Šimtmečius puoselėtos vertybės – Ilzenbergo dvare

Rasa Vingelienė,

Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos dailininkė

Rokiškio rajone esantis, prie pat Latvijos sienos, šalia Ilgio ir Apvalasų ežerų įsikūręs daugiau nei 500 metų istoriją menantis ir atgimęs Ilzenbergo dvaras šiandien puošia ir garsina Lietuvą. Jei  2003 m. šia vieta nebūtų susidomėjęs verslininkas Vaidas Barakauskas, kuris kartu su aplinkine žeme įsigijo nykstantį dvarą, dvaro ansamblio pastatai būtų baigę griūti, o parkas pavirtęs sunkiai praeinamomis džiunglėmis.  Dvaro sodyba prikelta naujam gyvenimui – nepriekaištingai sutvarkyta milžiniška dvaro teritorija, įrengtas didžiulis ir įspūdingas parkas, parko teritorijoje iškasti užpelkėję tvenkiniai, pasodintas naujas sodas, sutvarkyta ežero pakrantė, įrengtas meilės tiltas, nutiesti vaikščiojimo takai, įrengtos įvairios poilsio ir pramogų aikštelės, pastatyta renginių estrada. Dvaro teritoriją juosia įspūdingo ilgio akmeninė tvora. Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų – remiantis istorinėmis dvarvietės nuotraukomis ir aprašymais, iš griuvėsių autentiškai atstatyti sunykę statiniai – svirnas, ūkinis pastatas, rūkykla, arklidė, ledainė-sandėlis, pirtis ir kiti statiniai. Čia auginama ir gaminama tik itin švari ir natūrali žemės ūkio produkcija. Ilzenbergo dvaras tapo vienu didžiausiu Baltijos šalyse įkurtu biodinaminiais pagrindais veikiančiu ūkiu.

Dvaro įkūrimo istorija

Į šeštą šimtmetį įkopęs Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 1515 m. Jį įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kersenbrockas. Jam priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2234 hektarai žemės su valstiečiais.  Dvaras buvo pirmiausia paminėtas vokiečių šaltiniuose. Šią teritoriją nuo XIII a. valdė Livonijos ordinas. Pirmasis jo savininkas Livonijos ordino riteris Berndtas Kersenbrockas šią nuostabią vietą atrado važiuodamas  apžiūrėti jam paskirtų žemių. Jis žinojo, kad Leno teisėmis paskirta valda reiškė, kad Kersenbrockai, jeigu jiems patiks, Ilzenberge galės įsikurti iki gyvos galvos, o beveik 3 tūkstančius hektarų žemės su valstiečiais paveldės jų vaikai ir anūkai. Tačiau Berndtas save laikė ne tik kariu, bet ir prekybininku. Jo giminė ne tik valdė žemes ir vertėsi žemės ūkiu, bet ir per Rygos uostą prekiavo su užsieniu – grūdais, sviestu, derva, prieskoniais ir kitais žemės ūkio produktais.  Berndtui šis užsiėmimas patiko ir jis jo manymu buvo naudingas, todėl ir Ilzenbergą jis norėjo aplankyti grynai verslo sumetimais. Šiltą ir sausą rudenį Berndtas Kersenbrockas iškeliavo iš Vokietijos į Livonijos ordino pakraštį, karietai (dabartiniai dvaro  lankytojai taip pat gali pasivažinėti XIX a. viduryje Austrijoje pagaminta karieta „Victoria“) sustojus ant aukštos Ilzės kalvos (vokiškai – Ilsen berg). Berndtas buvo sužavėtas nepakartojamo vaizdo nuo kalvos į papėdėje esantį Ilgio ežerą. Čia jis pastatė dvarą, kuriam ir prigijo vokiškas kalvos pavadinimas Ilzenbergas. Ilzenbergo dvaro įkūrėjui sekėsi puikiai ne tik valdyti savo žemes, bet ir prekiauti čia užauginta produkcija. Kersenbrockų giminė jį valdė daugiau ne šimtmetį – iki 1616-ųjų.

Bajoriškasis Ilzenbergo dvaro periodas

Idiliškam pirmam Ilzenbergo dvaro gyvavimo šimtmečiui pasibaigus, kraštą užgriuvo karas su Švedija, kuris  tapo gyventojams sunkių išbandymų laikotarpiu. Karo metais buvo nusiaubtos ir ištuštėję Ilzenbergo dvaro apylinkės. Spėjama, kad XII a. trys švedų paliktos patrankos Ilzenbergo dvare įrodo, kad dvarą taip pat palietė kariniai veiksmai (1926 m. Livija Dimšaitė tris istorines patrankas padovanojo Kaune esančiam Vytauto Didžiojo karo muziejui; šiuo metu šalia svirno stovi patrankų dvynės, padirbintos laikantis XVII a. karo pabūklų gamybos technologijos). Dvare keitėsi šeimininkai. Viduramžiais bajorai tuokdavosi tik su savo luomo atstovais, todėl nepaisant jokių aplinkybių, atitekdavo vien tik į bajorų rankas. Nuo 1616–1642 m. dvaro šeimininku tapo Vilhelmas Heikas (Wilhelm Heyck), vėliau, nuo 1642–1653 m. – Nikolausas fon Korfas (Nicolaus von Korff), nuo 1653–1677 m. dvare šeimininkavo Ernstas fon Zakenas (Ernst von Sacken), nuo 1677–1687 m. – Magnusas Ernstas fon Korfas (Magnus Ernst von Korff). Korfų giminės atstovai paliko žymų pėdsaką Livonijos, Kuršo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Vokietijos ir Rusijos istorijoje, taip pat bendradarbiavo ir giminiavosi su pirmaisiais  Ilzenbergo dvaro savininkais Kersenbrockais. Nuo 1687–1863 m. naujaisiais Ilzenbergo dvaro šeimininkais tapo Bajorų von Orgies-Rutenbergų giminė. Pirmasis giminės atstovas – Adamas fon Orgies-Rutenbergas (Adam von Orgies gen. Rutenberg), nuo 1679–1716 – Fridrichas Vilhelmas (Friedrich Wilhelm von Orgies gen. Rutenberg) Nuo 1712–1775 – Kristofas Georgas (Christoph George von Orgies gen. Rutenberg) tapo kitu Ilzenbergo dvaro paveldėtoju. 1775 m. Ilzenbergo dvarą kaip vyriausias sūnus paveldėjo  Kristoferis Johanas (Christoffer Johann von Orgies gen. Rutenberg). Kai kuriuose šaltiniuose įvardijamas Johanu Kristoferiu. 1809 m. dvarą paveldėjo Georgas Fridrichas (Georg Friedrich von Orgies gen. Rutenberg).

Bajoriškojo Ilzenbergo dvaro periodo pabaiga

1863 m. baigėsi bajoriškasis Ilzenbergo dvaro periodas. Paskutinis Orgies-Rutenbergų giminės dvaro valdytojas buvo Didikas Ernstas Ditrichas (Ernst Dietrich Victor von Orgies gen. Rutenberg), kuris neturėjo palikuonių. 1861 m. prasidėjus žemės reformai, baudžiavos panaikinimui ir 1863 m. sukilimui, Ernstas Ditrichas spruko į Paryžių, o Ilzenbergo dvarą pardavė iš Rusijos atvykusiam vokiečių kilmės geležinkelio inžinieriui N. N. Fuchsui (N. N. Fuchs), jau neturėjusiam bajoro titulo. N. N. Fuchso valdymo laikotarpis buvo trumpas – trys metai, nors per tą laiką jis sugebėjo perstatyti dvaro rūmus,  kurie iš esmės nepakeisti tokie išliko iki mūsų dienų. Pasak gamtininko G. Isoko  užrašiusio vietinių žmonių pasakojimus apie Ilzenbergą, buvo sukurta legenda apie Ilzenbergo dvaro pavadinimo kilmę, kurioje teigiama, kad XIX a. vokiečių kilmės carinės Rusijos inžinierius tiesė šiame regione geležinkelį, vėliau nusipirko šioje vietoje žemės ir pastatė joje rūmus, kuriuos pavadino žmonos Ilzės (nėra išlikę žinių, koks buvo tikslus N. N. Fuchso žmonos vardas – Ilzė ar Elza) garbei Ilzenbergu.

Dvaro valdytojai – bajorų Dimšų šeima

Vokiečių valdymo era Ilzenbergo dvare baigėsi 1896 m. Buvęs dvaro savininkas N. N. Fuchsas pardavė dvarą iš Zdoniškės (Telšių r.) kilusiam lenkų bajorui Eugenijui Dimšai (Eugeniusz Dymsza, 1853–1918), dirbusiam carinės Rusijos geležinkeliuose. Bajorų Dimšų šeima dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Aukštosios kelių ir komunikacijos mokyklos (Peterburge) absolventas Eugenijus Dimša vedė iš žymios rumunų šeimos kilusią rumunę Liviją Majorescu (Livia Maiorescu, 1863–1946). Pirmojo pasaulinio karo metais E. Dimša su šeima gyveno Peterburge. Tuo metu (1915–1916 m.)  Ilzenbergo dvare buvo įsikūręs vokiečių okupacijos kariuomenės aštuntosios raitelių gvardijos štabas su generolu priešakyje. E. Dimša susirgo sunkia onkologine liga. Norėdamas gydytis nuo vėžio, kartu su šeima išvyko iš Peterburgo į Švediją, gydymas nepadėjo ir 1918 m. jis mirė. Letuvoje prasidėjus žemės reformai, dvaras buvo smarkiai nuniokotas. Dvaro valdytojai ir jo apylinkių gyventojai buvo lietuviai – tai nulėmė šios teritorijos likimą. 1920 m. brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, dvaro teritorija atsidūrė nedideliame Lietuvai priklausančiame, bet į Latvijos teritoriją įsiskverbusiame iškyšulyje, perpus buvo padalytas ir Ilgio ežeras, deja, ta dalis dvaro žemių, kuriose daugiausia gyveno latviai, atiteko Latvijai ir dvaro valdos labai sumažėjo. Dar labiau jų sumažėjo per 1935 m. vykdytą žemės reformą.  1920 m. Livija Dimšienė (Majoresku) grįžo į nuniokotą Ilzenbergo dvarą, kurį kartu su dukromis Janina Klara Dimšaitė (1894 – 1991) ir Livija Emilija Dimšaitė (1899–1970) valdė iki 1940 metų.

Ilzenbergo dvarą valdžiusios moterys

Apie moterų valdymo metus yra išlikę tik gražūs prisiminimai: buvę dvaro tarnautojai ir jų palikuonys pasakojo, kad dvarą valdžiusios moterys buvo labai jautrios ir teisingos, mylėjo žmones, mėgdavo artimai bendrauti, bėdai ištikus, gailėdavo ir užjausdavo, įvairiomis progomis tarnams ir jų vaikams dovanojo dovanas. Dvarą valdžiusios moterys nebuvo reiklios maistui, mėgo paprastus valstietiškus patiekalus, kasdien vilkėjo paprastus, nuo tarnų nesiskiriančius drabužius, nepaisant to, įvairių progų metu mėgo puoštis, kaip ir priderėjo aukštuomenės damoms. Pasak Ilzenbergo dvare dirbusios virėjos, tarnaitės ir ekonomės Veronikos Prakopavičienės-Griškėnaitės „dvarininkė Livija Dimšienė buvo rumunė dainininkė, dainavo Rumunijos karalienei“, „nepaprastai gražiai grojo pianinu“, „mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, anglų, vokiečių kalbas, o lietuviškai silpnai“. Kaip rašo rumunų istorikas Vasile Docea, 24 metų Livija Majoresku buvo karalienės Elžbietos freilina Rumunijos karaliaus Karolio I (1866–1914) dvare. Jos tėvas  Titu Majoresku (Titu Liviu Maiorescu, 1840-02-15 Krakova – 1917-06-18 Bukareštas) buvo išskirtinė asmenybė Rumunijoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios istorijoje. Livija Dimšienė artimai draugavo su Onuškio dvaro šeimininke Marija Adomina Komariene, o Livija Emilija Dimšaitė – su Komarų dukra Marija Vitolda Diana Komaraite. Remiantis Aldonos Radeckienės-Trečiokaitės Veronikos Prakopovaitės-Griškėnaitės atsiminimais, tarpukariu Livija Dimšienė su dukra Livija Emilija dvare gyveno ne vienos, dalį dvaro gyvenamųjų patalpų nuomojo joms patarnavusiems dvariškiams bei valstybinių tarnybų pareigūnams. Taip pat  kurį laiką dvare gyveno Ilzenbergo dvaro žemės nuomininkas Pranas Budreika su šeima, Onuškio apylinkės policijos viršininko, prižiūrėjusio nemažą Lietuvos-Latvijos pasienio, Vinco Urbono šeima. Labai šiltus santykius dvaro savininkės palaikė  su kambarine ir senuoju ūkvedžiu Kondrotu, kuris kaip ir ponių kambarinė rūpinosi dvaro ūkiu, buitimi bei tvarka. Kurį laiką vienas rūmų kambarys buvo išnuomotas Lietuvos-Latvijos sienos Ilzenbergo perėjimo punkto raštinei. Dvare nuolat virė kultūrinis ir ūkinis gyvenimas – į Ilzenbergo dvarą dažnai atvykdavo svečių iš kitų Lietuvos dvarų, Rumunijos, Belgijos ir Lenkijos. Svečiai puotaudavo, pramogaudavo didžiuliame dvaro parke, plaukiodavo, irstydavosi valtele, žvejodavo, vėžiaudavo Ilgio ežere, medžiodavo dvaro apylinkėse. Ne tik svečiai, bet ir vietiniai gyventojai galėjo nebaudžiami gaudyti ežero gėrybes, miškuose uogauti ir grybauti. Dvaro sodyboje buvo švenčiamos bendros latvių ir lietuvių šventės, tokios kaip Joninės, gegužinės ir kitos šventės, kurių metu dvaro valdytojos būdavo kartu su samdiniais ir laisvaisiais ūkininkais, stebėdamos linksmybes iš šalies.

1940 m. Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą ir pradėjus šalies sovietizacijai, dvarai ir dvarininkams priklausiusios žemės buvo konfiskuojami, o jų savininkams grėsė tremtis. Paskutinėms dvaro savininkėms pavyko išvengti tremties. Livija Dimšienė su dukromis išvyko į gimtinę, kur mirė 1946 m. ir buvo palaidota Majoresku šeimos kape šalia tėvo Titu Serban Voda (Belu) kapinėse Bukarešte.

Dvaro nykimo dešimtmečiai

1948 m. Ilzenbergo dvaras atiteko kolūkiui „Aušra“, vėliau tapusiam Onuškio tarybiniu ūkiu. Pokario metais sovietų valdžia Ilzenbergo dvaro rūmus ir parką naudojo įvairiems kultūriniams ir visuomeniniams renginiams – dvaras tapo svarbiausia  regiono kultūrinių susibūrimų, koncertų ir švenčių vieta. 1963 m. parkas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą, kurio apsauga ir priežiūra buvo patikėta tarybinio ūkio vadovams. Naujieji šeimininkai mažai dėmesio skyrė rūmų ir parko tvarkymui. Turėdama didelių užmojų dvare įkurti sveikatingumo profilaktoriumą, 1966 m. dvarvietę su retų augalų parku ir neblogai išsilaikiusiu rūmu bei pradėjusiais griūti ūkio statiniais įsigijo garsi Panevėžio „Ekrano“ įmonė, tačiau šio sumanymo jiems nepavyko realizuoti. 1970 m. iš dalies buvo rekonstruoti dvaro rūmai – įrengti gyvenamieji kambariai, pramogų salė, restauruoti dvaro didžiuliai vyno rūsiai, pagražinta rūmo išorė ir vidaus patalpos, tačiau visa apimtimi dvaro rūmai ir aplinkiniai pastatai nebuvo sutvarkyti.

1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjusios permainos turėjo lemtingų pasekmių Ilzenbergo dvaro  sodybos likimui – tai buvo vienas nykiausių periodų dvaro istorijoje. Nuo 1992 metų dvarvietė neturėjo šeimininko, neprižiūrimi ir apleisti jos pastatai ėmė nykti, dalis dvarvietės pastatų visiškai sugriuvo, rūmai buvo pritaikyti kolūkinio gyvenimo reikmėms, o parkas virto menkai prižiūrimu mišku. Dar daugiau žalos niekieno neprižiūrimam dvarui padarė į dvaro sodybą įsisukę vagys, kurie vogė viską, jie net sugebėjo išlupti pastatų akmenis.

Dvaro prikėlimas naujam gyvenimui

Pusę tūkstantmečio gyvuojančio Ilzenbergo dvaro istorija išaiškėjo tuomet, kai 2003 m. naujam gyvenimui iš beveik griuvėsiais virtusią dvarvietę prikėlė ir modernų biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį įkūrė verslininkas Vaidas Barakauskas. 2012 m. – Ilzenbergo dvare ir jo apylinkėse buvo pradėtas dvarvietės atstatymas. „Tuomet visi jautėmės pakylėti. Supratome, kad darome kažką svarbaus – neleidžiame numirti tam, kas nusipelnė ilgo gyvenimo. Tai lyg ilga istorinė drama su laiminga pabaiga“, – šaltą gruodžio rytmetį Ilzenberge prisiminė Vaidas Barakauskas. Dvaro atgimimo pradžiai įamžinti, į žemę buvo įkasta kapsulė su dvaro istorija ir palinkėjimais ateinančioms kartoms. Naujasis dvaro šeimininkas per penkerius metus atstatė visus dvarvietės pastatus, pritaikydamas juos biodinaminio ūkio reikmėms. „Keturis metus vykę atnaujinimo darbai pareikalavo ne tik finansinių, bet ir didelių laiko bei energijos investicijų. Kita vertus, galimybės leido, jog Ilzenbergo dvaras taptų turbūt greičiausiai atnaujinta dvarviete visoje Lietuvoje. Kitos dvarvietės, kaip žinome, tvarkomos dešimtmečiais ir dažnai tik rekonstruojami pastatai. Šiuo atveju yra sutvarkytos visos aplinkinės žemės, bei įrengtas didžiulis parkas, kokį, sutvarkymo lygiu, turi nebent Tiškevičių rūmai Palangoje“, – pasakojo dvaro savininkas. Tačiau didžiosios dalies išsibarsčiusių dvarvietės žemių sutelkimas į vieną juridinę vietą užtruko daugiau ne dešimt metų. Verslininkas iš pradžių įsigijo tik 10 hektarų žemės, – jos reforma dar nebuvo baigta, ir daugiau žemės nusipirkti nebuvo galimybių. „Norint dvare imtis ūkinės veiklos, žemės reikia keleto šimtų hektarų. Tad pati didžiausia parengiamojo etapo dalis ir buvo – kaip supirkti žemę dvarui, kad jame būtų galima ūkininkauti“, – teigė Vaidas Barakauskas. Šiuo metu bendrovei „Ilzenbergo dvaras“, kuriai vadovauja Vaidas Barakauskas priklauso beveik 500 hektarai žemių šalia dvaro esančiose teritorijose.

Ilzenbergo dvare veikiantis biodinaminis ūkis

Kitaip nei dauguma verslininkų atstatydami dvarus paverčia juos viešbučiais, muziejais, ar įvairiomis erdvėmis laisvalaikiui, Vaidas Barakauskas Ilzenbergo dvarvietę skyrė ne tik  pramogoms, bet prikėlė jį naujai misijai – čia įkūrė didžiausią Baltijos šalyse biodinaminiais pagrindais veikiantį ūkį, kuriame jau trečią ūkininkavimo sezoną auginama ir gaminama tik itin švari ir natūrali žemės ūkio produkcija, bei pardavinėjami sveiko maisto produktų krepšeliai. Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų: dvare daroma tai, kas buvo daroma beveik visus istorijos  šimtmečius, net ir pirmieji Ilzenbergo dvaro savininkai bajorai Kersenbrockai 1515 m. buvo įsikūrę Ilzenberge pirmiausia dėl galimybės verstis žemės ūkiu ir plėtoti prekybą ūkio produktais. „Dvarvietė sugrįžo prie savo šaknų: čia vėl gyvena ir dirba žmonės, auginami gyvuliai, sėjami laukai, verda bendruomenės gyvenimas. Norime priminti istoriją ir parodyti lankytojams, kad dvaras – tai ne tik puošnūs rūmai, bet ir kasdienis rūpestis bei sunkūs ūkio darbai“, – sakė Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas. Vis greitėjantis gyvenimas nustūmė į šalį šimtmečius puoselėtas vertybes. Pasikeitus požiūriui į maistą, natūralūs, sveiki maisto produktai tapo retenybe ant mūsų kasdieninio stalo, dažnai vartojame įvairiomis cheminėmis medžiagomis užterštus maisto produktus, nesusimąstydami apie jų žalą organizmui. Ūkininkaujant pagal biodinaminius principus žemės ūkio produkcija užauginama be trąšų, o maisto produktai pagaminami be jokių dirbtinių priedų. Visa natūraliai užauginta dvaro ūkio produkcija perdirbama ir pačių parduodama. Toks ūkininkavimo būdas, kai procesas „nuo grūdo iki valgytojo stalo“ –  tose pačiose rankose, yra Ilzenbergo ūkininkavimo veiklos pagrindas ir svarbiausias principas. Ilzenbergo dvaro ūkyje, ganosi kelių dešimčių abrakų banda, karvės, avys, narvuose gausias šeimynas veda triušiai, aptvaruose vaikšto pulkai vištų, žąsų, kalakutų. Gyvūnų mitybai naudojami tik natūraliai išauginti pašarai, jiems susirgus – gydomi pelynų, dilgėlių ir kitų vaistinių augalų nuovirais. Erdviuose šiltnamiuose auga agurkai, pomidorai, pankoliai, baklažanai. Daržuose auginamos braškės, bulvės, laukuose – grikiai, javai, žirniai. „Kas Lietuvoje auga, tą ir auginame, – sako ūkio direktorius J. Dalis. – Paisome sezoniškumo, nenaudojame jokių priemonių sezonui prailginti. Auginame be trąšų ir pesticidų. Ką žemė duoda, tuo ir džiaugiamės.“ Kaip ir dera natūriniame ūkyje, čia pat viskas perdirbama ir gaminama įvairių produktų. Malūne malami vertingi visadaliai kviečių, rugių, avižų, grikių miltai, vėliau iš jų didžiulėje krosnyje kepama duona, pyragai ir konditeriniai gaminiai.  Moderniame pečiuje rūkoma mėsa ir sūriai. Veikia net aštuoni maisto gamybos cechai: pieninė-sūrinė, mėsos, medaus, vaistažolių,  birių produktų pakavimo cechas ir t. t. „Stengiamės, kad mūsų pirkėjai galėtų gauti visko, ko reikia, pradedant mėsa ir sūriais, baigiant žalumynais“, – sako J. Dalis. Dalis šio ūkio gaminių keliauja į sveikų bei ekologiškų produktų parduotuvėles, likę dedami į vadinamuosius krepšelius, kuriuos klientai užsisako internetu.

Atgimę parkas ir pastatai

2016 m. vasaros pabaigoje baigtas tvarkyti ir įgavęs puikų vaizdą Ilzenbergo dvaro parkas tapo lankytojų pamėgta turistine vieta. Ta proga buvo atidengta bronzinė angelų skulptūra. Anot skulptoriaus Kęstučio Dovydaičio angelų skulptūra – savotiškas dvaro atgimimo simbolis. „Medis, angelai arba amūrai – tai gyvybės simboliai. Dvaras atgimsta taip, kaip atgimsta medis. Šalia – Meilės sala, o dvaras prisikelia naujam gyvenimui. Siekiau pavaizduoti džiaugsmą. Džiaugsmą, kad dvaras nesunyko, todėl ir angelai džiaugiasi. Skulptūra – fontano akcentas, o vanduo ir gyvybės simbolis“ skulptūros atidengimo iškilmėse kalbėjo Kęstutis Dovydaitis. Ilzenbergo dvaro parkas yra valstybės saugomas nuo 1963 metų ir užima apie 15 hektarų teritoriją, jame auga daugiau nei 23 medžių rūšys.  Parke gausu senų, galingų medžių – dvarvietė garsėja savo ąžuolais galiūnais. Didžiausias Ilzenbergo dvaro  parke augantis ąžuolas paskelbtas valstybės saugomu gamtos paveldo objektu (kamieno apimtis – 6,3 m, skersmuo – 2 m, o aukštis – 30,5 m.). „Didžiuojamės, kad dvaro ąžuolas paskelbtas saugomu gamtos paveldo objektu, nes rekonstruodami Ilzenbergo dvarvietę su rūmais, ūkiniais pastatais, parku, sodu ir kita infrastruktūra, būtent ir stengiamės išsaugoti paveldą, atkurti autentišką dvarvietės išvaizdą ir atmosferą. Šiame dvare istorinė patirtis derės su moderniomis technologijomis ir šiuolaikiniu gyvenimo būdu, plėtojant darną su gamta. Todėl čia kuriamas pirmasis Baltijos regione biodinaminis ūkis“, – pasakojo Vaidas Barakauskas. Kita parko įžymybė – Meilės tiltas į Ilgio ežero salą, pastatytas iš vietos žmonių nugirdus legendą. Pasak legendos, saloje auga stebuklingas ąžuolas, prie kurio ištarti  meilės žodžiai išlieka tvirti ir ilgaamžiai, kaip pats ąžuolas. Daug pastangų prireikė, kol Ilzenbergo dvaro parkas buvo prikeltas naujam gyvenimui: buvo nusausinta pelkė, iš naujo iškasti parko tvenkiniai, sutvarkyta medžių sąvartynu virtusi Ilgio ežero pakrantė, nutiesti nauji takai. „Be to, dvaro svečiams įrengėme poilsio zoną su paplūdimiu, pastatėme renginių estradą, tiltelį per dvaro tvenkinius jungiantį upelį, įrengėme patrankų aikštelę. O visą šią dvarvietės kompoziciją įrėmina parko pakraštyje esantis sodas ir akmenų siena su vartais. Aš vardiju atskirus objektus tam, kad būtų galima geriau suprasti, koks sudėtingas ir įvairialypis buvo parko atkūrimo projektas“, – pasakojo dvaro savininkas. Didelės žmonių kantrybės, meilės, darbo ir laiko prireikė dvaro ansamblio pastatų atkūrimui. Kaip pasakojo dvaro atstovai, atkuriant Ilzenbergo dvarą ne vieną statinį teko perstatyti, daug ką patobulinti. Iš viso didžiulėje dvaro teritorijoje yra 24 dvaro pastatai, atkurti ant buvusių pamatų ir sienų pagal nuotraukas ir architektūrinius brėžinius. Mažiausiai pasikeitę, tik labai apleisti buvo centriniai dvaro rūmai, šiandien tapo puošniausiu dvarvietės statiniu (dvaro rūmų vidus dar rekonstruojamas). Dvaro teritoriją puošia įspūdingo dydžio atstatytas akmeninis svirnas, šalia kurio stovi trys švediškos patrankos, paežerėje stovinti senoji rūkykla, vaizdingiausioje Ilgio pakrantės vietoje esanti pirtis, iš griuvėsių prikeltos arklidės, ūkinis dvarvietės pastatas, kuriame įrengtas Amatų  namas, galvijų fermos ir kiti statiniai.

Dvaro lankytojai

Šiandien legendomis apipintas, Rokiškio rajone, Juodupės seniūnijoje, esantis Ilzenbergo dvaras sulaukia vis daugiau ir daugiau lankytojų, norinčių ne tik apžiūrėti  Lietuvos-Latvijos pasienyje įsikūrusį dvarą, bet ir turiningai praleisti laisvalaikį, pasivažinėti karieta, išsimaudyti dvariškoje pirtyje, pasidaryti įspūdingas fotosesejas parke ir ant Meilės tilto, taip pat susipažinti su vieninteliu Baltijos šalyse biodinaminiais pagrindais veikiančiu ūkiu. Ilzenbergo dvare rengiamos teatralizuotos ekskursijos „Prisilietimas prie dvariško gyvenimo“, iš ūkyje užaugintos ir pagamintos produkcijos rengiamos įvairios degustacijos ir gaminami pietūs. Taip pat vyksta įvairūs renginiai ir šventės.

Publikuota 2022 05 06