Pradinis » Tekstai » Kariūnų kaimas

Kariūnų kaimas

 

Marijona Mieliauskienė

 

 

Rokiškio rajone, Kamajų seniūnijoje  dar yra kaimas pavadinimu Kariūnai. Jis atsirado prieš beveik 100 metų. Būta nemažo kaimo, tačiau dabar jis atsidūręs ties išnykimo riba — jame yra tik dvi gyvenamos trobos.  Kaimo atsiradimo istorija siejasi su Lietuvos valstybės atkūrimu, su savanorių  kova už jos įtvirtinimą. Kaimas tokiu pavadinimu — vienintelis Lietuvoje. Kaip jis atsirado ir kodėl gavo tokį pavadinimą?  Kaip klostėsi jo gyventojų likimai?


Apie viską nuo pradžių. Prieš keletą metų su kolege aplankėme buvusį muziejaus darbuotoją Kazį Makušką (1933–2019). Domėjomės jo darbu (1956–1962) muziejuje, vartėme senas fotografijas, dokumentus. Buvęs muziejininkas parodė jo tėvui 1932 m. išduotą Vilniaus pasą ir atkreipė dėmesį į gimtojo kaimo pavadinimą - Kariūnai, paaiškino, kodėl toks jo pavadinimas. Kaimas atsirado, kai išparceliavus Kamajų palivarką, žemę gavo bežemiai, mažažemiai ir Lietuvos kariuomenės savanoriai. Pastarųjų buvo nemažai ir buvo nuspręsta buvusio palivarko žemėse besikuriantį kaimą pavadinti Kariūnais. Tai rodys, kad čia gyvena žmonės dalyvavę  kovose dėl Lietuvos valstybės apgynimo. K. Makuškos tėvas Balys irgi buvo savanoris.  Buvęs muziejininkas trumpai papasakojo apie savo tėvą: Balys Makuška gimė 1892 m. rugpjūčio 23 d. Jūžintų valsčiuje,  Bajoriškių kaime, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas ir demobilizuotas iš carinės kariuomenės. Ėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kovojo su bermontininkais, kaip savanoris gavo 11,5 ha žemės būsimame Kariūnų kaime. Balys vedė Eleną Litinskaitę, pasistatė namelius Kariūnų kaime.  Buvęs savanoris tapo šauliu,  buvo Vilniui vaduoti sąjungos narys.  Makuškai  susilaukė 6 dukrų ir vieno sūnaus - Kazio. Tėvas grojo armonika, visi vaikai buvo muzikalūs, puikūs  dainininkai. Viena iš seserų, Anastazija, yra sakiusi, kad imdavo dainuoti, kai tik pradėdavo kalbėti. Visi aplinkiniai žinojo Makuškų šeimos ,,ansamblį“, be kurio nevykdavo nei gegužinės, nei kitos šventės.1   Šeima  gyveno kukliai, tačiau prenumeravo daug laikraščių. Po karo prasidėjo buvusio savanorio persekiojimas: jis buvo ne kartą suimtas ir kalinamas, iš jo buvo atimti apdovanojimai, buvo siūloma pranešinėti apie partizanus, šeima vos išvengė tremties į Sibirą. B. Makuška mirė 75 metų. Šios fragmentiškos žinios apie Kariūnų kaimą ir jo įkūrėjus Lietuvos kariuomenės savanorius kėlė susidomėjimą, skatino ieškoti daugiau žinių.  Likimas lėmė, kad  su K. Makuška nebeteko ilgėliau pabendrauti:  jis sunkiai susirgo ir 2019 m. mirė. Tačiau tenka iš karto pasakyti, kad žinių ieškojimas apie Kariūnų kaimą ir jo gyventojus tai  beveik ,,misija neįmanoma“. Jau labai ilgas laiko tarpas skiria mus nuo tų laikų, nebėra amžininkų, o jų anūkai, proanūkiai nedaug ką gali pasakyti, nes sovietinės okupacijos metais tarpukario laikotarpis buvo nuklotas užmaršties dulkėmis, kaimą palietė  „sodybų  tuštėjimo“ metas. Žinias apie šį unikalaus pavadinimo kaimą ir jo gyventojus teko rankioti po labai mažą kruopelytę.  Kamuoliukas pradėjo vyniotis jau nuo minėto K. Makuškos, kuris patarė kreiptis į savo seserį Anastaziją  Žiaugrienę ir jos vyrą Praną, gyvenančius Kaune. Tada paaiškėjo daugiau kariūniečių palikuonių - ne tik Rokiškio rajone, bet ir kitose Lietuvos vietose. Taip  žingsnis po žingsnio, kruopelė po kruopelės dėliojosi ir pildėsi  Kariūnų kaimo ir jo gyventojų vaizdas. Ieškant žinių apie šį kaimą, teko pastebėti, kad beveik nėra rašytinių šaltinių apie jo atsiradimą.  Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiame Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kamajų dvaro ir Duokiškio vienkiemio žemės parceliacijos  plane, sudarytame Žemės Tvarkymo Departamento matininko Sirvydo Povilo 1927 m.,  yra įrašas: „Žemės reformos valdybos nutarimu 1929 m. Nr. 1193 paskelbtu „Vyriausybės žiniose“ Nr. 309 šios žemės skl. 1–100 ir A NN. pavadinti Kariūnų  k-mu, o skl.101–103 NN priskirti prie Rudžių k-mo...“.2 Lieka neaišku, ar šis pavadinimas jau buvo oficialiai vartojamas anksčiau, negu pasirodė „Vyriausybės žinios“.  2016 m. išleistoje Lietuvos valsčiams skirtoje monografijoje „Kamajai“  yra keliolika straipsnių apie atskirus kaimus, jų praeitį, gyventojus, jų šeimų istorijas. Tačiau apie Kariūnų kaimą straipsnio nerasime.

 

1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas, po to sekusios nepriklausomybės kovos  ir 1922 m. priimtas žemės reformos įstatymas sudarė galimybę atsirasti Kariūnų kaimui. Šis įstatymas numatė nusavinti dvarų žemes ir išdalinti jas bežemiams, mažažemiams ir  nepriklausomybės kovų kariams. Pastariesiems žemė buvo duodama neatlygintinai. Kiti turėjo ją išsipirkti per 36 metus.

 

Kamajų dvaras ir daugybė kitų dvarų priklausė grafui Reinoldui  Pšezdzieckiui (1884–1955). Jauna Lietuvos valstybė sprendė klausimą, ką daryti su stambiais žemvaldžiais.  1922 m. priimtas žemės reformos įstatymas numatė palikti dvarininkams 80 ha žemės valdą. 1929 m. padidinta iki 150 hektarų. Už nusavintą  žemę R. Pšezdzieckis  gavo kompensaciją -148170 litų. Kamajų dvaras nusavintas 1923 m., jame buvo 458 ha 2393 kv. metrai.  Iš Kamajų dvaro žemę gavo per 60 bežemių  ir per 20 mažažemių valstiečių, tarp kurių  buvo 11 karių savanorių. Žemė buvo skirta ir žuvusiųjų karių tėvams: Gegelevičiui Rapolui iš Užpalių miestelio ir Mikėnui Kaziui iš Žvirbliškių kaimo,  kario  Vlado Vanago motinai Petronei Vanagienei.  Kamajų valsčiuje atsirado naujas kaimas Kariūnai. „Per 10 žemės reformos metų... išparceliuota 4382 dvarai, išspręsta 7059 bylos, iš jų sudaryta 66415 sklypų su 691628 ha. Žemės.“3

 

Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Kamajų dvaro ir Duokiškio vienk. žemės parceliacijos planas Žemės tvarkymo Departamento matininko Sirvydo Povilo sudarytas 1927 metais. Parceliacijos metu R. Pšezdzieckiui buvo palikta 80 ha, dalis žemės  palikta  „valdžios žinioje dėl Kamajų miestelio praplėtimo, dėl miestelio ganyklų. Žemės teko ir Rokiškio Miškų  Urėdijai girininko pasodai, Kamajų pradžios mokyklai, Kamajų parapijos prieglaudai, katalikų ir žydų kapams. Po vieną ha paskirta Kamajų Valsčiaus Savivaldybei žvyrui imti ir pramonės įmonei“.4 

 

 

SKariūnų kaimo valstiečių ūkiai buvo nedideli. Parceliuojant dvarą, žemės buvo duodama  8–10 hektarų.  Tokių ūkių kaime buvo dauguma. Tačiau buvo ir stambių ūkininkų.  Grafas R. Pšezdzieckis gyveno užsienyje, turėjo aukštas pareigas ir jam paliktus 80 ha pardavė. Pirmiausia 1925 m.  žemę nupirko Amerikoje ilgai dirbęs ir praturtėjęs lietuvis Kostas Statulevičius(1874–1929).  Jis planavo  pirkti per pusę su kitu ,,amerikonu“, tačiau tas persigalvojo. Teko laukti, kas įstengtų nupirkti 40 hektarų.  Pirkėjas atsirado. Tai  buvo iš Amerikos grįžęs Juozas  Bimba (1891–1976), kilęs nuo Utenos. J. Bimba nupirko buvusio dvaro centrą su ūkiniais pastatais ir 40 ha žemės.5  Jis pastatė gražų gyvenamąjį namą pagal amerikietišką stilių. Nudažė ryškiais dažais. 1940 m. jis pabėgo ir svetima Taudino pavarde gyveno Šiauliuose, o jo name pokario metais buvo įrengta ambulatorija. Šiuos faktus apie J. Bimbą  pateikė buvęs mokytojas Antanas Bimba. Tai buvo stambiausi Kariūnų kaimo ūkininkai. Grįžkime prie K. Statulevičiaus. Apie jį pasakoja jo anūkė Stefanija Nijolė Statulevičienė (Gikytė), gimusi 1934 m. kaimyniniame Kalvių kaime. „...nupirkęs žemę statė naujus ūkinius pastatus. Dvare gero gyvenamojo namo nebuvo, stovėjo tik  kumečių trobesiai, kurie atrodė jau gerokai nušiurę. 1928 m. pabaigoje ar 1929 m. pradžioje K. Statulevičius vedė jauną merginą Karoliną Vaičiulytę. Tačiau 1929 m. birželio mėn. jis netikėtai mirė, palikęs besilaukiančią žmoną.  Lapkričio 10 d. gimė jų sūnus Konstantinas. Našlė  gruodžio mėnesį ištekėjo už  Antano Vilučio...“6 Paminėjimo vertas K. Statulevičiaus (1929–2006) likimas. Jis augo  kartu su kitais 3 vaikais, kurių susilaukė motina ir patėvis. Pokario metais Kostas mokėsi Kamajų vidurinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė, nes 1948 m. visa šeima buvo tremiama. Jie buvo nuvežti į Panemunėlio geležinkelio stotį, įsodinti į traukinį, kuris stotyje stovėjo apie savaitę, kol į jį rinko tremiamuosius iš visos apskrities. Pas vagonuose uždarytus žmones atvažiuodavo kaimynai, giminės. Jie Kostui patarė bėgti, nes sąrašuose įrašyta Vilučių šeima, o jo pavardė kita ir jos nėra sąraše: ,,Jei sargybiniai bandytų sulaikyti, pasakysi, kad nesi įtrauktas į tremiamųjų sąrašą“. Vaikinui pavyko pabėgti, padėjo draugai. Išvyko į Vilnių, ten apsigyveno kažkokiame sandėlyje. Jis baigė vidurinę mokyklą, buhalterių kursus. Teko tarnauti kariuomenėje, laivyne. Kiti kareiviai buvo mažaraščiai, todėl K. Statulevičiui teko lengvesnė tarnyba raštinėje. Po kariuomenės jis studijavo Vilniaus universitete, nes turėjo ,,švarią biografiją“, įgijo pramonės ekonomisto specialybę.

 

Kariūnų kaime žemės buvo gavęs karys savanoris Kazys Sabalys(1892–1971). Apie jo gyvenimą ir veiklą yra daugiau žinių. K. Sabalys gimė Miegonių  kaime (Rokiškio r.). Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Rumunijos fronte. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą, o po metų įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dirbo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Operacijų skyriuje. Už stropią tarnybą K. Sabalys buvo apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, taip pat apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Nepriklausomybės medaliu. Su šeima (žmona Adelė Jurkėnaitė, sūnūs Vytautas ir Algirdas, dukros Ramutė ir Birutė) gyvendamas Kaune, Kariūnų kaime pasistatė namą, tačiau nespėjo įrengti. Pokario metais namas buvo perkeltas į Kamajus. Jame įrengtos dvi mokyklos klasės, mokytojų kambarys, direktoriaus kabinetas, raštinė, valytojos butas.  Prie namo K. Sabalys  veisė sodą, sodino retų veislių obelis, ypač žavėjosi rojaus obuoliukais.  Tragiškieji 1940–ieji nutraukė gyvenimo rimtį. Tai ypač palietė savanorių šeimas. K. Sabalys nenorėjo trauktis iš Lietuvos. Jo anūkė  dailininkė  Arūnė Tornau prisiminė mamos pasakojimus  apie tuos tragiškus laikus. A. Tornau pasakojo:  „1941m. sovietų karininkas Kamajuose vedė sušaudyti mano senelį. Devynmetė jo dukrelė Ramutė apkabinusi karininko kojas prašė paleisti tėvą. Karininkas leido jam pabėgti“.7  Nuo to laiko prasidėjo ilgi klajonių ir  slapstymosi metai. 1944 m. buvęs savanoris apdovanojimus, svarbius dokumentus sudėjo į medinę dėžutę ir Kamajuose  užkasė. Jie išliko, tik nukentėjo. 2019 m. jo anūkė A. Tornau  dokumentus padovanojo Rokiškio krašto muziejui. Pokario metais K.  Sabalys  vargoninkavo, dirbo zakristijonu Kupiškio, Panevėžio, Anykščių rajonų bažnyčiose, dažnai jas keisdamas. Šeimai apie savo buvimo vietą pranešdavo per patikimus žmones. Šeimos nariai bandė jį paremti. A. Tornau prisimena: „Mama (K. Sabalio dukra Ramutė) pasakojo, kad iš Kariūnų  žiemą vieną naktį per ledą vežė tėvui maisto ir labai bijojo įlūžti. Kai 1946 m. mirė K. Sabalio žmona, šeimai tapo dar sunkiau. Sūnus Algirdas patraukė į Vilnių, o Vytautas slapstėsi, niekas nežinojo, kur jis yra, koks likimas. Daug vėliau atėjo žinia, kad jis pasiekė Kanadą.  Kairiūnuose liko abi sesutės, viena - 19 metų, kita – 14. Vyresnioji Ramutė įsidarbino Kamajų mokykloje, reikėjo rūpintis sesute ir padėti Vilniuje  studijuojančiam broliui. Ramutei teko atsidurti Kamajų  daboklėje, valdžia bandė sužinoti, kur tėvas. Kai ištrūko iš nelaisvės, nutarė bėgti su seserimi į Vilnių ir globos ieškoti pas vienuoles. Gyveno Užupyje, valgė vieną kartą per dieną —žirnių sriubos. Brolis Algirdas irgi skurdo, apie tėvo likimą nieko nežinojo. Jis į Vilnių po slapstymosi atvyko 1953 m., apsigyveno Kražių skg., išsinuomavo butą pas KGB darbuotoją, kuris jį sekė, tikrindavo laiškus.  K. Sabalys įsidarbino vaikų pieno mišinių gamybos punkte.8

 

A.Tornau prisimena, kad jos senelis K. Sabalys išlaikė orumą, buvo inteligentiškas, visada tvarkingai rengėsi, nešiojo skrybėlę. Būdamas  patriotas, taip ugdė ir savo anūkes, skiepijo meilę Tėvynei. Dažnai eidavo su jomis pasivaikščioti, pasakodavo apie miestą,  vesdavosi į bažnyčias, pas vienuoles, labai pasipiktino, kai Arūnė pasakė esanti pioniere.  1971 m. sausio 1 d. K. Sabalį ištiko infarktas. Jis palaidotas Kamajų kapinėse, šalia žmonos.9

Kariūnų kaimo pavadinimas sugalvotas dėl to, kad jame apsigyveno Lietuvos kariai savanoriai, gavę žemės, išparceliavus Kamajų dvarą. Žemės gavo per 80 bežemių ir mažažemių valstiečių, tarp kurių buvo 11 karių savanorių. Žemės gavo ir  žuvusių savanorių tėvai: Rapolas Gegelevičius iš Užpalių, Kazys Mikėnas iš Žvirbliškių kaimo, Petronė Vanagienė. Apie jos žuvusį sūnų Vladą Vanagą ir jo tėvus likusios negausios žinios, kurias pateikė Antanas Vanagas (g. 1938m.), gyvenantis Dusetose. Jis pasakojo, kad jo tėvas Jonas Vanagas (1900—1971) turėjo brolį Vladą, kuris išėjo tarnauti Lietuvai savanoriu. Jo tiksli gimimo data nežinoma, buvo vyresnis už brolį Joną. Vladas Vanagas dalyvavo kovose su bermontininkais. Mūšyje prie Širvintų dingo be žinios. Jo motina už sūnų gavo 9ha. žemės ir iš Jūžintų valsčiaus atsikėlė į Kariūnų kaimą. A. Vanago teigimu, jo dėdė Vladas buvo apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu, kur jis dingo — nežino.10 Apie savanorius K. Sabalį ir B. Makušką jau buvo rašyta pirmojoje straipsnio dalyje, tačiau B. Makuškos dukra Anastazija Žagarienė papildė pasakojimą apie kaimą ir šeimą. Joje augo šešios dukros: Ramutė, Zofija,  Regina, Iliuminata, Genovaitė, Anastazija ir sūnus — Kazys. Su tėvais ir senele šeimą sudarė 10 žmonių. Seseriai retą Iliuminatos vardą  suteikti pasiūlė Lietuvos kariuomenės savanoris K. Sabalys, dirbęs Kaune, Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo Operacijų skyriuje. Kaip savanoris jis buvo gavęs žemės Kariūnų kaime. K. Sabalys ir jo žmona Adelė tapo Iliuminatos krikštatėviais. Makuškų šeimos namas Kariūnų kaime stovėjo ant kalniuko, nuo jo atsivėrė vaizdas į Šetekšnos upę ir Kamajų bažnyčią. Pavasarį ir rudenį Šetekšna patvindavo ir apsemdavo didžiulius pievų plotus. A. Žagarienė prisimena, kad tėvas buvo padaręs net plaustą. Vanduo kartais beveik priartėdavo prie namų. Kartais vanduo nenuslūgdavo iki žiemos, vaikams būdavo smagu ledu čiuožti į mokyklą. Šetekšna tada buvo graži ir gili upė, netrūko žuvų ir vėžių. Joje net arklius maudydavo. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje upės vaga buvo ištiesinta, dingo jos grožis ir potvyniai, ji dabar panaši į griovį.   Tėvas B. Makuška ir visi vaikai buvo muzikalūs, gražiai dainavo. Jis grojo armonika, giedojo laidotuvėse.  Seserys Iliuminata ir Regina giedojo bažnyčios chore. Ypač išsiskyrė puikia klausa ir labai gražiu balsu Ramutė, ji dar grojo armonika ir mandolina. Šeimai buvo didelis smūgis, kai jie neteko mėgstamo muzikos instrumento—mandolinos: vokiečių okupacijos metais į namus užėjo kareiviai ir ją išsinešė. Tėvai buvo labai dideli patriotai, tikintys, ta dvasia auklėjo ir vaikus. Anastazija nuo vaikystės dalyvaudavo bažnytinėse procesijose, barstydavo gėles. Gegužės mėnesį Makuškų namuose vykdavo taip vadinamos ,,majavos“ pamaldos. Į jas susirinkdavo ir jauni, ir seni. Neretai jaunimas po pamaldų surengdavo šokius. Ponia Anastazija prisimena: ,, prie  mūsų namų kaimo jaunimas dažnai rengdavo gegužines. Nupindavo didelį vainiką, juo apjuosdavo berželiais apstatytą šokiams skirtą plotą, pakraščiuose sustatydavo suolus. Pokario metais į šokius ateidavo ir,,skrebai“, kartais užklysdavo ir partizanai. Gerai, kad nepasitaikė tuo pačiu metu ateiti ir tiems ir kitiems. Per Jonines šeima susirinkdavo ant kalnelio ir dainuodavo per naktį. Sekmines švęsdavo saloje kepdami kiaušinienę“.11

 

Anastazija savo gyvenimą susiejo su muzika. Dar besimokydama Kamajų mokykloje dainuodavo įvairiuose renginiuose kartu su sesute Genute.  Toliau tęsė mokslą Rokiškio jaunimo vakarinėje mokykloje ir dirbo autoūkyje, dainavo kultūros namų ansamblyje. Žmonės, suprantantys muziką, paskatino merginą stoti į Panevėžio muzikos technikumą. Ji prisimena, kad buvo labai didelis konkursas, kurį sėkmingai įveikė. Po dvejų metų perėjo mokytis į Kauno J. Gruodžio muzikos technikumą. Baigusi mokslus, A. Žagarienė daug metų dirbo muzikos mokytoja, vadovavo vaikų chorams, rengė vaikus ,,Dainų dainelės“ konkursams. Jai teko daug koncertuoti po plačiąją Sąjungą su Kauno valstybiniu choru, vadovaujamu profesoriaus Petro Bingelio. Keliolika metų ji solo giedodavo bažnyčiose.

 

Iš A. Žagarienės atminties neišdilo tragiški pokario metų įvykiai. Jų šeima rėmė partizanus, pusbrolis partizanavo ir už tai teismo sprendimu buvo nuteistas, išvežtas į lagerį Magadane. Jai įstrigo epizodas, kai į jų kiemą įjojo partizanų būrys ir sugiedojo ,,Marija, Marija“. Tėvas nepriklausomybės metais buvo Kamajų šaulių būrio vadas, Todėl ne kartą buvo suimtas, tardomas. Makuškų namai buvo beveik miške, tėvas dažnai rasdavo beržyne išgulėtas vietas: stribai stebėdavo, ar neapsilankys pas Makuškas partizanai. Tų baisių dienų liudininkė Anastazija prisimena:,, Vieną kartą į namus užėjo enkavedistai. Aš ir sesutė palindome į po pečiumi esančią patalpėlę, vadinamą ,,papečiu“.  Jie  klausinėjo mamos, kur vyras. Ji atsakė, kad laidotuvėse. Tada ,,nekviesti svečiai“ ėmė  gąsdinti, kad padegs trobą. Kažkuris iš jų šovė. Abi su seserimi ėmėme žviegti. Vienas iš kareivių ištraukė mane iš po pečiaus, paėmė ant rankų, davė iš kišenės ištrauktą saldainį ir visaip ramino. Vėliau mama pasakė, kad šovė į lubas“.12

 

Kitas į atmintį įsirėžęs įvykis: Vieną rytą atėjo skrebai. Jų vyresnysis liepė tėvui rengtis ir eiti į mišką, kur žadėjo jį sušaudyti. Tėvą išsivedė į mišką, ( v lies—rusų kalba, šie žodžiai mažajai Nastutei įstrigo į atmintį visam gyvenimui). Vaikai su motina išbėgo paskui, suklaupė ant kalnelio. Žiūrėdami į miško pusę, meldėsi ir verkė, laukė pasigirstančių šūvių.  Enkavedistai tėvą parvedė iš miško pas kaimynę Buzelienę. Ji vėliau kalbėjo: ,, B. Makuška buvo taip pasikeitęs, kad sunkiai pažinau“.  Prasidėjus kolektyvizacijai, tėvas atsisakė stoti į kolūkį. Jis dirbo miškų ūkyje.  Tačiau po keleto metų buvo priverstas eiti į kolūkį. Anastazijos ir Prano Žagarių šeima iki šių dienų išsaugojo brangią relikviją: partizano dovaną B. Makuškai. Tai — medinė dailiai padaryta dėžutė cigaretėms laikyti. Ji inkrustuota šiaudelių ornamentais, su data ,, 1944“. A. Žagarienė pasakojo: ,,... buvo 1944 metų pabaiga. Tėvelis vieną dieną  iškūreno pirtį, tačiau namiškiai į ją nėjo. Pavakarėje į jų sodybą užsuko partizanai. Vienas liko lauke ir su žiūronais žiūrėjo į Kamajų pusę. Kiti nuėjo praustis, vėliau mama juos pamaitino. Tą vakarą vienas partizanas ir padovanojo tėveliui savo padarytą dėžutę. Joje dar buvo įdėtas trispalvis kaspinėlis. Jį tėvelis įsidėjo į maldaknygę ir ilgus metus nešiojosi į bažnyčią“.13 Po keleto metų Anastazija pamatė vieną iš pas juos buvojusių partizanų: jo ir kelių kitų partizanų kūnai buvo nudrėbti Kamajų miestelio aikštėje. 2020 metų vasarą P. Žagarys šią dėžutę, kaip brangią šeimos relikviją, perdavė Rokiškio krašto muziejui. Makuškų šeima buvo Kariūnų kaimo gyvavimo liudininkai, jiems teko stebėti ir gimtojo kaimo nykimą. Vyriausia gyva kariūnietė, su kuria teko pabendrauti—tai Stefa Kirlienė (Ingaunytė), gimusi 1925m. Ji pasakojo: ,, tėvų trobelė buvo mažutė kaip pirtelė. Dauguma kaimo gyventojų turėjo po 5—10ha. žemės, kai kurie tik po 2;  Mūsų šeima gyveno labai vargingai, turėjome vieną karvę. Lankiau Kamajų pradžios mokyklą, tačiau nebaigiau ir dviejų skyrių, nes neturėjau žiemos metui tinkamo apavo. Motina iš pakulų susukdavo virveles, iš jų numegzdavo ,,tapkeles“. Ant kojų apsivyniodavau autus, nes kojinių neturėjau, apsiaudavau tas ,,tapkeles“ ir žiemą  taip eidavau į mokyklą. Kol neužeidavo stiprūs šalčiai ir neprisnigdavo daug sniego. Nuo 9 metų jau ėjau ganyti kaimynų Geleževičių karves. Vėliau tarnavau pas  ūkininkus Roblių ir Rudžių kaimuose“.14 Šiemet 90 metų sulaukęs Vytautas Valečka Kariūnų kaime apsigyveno 1940 metais, būdamas dešimties metų. Jo tėvas Petras Valečka (1902—1962) po tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kur jam buvo patikėtos staliaus pareigos, apsigyveno Panemunėlio geležinkelio stoties miestelyje. Ten ir gimė sūnus Vytautas. Vėliau šeima persikėlė į Salas. Ten išsinuomojo žemės gabalėlį ir trobelę. Vytautas pradėjo lankyti pradinę mokyklą, įstojo į angelaičių organizaciją. Kadangi P.Valečka buvo labai geras stalius, jis susirado darbą prie Kamajų girininkijos statybos. Iš namų išvykdavo visai savaitei. Kamajuose neturėjo kur gyventi, todėl nakvodavo statomoje girininkijoje. Jis iš kamajiškių išgirdo kalbas, esą Vaitkūnėlis iš Kariūnų kaimo parduoda žemę ir trobesius. Vaitkūnėlis žemę gavo kaip savanoris, tačiau tuo laiku jis buvo jau gerokai pagyvenęs žmogus: norėjo iš kaimo persikelti į Kamajus, arčiau bažnyčios, kad galėtų kuo dažniau ją lankyti. Valečkų šeima nusipirko iš jo 1ha. žemės ir trobelę. Vytautas labai gerai prisimena persikraustymo dieną: ,, Tai buvo 1940m. kovo 4-oji diena. Iš Salų vežėmės rogėse šieną, gale buvo pririšta karvytė. Kelias siauras, daug sniego, buvo labai sunku prasilenkti su kitais vežimais. O jų kelyje netrūko, nes Kamajuose vyko šv. Kazimiero atlaidai. Daug kartų rogės griūdavo ant šono į pusnį. Tačiau Kariūnus visi pasiekėme sveiki gyvi. Aš dar spėjau nubėgti į ,,kermošių“ Kamajuose ir  nusipirkau labai skanių kepėjo Gaidžio ,,baronkų“.15

 

Šeima žemę įsigijo, tačiau dokumentai liko nesutvarkyti, nes ,,Smetonos laikais“ tai labai brangiai kainavo. Žemė juridiškai liko ,,niekieno“. Po 1990m., kai Vytautas norėjo tą hektarą susigrąžinti, turėjo teisme su liudininkais įrodinėti, kad jo tėvas buvo žemės savininkas. Apie gyvenimą Kariūnų kaime Vytautas prisimena: ,,Kaime buvo daug tokių, kurie turėjo po 1ha. Mūsų šeimoje augome 4 broliai: aš Vytautas, Algirdas, Rimantas ir Povilas. Kaimynystėje gyveno Vanagų šeima. Su  jų sūnumis  Antanu ir Jonu kartu žaisdavome. Černiauskų šeima buvo  šviesūs žmonės: daug skaitė, rengė vaidinimus, į kuriuos įtraukdavo ir mus, vaikus. Taip pat draugavau su Kostu Statulevičiumi. Pokario metais slapsčiausi, buvau pasitraukęs pas gimines į Panemunėlį. Ten sutikau savo draugą K. Statulevičių, kuris su patėvio šeima turėjo būti ištremtas į Sibirą. Ėmiau įkalbinėti Kostą bėgti, nes jo pavardės nėra tremiamųjų sąrašuose, įrašyta tik Vilučių pavardė. Pabėgimas pavyko. Jau vėlesniais laikais mes susitikdavome Vilniuje, kur abu gyvenome.  Labai mėgau skaityti knygas. Jas skaitydavau prie žibalinės lempos iki 2 – 3val. nakties.“16 Apie savo mokslus  V. Valečka pasakojo, kad mokėsi Kamajų pradžios mokykloje. Vokiečių okupacijos metais baigė V ir  VI skyrius, metus jis niekur nesimokė, nes Kamajuose nebuvo progimnazijos, o leisti į Rokiškį tėvai neišgalėjo. Po karo Kamajuose buvo pastatyta nauja mokykla, prie kurios statybos dalyvavo ir jo tėvas. Jaunuolis tęsė mokslą ir 1950m. baigė Kamajų vidurinę mokyklą. Po to Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą.  Laisvalaikiu giedojo bažnyčios chore.  Ten susitikdavo jaunimas, susižinodavo, kuriame kaime bus gegužinė ir ten visas pulkas patraukdavo. V. Valečkos atmintyje išliko nuotrupos apie šeimos ūkinį gyvenimą. Jis prisiminė: ,, pasisodindavome bulvių, šiek kiek rugių pasėdavome, kalnelyje, kur žvyrynas — žirnių, kitkas neaugo. Laikėme karvę, 2 avis, 2 paršus, kuriuos pjaudavome prieš Kalėdas ir Velykas, 15—18 vištų. Šeimai didžiausias pragyvenimo šaltinis buvo tėvo meistravimas. Pokario metais jis atsisakė stoti į kolūkį, nes įsidarbino Kamajų girininkijoje, dirbo įvairius miško darbus. Už tai galėjome miške ganyti gyvulius, proskynose šienauti. Mes, vaikai, irgi pelnydavome pinigėlį —sodindavome mišką. Tėvas taip pat nemetė pagrindinio — staliaus amato: darė langus, duris, vežimams ratus, stebules. Žmonės, neturėdami pinigų, už darbą atsilygindavo grūdais ir kitais produktais. Vaikai irgi padėdavome meistrauti“.17 Šeima prie trobelės prisistatė taip vadinamą ,, antrą galą “, kuriame tėvas įsirengė dirbtuvę. Taip pat pasistatė naujus klojimą ir tvartą. Pokario metais P. Valečka  įsitaisė radiją ir labai dažnai slapčia klausydavosi ,,Amerikos balso“. Tėvas Kariūnuose gyveno iki mirties (1962m.), motina liko viena, nes sūnūs buvo jau įsitvirtinę Vilniuje. Gilioje senatvėje ji irgi apsigyveno Vilniuje, pas sūnų, kuris turėjo 4 kambarių butą. Abu senieji Valečkos palaidoti Kamajų kapinėse. Vytautui į atmintį įsirėžė 1940 – ųjų metų ir vėlesni įvykiai. Jis iki šiol prisimena, kaip 1940m. birželio mėnesį, anksti ryte,  jį , dešimtmetį berniuką, pažadino garsiai raudanti mama. Ji šaukė: ,, karas prasidėjo“. Berniukas pamatė Duokiškio keliu, pro Černiauskų namus, žlegančius sovietinius tankus. Tai dar nebuvo karas: sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą.  Per 1940-1941metus iš Kariūnų kaimo nieko neištrėmė, nes beveik visi gyveno vargingai. Pokario metais jam teko pamatyti žiaurių vaizdų— Kamajų miestelio aikštėje suguldytus žuvusių partizanų kūnus, jų būdavo 3-4, o vieną dieną išvydo net 12 kūnų. Tarp jų galėjo būti ir jo kaimynų, ir bendramokslių kūnai. Iš  jo klasės į Sibirą buvo  išvežti 2 mokiniai. V. Valečka prisiminė tokį epizodą: tėvas pjovė rugius, juose rado žiūronus. Aplinkui jokių žmonių nebuvo, o vakare atėjo kaimynas ir, nieko neaiškindamas, liepė juos atiduoti. Kaime lankėsi ir partizanai, ir ,,stribai“. Kaimo gyventojai, V. Valečkos nuomone, buvo labai draugiški. Jo mama nueidavo pas artimiausias kaimynes pasikalbėti, o tėvas iš namų niekur neidavo. Tačiau namai visada buvo pilni svetimų žmonių, atėjusių pas stalių su įvairiais reikalais. Detalių pilną V. Valečkos pasakojimą papildo ir kitų kariūniečių prisiminimai. Rima Dilytė ( g.1956m.), gyvenanti Kamajuose, pateikė žinių apie senelių Jono ir Ksaverijos Dilių gyvenimą. Močiutė Ksaverija Statulevičiūtė(1898 – 1972) buvo kilusi iš Čivylių kaimo. Senelis —Jonas Dilys(1894 – 1972) buvo bežemis, ėjo per svetimus ūkius uždarbiaudamas. Anūkei Rimai vaikystėje įstrigo girdėti šeimoje  pasakojimai, kad seneliai įsigijo ,, 4ha. žemės  už auksinį pinigą“. Tai galėjo būti žemė, pirkta iš grafo R. Pšezdzieckio dar iki Kamajų dvaro parceliacijos. Šis 4ha. plotas  pakliuvo į vėliau susikūrusio Kariūnų kaimo teritoriją.  R.Dilytė prisimena kaimynų kalbas, kad jos  močiutė labai bičiuliavosi su J. Bimba, įsigijusiu Kamajų dvaro centrą. Apie jos palankumą naujajam dvaro savininkui buvo nepiktai juokaujama: ,,savo vyrui —bulvės, Bimbai — kiaušinienė“. Kai 1940m. J. Bimba pasitraukė iš Kariūnų kaimo į Kupiškio apylinkes, Diliai jį rėmė: nuveždavo maisto. K. Dilienė mėgo užsiimti gydymu, tačiau anūkė abejoja, ar ji ką nors apie tai gerai išmanė. Ji buvo ir pribuvėja.  K. Dilienė iš savo motinos buvo išmokusi labai daug senovinių dainų. Pokario metais jos dainuojamas dainas įrašinėjo tautosakos rinkėjas.18 

 

Diliai augino 3 vaikus: Igną (1922 - 1995), Praną (1925 – 1979 ), Valeriją(1930 – 2008). Vyriausiojo sūnaus tėvai į mokslus neleido. Šeima nuomavo bažnyčios žemę, jai dirbti reikėjo ir sūnaus rankų. Karo pabaigoje jis slapstėsi Radišių kaime, kad nepaimtų į frontą. 1954m. vedė, gimus dukrai, iš Kariūnų persikėlė į Kamajus. Jis dukrai Rimai pasakodavo, kad vaikystėje žaisdavo su Lietuvos kariuomenės savanorio K. Sabalio sūnumi Vytautu. Su berniukais žaisdavo ir Aleksandra Kalvėnaitė, būsimoji Kazickienė. Kaip ji atsirado Kamajuose? Šio straipsnio autorė JAV lietuvių laikraštyje ,,Darbininkas“ aptiko Alfonso Nako straipsnį ,,Lietuvos dienoraščiai 1944 -1994“, kuriame jis daug rašo apie Kamajus, jo žmones. Žurnalistas užsimena, kad pas J. Bimbą viešėdavo gražuolė dukterėčia Aleksandra Kalvėnaitė.19  . Vidurinysis Dilių sūnus Pranas paauglystėje tapo neįgaliu — kuliamoji nupjovė ranką. Jis šiek tiek ragavo mokslo ir dirbo raštininku Rokiškyje. R. Dilytė girdėjo giminių pasakojimus, kad jis esą išleido iš areštinės suimtuosius, už tai buvo nuteistas ir kalėjo Sibire. Grįžęs vedė ir iš Kariūnų išsikraustė į Gačionių dvarą, kuriame buvo įrengti butai. Jauniausiąjį vaiką, dukrą Valeriją, tėvai leido mokytis į Rokiškį, pokario metais ji baigė gimnaziją ir pradėjo dirbti mokytoja Biržų rajone (tuo metu labai trūko pedagogų, į darbą buvo priimami turintys vidurinį išsilavinimą). Rima Dilytė buvo tas žmogus, kuris nurodė, kas galėtų žinoti apie Kariūnų kaimą, kas jame gyveno.  Kariūnų kaimą, atsiradusį per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmetį, kaip ir visą Lietuvą palietė ,,sodybų tuštėjimo metas“.  Kas dar liko iki mūsų dienų  iš Kariūnų kaimo? Ten, kur rymojo Lietuvos kariuomenės savanorių ir mažažemių trobos, dabar —ištuštėję laukai. Rasime tik  keletą trobų. Tebestovi girininkija ir tarnauja tam pačiam tikslui. Aišku, ji jau rekonstruota, išplėsta. Atgyja Bimbos dvaru vadinta sodyba, kuri sovietiniais metais  smarkiai nukentėjo. Jos teritorijoje pastatyti tvartai, gyvenamajame name pokario metais veikė medicinos įstaigos, vėliau jis buvo apleistas ir XX a. pabaigą jis pasitiko bebaigiantis griūti. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas leido atgimti ir šiam ūkiui. Jį įsigijęs Gintautas Alksninis atstatė namą, ėmėsi ūkininkauti. Po jo mirties našlė jį pardavė ūkininkui Vladui Sinkevičiui, kuris  su šeima čia apsigyveno , išsinuomavo fermas, ėmėsi aplinkos tvarkymo. Ūkininkas apsisprendęs vystyti mišrų ūkį. Esu labai dėkinga visiems, kurių prisiminimai ar jų nuotrupos leido parašyti šį straipsnį. Viliuosi, kad gal dar atsiras ir daugiau žmonių, turinčių ką pasakyti apie Kariūnų kaimą.

 

 

 

1 ,, Kauno diena“, 1997.05.28. Nr.122

2 LCVA ,F. 1250, ap. 4, b. 10/200

3 ,,Lietuvos aidas“, 1932m. 01.23, Nr. 18, p.6

4 LCVA, F.1250, ap.4, b.10/200

5 

6 Rokiškio krašto muziejaus archyvas (toliau—RKM A), b. 139.1.

 

7 Ten pat

8RKM A, b.139.1.

9Ten pat

10Rokiškio krašto muziejaus  archyvas (toliau – RKM archyvas) byla139.1, Antano Vanago pasakojimas

 

11RKM archyvas, b. 139.1, Anastazijos Žagarienės prisiminimai ,, Apie save ir artimuosius“

12 Ten pat

13 Ten pat

14 RKM archyvas, b.139.1, Stefos Kirlienės pasakojimas

15 RKM archyvas, b.139.1, Vytauto Valečkos pasakojimas

16 Ten pat

17 Ten pat

18 RKM archyvas, b. 139.1, Rimos Dilytės pasakojimas

19 ,,Darbininkas“, 1995m., Nr.3