Kazimieras Markelis

Prikeltas iš užmaršties

Marijona Mieliauskienė

Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja

Tarmių metai tapo impulsu iškelti į dienos šviesą Rokiškio krašto muziejaus archyve saugomą tautosakos rinkinį, kurį užrašė Kazimieras Markelis Vaineikių kaime 1924-1947 m. Kaip tas rinkinys pateko į muziejų? Tai yra gana intriguojanti istorija, kuri prasidėjo Kaune. Apie 2002 m. iš remontuojamo buto Žaliakalnyje buvo vežami įvairūs nebereikalingi rakandai, buitinės ir statybinės atliekos. Tarp jų mėtėsi ir keli mašinraščio tomai. Juos pamatė vaikinas, vardu Viktoras, aktyvus žygeivių būrelio, vadovaujamo Vytenio Almonaičio, narys. Vaikinas suprato, kad šie mašinraščiai neturi atsidurti sąvartyne, ir juos perdavė savo žygių ir kelionių vadovui V. Almonaičiui, kurį labai sudomino šis radinys. Tai buvo K. Markelio rinkta ir užrašyta tautosaka jo gimtajame Vaineikių kaime prie Duokiškio. Tekstai užrašyti autentiška rytų aukštaičių uteniškių ( žadininkų ) patarme. Vytenis Almonaitis prisimena: „Sunkiai atsitraukdamas skaičiau jo surinktus tekstus pats, dalinausi jais su kitais. Nusikopijavęs dalį rinkinio, pasiėmiau jį į baidarių žygį Šventąja.  Jame dalyvavę vaikai net vartydavosi iš juoko, kai vakarais skaitydavau istorijas apie "paną" (poną ) ir jo nuotykius. 2011 m. vasarą  V. Almonaitis (VDU lektorius ) šį tautosakos rinkinį perdavė Rokiškio krašto muziejui.

2013 m. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, paskelbti tarmių metais. Muziejininkai nusprendė, kad būtinai reikia K. Markelio Vaineikių kaimo tautosakos rinkinį padaryti prieinamą visuomenei. Buvo parengtas projektas KRF ir gautas dalinis finansavimas edukacinio leidinio „Auksinia abalia ieškajimas" parengimui ir išleidimui.  Kai ėmėmės šio darbo, iškilo klausimas: o kas buvo Kazimieras  Markelis? Koks jo likimas? Teko nemažai padirbėti, kol susidėliojo bent kiek aiškesnis šio tautosakos rinkėjo gyvenimo vaizdas. Muziejininkams padėjo K. Markelio pusbrolis Balys Markelis ( g. 1920 ), giminaičiai Gražina ir Vitalijus Petuškinai bei buvusi Duokiškio mokyklos mokytoja Irena Janukėnienė. Visi jie suteikė daug naudingos informacijos, pasidalino prisiminimais, o G. ir V. Petuškinai padovanojo muziejui K. Markelio laiškus, rašytus iš Magadano, ir nuotraukas. K. Markelis gimė 1907 m. Vaineikių kaime. Jo tėvas Antanas Markelis dalyvavo rusų- japonų kare. Iš Vaineikių kaimo du vyrai buvo pašaukti į šį karą. Kazio motina- Pranckūnaitė. Jos vardas neišliko Balio Markelio atmintyje, nes tuomet kaime ištekėjusias moteris buvo įparasta vadinti vyro vardu- ji tapo Antaniene. Antanas Markelis vertėsi siuvėjo amatu, žemės turėjo nedaug. Šeimoje augo trys vaikai: Pranas, Antosė ir jauniausias Kazys. Pradžios mokyklą jis baigė Duokiškyje, o toliau mokėsi Rokiškio gimnazijoje. B. Markelis prisimena tokį epizodą: šeima vertėsi sunkiai, neišgalėjo mokėti už Kazio mokslą gimnazijoje. Vaikinas nuvažiavo į Kauną pas prezidentą A. Smetoną su prašymu atleisti nuo mokesčio už  mokslą. Jo prašymas buvo patenkintas. Tėvams beliko mokėti už butą Rokiškyje ir aprūpinti jaunėlį sūnų maistu, kurį į miestą nunešdavo jo sesuo Antanina. Mokydamasis gimnazijoje jis bendradarbiavo leidžiant Rokiškio skautų tunto laikraštėlį „Žvalgų takelis".¹

Rokiškio gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoju dirbo Stasys Naginskas. Jis skatino mokinius domėtis gimto krašto istorija, kalba. Sudarytame tautosakos rinkinyje  K. Markelis rašo, kada jis ėmėsi šio darbo, kas jį paskatino: „Su lietuvių liaudies žodine kūryba susipažinau praeidamas lietuvių literatūros kursą gimnazijoje. Tada ir kilo noras užrašyti tai, kas pasakojama mano tėvų ir kaimynų. Intensyviau tautosaką užrašinėti pradėjau 1924 m. paskatintas lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo S. Naginsko. 1924 - 1927  m. tautosaką užrašinėjau parvykdamas į  Vaineikius žiemos ir vasaros atostogų.  1930-1931 m. pragyvenau kaime ilgesnį laiką. Tuo metu darbą tęsiau. 1942 -1947 m. pragyvenau savame kaime be pertraukos. Tuo laiku taip pat tautosaką užrašinėjau. Vaineikių kaimo gyventojai laisvesniu laiku mėgo užeidinėti vieni pas kitus - pabuvoti, pasišnekėti, parūkyti. Mūsų gryčia stūksojo pačiame kaimo viduryje, galbūt dėl to žiemos prievakariais daug kaimynų susimesdavo kaip tik pas mus. (...) Susirinkusieji pakalbėdavo apie orą, pagraudendami šalčiu, žvarba, paspėliodami, ar greitai  oras keisis ir kodėl keisis. Pamažu kalba krypdavo į einamuosius reikalus, į gyvenimą, į nesenus atsitikimus. Besikalbant savaime būdavo prisimenama, kas buvo seniau, kas kada įvyko, kas kam kada  nutiko ir kuo viskas baigėsi. Gana daug būdavo kalbama apie vaiduoklius, apie užkeiktus lobius, apie velnius, laumes, pakaruoklius, apie nepaprastesnius kasdienio gyvenimo įvykius. Norėdamas, kad mano tautosakos rinkinys būtų gausesnis, daugeliu atvejų užeidinėjau pas senesniuosius kaimo gyventojus į namus, pasiteiraudamas, ar kartais jie ko nežino apie Uosintą, Bedugnį, Dubę, Patiekakalnį ir kitas kaimo vietoves, ar neteko kada susidurti su vaiduokliais, ar nematė degančių pinigų, ar ko gera negirdėjo, ir t.t. Vaineikių kaime gimiau ir užaugau. Visi kaimo gyventojai gerai pažino mane ir aš- juos. Galbūt dėl to visuomet jie papasakodavo šį tą, kas būdavo verta užrašyti." ²

B. Markelio teigimu, baigęs Rokiškio gimnaziją, jo pusbrolis ėmė dirbti Kaune savaitraščio „Mūsų rytojus" bendradarbiu. Gyvendamas Kaune vedė Veroniką Kamarauskaitę, 1931 m. gimė dukra Ledrūna.

B. Markelis pasakojo, kad karo metais Kazys dirbo Vilniuje, studijų biure, kuris leido dokumentų rinkinį „ Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai" apie pirmąją TSRS okupaciją bei jos terorą. (Pats K. Markelis šį faktą nuo sovietinės valdžios pokario metais bandė nuslėpti) Artėjant frontui 1944 m. vasarą  Kazys grįžo į kaimą, kur  buvo apsistoję vokiečių kareiviai. Kazys su jais kalbėjosi vokiškai. Jis su kaimo vyrais rengė slėptuvę, panaudodami pirties statybai paruoštus rąstus. B. Markelis prisiminė įdomią detalę: Kazio žmona, gerai mokėjusi rusų kalbą, papriekaištavo raudonosios armijos kariams, kasusiems apkasus gėlių darželyje, dėl suniokotų gėlių. Kariniai veiksmai didelių nuostolių Vaineikių kaimui neatnešė, sudegė viena troba ir ūkiniai pastatai.  K. Markelis mini, kad 1944-1947 m. gyvendamas kaime užrašinėjo tautosaką.

Laikotarpis po karo buvo labai sunkus ir visai Lietuvai, ir kiekvienam žmogui. Sunkumai neaplenkė ir tautosakos rinkėjo:1944 m. kaimiečiams uždėta prievolė. 1949 m. Vaineikių kaime vyko pirmasis susirinkimas dėl kolūkio steigimo. Kas tik galėjo išsisukti, tas nedalyvavo ir per šį susirinkimą jo įsteigti nepavyko. Po savaitės vėl sušauktas susirinkimas. Kolūkis įkurtas, pirmininku tapo Petras Juodka, o Kazimieras Markelis - apskaitininku. Greitai kolūkis buvo sustambintas, Kazimierui teko buhalterio darbas. Pusbrolis Balys mano, kad Kazys ir toliau rašė apie bolševizmo nusikaltimus. Balys prisimena, kad vieną vakarą Kazys jam ištarė tokius žodžius, daugiau nieko neaiškindamas: „Baliuk, manęs nebėra." Tai turbūt  reiškė, kad jis yra susektas. Vieną dieną darbo reikalais išvyko į Rokiškį ir į kaimą nebegrįžo - atsidūrė Lukiškėse. Žmonai buvo leista vieną kartą pasimatyti su vyru.

1951 m. liepos mėn. įvyko teismas, K. Markelis buvo nuteistas 25 m. kalėti, išvežtas į Magadaną, kur dirbo aukso kasyklose. Po Stalino mirties (1953 ) kaliniai ėmė rašyti prašymus sušvelninti arba panaikinti nuosprendžius. 1955 m. K. Markelis rašo, kad prašymą persvarstyti bylą parašė ir jis, nes pasikeitė požiūris į kalinius. „Iš viso dabar čia sąlygos kitokios, negu buvo anksčiau, dabar į mus žiūri kur kas kitaip - jau laiko žmonėmis (...), tačiau man vis tiek sunku. Sunki pati aplinkuma. Ir nors čia dabar gyventi įmanoma, bet niekam nelinkiu patekti į čia. Laisvė yra didelis dalykas."³

1955 m. pabaigoje jis rašo, kad „numetė 15 metų bausmės". Sunkus darbas, atšiaurus klimatas palaužė jo sveikatą. 1956 02 26 laiške jis skundžiasi: „Apsilpo sveikata. Skaito mane fiziniam darbui nebetinkamu, kalbant kolūkiškai, mane išbrokavo, jei būčiau arklys, nuimtų skūrą, o groblus išmestų į tarpukalnę, bet kadangi nesu arklys, tai gal paleis į namus. Žmones, pripažintus darbui nebetinkamais, po truputį laidžioja, taigi gal ateis mano eilė. O būtų dar gerai grįžti į savo kraštą. Būtų gerai savame krašte nors numirti, o čia ir mirti baisu..."⁴

Skaitant jo laiškus giminėms, matyti, kad Kazimierui labai rūpėjo kaimo ir rajono gyvenimas. Džiaugdavosi gavęs laikraščių, ieškojo juose žinių apie Duokiškį, klausinėjo,  kaip sekasi darbai, kur mokosi Vaineikių kaimo jaunimas. 1956 m. (greičiausiai jau antroje pusėje ) Kazimieras grįžo į Lietuvą ir atrodė labai suvargęs. Kauno stotyje jį pasitiko pusbrolis  Pranas.  Iš senų laikų K Markelis turėjo pažįstamų draugų, kurie jam padėjo susirasti darbą. K. Markelis ėmė dirbti knygyne sandėlininku. B. Markelio manymu, Kazį buvo norima pašalinti iš to darbo. Sandėlyje, atlikus patikrinimą, rastas nedidelis trūkumas, dėl kurio  nebuvo įmanoma perduoti bylos į teismą. Kazimierą pervedė į darbininko pareigas. Aišku, tai buvo žymiai sunkesnis darbas, o sveikata silpna. Jau 1957 m. vasario mėn. K. Markelis perdavė savo triūso vaisių - Vaineikių tautosakos rinkinį - Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ( rinkinio nr. LTR 2989 ). 1965 m. K. Markelis mirė, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

O dabar grįžkime prie K. Markelio tautosakos rinkinio. Jį sudaro 586  mašinraščio puslapiai, spausdinti vienoje pusėje. Pirmiausia K. Markelis aprašo Vaineikių kaimą XX a. pradžioje: jo geografinę padėtį, kaip atrodo trobos: „Trobesiai (...) visi mediniai, senai statyti. Daugumas gyvenamų trobesių su baltomis langinėmis, aslos tebėra molinės, plūktinės ir pora gryčių tebėra dar su dūmais, bet dažnai kur viršum langų ir viršum kraigų galima užtikti išdrožtus iš lentų pagražinimus. Taip pat gausu ir klėčių su išgražintais prieklėčiais. Gėlių darželis- beveik prie kiekvieną namų".⁵ Labai jautriai jis aprašo kaimo apylinkes, gamtą, šilelius, ežerėlius, duburius, kalvas, pievas, dirvas, akmenis, kurie visi turi savo vardus. Kaime yra 30 kiemų. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas žemės ūkis: „Žemę tebedirba taip, kaip dirbo tėvai. Beveik visi tebearia mediniais arklais ir tebeakėja medinėmis akėčiomis. Visi Vaineikių žmonės dirba daug, net labai daug. Tačiau medžiaginė būklė nėra labai gera." ⁶

K. Markelis tautosaką užrašė iš 26 kaimo gyventojų: 11 iš jų buvo beraščiai, 6 raštingi, o likusieji mokėjo tik skaityti. Vyriausias iš jų dar prisiminė baudžiavą.

Tautosakos rinkinyje - dainos (134 vnt.), šundainės (30), gyvenimiški pasakojimai (21), padavimai apie Vaineikių kaimo ežerus, kalnelius ir kt. (31), pasakos (35), pasakojimai apie vaiduoklius, velnius, laumes, raganas, aitvarus ir kt. (405), vaikų prasimanymai (48), patarlės, priežodžiai, palyginimai, mįslės (607), gamtos stebėjimai, oro spėjimai (46).

Visa medžiaga užrašyta taip,  kaip kalbėjo Vaineikių kaimo žmonės, t.y. rytų aukštaičių uteniškių  ( žadininkų )patarme.

K. Markelis savo triūsą apibūdino taip: „Esu patenkintas tuo, ką padariau. Padariau gi, ką įstengiau. Visas šis tautosakos pluoštas - tik iš vieno Vaineikių kaimo... Esu tikras, kad daug tautosakinės medžiagos neįstengiau išgauti... Manau, jei būtų surinkta iš kiekvieno kaimo nors po tokį mūsų liaudies žodinės kūrybos pluoštelį, užrašytosios mūsų tautosakos fondai būtų dar gausesni kaip dabar."⁷

¹ Rokiškio „Prutenio" ir „Živilės" draugovių laikraštis,  www.libis.lt

² Citata iš Vaineikių k. tautosakos rinkinio, esančio Rokiškio krašto muziejuje, RKM  byla nr. 61 (7)

³ K. Markelio laiškas, rašytas iš Magadano, 1955 04 19, RKM 53427

⁴ K. Markelio laiškas, rašytas iš Magadano, 1956 02 26, RKM 53431

⁵ Citata iš Vaineikių k. tautosakos rinkinio, esančio Rokiškio krašto muziejuje, byla nr. 61 (7)

⁶ Citata iš Vaineikių k. tautosakos rinkinio,  esančio RKM, byla nr. 61 (7)

⁷ Citata  iš Vaineikių k. tautosakos rinkinio, esančio RKM , byla nr. 61 (7 )

Publikuota: 2015 11 11