Petro Jakšto gyvenimas ir veikla

Alicija Matiukienė

Nevienodai susiklosto žmonių gyvenimai: vieni savo amžių praleidžia gimtinėje, kitus įvairios aplinkybės nubloškia toli nuo tėviškės. Apsigyvenę naujoje vietoje, pamilsta šį kraštą ir jam skiria savo jėgas. Toks buvo rokiškėnas, aukštaitis Petras Jakštas, likimo keliu atvykęs į Mažąją Lietuvą, ir čia tapęs puikiu šio krašto kultūros ir istorijos tyrinėtoju. Petras Jakštas gimė 1899 m spalio 16 dieną valstiečių šeimoje, Stramilių kaime, Rokiškio valsčiuje. Nuo Rokiškio iki tėviškės vos 8 km. Petras Jakštas gimė senojoje sėlių žemėje. Kad Stramilių apylinkėse gyventa seniai, liudija Moškėnų piliakalnis, kurį apie 1910- uosius metus tyrinėjo lenkų archeologas Kšywickis. Kultūriniame sluoksnyje rasti akmens, kaulo ir žalvario, geležies dirbinių, liudijančių, kad piliakalnio kultūros pradžia siekia pirmąjį tūkstantmetį prieš Kristų. Petras Jakštas atsiminimuose pateikia Moškėnų piliakalnio, kuris yra greta Stramilių, jaunimo tradicijas, Sekminių šventes. Nors patys Stramiliai palyginti nesenas kaimas, tačiau jis turi unikalias senąsias Stramilių kapines, apie kurias rašo ir Petras Jakštas. Kapinės ant kalvos, kurioje buvo laidojama. Rokiškėnai žino gražią legendą, kuri atpasakota taip pat Petro Jakšto atsiminimuose. O pasakoja ji apie Stramiliuose rastą lobį. Piemenukas per Šv. Jono atlaidų mišias pamatė molinio puodo ąsą ir ją pakrapštęs rado lobį. Piemenukas apie radinį pranešė šeimininkei, kuri visus pinigėlius supylė į geldą ir kartu su gyva žąsim liepė užkasti į žemę, nes buvo toks prietaras, jei neužkasi su gyvu guvūnu, atsitiks lobio radėjui nelaimė. Įdomu, kad visą lobį savo akimis matė Petro Jakšto mama Emilija Tučiūtė, kuri buvo tos šeimininkės sesuo. Kaip įprasta, dėl lobio kilo ginčas tarp radėjo, šeimininkų ir žemės savininko. Piemenukas supykęs, kad jam pinigų nedavę, padegė daržinę ir išėjo. Pinigus konfiskavo valdžia. Petras Jakštas jau suaugusį radėją buvo susitikęs, kuris skundėsi, kad jį labai nuskriaudę. Abejojama, ar tai tik legenda, nes lenkų šaltiniose 1917 m „Grodzisko gornolitewskie na gorze pod Rokiszkami“ įvardija, kokios tai buvo monetos, nukaldintos Nyderlanduose, Lenkijoje.  

Petras Jakštas savo atsiminimuose suteikia daug informacijos ir žinių apie Aukštaitijos gyvenimą 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Autorius atskleidžia Šiaurės Lietuvos gyventojų charakterį, gyvenimo būdą, etnografiją, kultūrą, švietimą, ūkio padėtį. Petras Jakštas pateikia daug informacijos apie vietovardžius, Stramilių kaimo, Laukupės upelio vardo kilmę. Šio kaimo istorija dėka Jakšto yra viena iš labiausiai žinomų Rokiškio krašte. Su didele meile Petras Jakštas rašo apie savo tėviškę: „ kaimo trobesiai buvo abiem pusėm vieškelio, kuris eina iš Rokiškio į Pandėlį. Tik Jakštų sodyba buvo atitraukta nuo kelio maždaug 120 metrų, kad arčiau būtų prie upės. Tai buvo pati gražioji vieta. Protingas žmogus buvo, kuris pasirinko tą vietą. Jakštų sodyba stovėjo prie pat upės“. Petro Jakšto prisiminimuose - seniai nebevartotini ir išnykę Rokiškio krašto vietovardžiai: Mindrynė, Salupys, Ragupys. Neįtikėtinai vaizdingas Laukupės upelio, tekančio ir per Rokiškį, potvynio aprašymas. Kaip rašo Jakštas- tada Stramilai tapdavo sala. Būdavo gražu, didinga ir įspūdinga. O kiek vandens augmenijos ir gyvūnijos Jakštas atpažįsta ir įvardijęs palieka mums savo prisiminimuose. Istorikams Jakštas liudija apie valakininkų gyvenimą, ūkius, trobesius, kiemų struktūras. Prisiminimus verta paskaityti ir šių dienų jaunajam ūkininkui, nes kaip dirbti žemę, kaip ją pailsinti, pilna patarimų iš senolių ūkininkavimo būdo. Su didele meile Jakštas aprašo kaimynų ūkininkavimo metodus, patirtį. O kiek istorikams žinių apie žemės reformas Rokiškio krašte, vienkiemius. Informacijos ir faktų pilni karo metų aprašai. Su pagarba Petras Jakštas nagrinėja Jakštų pavardės kilmę, o tai yra vertinga informacija ir kitiems regionams, nes Jakštų pavardė Lietuvoje populiari. Gi Šiaurės Lietuvoje Jakštai atsirado Panemunio apylinkėje apie 1598 metus. Atsiminimų autorius pateikė ir daug žinių apie Stramilių ir aplinkinių kaimų gyventojus, jų giminystę, santuokas, užsiėmimus. Įdomi istoriškai ir etnografiškai medžiaga. Randame ir pačio Jakšto šeimos geneologijos užuomazgas. Nagrinėjant šių teritorijų gyventojų sudėtį, randame žinių, kad šalia Stramilių gyveno rusų sentikiai, kaip nurodo Jakštas, suskilę į tris sektas. Išskirtinis ir kitoks gyvenimo būdas, apranga, kultūra ir tikėjimas leido sugyventi be barnių ir nuoskaudų.

Šiandien gimtieji Stramiliai teturi vos 19 gyventojų. Gimtasis Jakštų namas tebėra, prie jo- atminimo lenta. Pakeliui į sodybą, šalia vieškelio, kuriasi kelios naujos sodybos, šiuolaikiškos. Bet smagu, kad link Stramilių atsiranda nauji namai.

Keliaudamas savo pasakojimu per vienkiemius ir jų šeimininkus, Jakštas palieka mums daugybę istorinių faktų, kurie dabar gali būti puikiu šaltiniu krašto istorijai papildyti. Jakštas nepamiršo žymiųjų to krašto žmonių. Tai pirmiausia – kunigas švietėjas Jonas Katelė, kuris dirbo Panemunėlyje. Jakšto prisiminimuose skaitome unikalią medžiagą apie Rokiškio bažnyčios statybą, inventorių, parapijų steigimą. Mums rekšminga yra Jakšto pateiktas Rokiškio miesto prekybos vystymasis, gyventojų tautinė sudėtis, mokyklų istorija. Kaip atskiras georgafinis vienetas išskirtas Žiobiškis- kaimas, nutolęs nuo Rokiškio 8 km. Žiobiško km. kapinaitėse palaidota Petro Jakšto motina. Rokiškiui Jakštas paliko liudijimą apie Panemunėlį, mažiausią Lietuvos bažnytkaimį. Tačiau šis kraštas buvo ypatingas, nes čia kunigavo Jonas Katelė, čia buvo suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis Vaižganto“ Nepadėjus, nėr ko kasti“. Tik ši vieta Rokiškio krašte mena Basanavičių, Maironį, Vaižgantą, nes jie lankėsi pas Katelę. Šviesiausia ir labiausia išsilavinusi parapija, nes juk kunigas Katelė neleido tuoktis merginoms, kurios nemokėjo skaityti. Jakštas kunigą Katelę pavadino švietimo apaštalu. Kartais kunigas sustodavo Stramiliuose pas Jakštus, kai grįždavo iš Žiobiškio. Galime daryti prielaidą, kad Petro Jakšto išsilavinimo, mokslo žinių siekiui turėjo įtakos Jono Katelės švietėjiškas darbas. Atsiminimuose Petras Jaštas rašo ir apie kitus Rokiškio krašto knygnešius.

Skaitant apie Rokiškio krašto gyventojų būdą, kurį vaizdžiai aprašo Jakštas savo prisiminimuose, galima susidaryti vaizdą apie namų ūkio amatus, darbus, darbymečių tradicijas, geros kaimynystės naudą ir reikšmę. Stramilių ir aplinkinių kaimų žmonės kalbėjo rytų aukštaičių tarme, šnektoje pasitaikydavo ir barbarizmų iš gudų, lenkų, rusų k. Sėslus gyvenimas darė įtakos žmonių sąmonėjimui. Visas pasaulis sukosi tik apie savo ūkį. Gražiai aprašytos bažnytinės apeigos jau iš mūsų dienų perspektyvos duoda neįkainojamos istorinės ir etnografinės medžiagos studijoms ir tyrinėjimams. Dabar kai kurie sveikatinimo būdai, aprašyti iš senųjų sėlių patirties, gali sukelti juoką, tačiau tai liudija žmonių išmintį, jų bendravimą, norą padėti vargstančiajam, o neretai turintį mokslu neparemtų galių ir savybių.

Prisiminimai yra vertingas istorinis šaltinis Rokiškio krašto švietimo klausimais. Namų mokyklų šviesa stramiliečiams buvo pirmoji stotelė, pradedant eiti mokslo keliu. Visi stramiliečiai buvo raštingi dėka kunigo Katelės, Panemunėlio parapijos klebono. Jo mokykla buvo paremta anglų pedagogo Lankasterio sistema, t.y. gabesni mokiniai mokė silpnesnuosius. Kunigas Katelė turėjo kaimuose savo patikėtinius, kurie organizuodavo mokymą. Panemunėlio parapija visa būdavo kaip mokykla, nors oficialiai mokyklos nebuvo ir rusų valdžia negalėjo nieko susekti. Lankydamasis pas parapijiečius, kunigas visada patikrindavo vaikų žinias, duodavo popieriaus ir rašalo. Namų mokslą išėjo ir Petras Jakštas, Stramiliuose. Pirmoji mokytoja- mama. Bet mokymo metodikos juk niekas nežinojo. Petras išmokęs abecelę, toliau jungė skiemenis. Pirmosios jo knygos- maldaknygės, vėliau ir „Šaltinėlis“ vaikams, kurį beskaitydamas, Petras gerai pramoko skaityti. Rašyti išmokė tėvas, kuris buvo baigęs Panemunėlio rusų pradžios mokyklą. Rašė Petras kablelius, lazdeles, o raides ėmė rašyti, kai gavo sąsiuvinius su raidžių dalimis, raidėmis, žodžiais. Jis viršum jų vedžiodavo plunksna ir taip susiformavo įgūdžiai, po trijų sąsiuvinių prirašymo, Petras jau gerai ėmė pats rašyti. Toliau Petras mokėsi Moškėnų mokykloje. Ją iš Stramilių kaimo lankė tik jis vienas. Mokykla buvo Jurgelionių gryčioje, mokė Jurgelionytė Bronislava. Šioje mokykloje Petras Jakštas pirmą kartą pamatė per Kalėdas papuoštą eglutę, išmoko kalėdinių giesmių. Tačiau atsirado vietinis skundikas, kuris valdžiai apskundė mokytoją, kad laiko mokyklą, kad ima rublį už mėnesį. Tačiau Jurgelionytei pavyko išsiginti, nes ji puikiai kalbėjo rusiškai, ir įtikino valdžią, kad ji vaikus pamokino rusiškų raidžių. Petras Jakštas jau turėjo pradėti lankyti normalią mokyklą, bet jis iki spalio pabaigos ganė gyvulius, ir negalėjo pradėti mokytis nuo rugsėjo. Vėluojančių porą mėnesių Žiobiškio ar Panemunėlio mokyklos nenorėjo priimti. Tėvai nuvežę į Rokiškio dviklasę mokyklą ir reikia pasakyti, kad nesant vietų, bet už auksinį šimtrublį netikėtai mokyklos durys Petrui atsivėrė. Skaityti mokėjo jis lietuviškai ir rusiškai, bet rusiškai nemokėjo kalbėti. Toliau mokslų reikėjo siekti jau gimnazijoje, o jos arčiausia buvo Daugpilyje ir Šiauluose, ir perpildytos. Jurgelioniai, kurie vasarodavo Stramiliuose, atvykę iš Petrapilio, įkalbėjo mokytis Petrapilio berniukų gimnazijoje prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Dar papildomai pasimokęs ir pasiruošęs Petras išvyko į Petrapilį. Kelionėje jam pagelbėjo Daugpilio geležinkelio stotyje sutiktas dar vienas mūsų krašto žymus žmogus, nuo Onuškio kilęs kunigas Deksnys. Būsimas vyskupas išeivijoje. Jis mokėsi tuo metu Petrapilio dvasinėje akademijoje ir kelionėje iki Petrapilio paglobojo Jakštą, nors daugiau gyvenime jie nesusitiko.

Apžvelgusi vieną iš svarbiausių Petro Jakšto kūrybinio palikimo šaltinį, skirtą Rokiškio gimtajam kraštui- Atsiminimus „ Stramiliai“ ir „ Mokyklos“, tenka paminėti tuos įvykius, ženklus, kurie šiandien Rokiškyje liudija Jakšto atminimą. Namas, kuriame gimęs Petras Jakštas, yra Stramilių kaime, šiuo metu jis turi savininką, beje, negyvenantį nuolatinai. Tai kažkiek įtakoja sodybos priežiūrą, aplinką. Prie namo pritvirtinta atminimo lenta, skirta Petrui Jakštui ir jo broliui partizanui Vytautui, žuvusiam 1945 m. Tai KAM dovana ir prof. Domo Kauno iniciatyva.

2019 spalio 16 dieną, minint 120-ąsias gimimo metines, prie Jakšto gimtojo namo, įvyko renginys, kurio iniciatoriai buvo Rokiškio bibliotekinkai. Nuvykti tą dieną į sodybą, padėti prie atminimo lentos gėles, mums padėjo KAM savanorių Rokiškio rinktinės Vyčio kuopos kapitonas Sergejus Afanasjevas ir keli savanorių kuopos nariai. Kartu vyko ir vietos laikraščio „ Rokiškio sirena“ žurnalistė, istorikė Lina Dūdaite - Kralikiene. Renginyje susirinkusiems pristačiau Jakšto biografiją, iš atsiminimų knygos papasakojau apie gimtąją Jakštų sodybą, artimuosius. Istorikė ir žurnalistė Lina pažvelgė į atsiminimus kaip vertingą ir informatyvų istorinį šaltinį. Savanorių kapitonas Sergejus kalbėjo apie tai, kad jaunimas turi realiai prisiliesti prie tokių vertybinių dalykų, jį įtraukiant į pilietiškumo ugdymo veiklas. Aplankėme už sodybos tekančią Laukupę, stabtelėjome pilkapyje prie Jakštų giminės protėvių kapų. Amžino poilsio vieta išskirtinė, ji ne išpuoselėtose šiuolaikinėse kapinėse, o šilta rudens saule nutviekstame kalnelyje, tarp auksu spindinčių medžių lapų skleidė ramybę. Ramybės vietą pažymėta aukštu kryžumi. Lankytasi, nes būta žvakių. Mūsų buvo nedidelė rokiškiečių grupelė, ir kiekvienas mintyse turbūt pasakėme, prisipažinome, kad reikia čia dažniau atvažiuoti, kai neliko kasmet atvažiuojančio sūnaus Petro, kai artimieji toli... Ištarėme ir garsiai, kad pilkapiui pavasarį reikės pagalbos. Tą dieną ant Žiobiškio kapinėse palaidotos Petro Jakšto mamos kapo Žiobiško bibliotekininkė uždegė žvakelę, tiesiog pabuvo.

Sekančią dieną vyko mano pokalbis su seniūne, kurios teritorijoje yra Stramiliai. Jos žiniomis, sodybos savininkai žino, kad čia gimė ir augo žymus karininkas. Manau, tai svarbu, nes būna, kad naujieji savininkai kuriasi, nekreipdami dėmesio į vietos istorinę reikšmę. Petro Jakšto jubiliejinės savaitės dienomis rajono laikraštyje „ Rokiškio sirena“ ir internetiniame psl. buvo išspausdintas Linos Dūdaites - Kralikienes straipsnis apie majoro Jakšto paminėjimą gimtojoje sodyboje. Rokiškio mieste gražėja ir kuriasi naujoji Petro Jakšto vardo gatvė. Ji plečiasi naujakurių statomais namais, arba jau įsikūrę anksčiau, gražiai tvarkoma. Kai prieš 15 metų Rokiškio VB iniciatyva rajono taryba priėmė sprendimą pavadinti vieną miesto gatvę Petro Jakšto vardu, atrodė, kad sunkiai gatvė kuriasi: ekonominė krizė r kt., tačiau dabar ji jau gyvena.

Rokiškio vb leidžia kultūros žurnalą „ Prie Nemunėlio“ , kuriame šių metų pirmajame numeryje spausdiname kolegės, Šilutės VB darbuotojos Virginijos Veiverienės straipsnį „ Prietelius“ . Mūsų leidinys platinamas visoje Lietuvoje, gauna bibliotekos, todėl žinia apie Petrą Jakštą abiejų bibliotekų bendradarbiavimo dėka, pasklido plačiai. Žinoma, kalbant apie Jakšto atminties įprasminimą, mums Rokiškio bibliotekos darbuotojams yra svarbu, kad projektinės veiklos išdavoje, galėjome išleisti jo rankraščius, prisiminimus. Tiesa,i šėjo jie prieš gerą dešimtmetį, bet toks leidinys nesensta.

Geros valios rokiškėnai pagarbiai rūpinasi P. Jakšto atminimu, prižiūrėdami žuvusiųjų karių memorialą Červonkoje. Svarbiausių mūsų valstybinių švenčių metu. Vasario 16-tosios minėjimas visada prasideda nuo kelionės į Červonką. Vyksta rajono vadovai, savanoriai, pilietiški rokiškėnai. Rokiškio gyventojų lėšomis buvo restauruotas, pašventintas Nežinomo kareivio paminklas Červonkoje bei sutvarkyti karių kapai. Tuo rokiškėnai prisideda prie karininko Petro Jakšto svarbiausios jo gyvenimo veiklos ir nuopelnų Lietuvai, atminimo išsaugojimo.

Publikuota: 2019 12 15