Mūsų šaknys – Sėlos  žemėje

Salvinija Kalpokaitė

Sunku būtų rasti žmogų, kuris nesidomėtų savo šeimos,  gimtinės, Tėvynės istorija, jos šaknimis. Domėjimąsi pažadino Sąjūdis,  ypač suaktyvėjo Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Iš įvairių šaltinių bandėme sužinoti apie mūsų krašto istoriją – Sėlius.

Sėlos žemė susiformavo greičiausiai X–XI a. Maždaug du trečdaliai šios žemės (sėlių apgyvento ploto) teko dabartinės Latvijos, o likęs trečdalis – dabartinės Lietuvos teritorijai.

Pasak istoriko E. Gudavičiaus, iki Mindaugo reikia kalbėti apie lietuvių gentis, o nuo Mindaugo apie lietuvių tautą.

Prof. Edvardas Gudavičius 1989 m. rašė: „Mūsų eros IX – XIII a., kai šaltiniai dažniausiai pradėjo minėti baltus, Pabaltijyje gyveno šios baltų gentys: į rytus nuo Vyslos prūsai, abipus Nemuno žemupio skalviai, tarp skalvių ir prūsų nadruviai. Šių dienų vakarų Latvijoje ir šiaurės vakarų Žemaitijoje  kuršiai, vidurio Latvijoje žemgaliai, rytų Latvijoje – latgaliai arba latviai, į pietus nuo jų apimdami ir šių dienų Rokiškio bei Kupiškio rajonus – sėliai, Lietuvos užnemunėje ir Suvalkų bei Seinų krašto sūduviai arba jotvingiai. Lietuviai tuomet (IX – XIII a.) buvo pati didžiausia baltų genčių sąjunga“. (Gudavičius E. Mūsų šaknys: istorijos puslapiai // Valstiečių laikraštis“, 1989, rugpjūčio 1 d.)

Sėliai – rytų baltų tauta, XIII a. gyvenusi Latvijoje, kairiuoju padauguviu tarp Rygos ir Daugpilio, ir pietuose gilokai siekusi Rytų Lietuvą. Istoriniuose šaltiniuose Sėlių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Livonijos Henriko  kronikoje. Po sėkmingų kautynių su iš žygio Livonijon grįžtančiais lietuviais prie Aizkrauklės. Vyskupas Albertas, talkinamas iš Vokietijos atvykusių kryžiuočių ir kalavijuočių 1208 m. surengė žygį prieš sėlius ir paėmė jų svarbiausią pilį, kronikos vadinamą lotyniškai castrum Selonum (latviškai Salpils) – miestelis kairiajame Dauguvos krante, netoli Jekabpilio. Sėliai gyveno Sėlijoje, šių dienų Latvijos, tai yra į pietus nuo Dauguvos upės šalies pietryčiuose ir Rokiškio, Kupiškio savivaldybėse, Biržų savivaldybės rytinėje dalyje, Zarasų savivaldybės šiaurinėje dalyje. Kiti šaltiniai byloja, jog Sėlos žemė apėmė platesnę teritoriją – dalį Utenos, Pasvalio, Panevėžio savivaldybių.

Sėlių kalba – baltų grupės kalba. Mirusi. K. Būga manė, jog sėlių kalba buvusi artima kuršių kalbai.

1992 m. kilo įvairių idėjų. Pradėjo steigtis visuomeninės organizacijos, klubai. Grupė Rokiškio bei Zarasų krašto inteligentų nutarė įkurti Sėlos kultūros bendriją. 1992 m. birželio 6 d. Rokiškio centrinėje bibliotekoje vyko Rokiškio Sėlos kultūros bendrijos steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 13 narių. Sėlos kultūros bendrijos įkūrimo iniciatorius buvo Rokiškio kolegijos dėstytojas, folkloro ansamblio vadovas Algirdas Svidinskas. Susirinkimo metu buvo nutarta parengti bendrijos Įstatus, kurie buvo priimti ir patvirtinti 1992 m. liepos 8 d. Bendrijos pirmininku išrinktas Algirdas Svidinskas. Į bendriją buvo pakviesti ir Zarasų rajono šviesuoliai. Įdomu tai, kad jau tada buvo nutarta įsteigti kraštiečių klubą, suorganizuoti mokslinę konferenciją apie mūsų krašto istoriją, pasikviečiant kraštiečius istorikus ir t.t.

Sužinoję apie rokiškėnų įkurtą Sėlos kultūros bendriją, Kauno kultūrininkai taip pat neatsiliko. Mūsų kraštietis tautodailininkas Leonas Juozonis ėmėsi iniciatyvos. Laiške rašė: „Norėdami padėti Rokiškio Sėlių kultūros bendrijai, kauniečiai sėliai 1993 m. sausio 28 d. įsteigė Kaune Putvinskio g. 23 – Sėlių kultūros bendrijos filialą. Susirinko apie 60 sėlių ir jiems prijaučiančių. Nutarėme rinktis kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį 13 val. Išsirinkome Valdybą. Pirmininkausiu aš. (...) Apie sėlius medžiagos radome enciklopedijose ir kalbininko Kazimiero Būgos raštų 3 – me  tome. Įdedu kelis sėlių žemėlapiukus, be to jie buvo išspausdinti laikraštyje „XXI amžius, 1993, sausio 22).“

Rokiškio Sėlos kultūros bendrija gyvavo kelerius metus. Jos veikla nutrūko A. Svidinskui išvykus į Kauną.

Publikuota 2018 12 15