Vytautas Kubilius – lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas

„Einu rašytojo gyvenimo ir kūrybos keliu kaip piligrimas į Jeruzalę, tikėdamasis atrasti šventą tiesą ir prisiliesti prie pastovių vertybių“.

Vytautas Kubilius

Kuo garsus mūsų kraštas, žilas Nemunėlis, nutolstantis, nuvingiuojantis per pievas, lankas, pamiškes pro Panemunį, Aukštadvarį, Kvetkus link Latvijos? Tai seklesnis, apaugęs meldais, tai sraunesnis, bet mielas ir savas...Palei jį įsikūrusiuose kaimuose, vienkiemiuose, bažnytkaimiuose gimė ir augo ne vienas žymus kraštietis. Vienas iš jų – šviesios atminties lietuvių literatūros tyrinėtojas, kritikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras literatūrologės Janinos Žėkaitės vyras, architektės Rūtos Valainienės, politiko Andriaus Kubiliaus tėvas – Vytautas Kubilius.

                 Vytautas Kubilius gimė 1926 m. lapkričio 23 d. Aukštadvaryje – Panemunio valsčiuje, Rokiškio apskrityje, nors vėliau šeima persikėlė į Kvetkų miestelį (Biržų r.), kuris tuomet priklausė Panemunio valsčiui, o kiek vėliau, jau sovietmečiu - Pandėlio, Rokiškio rajonams. Anksčiau skelbiama Vytauto Kubiliaus gimimo data buvo netiksli (1928 11 23). 1997 m. jis atitaisė biografijos netikslumą, pajauninimą dvejais metais, atsiradusį 1944 m. dėka supratingo raštvedžio, kuris norėjo Vytautą apsaugoti nuo mobilizacijos. O kaip šiltai, kaip gražiai Vytautas rašė apie Kvetkus: „Kai pamatau iš toli tarp šimtmetinių klevų iškilusią Kvetkų varpinę, sumūrytą iš didelių akmenų, jaučiu, kad grįžau į namus. Ne kartą esu bėgęs iš literatūrinio gyvenimo painiavos šitų namų – ant Nemunėlio kranto – pavėsin. Dabartinio pasaulio įtampose man sunku būtų ištverti be namų jaukumo“.

                 Vytautas Kubilius mokėsi Biržų ir Vilkijos gimnazijose, studijavo Kauno universitete, kuriame bandė ieškoti laisvės minties properšų ideologinės priespaudos ir obskurantizmo miglose, bet buvo pašalintas iš universiteto už netinkamas pažiūras. 1952 m. baigė Vilniaus universitetą lietuvių kalbą ir literatūrą. Pasirinko gimtosios literatūros tyrinėtojo, puoselėtojo, skleidėjo dalią. Jam rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. 1950 – 1952 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Nuo 1952 iki 2002 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute - nuo aspiranto iki skyriaus vadovo, instituto tarybos pirmininko (1991 – 1997 m. buvo Naujosios literatūros skyriaus vadovas). 1983 m. – 1987 m. dėstė Vilniaus universitete, nuo 1992 m. – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, nuo 1991 m. – Lietuvių piliečių Chartijos pirmininkas, vienas iš Sąjūdžio inteligentų, naujų idėjų iniciatorius. Tik gaila ir skaudu, kad darbštaus, daug planų turėjusio mokslininko gyvenimo gija nutrūko 2004 m. vasario 17 d. Tądien Vytautas Kubilius pateko į avariją ir tragiškai žuvo.

                 Vytautas Kubilius – per dvidešimties knygų autorius. Jis buvo XX a. lietuvių literatūros tyrinėtojas. XX a. įrašytas pamatinių knygų pavadinimuose: „XX amžiaus lietuvių poetai“ (1980), „XX amžiaus lietuvių lyrika“ (1982), „XX amžiaus literatūra“ (1995). Įvairiuose straipsniuose, monografijose iškėlė kūrėjo asmenybę: būdingą eseistinį metaforinį stilių, estetinį vertinimą, psichologinę kūrybos interpretaciją. Jis – psichologinės literatūros interpretacijos krypties kritikas, suformulavęs šią nuostatą knygoje „Naujų kelių ieškant“ (1964). Kūrybos paslaptis jam neatsiejama nuo menininko asmenybės: stilius laikomas esmine poetikos kategorija aptariant ir atskiro rašytojo, ir lyrikos tipo ( „XX amžiaus lietuvių lyrika“, 1982), ir literatūros srovės („Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, 1993) meninį charakterį. Nacionalinės literatūros reiškinių Vytautas Kubilius matė plačiame pasaulinės literatūros kontekste. Kūrinio vertės nustatymas jam buvo svarbiausia kritiko pareiga („Problemos ir situacijos“, 1990). Šioje knygoje mąstė ir apie 2000 metų literatūrą: „Rytdienos literatūra – nežinomų galimybių projektas, kurį šiandien galima braižyti šimtais variantų, bet tas projektas bus realizuotas ant dabarties pagrindo. Tad pirmiausia reikia rūpintis, kad pamatai būtų sukrauti iš neskeldėjančių akmenų, galinčių atlaikyti griaužiantį „laiko dantį.“ Vytautas Kubilius išlaikė laisvo žmogaus laisvoje tautoje ilgesį, daug prisidėjo prie nepriklausomybės siekimų ir jų įgyvendinimo.

                 Atgavus nepriklausomybę, parašė išsamią XX a. lietuvių literatūros istoriją. Literatūros ir jos kūrėjų priedermės valstybei, tautai ir pačiai literatūrai svarstomos knygoje „Literatūros istorijos lūžyje“ (1997). Parašė laiškų, novelių. Šimtuose literatūros kritikos, kultūrinės bei poetinės publicistikos straipsnių Vytautas Kubilius galėjo perteikti didžiulę intelektualinę patirtį, emocinę ir poleminę aistrą, begalinį rūpestį dėl tautinės kultūros, mūsų valstybės likimo. Jis pirmasis nubrėžė pagrindinį lietuvių literatūros lyrinio vyksmo kelią. Jis manė, jog „tikras menininkas visada yra šioks toks mistikas. Medyje, žolėje, duonos kepale jam vaidenasi kažkokia svarbi pasaulio sandaros paslaptis. Šiokiadieniniame daikte jis regi nenutrūkstančią būties tąsą“. Vytauto Kubiliaus veikalai išversti į daugelį kalbų.

                 Neatsiejamas Vytauto Kubiliaus indėlis ugdant literatūros tyrinėtojus: kaip instituto mokslininkas ir VDU profesorius jis buvo dešimčių disertacijų vadovas ir oponentas, gynimo komitetų narys.

                 Mūsų kraštietis domėjosi menu, nuo pat vaikystės mėgo skaityti. Turėjo ir daugiau pomėgių. Pasak sūnaus Andriaus, „nuoseklus tėvo darbas prie knygų, atkaklumas, mokėjimas nuteikti save, kryptingas triūsas „iki dugno“ išnagrinėjant pasirinktą objektą, pavyzdinis darbštumas ir darbingumas – pavyzdys, kuriam sunku prilygti.“ Kadangi pats Vytautas Kubilius buvo knygos kūrėjas, literatūros kritikas, todėl suprato ir knygos vertę: „Kasmet ant laiko juostos sudedame savo knygas, o ji slinkdama į rytdieną, nukrato daugumą, neatsižvelgdama į mūsų titulus ir pareigas. Mes stengiamės sukrauti aukštesnį knygų kalną, kad sunkiau būtų nupurtyti ir daugiau išliktų“.

                 „-Neatsimenu, kaip tėvelis mane auklėjo. Mane auklėjo sesuo, ji visada mane skriausdavo, ir aš turėdavau kovoti už savo erdvę, nes ji pusantrų metų vyresnė už mane. Na, o peržvelgus visą gyvenimą, be abejo, pirmas dalykas, ką prisimenu, tai yra tėvelio darbas. Visai šeimai tai būdavo auklėjimo priemonė: visas mūsų gyvenimas būdavo reguliuojamas pagal tėvelio darbą... Mums, vaikams, tai reikšdavo tik viena: absoliuti drausmė ir tyla“, – prisimena V.Kubiliaus sūnus.

                 Vytautas Kubilius buvo sarkastiškos, skausmingos ironijos genijus, turbūt ne iš prigimties, o iš karštokos savo patirties, iš nevilties, iš absurdo pojūčio. Neretai sovietmečiu jausdavosi pažemintas, suniekintas, priverstas nusilenkti... Regis, artimiausia jam buvo pamėgto B. Sruogos „Dievų miško“ egzistencinė autoironija, tai yra į konclagerį patekusio, bet laisvą dvasią išsaugojusio žmogaus saviraiškos būdas. Įgimtas Vytauto taktas, mokėjimas pagirti (su nujaučiamu kritikos geluoniu), įvairiausią informaciją spinduliuojantis intelektas, mokėjimas išklausyti pašnekovo nuomonę žavėjo kolegas ir studentus. Į kompanijos sielą, anot draugų, jis nepretendavo, nes toks charakteris, bet kartais nustebindavo atvirumu. Buvo realistas. Jis turėjo aštrų socialumo jausmą. Socialinis jautrumas jam reiškė įsipareigojimą gyvenimui ir žmonėms.

                 2012 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė Vytauto Kubiliaus premiją, kuri skelbiama kasmet lapkričio 23 d. už pastarųjų metų darbus literatūros kritikos ir mokslo lauke.

                          Parengė Salvinija Kalpokaitė

Publikuota: 2019 04 15