Kur slypi sėlio Viliaus Jasinevičiaus fotomagika?

Povilas Sigitas KRIVICKAS

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys

 

Malonu pritarti kolegai, darbščiam fotografui Viliui Jasinevičiui, kad rokiškėnai pelnytai save kildina iš sėlių. Juk sėliai - tai baltų tauta, ne tik gyvenusi Sėloje (šių dienų Latvijos Sėlijoje, tai yra, į pietus nuo Dauguvos upės), bet ir turinti palikuonių Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Zarasų savivaldybėse. Leidinio „Prie Nemunėlio" skaitytojai puikiai žino, kad senųjų sėlių kultūra labai panaši į senųjų latgalių. Sėlių moterys nešiojo apykakles, apyrankes, žiedus, sagių vainikus, įvairius pakabukus - arkliukus, kryželius, medalionus. Vyrų kapuose rastos karių apyrankės, sagės, su kuriom susegdavo švarkus ir apsiaustus. Sėlių vyrai nešiojo žiedus ir odinius diržus, kurie tarp fotografų madingi ir dabar, nes gerai tinka persimesti per petį krepšiams su nelengva aparatūra.

 

Sėliai kalbėjo savo kalba, kuri jau yra mirusi. Sėlių kalba priklauso Indoeuropiečių kalbų šeimai, Baltų kalbų grupei. Yra išlikusių sėlių kalbos pėdsakų atitinkamose lietuvių ir latvių tarmėse. Deja, sėliai nepaliko jokių rašto paminklų. Tačiau jų palikuonis rokiškėnas Vilius Jasinevičius, mokantis ne tik sklandžiai kalbėti, bet ir aiškiai rašyti, ateičiai pateikia didžiulį šviesos rašto - fotografinį - palikimą. Jo vien tik interneto laikmenose, tvarkingai suskirstytose į atskiras temas, galima pamatyti iki keturių tūkstančių kadrų. Vieni jų nuskenuoti iš senų negatyvų ar nuotraukų, kiti jau šiuolaikiniai, daryti skaitmenine technika. Geriausi iš jų 2013-ųjų vasarį eksponuoti Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerijoje" Viliaus Jasinevičiaus kūrybos jubiliejinėje retrospektyvinėje parodoje.

 

Tai, pasirodo, buvo pirmoji po Lietuvos fotomenininkų sąjungos stogu šio autoriaus parodyta ekspozicija. Net ir Kaune, kur praėjo didelė V. Jasinevičiaus kūrybinio gyvenimo dalis (apie penkiolika metų) jis nesurengė nė vienos savo personalinės parodos, nes daugiausia laiko ir jėgų skyrė kitų autorių kūrybos viešinimui. Jam Kaune teko surengti daugybę Lietuvos ir užsienio autorių parodų  dar neturint fotografijai specialiai skirtos galerijos. Ji atsirado prie Rotušės aikštės tik 1979 metais (apie tai smulkiau - tolimesniame tekste).

 

Kūrybinis debiutas - miške

 

Nuo 1964 metų iki šių dienų Vilius Jasinevičius savo darbus daugiausia rodė ir teberodo bendrose parodose kaip jų dalyvis. Nemažai jo fotografijų yra įvertintos premijomis ir diplomais. Pačią pirmąją asmeninę ekspoziciją jis surengė 1994-ųjų liepos penktąją miške ant Neries kranto ties Vilniumi. Tėvynės sąjungos vakaronėje, skirtoje valstybės dienai, buvo parodytos nuotraukos, darytos per tragiškuosius 1991 metų sausio įvykius. Tą pačią parodą po poros metų taip pat miške tarp medžių sukabintą ant virvelių V. Jasinevičius parodė giminėms. Mat Rokiškio rajono poilsiavietėje ties Vaidlonų kaimu, kur Viliaus tėvo gimtinė, kasmet paskutinį liepos savaitgalį susirenka giminės iš visos Lietuvos.

 

Apie tuos susitikimus knygoje „Žiobiškis" („Versmės" leidykla, 2000 m.) yra išspausdintas Prano Jasinevičiaus straipsnis "Vaidloniečių Jasinevičių susitikimai". Rašinys papuoštas Viliaus Jasinevičiaus fotografijomis (589-595 psl.). „Nors fotografuoju daugiau kaip pusę šimtmečio, bet pirmąją savo darbų personalinę parodą surengiau jau Nepriklausomoje Lietuvoje,"- sako brandaus amžiaus sulaukęs fotomenininkas.

 

Vėlesnėse V. Jasinevičiaus personalinėse ekspozicijose toliau dominavo patriotinė tematika - per Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, masinių mitingų ir kitų svarbių Atgimimo įvykių vaizdus. Jie rodyti Lietuvos sostinės ir Vilniaus krašto mokyklose, bibliotekose, per viešus renginius.

 

Svarbiausia - veidai

 

Fotografija Viliui Jasinevičiui, galima sakyti, yra pirmoji kūrybinė meilė. Tačiau jai jis ne visada galėjo skirti pakankamai laiko ir jėgų. Juk po studijų reikėjo išlaikyti gausėjančią šeimą, o iš ne profesionalaus fotografo pajamų to nebuvo galima padaryti. Todėl Vilius dirbo įvairiose pareigose: inžinieriumi, administracinį ir kitokį darbą. Ir vis tiek jo likimas lemtingai susijęs su fotografija. Žvelgiant į Lietuvos fotografijos judėjimą, būtų sunku visa tai įsivaizduoti be V. Jasinevičiaus. Daug kur jis buvo pirmose gretose. Vienas ryškiausių jo kaip organizatoriaus, kūrėjo gyvenimo dešimtmetis susijęs su Kaunu ir Kauno fotografijos klubu, nuo kurio įsteigimo  ateinantį rudenį sukaks 50 metų.

 

Aktyvus fotografinis judėjimas Kaune vyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. V. Jasinevičius pasakoja, kad, dirbdamas "Pramprojekte", turėjo progos bendrauti su senosios kartos inteligentiškais fotomėgėjais, kurie dalyvavo ir patys tame institute rengė parodas.  Jam geriausiai išlikęs atmintyje Stasys Lukošius, kuris kruopščiai tvarkė reikalus ir dokumentaciją tuometinės fotosekcijos prie "Kauno tiesos" redakcijos. Berods, 1967 metais visą fotosekcijos archyvą su narių anketomis ir protokolais perdavė Viliui Jasinevičiui. Vėliau, po kokių penkiolikos metų, tuos dokumentus su didele dalimi Kauno fotoklubo archyvo V. Jasinevičius patikėjo saugoti Šiaulių „Aušros" muziejaus padaliniui - Antano Dilio pastangomis įsteigtam Fotografijos muziejui.

 

Metams bėgant, V. Jasinevičius vis daugiau jėgų skyrė organizaciniam darbui: buvo tarp Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrėjų, po to - pirmininko pavaduotojas, valdybos prezidiumo atsakingasis sekretorius, fotografijos fondo direktorius. Vis mažiau likdavo jėgų ir laiko paimti į rankas fotoaparatą...

 

Tik prasidėjus Lietuvos Atgimimo sąjūdžiui, V. Jasinevičius jau nebesiskyrė su fotoaparatu: fiksavo Lietuvos laisvėjimo epizodus, žmones, Atkuriamojo Seimo darbą lemtingiausiomis akimirkomis, laisvės gynėjus. Jis drauge su kauniečiu fotomenininku Romualdu Požerskiu buvo Seimo rūmuose ir tragiškąją 1991 m. sausio 13-osios naktį. V. Jasinevičius ne tik atspindėjo tų Lietuvai lemtingų dienų įvykius, bet ir užfiksavo jų dvasią. Fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis 1997 m., atidarius V. Jasinevičiaus ir R. Požerskio fotografijų parodą, rašė: „Svarbiausia - veidai. Kiek jų daug ir kokie išraiškingi, be kasdienių pozų ir kaukių". Taip tų dienų žmonių veidai išliks ateinančių kartų sielos atmintyje. O jeigu laikas tą didžiąją atmintį ims blukinti, tai V. Jasinevičiaus Lietuvos Atgimimo sąjūdžio laikų fotografijos tikrai padės ją  atgaivinti.

 

Gyvenimo puslapiai

 

Vilius Jasinevičius gimė 1933 m. vasario 26 d. Javolinėje, dabartiniame Rokiškio rajone. 1952-1955 m. studijavo Kauno politechnikos institute elektrotechniką. 1955-1970 m. buvo Kaune veikusių Pramonės statybos projektavimo, Žemės ūkio statybos projektavimo institutų, Energosetprojekto inžinierius. 1970-1972 m. jis - Liaudies buities muziejaus, 1972-1978 m. Paminklų konservavimo instituto Kauno skyriaus, 1997-2000 m. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fotografas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1970 m., Garbės nariu tapo 1993 m., meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m. Dar 1986 m. jis gavo nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo garbės vardą,1999 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.

 

Trylika metų (1964-1977) visuomeniniais pagrindais ir negaudamas atlyginimo vadovavo Kauno fotoklubui. 1979 m. Kauno senamiestyje atidaryta fotografijos galerija. Iniciatyva jai atsirasti priklauso  architektui Žibartui Simanavičiui ir Viliui  Jasinevičiui, kuris dar ir iki to kasmet Kaune visuomenei parodydavo po 10-15 įvairių fotoparodų. 1964-1969 m. Jam vadovaujant, Kauno fotoklubas išleido devynis iliustruotus parodų katalogus. Stambiausias iš jų buvo atspausdintas tik rusiškai, nes paroda rodyta  Maskvos Žurnalistų namuose ir vadinosi „9 fotografov Litvy". 1967 m. V. Jasinevičius išrinktas iki 1969 m. veikusios Lietuvos fotoklubų tarybos pirmininku. Kartu su kitais 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Buvo jos steigimo iniciatyvinės grupės narys, vėliau - organizacinio komiteto pirmininko pavaduotojas. Trejus metus ėjo 1971m. įkurto Fotografijos meno draugijos Kauno skyriaus pirmininko pareigas kartu vadovaudamas ir fotoklubui.

 

1972 m. rengtoje  parodoje  pirmą kartą buvo mėginta be valdžios žinios patyliukais (žinant tik trims klubo nariams) kartu su vietiniais autoriais eksponuoti ir išeivijos fotografų Kazio Daugėlos, Mikalojaus Ivanausko, Algimanto Kezio ir Vytauto Vosyliaus kūrinius. Bandymas susigrąžinti jų kūrybą į tėvynę napavyko - paroda buvo uždrausta, katalogo spausdinimas nutrauktas.

 

Dėl savo visuomeninės veiklos V. Jasinevičius turėjo ir daugiau nemalonumų. Buvo persekiojamas, šmeižiamas ir net pakeitė gyvenamąją vietą į Vilnių.  Aštuoniolika metų (1978 - 1996) dirbo Vilniuje Fotografijos meno draugijoje (vėliau pavadintoje Lietuvos fotomenininkų sąjunga).

 

Kūrybos kraitis

 

Viliaus Jasinevičiaus darbų kraitis tikrai įspūdingas. Pirmiausia minėtini jo sukurti fotografijų ciklai. Tai - „Žmonės Kauno gatvėse" (1963-1980); „Žinomi ir nepažįstami veidai" (nuo1970); „Uzbekijoje ir Tadžikijoje" (1972); „Atgimimas" (1987-1990); „1991 m. sausio įvykiai" (1991); „Popiežiaus vizitas Lietuvoje" (1993); „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos" (1997-2000); „Politikos ir kultūros įvykių momentai" (nuo1989); Kultūros ministerijos akcija „Lietuva - tai mes" (1999 -2001); "Pasidairymai" (nuo 2002); "Vilniaus gamtos lopinėlis" (nuo 1997); "Pro mano langus" (nuo 2007); "Europoje" (2010).

 

Pagrįstai didžiuojasi turėdami Viliaus Jasinevičiaus fotografijų savo kolekcijose: Liaudies buities muziejus Rumšiškėse; Paminklų konservavimo institutas Vilniuje, Kauno IX forto muziejus; Lietuvos fotomenininkų sąjunga; Lietuvos Respublikos Seimas; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka; FIAP kolekcija Lozanoje (Šveicarija); Šalčininkų kultūros centras; Sausio 13-tosios brolija; Rokiškio Juozo Tumo Vaižganto vidurinė mokykla; Filaretų pradinė mokykla Vilniuje.

 

Tikrai ilga lentyna knygų, kuriose galima pamatyti per beveik šešetą dešimtmečių darytas Viliaus Jasinevičiaus fotografijas. Tarp jų: "Lietuvos fotografija" (Vilnius, 1967, 1969, 1971); „Lietuvos laisvės sąjūdis" (Vilnius, 1988); „Lietuva laisva" (Vilnius, 2000); „Algirdas Brazauskas - Lietuvos Respublikos Prezidentas" (Vilnius, 2000); „Baltijos kelias", (Vilnius, 2000); „Atgimusi Lietuva" (Vilnius, 2001); Vytautas Landsbergis „Sausio 13-osios užrašai" (Vilnius, 2001); „Lietuvos moterys", (Vilnius, 2002); „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" (Vilnius, 1998, 1999, 2002, 2003); "Žiobiškis" iš serijos Lietuvos valsčiai (Vilnius, 2000); „Lithuania: A. Success Story" (Vilnius, 2006); „Sausis. Laisvės fotografija", (Vilnius, 2006); "Lietuvos Seimo istorija XX-XXI a. pradžia" (Vilnius, 2009); J.Girdvainis "Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose" (Vilnius, 2011) ir dar kelios dešimtys.

 

Kur jo fotomagikos paslaptis?

 

Nėra lengva rašyti apie kolegą, kuris pažįstamas daugelį metų, su kuriuo bendrauta ir sunkiais, ir šviesesniais laikais, turėta bendrų svarbių reikalų steigiant  kūrybinę fotomenininkų organizaciją ir tolimesnėje jos veikloje. Laimei - niekada neteko susipykti, nes Vilius Jasinevičius reto pakantumo ir kantrybės žmogus. Sakoma, kad chirurgai stengiasi neoperuoti artimų žmonių, nes tada negali nuo jų atsiriboti. O mums nuo Viliaus tikrai nereikia „atsiriboti", nes mus jungia vienas įdomiausių išradimų - fotografija. Už ją, pasak mūsų kino klasiko, operatoriaus Jono Griciaus, tik ratas yra daugiau pasitarnavęs žmonijai.

 

Dažnai klausiu savęs, kur slypi Viliaus Jasinevičiaus fotografijų magika? Pirmoji neabejotina jų savybė - siužetinis aiškumas. Atrodytų, autorius pateikia suprantamus vaizdus. Tačiau esama tam tikros paslapties, netgi kartais žodžiais nenusakomo nerimo. Neįmantri, sklandi kompozicija. Taip fotografuoti, kai vaizdą suvokti netrukdo formalios įmantrybės, gali tik gerai vaizdinę „fotografijos gramatiką" įvaldęs meistras. Nuo pat savo kūrybinės veiklos pradžios Vilius Jasinevičius subtiliai naudoja dar Leonardo da Vinčio mėgtą „auksinės įstrižainės"  ar „dieviškosios proporcijos" principą.

 

*    *    *

 

Sėdime ant patogios sofutės, vartome senus dokumentus, knygas, albumus. Gurkšnojant arbatą, kurią savaip moka užvirinti Vilius, lėtai vejame pokalbio giją. Kaip seni kolegos ir bičiuliai, bendraujame per vienaskaitą. Vilius prisimena tėvų šeimos istoriją:

 

- 1923-čiais metais tėvas, kaip Nepriklausomybės kovų dalyvis ir karo invalidas, gavo žemės. Netoli Rokiškio už septynių kilometrų Javulynės palivarkas buvo. Gavo tą sklypą apie dešimt hektarų, lankė Salų žemės ūkio mokyklą, dvejus metus mokėsi, kaip ūkininkaut. Ten žemėje dar nuo ledynmečio glūdėjo daug riedulių, tai paskui dar lankė sprogdintojų kursus. Man jau pačiam teko dalyvaut tose operacijose, kai buvo sprogdinami akmenys, kad susmulkintus būtų galima iš lauko išvežt.

 

- Tai ar iš to kilo tavo polinkis inžineriniams mokslams?

 

- Galbūt. Pameni, prieš kelias dienas tau telefonu sakiau, kad buvau radijo mėgėjas? Skambina čia man prieš kelias dienas nepažįstamas žmogus, kaip supratau, dabartinis radijo mėgėjas ir sako radęs kažkur medžiagos iš sovietmečio laikų, 55-tų ar 56-tų metų „Kauno tiesos" laikraštį, kuriame rašoma apie tų dienų radijo mėgėjiškus dalykus. Tai ten rašoma, kad aš laimėjau pirmąsias Lietuvoje ir Kaune vykusias ultratrumpųjų bangų varžybas. Jis labai nudžiugo, kad aš išsaugojau tą diplomą ir kitus dokumentus apie mano radijo mėgėjo veiklą, trukusią keletą metų.

 

- Kalbėjom apie radiotechniką, o kaip atėjai į fotografiją?  Kokį pirmą aparatą turėjai ir kaip tu jį įsigijai?

 

- Tiksliai neprisimenu, bet tai buvo iš kokio nors klasioko gautas ar nupirktas.

 

- Ar tai buvo 6x9 cm juostai, ar siauras?

 

- 6x9. Netarybinis. Kai stojamiesiems egzaminams reikėjo fotografijos, tai mes su bičiuliu prie mokyklos sienos sustojom ir nusifotografavom. Dar turėjom ir pasidaryt tą fotografiją, gal čia ir buvo ta pradžia - fotografija dokumentams. Kažkada žiemą namo parvažiuodamas ir pamatęs savo sodybą nufotografavau ir atspausta mėtėsi. Neseniai atradau. Nuotrauka visai nekaip atrodė, ten mažai kas ir matėsi, bet su kompiuteriu ją patvarkiau taip, kad į parodą Stanislovas Žvirgždas, mūsų Sąjungos sekretorius, pasiėmė.

 

- Tai po kiek metų ji pakliuvo į parodą?

 

- Ten buvo 58-tieji. Padarydavau ir daugiau namuose fotografijų, nors gimtinėje elektros niekada ir nebuvo. Vėliau turėjau „Liubitelį" (6x6), „Zenitą" - tiems laikams mėgėjų svajonę, dar vėliau „Maskvą" (6x9). 1991 metais Kanadoje gyvenantis giminaitis Vladas Butkys, po daugelio metų apsilankęs Lietuvoje, padovanojo man brangų „Nikon" aparatą. Su juo buvo tikrai malonu  fotografuoti.

 

Kokia fotografijos misija?

 

- Tu pirmųjų negatyvų turi ar ne?

 

- Ne. Kur ten. Nebeturiu kitų ir gerokai vėlesnių negatyvų. Kai persikrausčiau iš Kauno į Vilnių, tada praradau dalį negatyvų. Persikraustymas nebuvo ypatingai malonus, nes partinė organizacija  norėjo kaip nors išprašyt iš darbo, o aš dvejus metus spyriojausi.

 

- Kuo prasikaltai tai partorganizacijai?

 

- Niekuo, bet tapau jų negražių darbų liudininku, turinčiu juos kompromituojančius dokumentus. Aš ten dirbt nuėjau su ta sąlyga, kad butą gausiu. Išrinko profsąjungos pirmininku. Čia būtų ilga istorija, kaip po šešeto metų priartėjo mano eilė, kaip aš tapau „pavojingas" kitiems laukiantiems, kaip neteisingai mane apšmeižė spaudoje. Buto negavau ir išėjau iš tos tarnybos. Tada Fotografijos meno draugijos pirmininkas Antanas Sutkus pakvietė mane dirbti į Vilnių. Jis ir butą man išrūpino.

 

- Gerai, kas gerai baigiasi. Bet grįžkime prie kūrybinių dalykų. Kada pajutai, kad Tavo fotografijos gali pasakyti daugiau arba giliau, negu jose matome?

 

- Ar prisimeni 69-ais išėjo toks katalogas, kurį išleido Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija? Ir ten tu įspraudei vieną mano fotografiją. Galėjau pradėt galvot, kad čia jau kažin kas...

 

- Įstrižainė labai graži.

 

- Dėl to ją ir padariau. Ir turinys ne prasčiausias buvo. Tai galėjau pasipūst ir manyt: va, jau padariau kažką.

 

- Ne tavo būdui - pūstis.

 

- Nors didelių ambicijų neturėjau ir dabar neturiu. Jeigu kiti kažką įdomaus ar vertingesnio randa, tai džiaugiuosi.

 

- Kokią matai svarbiausią fotografijos misiją?

 

- Apie tai knygos prirašytos. Nuo dokumento prie sienos iki filosofinių samprotavimų. Dabar net iki visokių „nuobodulių", kurių aš  nevertinu ir tam nenoriu skirti brangaus laiko.

 

-Aiški takoskyra yra tokia: viena - kad fotografija kažką naujo parodo ar naujai sprenžia kad ir žinomas temas, o kita - kad per fotografiją, kaip priemonę, bandoma įgyvendinti kažkokius meninius ketinimus remiantis dažniausia žodiniais sudėtingais išvedžiojimais ir kūrinių aiškinimais.

 

-Taip, bet kūryboje bandymas siekti ko nors naujo visada turėtų būti skatintinas. Tik darbštūs  ir atkaklūs fotografai gali tikėtis, kad laikas parodys tikrą jų darbų vertę. Ne visi to sulaukia.

 

- Ar būta dalykų, kurių gailiesi nenufotografavęs?

 

- Žinoma. Tačiau 1940-1950 metų Rokiškio krašte matytų įvykių vaizdus čia prisiminti beprasmiška - ką tuomet matė mano vaikiškos akys - išsauota (fotografas būtų pasakęs užfiksuota) ne fotojuostelėje. O galėjo būti tikrai vertingų fotografijų. Tačiau čia jau būtų ne mano profesijos, bet rašančio žmogaus darbo sritis. Sovietmečiu įstaigose buvo renkami teismų liaudies tarėjai. Tuomet bylų nagrinėjime kartu su teisėju dalyvaudavo ir du tarėjai. Priimant sprendimus visų jų balsai buvo lygiaverčiai. 1961-1962 m. ir man teko dalyvauti įvairių bylų nagrinėjime. Kai kartą  neleidau į kalėjimą pasodint mano nuomone nekaltą žmogų, tai tuo karjera teimuose ir baigėsi. Daug visko prisižiūrėjau, bet teismo proceso ir dalyvių fotografuot negalėjau. Gaila, kad per tuos visuomeninius darbus ir kitus rūpesčius fotografuoti teko mažiau, negu norėjosi. Nors ir to, ką turiu nufotografavęs, nuodugniai peržiūrėti net iki šiol dar nesuspėjau.

 

Popiežius ir Atgimimas

 

- O kaip tau pavyko būti taip arti popiežiaus per jo vizitą prieš dvidešimt metų?

 

- Gana paprastai gavau akreditaciją, bet iš arti fotografuoti galėjo tik jį lydintys. Apsauga  kitų neprileisdavo. Teko naudoti teleobjektyvus ir dvi kameras. Nors į Kryžių kalną ties Šiaulias mūsų fotografų tada atvažiavo daug (Juozas Polis mane paėmė į savo automobilį), bet į Šiluvą leidimus avo ne visi. Tai mes, rizikuodami būti sustabdyti, į ten važiavome paskui Vilniaus kino studijos  sovietinį limuziną „Čaika". Ir sėkmingai nuvažiavom, nes neseniai iš milicininkų tapę policininkais, saugojusiais kiekvieną sankryžą,  dar  senu papratimu tam automobiliui  atidavinėjo pagarbą. Jie taip daryti buvo išdresiruoti sovietmečio viršininkų. Šiluvoj irgi niekas mūsų nestabdė, tai pasitaikė proga keletą kadrų padaryti ir iš arčiau.

 

- Garsus tavo kadras, kur popiežius Jonas Paulius II aerodrome bučiuoja Lietuvos žemę.

 

- Jis padarytas iš to paties fotografams skirto „gardo",  bet kažkodėl daugiau rodomas buvo  manasis.

 

- Bene įspūdingiausias tavo ciklas iš Atgimimo laikų.

 

- Psichologinis ir emocinis Atgimimo poveikis man buvo tikrai labai didžiulis ir jaudinantis. Dalyvavau daugelyje mitingų ir visuomet fotografavau.

 

- Aštuoniasdešimt aštuntųjų vasarą...

 

- Kai prasidėjo mitingai, studentai su Trispalvėm pirmą kartą ėjo Gedimino prospektu. Aš tuo metu neturėjau su savim fotoaparato, o jie nešė senąsias lietuviškas  vėliavas.Tai buvo dar nematytas vaizdas. Po to be fotoaparato nevaikščiojau. Mitingus įvairius fotografavau kiek tik kur ištrūkdamas, kiek laikas leido.

 

- Mitingus fotografavai dar ant juostelės?

 

- Taip. Tačiau po kurio laiko ir  mus pasiekė skaitmeninė fotografija. Fotografuojančių ant juostos beveik nebeliko. Norint išlikti nors šiek tiek dar gyvu fotografu, teko naujas „dėžes" įsitaisyt. Skaitmeninė technika tada žiauriai daug kainavo. Aš pardaviau žemę, kiek iš tėvo paveldėjau, kad galėčiau nusipirkti  kompiuterį, skenerį, skaitmeninį fotoaparatą.

 

- Kadangi esi inžinierius iš profesijos, tai tau lengviau su technika. Senas klausimas: ar labai sumenkina fotografiją skaitmeninė technika?

 

- Skaitmeninė technika gali ją pagerinti. Viskas priklauso nuo mokėjimo ja naudotis. Pramokti teko savarankiškai. Buvo sunkoka, nemokant angliškai. Skaitmeninėmis kameromis dabar fotografuoti pasidarė nepalyinamai lengviau. Todėl taip daug fotografuojančių. Tačiau net brangi skaitmeninė kamera  pati viena techniškai tobulos fotografijos nepadaro. Po to ją apdoroti kompiuteryje visuomet dar tenka autoriui. Tik taip pasiekiamas techninio tobulumo ir meninės kūrinio vertės aukščiausias lygis. Visa tai priklauso ne tik nuo aparatūros kokybės, bet ir nuo autoriaus sugebėjimo įgyvendinti savo sumanymą. Štai čia kelios senos dar tarpukario laikų fotografijos. Jos jau stipriai nukentėjosios. O čia jų reprodukcijos po apdorojimo skaitmenine kamera ir kompiuteriu. Tai elementariai paprastas dabartinės technikos galimybių panaudojimo pavyzdys. Va, trisdešimt trečiais metais fotografuotos mano senelio laidotuvės. Tėvo glėbyje nerimstantis (todėl neryškus) vos pusės metų vaikas - tai aš. Originali fotografija buvo jau papilkėjusi, dėmėta, gerokai išblukusi.

 

- O kompiuteryje atrodo kaip vakar.

 

- Kai pradėjau skenuot senus negatyvus, tai man kompiuterio galimybės leido iš juodai baltos fotografijos padaryt ir spalvotą. Pradžioje tuo labai žavėjausi.

 

- Ar čia ne analogija, kai bandė suspalvinti Čaplino filmus ir jam išėjo raudona skrybėlė? Mat juodai balti filmai, jeigu atitinkamai pritaikomas kodas, tai jų visi tie pustoniai yra paslėptos spalvos. Tokių bandymų tu parodei ir savo jubiliejinėje parodoje Prospekto galerijoje.

 

"Diktatūra" ir fotoaktas

 

- Kokius kolegas paminėtum turėjusius įtakos tavo kūrybinei brandai?

 

- Turbūt visi „liūtai" - Povilas Karpavičius, Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius. Karpavičius buvo nepaprastas fotografijos entuziastas.

 

- Aukščiau epochos ir nepaprastai galantiškas.

 

- Labai taktiškas. Bet iki šiol nesuprantu, kodėl Sutkus ir Karpavičius vienas kito taip nemėgo. Karpavičius tiesiog piktindavosi, sakydavo: aš galiu atvažiuot į Vilnių, užeit pas ministrą normaliai, pas Sutkų - ne, neužeisi.

 

- Kaip kam. Kadangi mes su Antanu nuo pirmų universiteto kursų, tai jis nesudaro didžiūno įspūdžio, nors buvo gana „diktatoriškas". Ypač ankstesniais laikais. Jis sugebėdavo bet ką priversti daryti tai, ką jam reikia ir ko jis nori.

 

- „Diktatūros" būta anuomet ir Kaune, tik visai kitokios. Kai surengėm pirmąją Kauno klubo parodą, į atidarymą atėjo Kauno miesto kultūros skyriaus vedėjas Morozovas. Prieš pat atidarant tą parodą, jis man rėžė: „Ką jūs - kvailiai? Šitą nuogą bobą (tai buvo Viliaus Naujiko aktas) pakabinot prieš Lenino biustą? Taigi - tuoj pat nukabinat arba išeinu pro duris." Nuėmėm, aišku. Po trylikos metų atvažiuoju aš dirbt į Vilnių. Antanas Sutkus savo kabinete mane pristato gamybos skyriaus viršininkui Morozovui - tam pačiam, išspirtam iš partinės karjeros: „Va, čia mano pavaduotojas". O tas pažiūrėjo į mane, kaip į šlapuką iš provincijos, ir paklausė ar aš apie ūkio reikalus ką nors nusimanau. Sutkus pasiuto, kaip užrėkė ant jo: „Čia ne tavo reikalas ir daugiau nesvarstyk šitų dalykų." Jis buvo kietas. O dar vėliau avau aiškų nurodymą: „Tu jį atleisk vienąkart iš darbo, nes tas veikėjas mėgsta pagert." Ir teko man po keleto metų šitą dalyką padaryt. Kad ir ne savo noru lyg ir keršijau už senas skriaudas.

 

- Apsisuko gyvenimo ratas. Ką norėtum paminėt iš žymių rokiškėnų, tau padariusių įtakos ar įspūdžio?

 

- Turiu maloniai pažįstamų rokiškėnų, kad ir iš vilnietiško mūsų sėlių klubo, ar net bendraklasių iš buvusios Rokiškio Juozo Tumo Vaižganto gimnazijos laikų.

 

- Tai tu - sėlis?

 

- O kaip gi, Rokiškis - sėlių kraštas.

 

- Tai tu turėtum gyvent Sėlių gatvėj Žvėryne.

 

- Tai kad netoliese ir gyvenu - Šeškinėje. Tarp šių Vilniaus rajonų įsiterpęs labai įdomus gamtos lopinėlis. Čia malonu pasivaikščioti, yra ir ką fotografuoti. Gįžkim prie rokiškėnų. Man teko vienoje klasėje mokytis su Bronium Deksniu, kuris tapo istoriku ir nemažai rašo apie sėlių kraštą. Klube daug Lietuvoje garsių ir mūsų kraštui nusipelniusių žmonių. Klubo renginiuose dažniau negu aš fotografuoja Vilius Naujikas - bičiulis ir kolega pažįstamas dar nuo 1964 m. Tada Kauno fotoklube jauni ir dar nežinomi fotomėgėjai pradėjo kelti naujus aukštesnius reikalavimus: fotografijos kūrinyje prioritetą būtina atiduoti ne propagandai, bet tikram menui. Iš to kilo tikras fotomėgėjų sąjūdis, plačiai išgarsinęs Lietuvos fotomenininkus. Prieš 15 metų  Vilniuje steigiantis rokiškėnų klubui, susipažinau su iš Rokiškio atvažiavusiu jaunuoliu, kuris fotografavo ir filmavo tą renginį. Vėliau su juo esu susitikęs Vilniuje ir netgi Nidos seminare. Gaila, kad jis jau miręs. Draugiškas buvo, Rokišky gyveno, jam jutau simpatiją kaip kraštiečiui, galvojau, kad turėsiu progos pabendraut, susipažint daugiau, bet taip ir nebeteko. Gintautas Dainys - tai vienintelis fotografas iš Rokiškio krašto, kurį turėjau malonumą pažinti. Po mirties žmona organizavo jo kūrybos albumo leidimą. Tarp fotografijų yra išspausdintos jo mobiliu telefonu draugams siuntinėtos žinutės. Irgi savotiškai įdomu, atskleidžia žmogų.

 

- Matai, knyga, albumas išlieka. O dabar modernūs laikai, diskelį gali padaryt. Bet diskelį turi kišt į kažkokį aparatą, o čia sau perverti.

 

- Knyga - vis tiek nepamainomas dalykas ir turi ilgesnę už informacijos pateiktos skaitmenine forma išliekamąja vertę. Savo geriausių darbų knyga - ir mano vis dar neįgyvendinta svajonė.

 

*     *    *

 

- O Rokiškis tave visada traukia, kaip ir visus gimtos vietos?

 

- Taip, tikrai. Savo tėviškės apylinkėse gerai žinojau kiekvieną takelį, net šalia esančio miško keliukus ir vietas kur kokie grybai, mėlynės ar avietės augo. Gimiau Javulynėje. Tuomet tas vienkiemis taip (gal būt tarmiškai) buvo vadinamas. Po kolūkinių laikų melioracijos ten - plynas laukas. Bet dar likęs ąžuolas, kurį tėvas pasodino man gimus ir liepa, kuri pasodinta metais vėliau, kai atsirado sesuo. Tik šie medžiai ir žymi kažkada buvusio dvaro palivarko vietą. Nežinau kada ir kas statė tą tikrai seną namą, kuriame mes gyvenome. Viename jo gale buvo iš akmenų sumūryta patalpa, kurios storos sienos galėjo priminti tvirtovę. Pokario metais dažni stribai tuo ypatingai domėdavosi. Turėjo keistą įprotį "banditų" ieškoti net spintų lentynose ar stalčiuose. Gal buvo gerokai alkani, kad aptiktą dešrą neretai išsinešdavo nieko neatsiklaudami. Mes toje trobos mūrinėje dalyje šutindavom kiaulėms ėdalą, tėvas kartais „išvarydavo" naminės. Jos reikėdavo giminėms po Mataušo atlaidų Rokiškyje į namus grįžtantiems sušildyti, kartais kokio bulviakasio ar kitų darbų talkininkams pavaišinti. Ateidavo surašinėtojai, kurie dažnai vis skaičiuodavo karves, veršius, paršus, avis, vištas ir net obelis bei vaiskrūmius. Ginkluotų vyrų lydimi vaikščiodavo žmonės, rinkę parašus įsipareigojančius valstybės obligacijas „savanoriškai" pirkti. Liko ir skaudesnių prisiminimų. Plačią apylinkę sukrėtė žinia apie trijų kaimų sudeginimą vokiečių okupacijos metais. Mūsų sodybos žemę nuo degančio Miliūnų kaimo laukų skirė tik reti krūmai. Rytą išeidamas į mokyklą jau girdėjau šūvius, matėsi degančių namų liepsnos. Parėjęs iš mokyklos mačiau tik styrančius kaminus, dar tebesmilkstančius degėsius. Kartu su Miliūnais, kur gyveno rusai, buvo sudeginti ir lietuviški Iciūnų ir Lauciūnų kaimai. Tokio pat likimo sulaukti galėjome ir mes. Prie antrų rusų (taip dažnai vadindavo pokarį) šiurpių dalykų patirti teko dar daugiau. Vėloko  rudens rytą skubėdamas į pamokas, kad sutrumpinti kelią, ties milicijos pastatu norėjau pereiti skersai miesto aikštę. Naktį truputį pasnigo gal todėl iš tolėliau ir nepastebėjau, kad esu prie pat visaip išdarkytų ir bet kaip išmėtytų partizanų lavonų krūvos. Ir mūsų klasėje turėjome mokinių, kurių daugiau niekada nebeteko pamatyti, o kartą mokytoja visą dieną ir pamokų metu negalėjo išsilaikyti neraudojusi net klasės akyvaizdoje. Ištremta tėvo sesers šeima. Mamos sesers vyras Sodelių kaime Juodupės ar Rokiškio stribų buvo nušautas miegantis savo namuose. Jo trys vaikai - vienas iš jų  tuomet  buvęs lopšyje -  liko našlaičiai. Kitos tetos šeima pasiekė vakarus, bet pakeliui žuvo jų tėvas. Apie tremtį ir kitas negandas nebuvo kalbama.  Niekas tuomet nežinojo koks jų laukia rytojus. Visa ką teko matyti ir patirti, fotogrfijos terminais kalbant, užsifiksavo labai giliai ir visam laikui. To ir norėdamas negali pamiršti. Tačiau teko laimė patirti ir kita. Pats turėjau nepakartojamą progą ne tik dalyvauti bet ir fotografuoti įvykius antrą kartą dvidešimtame amžiuje Lietuvai išsikovojant nepriklausomybę.

 

Publikuota: 2015 11 10