teritoriją pateko ir keletas gatvių, kurios susiformavo kitu nei apibrėžime nurodytu laikotarpiu, tačiau turėjo didelę įtaką pačiam planui. Tai XV-XVI a. susiformavusios, senojoje dalyje po miestelio plano pertvarkymo likusios Kęstučio, Kapų, Pandėlio gatvės, taip pat K. Požėlos ir Vilniaus gatvės, nutiestos XX a. 3 deš.³⁹ , kurios įsijungdamos į aikštę, paryškino jos planą. Urbanistikos paminklo tyrimų metu kaip saugomi senosios miesto dalies elementai buvo nurodyti centrinės Rokiškio dalies gatvių tinklas, aikštės planas ir jos padėtis aplinkinių gatvių atžvilgiu, pastatų išdėstymas. Kaip saugomi įvardinti ir akmens mūro pastatai, kurie suteikė savitumo miesto centrinės dalies planui. Saugomu elementu nurodyta ir aikštės turinė erdvinė kompozicija be medžių, vadinasi, tokioje būklėje, kokia buvo XX a. pr.⁴⁰. Statant naujus statinius numatyta visus pastatus statyti vienoje linijoje, pastatų aukštis turėjo būti apribotas trimis aukštais – aukštesnių pastatų aplink aikštę tuo laikotarpiu ir nebuvo iškilę. Tipinių pastatų statyba turėjo būti apribota, o esant būtinybei, tokie statiniai turėjo būti pritaikyti uždaram užstatymui, o ne dominuoti aikštės erdvėse⁴¹.

 

Tačiau 1978 m. Miesto statybos projektavimo institute paruoštas Rokiškio centro užstatymo projektas prieštaravo urbanistikos paminklo tyrimo metu priimtoms nuostatoms. Projekto pagrindu imti statyti tipiniai penkiaaukščiai gyvenamieji namai, kurie savo dideliais tūriais ir laisvu išplanavimu brutaliai įsirėžė į paminklinės teritorijos užstatymą. Nebuvo išspręstas ir transporto klausimas, todėl miesto centre trūko automobilių aikštelių, sunkusis transportas kirsdavo aikštę ir taip ją žalojo⁴². Todėl net ir atlikus miesto centro tyrimus, statybos šioje miesto dalyje vyko neatsižvelgiant į juos, paminklinė teritorija buvo neigiamai veikiama prie senosios architektūros nesiderinančiais pastatų tūriais. Reaguojant į šį miesto centro užstatymo projektą 1989 m. architektė G. Miknevičienė parengė Rokiškio urbanistinio paminklo ir jo centro regeneracijos projektą. Jame buvo pasiūlytas saugomos teritorijos zonavimas, patikslintos urbanistikos paminklo ribos, nustatyti teritorijos tvarkymo reikalavimai⁴³. Regeneracijos pasiūlymuose pirmą kartą buvo pateiktas ir naujas urbanistikos paminklo apsaugos elementas - atskirų zonų išskyrimas, kuriose be bendrų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų, buvo taikomi ir griežtesni, kiekvienai zonai pritaikyti reikalavimai. Pirmąja zona išskirtas pagrindinis urbanistikos paminklo akcentas - centrinė miesto dalis aplink aikštę. Joje numatyta atkurti ankstesnįjį užstatymą, mažosios architektūros elementus ir aikštės erdves, tačiau kitus darbus, išskyrus remontą ir konservavimą, vykdyti draudžiama. Antrąja zona tapo dvaro sodybos teritorija, šios zonos išskyrimas parodė, kad dvaro sodyba imta vertinti kaip integrali urbanistikos paminklo dalis. Šioje zonoje numatyta parengti abiejų dvarų teritorijos tvarkymo projektą (iš čia matyti, kad net ir po 1988 m. atliktų istorinių-meninių alaus daryklos pastato tyrimų, jis ir toliau buvo neteisingai įvardijamas kaip buvusieji dvaro rūmai). Alaus daryklos pastato teritorijoje be restauravimo darbų numatytas ir vėjo malūno, kaip svarbaus erdvinio akcento, atstatymas, numatyta nugriauti šalia stovėjusius gamybinius pastatus, garažus, sandėlius. Trečiąja zona tapo seniausioji miesto dalis už bažnyčios su pilnai išlikusiu mediniu užstatymu. Siekiant išsaugoti „kaimo gatvės mieste“ vaizdą, joje numatyta išlaikyti esamą sklypų sistemą, statyti pastatus viena linija, nedidinti rekonstruojamų pastatų gabaritų, statant naujus ar restauruojant senus namus naudoti medieną. Kaip atskira zona išskirta ir Respublikos gatvė, kurioje numatyta išsaugoti ilgesnius medinio užstatymo fragmentus. Tokia pozicija kardinaliai skyrėsi nuo dar prieš pora dešimtmečių gyvavusio požiūrio į šios gatvės užstatymą ir medinių pastatų griovimą. Pirmą kartą nuo Rokiškio centrinės dalies paskelbimo paminklu buvo įvertinta ir gamtinio kraštovaizdžio įtaka istorinei miesto daliai, todėl gamtinė situacija buvo išskirta kaip penktoji zona. Projekte buvo numatytas natūralaus Laukupio upelio slėnio atkūrimas ir atgaivinimas, Laukupio slėnis ir ežeras su pakrantėmis turėjo atskirti senamiestį nuo naujų rajon⁴⁴. Bendrai tokių zonų išskyrimas turėjo palengvinti ir sustiprinti urbanistinio paminklo apsaugą, nes rūpintasi ne tik centrine aikšte, ją supusiais pastatais ir artimiausioms gatvėms, bet ir paminklo pakraščių teritorijoms. Be skirtingų zonų apsaugos pasiūlymų buvo pateikti ir bendri urbanistikos paminklo atgaivinimo pasiūlymai. Numatyta išsaugoti miesto centro panoramą su pagrindine dominante bažnyčia, atkurti aikštės erdvių vaizdą iš jos pašalinus medžius ir taip sustiprinti ryšį tarp dvaro ir bažnyčios, atkurti istorinės miesto dalies užstatymo ritmą, kurį pažeidė nauji pastatai⁴⁵.

 

Minėtame Rokiškio urbanistinio paminklo ir jo centro regeneracijos projekte buvo pateikti trys jo sutvarkymo variantai. Pirmasis variantas pirmiausia buvo nukreiptas į kuo didesnį autentiško vaizdo atkūrimą, tačiau neatsižvelgė į miesto gyventojų poreikius. Pagal jį turėjo būti atkurtas XX a. 4 deš. pr. aikštės vaizdas, kuomet jau buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas, tačiau dar nebuvo nugriautas aikštėje stovėjęs šulinys. Remiantis ikonografine medžiaga norėta tiksliai atkurti aikštės išplanavimą. Turėjo būti atstatytas šulinys-fontanas, pašalinti medžiai, sukurtas vientisos aikštės įspūdis, tačiau nebuvo planuotas transporto judėjimas centrinėje miesto dalyje. Antrasis pasiūlymas buvo bandymas surasti kompromisus tarp paveldo apsaugos reikalavimų bei miesto gyventojų poreikių. Kadangi turgaus aikštės funkcija tapo nebereikalinga, aikštę numatyta padalinti į zonas. Aikštės dalis prie bažnyčios turėjo tapti iškilminga paminklo zona, nuo Vytauto ir Respublikos gatvių sankryžos iki Vilniaus gatvės turėjo atsirasti grįsta aikštės dalis, su aikštelėmis automobiliams ir vieta užsiimti prekyba, likusi dalis turėjo būti skirta poilsio zonai su žaliais plotais. Ši zona turėjo apjungti centrinę miesto dalį su link dvaro vedančia gamtine zona. Remiantis šiuo planu būtų išlaikytas pakankamai autentiškas centrinės miesto dalies vaizdas, bet kartu patenkinti ir miesto gyventojų poreikiai. Buvo pateiktas ir trečiasis variantas, tačiau ne kaip realiai įgyvendinamas projektas, o kaip teorinis bandymas sukurti darnų aikštės vaizdą. Pagal jį, Nepriklausomybės paminklas turėjo būti perkeltas į kitą aikštės galą, taip būtų sukurta darni kompozicija - stambus vertikalinis akcentas bažnyčia, mažoji vertikalė – paminklas aikštėje ir dvaras⁴⁶. Tačiau tokio plano nesiryžta įgyvendinti, nes nenorėta keisti Nepriklausomybės paminklo vietos, be to, juo nebuvo numatytos ir kitos aikštės sutvarkymo galimybės.

 

Regeneracijos pasiūlymuose didelis dėmesys buvo skirtas ir aplink aikštę stovėjusiems pastatams, kaip neatskiriamai urbanistinio paminklo daliai. Be jau buvusių architektūros paminklų - bažnyčios ir dvaro pastatų kompleksų bei prekybos namų pastato - į paminklų sąrašus siūlyta įtraukti ir keletą kitų aikštę supusių pastatų. Tai šiaurinėje aikštės pusėje šalia bažnyčios stovėję XIX a. pab. akmens mūro statiniai ir šalia jų pastatytas XX a. pr. medinis pastatas, XIX a. pab. akmens mūro statinys aikštės ir Vytauto gatvės kampe, Zameto namas ir viešbutis bei šalia jo prie aikštės stovėjęs raudonų plytų pastatas⁴⁷. Siekiant suvienodinti centrinės miesto dalies pastatų architektūrą, planuota rekonstruoti ir aikštės erdvėse stovėjusius tipinės architektūros statinius. Universalinė parduotuvė turėjo priminti čia stovėjusių medinių namų tūrius bei siluetą, o kino teatro priekyje numatyta pastatyti priestatą, kuris turėjo sulyginti jo statybos liniją su kitais pastatais, o suskaidyti fasadai ir kolonos turėjo atkartoti kitus aikštėje stovėjusius statinius⁴⁸. Vis dėlto, sovietiniu laikotarpiu didesni tvarkymo darbai nebebuvo pradėti įgyvendinti, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas paveldosaugos etapas, kurio metu vėl keitėsi požiūris į paveldą, jo apsaugą ir tvarkymą.

 

¹ Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, T.2, sud. Jankevičienė A., Vilnius, 1994. p. 219.

² Čerbulėnas K., Rokiškio sodybos architektūrinis ansamblis, in: Statyba ir architektūra, 1977, nr. 3, p. 31.

³ Miškinis A., Klasicizmas Rokiškyje ir Rietave, in: Statyba ir architektūra, 1969, nr. 9, p. 24.

⁴ Mackevičienė O., Dvaro istorija – miesto istorija, in: Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai, sud. Leščiova V., Rokiškis, 1999, p. 11.

⁵ Pajedaitė I., Rokiškio dvaro rūmai, in: Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės, Vilnius, 1999, p. 231.

⁶ Kačinskaitė I., Tyzenhauzų Rokiškio dvaro sodyba: istorinio vaizdo retrospektyva, in: (Iš)koduota istorija architektūroje, sud. Butvilaitė R., Povilaitytė-Leliugienė R., Vilnius, 2017, p. 47.

⁷ Baužienė M., Rokiškio dvaras, in: Lietuvos dvarai, sud. Abaravičius G., Baužienė M. ir kt., Kaunas, 2009, p. 97.

⁸ Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio, T.2, sud. Jankevičienė A., Vilnius, 1994, p. 403-404.

⁹ Mackevičienė O., Nepriklausomybės aikštė – Rokiškio širdis, in: Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai, sud. Leščiova V., Rokiškis, 1999, p. 13.

¹⁰ Miškinis A., Rokiškio miesto istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.), in: Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės, Vilnius, 1999, p. 103

¹¹ Lukšionytė-Tolvaišienė N., Rokiškio bažnyčia: statybos istorija ir meniniai bruožai, in: Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės, Vilnius, 1999, p. 246 -251.

¹² Pajedaitė I., Rokiškio dvaro rūmai, in: Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės, Vilnius, 1999, p. 235.

¹³ Rokiškio miestas prieš ir po karo, in: Savivaldybė, 1932, nr. 8, p. 28.

¹⁴ Baliulytė I., Rokiškio centrinė dalis, istoriniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 3733, 1.14.

¹⁵ Malevičius J., Rokiškio miestas. Praeitis, dabartis, švietimas, ūkis, in: Lietuvos aidas, 1933 rugsėjo 30, nr. 221, p. 2.

¹⁶ Miknevičienė G., Overlingienė L., Viederis V., Urbanistikos pam. Rokiškio m. centras. Susipažinimas su objektu, 1989 m., in: VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16756, 1.1.

¹⁷ Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai, sud. Baltakevičius J., Šiauliai, 1932, p. 162-164.

¹⁸ Rokiškio prekybos namai, Nepriklausomybės a. 8. Istoriniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 3748, 1.9.

¹⁹ Nugriauti trobesiai, in: LCVA, f. 1622, ap. 6, b. 204, 1.197.

²⁰ Architektūros paminklo patikrinimo aktas, 1948, in: Rokiškio dvaro rūmai. Raštai statybų ir restauracijos klausimais. RKM archyvas, byla nr. 10., p. 47.

²¹ Dėl parko ir pastato perdavimo Kultūros – Švietimo įstaigų komitetui, in: Dokumentai apie dvarą ir parką (1946-1975), KPC archyvas, f. 5, ap. 1, s.v. 241, 1.5.

²² Raštas Architektūros reikalų valdybos viršininkui prie LTSR Ministrų tarybos, 1950, in: Rokiškio dvaro rūmai. Raštai statybų ir restauracijos klausimais. RKM archyvas, byla nr. 10, p. 35

²³ Biržų restauravimo dirbtuvių gamybinės bazės išplėtimo ekonominis pagrindimas. Rokiškio raj. architektūros ir istorijos paminklai. Tomas IV, 1985m., in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 845, 1.7-1.8.

²⁴ Dičiuvienė R., Buv. Rokiškio dvaro sodybos alaus daryklos pastatas (XIX a. I deš.). Istoriniai-meniniai tyrimai. 1988, in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 3745, 1.8.

²⁵ Istorinė pažyma apie Rokiškio prekybos namus, 1969, in: VRVA,  f. 1019, ap. 11, b. 107, 1.3.

²⁶ Dokumentų byla apie Turgaus pastatą, buv. Prekybos namai, 1956-1967, in: KPC archyvas, f. 3, ap. 1, s.v. 240, 1.3.-l.5.

 ²⁷ Rokiškio prekybos namai, Nepriklausomybės a. 8. Istoriniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 11, b. 3748, 1.9-1.13.

²⁸ Šv. Mato bažnyčia (1932-1974), in: KPC archyvas, f. 3, ap. 1, s.v. 242, 1.1.-1.25.

²⁹ Miškinis A., Rokiškio miesto istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.), in: Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės, Vilnius, 1999, p. 135.

³⁰ Miškinis A., Pasiūlymai miesteliams. Rokiškio urbanistinio paminklo tyrimas, istorinė-urbanistinė apybraiža, 1975, in: KPC archyvas, f. 5, ap. 1, s.v. 30, 1.43.

³¹ Ten pat, 1.44-1.45.

³² Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Urbanistiniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16757, 1.7.

³³ Gasiūnas V., Rokiškis, Vilnius, 1978, p. 27.

³⁴ Rokiškio miesto istorinė dalis (u.k. 17102). Specialusis planas. Aiškinamasis raštas, 2011, p.7, [interaktyvus], in: http://testinis.kpd.lt/lt/node/1720, (2019 04 09).

³⁵ Rokiškis. Medžiaga pagal A. Miškinį, RKM archyvas, byla nr. 3, p. 21.

³⁶ Miškinis A., Pasiūlymai miesteliams. Rokiškio urbanistinio paminklo tyrimas, istorinė-urbanistinė apybraiža, 1975, in: KPC archyvas, f. 5, ap. 1, s.v. 30, 1.45.

³⁷ Greit įkurtuvės, in: Spalio vėliava, 1971 vasario 25, nr. 24, p. 1.

³⁸ Pranešimas, in: Spalio vėliava, 1971 gruodžio 7, nr. 145, p. 1.

³⁹ Rokiškis. Medžiaga pagal A. Miškinį, RKM archyvas, byla nr. 3, p. 24.

⁴⁰ Ten pat, p. 24.

⁴¹ Rokiškio urbanistinio paminklo tyrimas, paminklo ribų, vertingų elementų, apsaugos zonų ribų ir statybos režimo nuostatai, in: 1975, in: KPC archyvas, f. 5, ap. 1, s.v. 31, 1.7.

⁴² Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Regeneracijos pasiūlymai, Vilnius, 1989, VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16759, 1.12.

⁴³ Baužienė M., Rokiškis. Žvilgsnis per arką į dvarą ir bažnyčią, in: Archiforma, 2007, nr. 4, p. 86.

⁴⁴ Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Regeneracijos pasiūlymai, Vilnius, 1989, VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16759, 1.11-1.15.

⁴⁵ Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Urbanistiniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16758, 1.3.

⁴⁶ Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Regeneracijos pasiūlymai, Vilnius, 1989, VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16759, 1.16-1.17.

⁴⁷ Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Urbanistiniai tyrimai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16757, 1.12.

48 ^{Miknevičienė G., Overlingienė L., Urbanistikos paminklas Rokiškio miesto centras. Regeneracijos pasiūlymai, 1989, in: VRVA, f. 1019, ap. 12, b. 16759, 1.19.}

 

 

Publikuota 2022 05 12