Vaižganto paliudijmai Rokiškio krašte

Alicija Matiukienė,

Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė

⦁ Aš čia gyvenu- jis pasakoja- gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti“ J. Tumas- Vaižgantas.

Liudyti Vaižganto buvimą Rokiškio karšte- tai pirmiausia liudyti jo gimimą vaizdingame Svėdasų krašte, po administracinių reformų priklausiusį Rokiškio apskričiai, liudyti jo gimtinę, Vaižganto artimųjų gyvenimus čia, ties Kamajais. Tai tame krašte užteko laisvės iki valios būsimo rašytojo vaikiškoms mintims dėliotis, augo jis tėvų meilės ir dėmesio apsupty, iš čia išsinešė į gyvenimą gerumo ir  gražaus sugyvenimo pavyzdžių. Aukštaitiška kalba lydėjo visus Vaižganto rašto darbus. Jis yra pasakęs „Tokios sklandžios ir turiningos lietuvių kalbos- aš daugiau nė nebeužtikau. Ko gero mano raštų kalboje rasite, tai bus ne mano, tik iš sesers Marijonos išmokta“. O kur dar gimtųjų apylinkių grožis: Malaišių slėnis prie Kamajų parapijos sienos, Šventoji, Salų dvaras su pasakiškais parkais, Dviragio ežeras. Ši romantiška mūsų krašto aplinka, šilti  santykiai tėvų namuose suformavo didelę pagarbą gimtosioms vietoms ir krašto žmonėms, kuri išliko per visą gyvenimą. Spaudos draudimo metais jis pergyveno, kad gimtinės žmonės neturi lietuviškų knygų, rūpinosi jų atgabenimu. Tame pavojingame darbe padėjo brolis Jonas. Vienos tokios konspiracinės kelionės metu, vežęs draudžiamas knygas Vaižganto lagamine, Jonas atsidūrė žandarų rankose. Artimųjų neišduotas, Vaižgantas baisiai pergyveno dėl brolio suėmimo, paskui tremties. Brolio žmona nebeišgalėjo viena ūkio išlaikyti, „pralaimėjo tėviškę iki paskutiniojo kiemo akmenėlio... Labai skauda atminus, lyg tau kas būtų praeitį išrovęs“. Tačiau tas namas, kuriame gimė Vaižgantas, išlikęs , tik pakeistas ir perstatytas stovi Rokiškio rajono Kalvių kaime, prie kelio į Anykščius. Kalvių kaimo ūkininkų nupirkta Tumų troba buvo atvežta į Kalvius.

Apie Vaižganto buvimą Rokiškyje skaitome Juozo Keliuočio „Atsiminimuose“. Jis rašo, kad pirmą kartą Vaižgantą pamatė 1921 metų pavasarį.‘ Tai atsitiko mano gimtajame mieste- Rokiškyje. Buvo šviesus ir gaivus pavasario sekmadienis. Visame mieste išklijuoti skelbimai, jog po pamaldų įvyks Pažangos partijos mitingas, kuriame kalbės iš Kauno atvažiavęs Vaižgantas. Kalbėtojo pavardė mane labai sudomino... Tada buvau penktos klasės moksleivis Rokiškio gimnazijoj, buvau perskaitęs Vaižganto „Pragiedrulius“ ir jais labai sužavėtas. Džiaugiaus, galėsiąs pamatyti gyvą garsų Lietuvos rašytoją. ...Mitingas įvyko didžiulėje miesto aikštėje- rinkoje. Žmonių jau buvo susirinkę didelis būrys, kai čia atvyko J. Tumas- Vaižgantas. Tai buvo vidutinio ūgio kunigas, dar jaunas, bet jau baltais plaukais, su akiniais ir apsirengęs sutana. Atvyko vienas... Vaižgantas pats atidarė mitingą ir ėmė kalbėti. Aš godžiai gaudžiau kiekvieną jo žodį ir gestą. Jis kalbėjo nuo Blaivybės draugijos arbatinės laiptų. Jam iš kairės, netoliese, stiebėsi į viršų milžiniška ir žinoma savo gotikos grožiu bažnyčia. Į dešinę nuo jo, kiek toliau, bolavo puikūs grafo Pszezdeckio rūmai, priešais plytėjo miesto aikštė. Vaižgantas kalbėjo apie buvusią caro priespaudą ir tautinį atgimimą. Šiame mitinge pasirodo dar viena  gerai žinoma mūsų krašto figūra- dailininkas Justinas Vienožinskis. Dailininkas padėkojo Vaižgantui už tautinę veiklą, pavadino romantiku ir svajotoju, kuris jau turėtų užleisti vietą realiems krašto sutvarkymo darbams, apie kuriuos, pasak Justino Vienožinskio, romantikai neturi jokio supratimo. „Vaižgantas, girdėdamas šiuos žodžius, atrodė, smarkiai susijaudino, visas suvirpo, sujudėjo ir ėmė gyvai ir karštai kalbėti... mes mylime savo tautą ir norime jai sukurti geresnį gyvenimą. Mes dar norime gyventi, o jūs mums siūlote garbingai numirti“. Mitingą Vaižgantas uždarė. J.Vienožinskio ir Vaižganto susitikimų, matyt, buvo ne vienas. 1930 metais dailininkas Justinas Vienožinskis nutapė reprezentacinį, apibendrintų formų Juozo Tumo- Vaižganto portretą, iš kurio sklinda vidinė rašytojo šiluma ir švelnumas. Dabar portretas saugomas Rokiškio krašto muziejuje. Juozas Keliuotis asmeniškai su Tumu susipažino po trijų metų. Tada J. Keliuotis dirbo žurnalo „Pavasaris“ redaktoriumi ir minint Seimo 20- metį atėjo pas Vaižgantą paprašyti ta proga parašyti straipsnį. J. Keliuotį Vaižgantas priėmė labai draugiškai, sutarė dėl straipsnio, kurį J.Keliuotis atspausdino kaip vedamąjį. Tačiau artimesniam bendravimui nebuvo pagrindo iki 1929 metų. Kai baigęs Sorbonos universitetą, J. Keliuotis grįžo į Kauną, tuoj buvo paskirtas „Ryto“ redaktoriumi, o Vaižgantas tuomet minėjo savo jubiliejų. Juozas Keliuotis žurnale ta proga paskelbė Mykolaičio –Putino straipsnį‘ Šviesioji Vaižganto kūryba“, už kurį Keliuočiui gerokai kliuvo. Vaižgantas ir Juozas Keliuotis bendrauti pastoviai praėjo, kai J. Keliuotis ėmė leisti Naująją Romuvą. Juk redaktorius vieną pirmųjų bendradarbiauti žurnale pakvietė būtent Vaižgantą. Jis entuziastiškai pasveikino šį sumanymą, mielai sutiko bendradarbiauti ir pažadėjo kiekvienam numeriui  ką nors parašyti. Ir žodį tęsėjo. Tuomet prasidėjo abiejų gražus bendravimas, šilti susitikimai Vaižganto namuose. J.Keliuotis paprašė Vaižganto, kad jis sutiktų būti Naujosios Romuvos redkolegijos nariu. „Tada nesijausčiau toks vienišas ir turėčiau su kuo nuolat pasitarti“- rašo J. Keliuotis. Gavęs tokį moralinį kanauninko pastiprinimą, Keliuotis dirbo. „Juozas Tumas- Vaižgantas su kaupu tesėjo visus žurnalui duotus įsipareigojimus. Ištikimai ligi mirties jame bendradarbiavo, kartais man trumpam išvykus, ėjo redaktoriaus pareigas“. Ir vienos tokio poilsinės Keliuočio kelionės metu, kai Vaižgantas redaktoriavo, Juozas Keliuotis valdžios buvo apkaltintas, kad Naujosios Romuvos klubo susirinkimuose rengiamas politinis perversmas. Tuomet Vaižgantas užstojo Keliuotį ir jo veiklą. Vaižgantas, kaip artimas Smetonos bičiulis, nuėjo aiškintis ir įrodė, kad Naujosios Romuvos klube nepolitikuojama, nes ne kartą pačiam Vaižgantui teko būti klubo suėjimuose. Kai J. Keliuotis grįžo iš Palangos, Vaižgantas jam pasakė“ Šį kartą aš jus išgelbėjau. Būkit atsargesni“. Vaižgantas Naujajai Romuvai pateikdavo gyvenimo aktualijų, kurių spausdinimui Juozas Keliuotis įsteigė atskirą skyrių „Pastabos“. Vaižganto ir Keliuočio santykiuose buvo didelio supratimo, tolerancijos. Keliuotis prisimena „Niekad neteko su juo susikirsti: pastebėjęs kuriuo nors klausimu mano skirtingą nuomonę, tuoj nusileisdavo. Nors savo pažiūros nekeisdavo, bet nekeldavo jokių ginčų“. Naujoji Romuva spausdino Vaižganto kūrybą, publicistiką, literatūros istorijos ir kritikos straipsnių, literatūrinių recenzijų, bibliografinių informacijų. Keliuočio ir Vaižganto pažintis tęsėsi iki Vaižganto mirties. Keliuotis kasdien jį lankė sergantį, atnešdavo Vaižgantui visus dienos laikraščius ir žurnalus. Keliuotis matė, kad Vaižgantas labai vienišas. Atėjęs dažniausia rasdavo tik jo biografą Aleksandrą Merkelį. Keliuočio „Naujoji Romuva“ ėjo dešimt metų, iš kurių trys metai- su Vaižgantu. Vaižganto buvimas šalia, Keliuočiui buvo didelis moralinis ir kūrybinis žurnalo palaikymas. Kiek daug nuveikė abu šie mūsų krašto žmonės Lietuvos kultūrai, surėmę pečius, sudėję savo gabumus ir išmintį. Gaila, kad tų bendravimo metų buvo tiek nedaug...

Kiek kartų Vaižganto buvota Panemunėlyje, kas dabar gali pasakyti. Jo bendrystė su kunigu Jonu Katele mums liudija dažnus vizitus pas Katelę, kai Tumas buvo Kauno seminarijos paskutiniojo kurso studentas. Su Katele jį supažindino Kamajų klebonas Tuminas. Kartą į Panemunėlį Tumas atvežė rankraštyje pjesę „Nepadėjus, nėr ko kasti“. Šį pavadinimą Tumas išgirdęs kupiškėnų liaudies dainoje, kurią dainavo pirmos viešnagės metu kunigas Katelė. Tada gimė mintis pastatyti spektaklį pagal šią Tumo pjesę. 1893 metais įvyko pirmas slaptas vaidinimas Naujikų klojime. Suvaidinta Tumo Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Iki pat gyvenimo pabaigos kunigas Katelė laukdavo Vaižganto apsilankymo. Tada abu keliaudavo po parapiją. Kelionės neprailgdavo, nes lydėdavo  Vaižgantas ir brolio sūnus Juozas Katelė, kuris vėliau (1921-1936 m.) vargonavo Vytauto bažnyčioje ir buvo vadinamas Vaižganto vargonininku. Rokiškėnas ministras Juozas Tūbelis rašo- „Savo būdo tiesumu, atvirumu ir nuoširdumu kunigas Katelė priminė Tumą“.

Knygą „Kunigas Katelė ir jo laikai. 1831-1908“ V. Bičiūnas parašė, paskatintas Vaižganto, kai pirmojo pasaulinio karo metais su autoriumi gyveno Peterburge. Mirus kunigui Katelei, Vaižgantas gėdina panemunėliečius, kad jie nepaskelbė laikraščiuose žinios apie kunigo mirtį. Vaižgantas rašo:- „Skaitydami lenkų „Kurjere“ tą liūdną žinią, nenorime tikėti“. O vertas gero paminėjimo, sako Vaižgantas. Katelės nuopelnas, kad parapijoj nebeliko beraščių. Mokė, ko tik galėjo. Prie pirmos komunijos neleisdavo nei vieno vaiko, kol jis nepasirodydavo, kaip rašo. Vaikai prie klausyklos eidami, nešėsi kartu ir sąsiuvinius. Jau senas būdamas, dirbo, taisė teatrus. Kartą Vaižgantas subaręs Katelę, kam su jaunimu lenkiškai kalba. Turbūt nėr ko abejoti, kieno dėka Panemunėlio bažnyčioje išnyko „godzinkų“ lenkiškas giedojimas. Vaižgantas Raštuose rašo, kad vasarą Panemunėlio gimnazija būdavo sode, o žiemą- kaimuose, po gryčias. Vaižganto biografijoje minimas ir vienas jam labai skaudus įvykis, susijęs su Panemunėliu. Sučiupus Vaižganto brolį su draudžiama literatūra Mosėdyje, Panemunėlio geležinkelio stotyje buvo tardomi jo artimieji. Čia 1896 metų gruodyje atvykę Kauno apygardos teismo prokuroras ir Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininkas atliko Jono Tumo žmonos Karolinos ir jos tėvo Vilio Juozo kvotą. Panemunėlis Rokiškio krašte buvo tarsi „lietuvybės ir kultūros centras“. Ši vietovė mena ne tik Vaižgantą, mena ji ir Maironį, J.Basanavičių, A. Smetoną, J. Jablonskį, A. Dambrauską- Jakštą.

Vaižgantas savo veikla ir aktyvumu yra prisilietęs prie daugelio kitų Rokiškio kraštui svarbių dalykų. Jis rūpinosi, kad Kamajų kunigo, poeto Antano Strazdo mirties šimtmečiui būtų pastatytas paminklas. Jis rašo: „Lietuvių tauta, jos pasiturintys vaikai turi pasižymėti paminklėliais savo žmones, kurie reiškia jos laiko tarpus“. Buvo sudarytas komitetas Strazdelio paminklui pastatyti, o komiteto Garbės pirmininkas buvo pats Vaižgantas. Jis rinko aukas ir buvo nepatenkintas , kad apie Strazdą temokame anekdotus pasakoti.

Jei ne Vaižganto literatūrinis talentas ir darbštumas, vargu, ar turėtume tiek žinių literatūros istorijai. Jo raštuose skaitome Pandėlio klebono, poeto Mikalojaus Dagilėlio biografiją, Dagilėlio sakmes, lyriką, išspausdintą, Vaižganto redaguotame „Tėvynės sarge“, „Žinyčioje“. Vaižgantui „švietė skaisti Dagilėlio menininko ateitis. Jis man atrodė būsiąs talentingiausias iš visų iki tol buvusių eilininkų, nebent vieno Maironies nepralenksiąs“. Aleksandravėlės kunigo Pranciškaus Savicko Pustymų ir Apsakymų turbūt ir nežinotume šiandien, jei Vaižgantas nebūtų juos 1929 metai paskelbęs „Tiesos kelio“ 4- jame numeryje. Pats rimčiausias šaltinis kraštiečio poeto Antano Vienažindžio  gyvenimo ir kūrybos nagrinėjimui vėlgi yra Vaižganto darbas, paskaitos. Jis, atvykęs į Laižuvą, iš gyvų  žmonių surinko padrikas žinias apie poetą, užrašė jo dainas. Mokytojų kursuose, remdamasis šia medžiaga, Vaižgantas jau dėsto Antaną Vienažindį. 1925 metais išspausdina paskaitą apie Vienužį. Tai nebuvo mokslinis darbas, bet poeto biografijai- tai neįkainojama. Vaižgantas teigė, kad A. Vienažindžio poetiškumas įtakojo Maironio gamtinei lyrikai, o ir paties Vaižganto sielą šildė Vienužio lyrika.

Vaižganto aprašytame epizode, skirtame kraštietės rašytojos Liudvikos Didžiulienės Žmonos biografijai, atsiveria Salų dvaras su Dviragio paežere. „...Saloje puikūs grafų Marikonių rūmai, pastatyti Vilniaus katedros ar Masalskio rūmų stiliuje su kolonomis. Aplink ežerą kaip zierkolę daugybė kaimų. Gražus, geras vieškelis, kuriuo daug važiuoja į Panemunėlio stotį“. Tokie aprašymai liudija, kad autoriaus čia lankytasi. Gražių sąsajų su Vaižganto kūryba randame žymiausios mūsų krašto išeivijos rašytojos Alės Rūtos kūryboje. Jos romanams būdingas plataus aprašomo pobūdžio pasakojimai primena Vaižganto „Pragiedrulius“. Literatūrologai net neabejoja vaižgantiškos tradicijos buvimą Alės Rūtos kūryboje, nes rašytojos mamos Emilijos Sklėriūtės tėviškė- gimtieji Vaižganto Kunigiškiai, o be to,Vaižgantas buvo Alės Rūtos motinos krikštatėvis.

Šiltą ir labai gyvybingą prisiminimą apie J. Tumą – Vaižgantą paliko mokytojas Alfonsas Keliuotis. Jis rašo, kad apie Vaižgantą legendos buvo kuriamos, o Rokiškio apskritis didžiavosi, turėdama tokį garsų žemietį. Vaižgantas irgi mylėjo rokiškėnus ir stengėsi kuo galėdama pagelbėti. Gimnazija, Alfonso Keliuočio liudijimu, buvo pastatyta tik Vaižgantui užtariant ir rūpinantis. Dar vaikas būdamas, Alfonsas iš brolių girdėjo apie linksmą ir įdomų kunigą Tumą. O gimnazijoje jau pat sąmoningai gaudė žinias apie Vaižgantą. Alfonsas susižavėjęs skaito Vaižgantą. Be to, gimnazijoje mokėsi moksleivių iš gimtųjų Vaižganto Malaišių ir Kunigiškių apylinkių. O su Vaižganto giminaičiu Juozu Zaborskiu Alfonsas Keliuotis net viename suole sėdėjo. Didelę drąsą parodė Alfonsas Keliuotis, parašydamas Vaižgantui laišką, kaip jam tada atrodė labai aktualiu klausimu. 1930 -ieji metai- Vytauto metai, 500 metų nuo Vytauto mirties. Visa Lietuva šventė, o tų metų abiturientų laukė pavasario egzaminai. Pasijutę neteisingai pamiršti, paraginti draugų Kauno abiturientų laiškų, nutarė ieškoti įtakingo žmogaus, kuris užtartų tų metų abiturientus ministerijoje ir atleistų nuo egzaminų. Alfonsas, kadangi valdė plunksną, raginamas draugų, parašė Vaižgantui į Kauną laišką su išdėstyta skaudžia abiturientams problema. Ir po savaitės gavo atsakymą, kuriame rašytojas praneša, kad mokinių klausimu buvo ministerijoje, tik ministerija nelinkusi svarstyti ir abiturientams daryti kažkokių lengvatų. Taigi, egzaminus visi laikė, o Alfonsui Keliuočiu juos sėkmingai išlaikius jau vėrėsi Kauno universiteto durys, kuriame jis tikėjosi klausytis Vaižganto skaitomų literatūros  paskaitų. Alfonsui teko nusivilti, nes kaip tik nuo rugsėjo mėn. Vaižgantas buvo atleistas iš pareigų. Tačiau Vaižgantas po metų sugrįžo i universitetą ir skaitė neprivalomą kursą apie lietuvių moterų kūrybą. Todėl Alfonsas Keliuotis turėjo galimybę išgirsti rašytojo gyvybingai ir nuoširdžiai skaitomų literatūros mokslo paskaitų. Alfonsas Keliuotis, be abejo, Vaižgantą sutikdavo Naujosios Romuvos redakcijoje, žurnalo reikalais buvojo ir jo namuose. Alfonsas prisimena ir Vaižganto mirties dieną, kai  ateitininkų vakarėlio metu sužinoję apie rašytojo mirtį, jaunuoliai tyliai išsiskirstė.

Po Vaižganto mirties, 1933 metais Vyriausybės nutarimu, Rokiškio gimnazija buvo pavadinta kanauninko Juozo Tumo Vaižganto vardu. Čia tuoj lietuvių kalbos mokytojo Juozo Tarvydo iniciatyva ėmė kurtis Vaižganto kampelis. Jame- mokinių referatai, ištraukos iš Vaižganto kūrinių, nuotraukos. Gaila, tačiau karo metais ši medžiaga dingo. Direktoriui M. Kvikliui rūpinantis, imtas statyti paminklas Vaižgantui šalia mokyklos. 1936 metų aštuntokai su mokytoju kunigu Gižinsku atvežė pamatinį akmenį. Direktoriui Kvikliui išvykus, darbą tęsė direktoriumi tapęs Juozas Janulionis, artimai bendravęs su Vaižgantu. Tai Vaižgantas Janulioniui besimokant Petrogrado mokytojų seminarijoje, išrūpino darbą lietuvių bendrabutyje ir pašalpą. 1923 metais Vaižgantas sutuokęs Juozą Janulionį su Žmona Liuda, kuri tik prieš keletą metų išėjo į amžinybę.1937 m. paminklas, kurio skulptorius B.Bučas, buvo pastatytas. Iškilmingo atidarymo metu pirmą kartą nuskambėjo Kantata Vaižgantui. ( Muzika Jovaišos, žodžiai B. Serevičiaus). Mokyklos literatai leido laikraštėlius, kurių pavadinimai siejosi su Vaižganto kūrinių pavadinimais. Pvz., „Valiulio palėpėj“, „Malaišos šnekos“ ir kt. Jie gerai buvo vertinami Lietuvos moksleivių žurnale „Mokslo dienos“, 1938 metų viename nr. buvo rašoma; Žymu, kad didelis prisirišimas prie gimnazijos patrono Vaižganto idėjų. Tai matyti tiek straipsniuose, tiek eilėraščiuose, tiek Vaižganto dedamuose posakiuose. Matyt, kad gimnazija tikrai auklėja Vaižganto dvasia“. Ir tai buvo gražu. Ši mokykla , turėdama tokią dvasingą pradžių pradžią, dabar didžiuojasi savo iškiliais abiturientais mokslininkais, literatais, dvasininkais, menininkais. Kanauninko Vaižganto vardą mokykla turėjo iki 1940 metų.  Nors 1941 metais mokykla atgavo gimnazijos statusą, Vaižganto vardas nebuvo grąžintas. 1968 metais buvo įkurtas mokyklos muziejus, o 1989 m. rajono taryba sugrąžino istorinį Vaižganto vardą.

Ne vieno krašto žymaus kultūros veikėjo kely susitikimas su Vaižgantu įstrigo ilgam. Štai Petras Jakštas- spaudos darbuotojas, XXVII knygos draugijos narys, Nepriklausomos Lietuvos karininkas atsiminimuose rašo, kaip Petrapilyje lietuvių moksleivių buvo  statomas Vaižganto vaizdelis „Namai- pragarai“, kartą į repeticiją atėjo pats Vaižgantas, grįždamas iš Švedijos. Išlikę Duokiškio muziejuje liaudies meistro Kazimiero Paunksnio prisiminimai apie Vaižganto artimuosius, kurie spausdinti žurnale „Prie Nemunėlio“ (2008 Nr.) Nėra jokių abejonių, kad su Vaižgantu bendravo, jo paskaitas Kauno Vytauto universitete klausė būsimasis vyskupas Antanas Deksnys, kilimo nuo Onuškio. Abu jie statė bažnyčias- tik Vyskupas Deksnys toli nuo tėvynės- Čikagoje. O Vaižgantas, taip per visą gyvenimą ir nepalikęs tėvynės, atstatinėjo apleistas kaimelių, pakraščių bažnytėles, tvarkė jų ūkius, kol iš savo svajonių iškėlė Vytauto bažnyčią.

Deimančiukų visur ieškodamas, Vaižgantas ir pats jų pribarstė Rokiškio krašto žmonių sielose, palikęs jei ne tiesioginės artimos pažinties pėdsakus, tai stiprios ir dvasingos asmenybės pėdsaką per savo kūrybą ir veiklą.

Publikuota 2018 12 14