Kriaunų bažnyčios lobyną atvėrus

Danguolė Žukauskienė

Kriaunų istorijos muziejaus vedėja

2014  m. spalio 18 d. Kriaunų istorijos muziejuje buvo atidaryta paroda „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginiai drabužiai (XVIII a. vidurys - XX a. pabaiga).Ši paroda buvo skirta Kriaunų bažnyčios pastatymo 185 metų jubiliejui (statyta 1818 - 1829 metais). 1859 metais liepos 1 dieną vyskupas Motiejus Valančius pašventino bažnyčią Dievo Apvaizdos titulu. Bažnyčioje buvo saugomas daugiau kaip dviejų šimtų metų senumo unikalus  liturginės tekstilės rinkinys.

Kriaunų parapijos klebonas Laimonas Nedveckas sutiko, kad  liturginiai drabužiai būtų eksponuojami Kriaunų istorijos muziejuje. Dalis liturginių drabužių buvo susidėvėję, paveikti laiko, drėgmės, todėl į muziejaus ekspozicijas pateko tik geriausiai išsilaikę. Eksponuojami arnotai, kapos, albos, kamžos ir daugiau kaip dvi dešimtys liturginių reikmenų: stulų, veliumų, manipulių, biretų, bursų.

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys iš Lietuvos provincijų bažnyčių yra vienas vertingiausių. Šį rinkinį aprašė Vilniaus dailės  akademijos mokslininkė Svetlana Poligienė straipsnyje  „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys".Straipsnis publikuotas knygoje „Obeliai. Kriaunos". Šis liturginės tekstilės rinkinys, ko gero, išliko todėl, kad Kriaunų bažnyčią aplenkė gaisrai ir karų negandos. Dalis liturginių drabužių neišliko dėl laiko poveikio, kiti buvo persiuvami: panaudojami naujiems drabužiams patvarūs pinikai ir sąsagos.

Šiandien mus pasiekė tik nedidelė Kriaunų bažnyčios liturginės tekstilės dalis. Keletas liturginių drabužių yra labai vertingi ir įtraukti į Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo sąrašą. Kriaunų bažnyčios inventoriaus knygose buvo labai kruopščiai surašomi bažnyčios įsigyti ir geradarių dovanoti liturginiai drabužiai ir reikmenys.

Patys ankstyviausi ekspozicijoje - Šv. Mišių Taurės veliumas (1738 m.) ir bursa (1750 m.), bei du XVIII a. vidurio arnotai. Šie unikalūs liturginės tekstilės pavyzdžiai išlikę iš senosios medinės Kriaunų bažnyčios, statytos 1684 - 1688 metais. 1694 metais bažnyčią vyskupas Mykolas Paplauskis pašventino Šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo titulu.

Veliumas pasiūtas iš balto šilko ir papuoštas išraiškingu siuvinėjimu. Siuvinėta spalvotais šilkiniais bei auksuotais šilko siūlais. Sukurtas puošnus reljefinis dekoras, pasižymintis spalvų deriniais ir dygsnių įvairove.

Balto atlaso bursos (specialus įdėklas Šv. Sakramentui) beveik visą plokštumą užpildo spindulių pluošto kryželis. Centre išsiuvinėta abreviatūra „IHS" su kryželiu ir trimis vinimis. Kryžiaus šakose juodais šilkiniais siūlais išsiuvinėtas lotyniško įrašo fragmentas. Bursos pakraščiuose spalvotu šilku išsiuvinėtos rožių šakelės.

Labai prabangus XVIII a. vidurio raudonas arnotas. Šonams panaudotas raudonas damastas (šilkinis audinys su įaustais raštais), o nugaros kolonai panaudotas - dramblio kaulo spalvos brokatas (sunkus žakardinis šilkinis audinys iš metalinių ar metalizuotų siūlų). Kolonos gėlių kompozicijos siuvinėtos auksuotais ir sidabruotais siūlais, apkraštuotas auksuotais siūlais austu piniku (pinikas - austos juostelės drabužio pakraščiams sutvirtinti ar papuošti). Manoma, kad šie audiniai buvo austi Prancūzijos manufaktūrose.

Arnoto šonų raudonas damastas ir šiandien išliko neišblukęs. Dažyta buvo karmazinu - sodria išsirpusių aviečių uogų spalva. Dažai buvo gaminami iš džiovintų ir  rusvai raudonų skydamarinių vabzdžių.

Dar vienas vyšninės spalvos XVIII a. atlaso (šilkas lygiu blizgiu paviršiumi) arnotas beveik išblukęs. Kažkas jį bandė plauti - matosi vandens nutekėjimo pėdsakai. Kolonoms panaudotas XVIII a. vid. prancūziškas šilkinis brokatas su įaustais irisų žiedais ir smulkiomis šakelėmis. Drabužio nugaros kolona ir apykaklės dalis papuošta puošniu ažūriniu karūnėlių vainiku.

Ypač paminėjimo vertos dvi dalmatikos (liturginis drabužis su rankovėmis). Dalmatikų užsakytojas ir aukotojas - grafas Jonas Liudvikas Pliateris, kuriam priklausė netoli Kriaunų esantis Dusetų dvaras. Dalmatikos buvo užsakytos Antalieptės bažnyčiai. Po 1830 - 1831 m. sukilimo, Antalieptės bažnyčia caro valdžios nurodymu buvo uždaryta. Bažnyčios uždarymo priežastis ne tik rusinimo politika, bet ir bažnyčios fundatorių Pliaterių dalyvavimas sukilime.(ypač Emilijos Pliaterytės). Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1837 m. šios dalmatikos Vilniaus vyskupo sufragano (aukštesnio vyskupo padėjėjas) Andriaus Benedikto Klongevičiaus paliepimu  buvo perduotos iš uždarytos Antalieptės bažnyčios į Kriaunas.

Dalmatikų šonai sukirpti iš puošnaus baroko stiliaus šilkinio brokato. Audinio dekoras būdingas XVIII a. I pusės Liono (Prancūzija) tekstilei. Patys prancūzai jį priskiria Revelio laikotarpiui (1730 - 1740 ). Prancūzų dailininkas Jean Revel (1684 - 1751) bendradarbiavo su garsiausiomis Liono manufaktūromis. Ryškiai geltoname šilkinio brokato fone įkomponuotos šilku ir auksuotais siūlais išaustos įvairių gėlių ir augalinių motyvų kompozicijos. Kolonoms panaudotas žydros spalvos šilkinis ripsas. (ripsas - šilkiniai audiniai su ryškiomis išilginėmis ir skersinėmis linijomis, ranteliais). Kolonų apačioje išsiuvinėtas sidabruotais siūlais Pliaterių giminės herbas ir 1750 m data. Virš herbo kolona išsiuvinėta gėlėmis ir augalų kompozicijomis.

Iki XIX a. Europoje vyravo manufaktūrinė gamyba ir tekstilėje buvo naudojama daug rankų darbo, todėl audiniai ir drabužiai buvo labai brangūs. Nuo XIX a. liturginių drabužių kainos sumažėjo, nes atsiranda masinė, fabrikinė gamyba.

Akmeninė bažnyčia Kriaunose pradėta statyti 1818 m. Mykolo Juozapo Riomerio (1778-1853) žemėje. (garsaus prof. teisininko Mykolo Riomerio prosenelio). Dar 1816 m. buvo pradėtos kurti gamybinės dirbtuvės, kurios turėjo paruošti bažnyčios statybai akmenis, kalkes, plytas, medieną. Prie gamybinės veiklos daug prisidėjo Mykolas Juozapas Riomeris; rūpinosi medžiagomis, siuntė darbininkus (vasaros metu darbuodavosi iki 20 žmonių iš Riomerių dvaro). Mykolui Juozapui Riomeriui tuo metu priklausė Kriaunų, Bagdoniškio ir Antanašės dvarai. Šis dvarininkas dosniai prisidėjo prie naujosios Kriaunų bažnyčios statybos. Kiekvienas pasiturintis žmogus laikė savo garbės reikalu aukoti bažnyčiai, dvasininkus apdovanoti liturginiais drabužiais. Labai subtilius liturginius drabužius - dalmatikų porą ir raudoną kapą 1860 m. Kriaunų bažnyčiai dovanojo Kriaunų dvaro savininko Edvardo Jono Riomerio (1806-1878) žmona Sofija Riomerienė (Bialozorovaitė). Apie tai liudija ant drabužių, pamušalo apačioje lenkų kalba rankraštiniu šriftu užrašas: „Ofiara Zofii z Biallozorow /Römerowej roku 1860" („Sofijos Bialozorovaitės - Riomerienės auka 1860 m.")

Dovanota dalmatikų pora pasiūta iš šviesaus šilkinio audinio. Kolona dramblio kaulo spalvos damastas su įaustomis gėlių kompozicijomis, šonų audinys - rečiau pasitaikantis rausvas šilkinis ripsas, puoštas vertikaliomis juostelėmis. Prie subtilaus drabužio šiek tiek netinka gruboki rusiški pinikai. Tais pačiais metais  Sofija  Riomerienė bažnyčiai dovanojo tamsiai raudoną vienspalvio plonyčio ripso kapą. Kapos skydas apkraštuotas šilkiniais baltais kutais, viršutinėje dalyje prisiūti trys balto šilko kaspinai. Kapa susegama žalvarine sidabruota dvigubos širdelės formos sąsaga.

Baltos spalvos medvilninio žakardo arnotą 1877 m . bažnyčiai dovanojo Pakriaunio dvaro savininkas Antanas Veisenhofas.

Drabužius bažnyčiai dovanojo ne tik turtingieji, bet ir paprasti kaimo gyventojai. Lenkiškas užrašas ant skoningo violetinio medvilninio arnoto pamušalo byloja, kad tai 1880 m. Baršėnų kaimo sudėtinė auka ir tuo rūpinosi Kralikienė Juozapota. Užrašyta netgi kaina -„34r.56kop."

Tuo metu dovanoti  drabužiai  bažnyčiai vadinosi - „apiera".

Dar vienas XIX a. 4 dešimtmečio baltos spalvos medvilninio žakardo arnotas buvo pasiūtas Varšuvoje veikusioje dirbtuvėje „T.Sirakacz i syn", vertinamas ne tik dėl ypatingos meninės vertės, bet įdomus ir istoriniu požiūriu _ mat šios dirbtuvės liturginiai drabužiai iki tol Lietuvoje nebuvo žinomi.

Gana įdomi XX a. pradžios stula, siuvinėta raudonais vilnoniais siūlais ant kanvos (medvilninio ar  lininio audinio tinklelio). Stulos juosta puošta išilgai vingiuojančiais stilizuotais žiedais ir lapais. Išplatėjusiuose galuose įkomponuotas Dievo Avinėlis su vėliavėle, kurį puslankiu juosia žalios spalvos gebenių lapai. Stula atnaujinta (pakeistas pamušalas, prisiūti kutai), ko gero, XX a. paskutiniame dešimtmetyje.

XX a. I pusėje sumažėja liturginių drabužių puošyba, tam turėjo įtakos karai, sekuliarizacija. Pastebima tendencija atnaujinti arba naujiems drabužiams panaudoti susidėvėjusių drabužių dar tinkamas detales, medžiagas. Tą liudija eksponuojamas XX a. vidurio juodo  atlaso arnotas. Drabužio nugaros ir pečių srityje panaudoti XIX a. pab. pinikai austi Rusijoje, o priekinė arnoto pusė apkraštuota pinikais, kurie XIX a. pab. buvo pagaminti Varšuvos dirbtuvėse. Kad tarpukario laikotarpiu buvo sunkmetis galima spręsti iš dviejų stulų, kurias parapijos moterys ant drobelės siuvinėjo spalvotais medvilniniais siūlais. Išilgai stulos einančios nesudėtingos gėlių kompozicijos išsiuvinėtos „virvele".

Liturginiai drabužiai dėl jų funkcinio bei prasminio išskirtinumo yra ne dėvimi, ne nešiojami, o - vilkimi. Šie drabužiai nuo seno yra įteisinti, tarsi pakylėti virš kasdienybės. Be to, visi liturginiai apdarai yra laiminami ir dvasininkas jais vilkdamasis privalo prisiminti kiekvieno drabužio simbolizmą ir prasmę išreiškiamą atitinkama malda. Kunigų vilkimi drabužiai ir liturginiai reikmenys vadinami iš lotynų kalbos kilusiais pavadinimais, todėl nenuostabu, kad ne visi tikintieji įsidėmi jų pavadinimus, išmano paskirtį, simboliką, žino drabužių atsiradimo istoriją.

Todėl Kriaunų istorijos muziejuje yra paruošta edukacinė programa mokiniams ir suaugusiems - „Kriaunų bažnyčios lobyną atvėrus".

Šios programos tikslas šviečiamasis: suteikti žinių apie liturginius drabužius.

Šiandien mus pasiekusi nedidelė dalis kadaise buvusio garsaus Kriaunų bažnyčios liturginės tekstilės rinkinio  turi istorinę, kultūrinę, pažintinę reikšmę. Didžiausios pagarbos verti tie žmonės, kurie iki mūsų dienų išsaugojo tokį unikalų dvasinį lobyną.

Literatūra:

1. Lietuvos valsčiai. Obeliai. Kriaunos. V., 2009. (Svetlana Poligienė „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios liturginės tekstilės rinkinys).

2. Lietuvos valsčiai. Obeliai. Kriaunos. V., 2009. (Povilas Spurgevičius „Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia").

3. Lietuvos valsčiai. Obeliai. Kriaunos. V., 1998. (Kazys Misius „Obelių apylinkių švietimo ir kultūrinio gyvenimo bruožai (iki 1915 m.)).

4. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva" I t., V., 1989. ( psl.582, psl. 601 - 602).

5. Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva" II t., V., 1991. (psl. 152).

6. Lietuvos Sakralinė dailė. III t.,: bažnytinė tekstilė. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2004.

7. http://apzvalga.eu  /liturginiai drabužiai - istorija, funkcijos, simbolika. html autorė Rasa Baškienė/.

Publikuota: 2015 11 22