Ernestas Juozonis

Leonas Ernestas Juozonis - tautodailininkas, kraštotyrininkas, visuomenininkas

 

Salvinija Kalpokaitė, Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus vedėja

 

Tiek žvaigždžių po vasaros dangumi.-
Mūsų laimės baltųjų  žiedų...
Kiek surinkome jų, eidami
Šia žeme, kad nebūtų gūdu.
Bernardas Brazdžionis

 

Leono Juozonio gyvenimo ir kūrybos kelias

 

Koks bebūtų ilgas ir painus gyvenimo kelias, tenka kilti į kalną  ir leistis žemyn,  prieiti gyvenimo kryžkelę, rinktis. Vieni meta kelią dėl takelio,kažko ieško ir neranda, kiti - darbu, kūryba, kilniais siekiais grįstu keliu  žengia pirmyn. Jei ne  tie  metai, kurie, pasak poeto Jono Aisčio,  taip bėga, valandas taip neša... Nors ne visi  pasiduoda, ne visi pavargsta nuo gyvenimo bėgsmo.   Yra ištvermingų žmonių, kurie negali sustoti, negali nieko neveikti, pasiduoti  senatvei.  Vienas iš tokių -  kaunietis tautodailininkas, kraštotyrininkas, Sėlių klubo Kaune įkūrėjas ir ilgametis vadovas, sporto entuziastas, visuomenininkas   Leonas  Juozonis,  gimęs  1922 m. liepos 24 d. Rokiškio apskrityje, Pandėlio valsčiuje,  Geniškio II vienkiemyje - Juozo Juozonio ir Bronės Kuzavinytės - Juozonienės šeimoje. Nors jau devynios dešimtys eikliais žirgais nušuoliavo , kiekviena akimirka, kiekviena valanda brangi, tačiau sustoti, aptingti - nevalia.  L. Juozonio  senatvė sklidina   malonumų, idėjų, darbų  ir netekčių. Mirus  žmonai  Liucijai Juozonienei  - mokslininkei, išradėjai - liko vienas, bet ne vienišas. Nors Dievas nedavė vaikų,  jis visada apsuptas artimųjų, giminių, draugų, bendraminčių. Ir pats Leonas nepamiršta visų, net tolimiausių giminaičių, jaunystės draugų. Visus aplanko, dėl visų pergyvena, visais rūpinasi.  Ramaus būdo, rodos, niekada neskubantis,  bet visur ir visada suspėjantis.  Tai  santūrus,  sumanus, darbštus, kūrybingas, draugiškas, blaivybės, sveikos gyvensenos puoselėtojas. Tokių žmonių reta. Apie šį kilnios dvasios kraštotyrininką, tautodailininką noriu pasidalinti mintimis, prisiminimais, apžvelgti Leono Juozonio gyvenimo ir kūrybos kelią. Juolab, kad iš jo sudaryto genealoginio medžio sužinojau apie savo prosenelius, giminaičius, iš kur jie buvo kilę.

 

L. Juozonis - sklidinas gėrio, kylančio, pasak Senekos, iš grynos sąžinės, iš dorų ketinimų, iš teisingų  poelgių, iš ramaus, nuoseklaus, neiškrypstančio iš kelio  gyvenimo bėgsmo.  Jis kukliai nutyli pasiekimus ir apdovanojimus, tačiau šypsena, linksmos kibirkštėlės akyse, apie tai užsiminus, išduoda džiaugsmą ir pasitenkinimą. Šis žmogus 1990 m. pelnė Garbės kraštotyrininko vardą, po metų tapo poeto Aisčio premijos laureatas.  1999 m. apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2012 m. Kauno miesto  burmistro, LFLS  garbės nario  Jono Vileišio žalvariniu medaliu. Jo darbų kraitis stebėtinai didelis.

 

Įdomi ir paini vardų ir pavardės istorija

 

Juozas ir Bronė Juozoniai išaugino  4 vaikus: du brolius ir dvi seseris. Leonas buvo jauniausias vaikas šeimoje.  Jaunėlis mokslus krimto tėviškėje, netoli savo namų Lydžiūnų  pradžios mokykloje. 1940 m. baigė Rokiškio Juozo Tumo - Vaižganto gimnaziją ir išvyko į Kauną.  Tėvai  buvo ūkininkai, turėjo apie 60 hektarų žemės. Po 1990 kovo 11 - osios  žemę Leonas susigrąžino, tik ūkininkauti nėra kam. Namai buvo sugriauti per karą. 1944 metais, regis, per Leono gimtadienį sprogusi bomba nusinešė ir jo  tėvo gyvybę. Galbūt savo mirtimi išgelbėjo šeimą nuo sunaikinimo...

 

Į Kauną Leonas atvyko 1940 metais. Studijavo Kauno universitete architektūrą, bet penktame semestre studijas teko nutraukti. „-Tokie laikai buvo - užėję vokiečiai uždarė universitetą, o vėliau studijuoti neturėjau galimybės. Kartu su manimi studijavo vėliau garsiu partizanu tapęs Juozas Lukša-Daumantas", -  prisimena Leonas Juozonis. Vėliau  jis aštuonerius metus niekur nedirbo: „-Laukiau amerikonų, gydžiausi įvairiose ligoninėse ir sanatorijose". Įdomi jo vardo ir pavardės istorija.

 „-Man buvo lemta gyventi pačiais audringiausiais laikais. Audringi liko ir mano vardų ir pavardės likimai,- prisiminimais dalinasi Garbus senjoras. Pagal kaimynų pasakojimus, mano krikštynos buvusios labai šaunios - liepos 26 d. per Šv. Onos atlaidus. Aš pradėjau abejoti , ar galėjo  dviejų dienų vaiką vežti krikštyti  į  Pandėlį, kuris yra  už 9 km. Tuomet tai buvo ilga  kelionė. Mama žinojo, kad vaikas gimdamas atsineša tos dienos šventojo vardą. Kalendoriuje Leono vardinės pažymėtos birželio 28 d., galbūt aš tada ir gimiau." Iki šiol visi giminės ir artimieji jį vadina  Ernestu. Ir  pats  Juozonis tik 1932 metais, stodamas į Rokiškio gimnaziją, iš metrikų sužinojo, kad turi ir antrą vardą - Leonas, o pavardė esanti Juzonis. Kai 1940 m. stojo į Kauno universitetą, architektūros fakultetą, antrasis vardas buvo įrašytas su klaida - Ernastas, o pavardė Juzonis. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę  panoro teisingai susitvarkyti  vardus  ir pavardę. Pase liko - Leonas Juozonis.

 

Garbės kraštotyrininkas, žygeivis, kelionių mėgėjas

 

Leonas Juozonis 1939 09 18, mokydamasis  aštuntoje klasėje,  kartu su 80 gimnazistų  įstojo į X rinktinės Rokiškio kan. J.Tumo - Vaižganto  valstybinės gimnazijos šaulių  berniukų būrį. 1941 m. sukilimo dalyvis (karys savanoris, apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių  medaliu), slapstėsi nuo bolševikų.  32 metus (nuo 1950 m. rugpjūčio 1 d. iki 1982 m. liepos 24 d.) dirbo Kauno Žemės ūkio statybos projektavimo  institute „Žemprojektas" projektuotoju.  Nuo 1949 m. tapo  veikliu kraštotyrininku, žygeiviu. Visą gyvenimą domėjosi ir dirbo kūrybinį darbą, daug keliavo. Dalyvavo ekskursijose po Latviją, Estiją, žymiausius Rusijos miestus .  Lankėsi  Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Prahoje, Krokuvoje, Helsinkyje, Stoholme. Keliavo po Vidurinę Aziją, Kaukazą,  Kroatiją, pabuvojo Kryme. Labiausiai įsiminė kelionė po Egiptą. Kur bebūtų, kur bekeliautų -  geriausia  ir gražiausia - savo šalelėj mylimoj. Todėl savo kūrybą, savo darbus, idėjas skyria Lietuvai, nes nuo jaunystės domisi kraštotyra.

 

-„1950 m. susipažinau su Anykščių progimnazijos direktoriumi Tomu Glodu. Jis buvo  ką tik grįžęs iš Šilutės lagerio. Šis žmogus metė mokytojavimą, o vietoj to kovai dėl laisvės ėmė organizuoti ekskursijas po Lietyvą ir už jos rybų, kelti lietuvybę. Vadovas surasdavo transportą, palankius vairuotojus, už kelionę susimokėdavome patys. Jeigu būdavo suorganizuota vienos dienos ekskursija, aplankydavome  bent po 10 įdomių objektų: lankėme  įžymių žmonių gimtines, piliakalnius, muziejus, bažnyčias. Per vasarą suorganizuodavo apie 10 tokių vienadienių arba dvidienių ekskursijų, - noriai  prisiminimais dalinasi kelionių mėgėjas - uolus kultūros paveldo puoselėtojas, kraštotyrininkas. - Jonavoje gyvenantis Lietuvos knygnešių vado Jurgio Bielinio anūkas Algirdas Jurgis Bielinis man pasiūlė kitaip su okupacija  „durnių lošti" - Lietuvoje statyti  ąžuolinius paminklus įžymiems Lietuvos žmonėms, tvarkyti piliakalnius, kapines ir t.t." L. Juozonis savo  gyvenimą, kraštotyrinę veiklą, aplankytas žymių žmonių gimtines ne tik aprašė , bet ir iliustravo brėžiniais.  Kazimiero Račkausko, laikraščio „Gimtinė" redaktoriaus, dėka buvo išleista knyga „36 žymių žmonių gimtinės". (  „Įžymių žmonių gimtinės" 1 tomas,- Vilnius: LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros d-ja, 1988 m.); „Kraštotyrininko kelias" (Kaunas: Gabija, 2002, 100 psl.) Pastaroji knyga labai originali, meniškai, dekoratyviai, išradingai įforminta. Joje galima rasti labai įdomų autoriaus siūlomą Lukiškių aikštės projektą pagal Lietuvos valstybės istorijos raidą. Šioje knygoje dar inventorizuotos, aprašytos, išbraižytos  Aisčio, Brazdžionio, Girdausko, Juozonių, Šliūpo sodybos.  Publikuoti  Leono Juozonio sudaryti Brazdžionių,  Juozonių, poeto Prel.Dr. Jono Mačiulio - Maironio,  Urbšių , Tūbelių šeimų genealoginiai medžiai.  - „Tik stebėtis reikia, kiek daug visko Tamsta Juozoni, Jūs mokate: medį drožti, minkyti molį, archeologinius eksponatus rinkti, projektuoti, statyti, sportuoti... Ir dar: stebėtis verta, kodėl ir kaip Jūs suspėjate, kai žmonės tik skundžiasi LAIKO stoka..., knygos „Kraštotyrininko kelias" pabaigos žodyje „Kas Jūs, Gerbiamas Autoriau?" klausia  socialinių mokslų daktaras Juozas Šalčius, -   O gal AUTORIUS skaitytojui sako: - LIETUVI, sustok akimirkai, atsigręžk į nueitą kelią, prisimink..."

 

L.Juozonis  asmeniškai  pažinojo Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, poetą Bernardą Brazdžionį, išeivijos rašytoją Alę Rūtą, pedagogą, literatą Alfonsą Keliuotį, ( apie Juozą Keliuotį daug girdėjo, bet asmeniškai neteko su juo bendrauti). Parašė nemažai straipsnių. Bendradarbiavo „Gimtinėje", laikraštyje „Statyba" ir kt. Knygoje „Po Nemuniją, po ežeriją..."  ( Kaunas, 2001 m.) rasime jo straipsnį „Sėlių kraštas". Kadangi 2013 metai paskelbti Tarmių metais, tai  apie jas  straipsnyje mini ir L. Juozonis: -„ Ryškiausiai išlikusi sėlių kalba - aukštaičių - rotininkų apimanti: Papilio, Pandėlio, Kupiškio, Skampiškės rajonus - vietoves. Anykštėnų šnekta apima Adomynės, Svėdasų, Anykščių apylinkes. Akademikas Z. Zinkevičius išskyrė sėlių kalbos ypatybėmis pasižyminčias tarmes: putininkus, pontininkus, pantininkus (panevėžio, Žeimelio, Linkuvos apylinkės)".

 

Kultūros paveldo puoselėtojas

 

1952 metais L. Juozonis, sužinojęs, kad Kauno profsąjungų rūmuose yra vaizduojamojo meno studija, ėmė ją lankyti ir jos lankytoju buvo net 25-erius metus. Menui gyslelę Leonas teigia paveldėjęs iš tėvo pusės - dėdė Kazys buvo profesionalus stalius ir drožėjas, o brolis Albertas mėgo piešti. Leonas nuo mažens linko į meną. „-Pradžioje pats ilgai nesupratau, kas man labiau rūpi - ar skulptūra, ar tapyba, ar grafika. Kai vienas darbas man atsibosdavo, pradėdavau kitą, todėl išbandžiau viską. O pirmąją skulptūrėlę iš beržo išdrožiau, regis, Paganiniui apie 1942-uosius metus". Apie savo darbus ir kūrybinius bandymus L. Juozonis pasakoja 2002 metais išleistoje knygelėje „Kraštotyrininko kelias".

 

Važinėdamas po Lietuvą,  L. Juozonis projektavo, statė, kūrė arba atstatė istorinius paminklus, kryžius, koplytstulpius ir t.t. Kiek ko sukūrė, suprojektavo, padarė, išdrožė, nutapė  -nė pats tiksliai nebesuskaičiuoja. Kukliai nutyli. Iš tiesų,  viso sukūrė apie  24  ąžuolines atminimo lentas, 16 bronzinių bareljefų, skulptūrų iš jų  12 gelžbetoninių, 5 kryžių projektus, apie 30 ąžuolinių koplytstulpių.  Sukūrė apie 25 paminklus kapinėse ir šventoriuose.  Gamino iš įvairių medžiagų, bet jo mėgstamiausia - ąžuolas. L. Juozonio darbai žinomi visoje Lietuvoje.

 

Taip pagerbė žymiausius Lietuvos žmones: menininkus, rašytojus, knygnešius, politikus, partizanus. Tvarkė Jono Basanavičiaus tėviškę, restauravo V. Pietario klėtelę. „-Tada Tarybų  valdžia dėl propagandos užsieniui leisdavo kai ką pastatyti kraštotyrai, tik reikalaudavo projektą suderinti su atitinkamomis organizacijomis. O čia dažnai reikėjo ir nemažos išmonės, kad objektas nepasirodytų esąs buržuazinės reikšmės. Taip aš iškaldavau  ąžuole tik meninę dalį, o mano draugai kraštotyrininkai organizuodavo pastatymą."- į prisiminimus nuklysta  L. Juozonis.  Jis su bendraminčiais dar sovietiniais metais Vilkaviškio rajone,  Sardokuose pastatė gelžbetoninę skulptūrą „Trys Eglės dukros" (1975 m.), nors pats autorius jas pavadino "trys šokančios moterys", antkapinį paminklą pedagogui, kraštotyrininkui Tomui Glodui Plokščiuose (1980 m.); skulptūrą rašytojui, profesoriui Antanui Krikščiukaičiui - Aišbei jo gimtinėje Paežeriuose (Vilkaviškio r.) 1984 m. ; skulptūrą knygnešiui Jurgiui Bieliniui Purviškiuose (Biržų r. ) 1987 m.;, stogastulpį poetui Jonui Aisčiui Dovainonių kaime (Kaišiadorių r.) 1988 m.; medinę skulptūrą- keliautojas su gaubliu rankose - keliautojui Matui Šalčiui Čiudiškiuose -1985 m.; skulptūrą rašytojui Baliui Sruogai jo gimtinėje Baibokų kaime (Biržų r.) 1989 m.; atminimo lentas Jonui Basanavičiui, Tadui Ivanauskui ir kt.  Jo darbų  sąrašas -  begalinis,  tokia  gausybė, kad vardinant  - galima ir susipainioti.

 

Nepriklausomybės metais L. Juozonis daug ąžuolinių paminklų sukūrė ir pastatė partizanams, žuvusiems už tėvynę. Tarp jų: Juozui Lukšai-Daumantui ir jo broliams Jurgiui Lukšai-Piršliui bei Stasiui Lukšai-Juodvarniui atminti (1995 m., paminklo bendraautoris - P.Petraitis); Dainavos apygardos partizanams Kapčiamiestyje (1994); kryžių kompozicija 1952 m. birželio 24 d. nužudytiems Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti (1989) ir kt.

 

L. Juozonis  neseniai restauravo ir paties pagamintą ąžuolinį paminklą Aišbei Kriščiukaičiui bei Pietario klėtelę netoli Antanavo. „- Apie 1986-uosius metus Pietario klėtelę mes atstatėme, nes ją jau būtų nugriovę. Mano kaimynai Vaškeliai davė lentų, o kraštotyrininkas iš Rumšiškių inžinierius Vytautas Merkevičius vadovavo statybos darbams. Jų bei kitų savanorių dėka klėtelę tada atstatėme", - pasakoja kraštotyrininkas, tautodailininkas L. Juozonis.

 

Gimtajame Rokiškio rajone taip pat yra nemažai  šio autoriaus darbų.  1972 m.  Kazliškio bažnyčiai   padarė medinį Rūpintojėlį ir projektą koplytėlės su anga apšvietimui. Kiek vėliau nubraižė šviestuvų projektą šios bažnyčios altoriui apšviesti.  Notoli  tautodailininko gimtinės yra Daupelių kapinės. Jų centre stovi keturkampė koplytėlė su iškaltais skaičiais „1863", galbūt tai sąryšis su sukilimu.   Kapinių tvorai iš skaldytų akmenų pradėjus aižyti, privažiavimo keliui nykstant, žmonės savo artimuosius panoro perlaidoti į kitas kapines.  Leonas Juozonis su Povilu Ružele nutarė kapinaites gelbėti: - „Dar 1973 m. aš padariau nišoms ąžuolo skulptūras: Šv. Jurgio, Mykolo Arkangelo ir Šv. Izidoriaus. Juos nišose įtvirtino mano sūnėnas Edmundas Petras Stašys. Tik priekinėje  nišoje Nukryžiuotasis buvo išlikęs labai vėjų nugairintas, nukritusiom  rankom, tai aš jas pridėjau.  Prie koplytėlės atstatymo teko pasidarbuoti ne man vienam. Ir taip bent truputį šias kapines aptvarkėm. Dabar čia ilsis garbingi žmonės: partizanas Jonas Narbutas, jo tėvas, parvežtas iš Sibiro, Vilniaus Pedagoginio  instituto profesorius Algis Teodoras Narbutas, vietos mokytojo Algirdo Jono Daugelavičiaus palaikai su urna  atvežti iš Londono ". L. Juozonis taip pat išdrožė ąžuolinius koplytstulpius  partizanui Kaziui Krisiūnui, lakūnui, apylinkės partizanų vadui Albinui Tindžiuliui ( iš ąžuolo išskobė lakūno bereljefą ir viršuje - angelą, grojantį dūdele) ir kt.

 

-„Didžiausią rūpestį turėjau, kaip atžymėti  mano parapijos miestą - Pandėlį, -  prisiminimais dalinasi  Leonas.- Su šviesios atminties mokytoju Alfonsu Gaška (1906 02 21 - 1994 08 17)  dvidešimt metų vargome, kol  Pandėlio vidurinėje mokykloje įkūrėme muziejų. Norint įkurti muziejų, buvo reikalaujama padovanoti pirmuosius eksponatus. Aš aliejumi nupiešiau primityvistės dailininkės Monikos Bičiūnienės ir pastele liaudies skulptoriaus Liongino Šepkos portretus. 1987 03 14 Algirdas Bielinis iš Kauno į Pandėlį  atvežė ąžuolinę lentą su Liongino Šepkos bareljefu, kad prikaltų prie namo, kuriame jis gyveno. Tiesa, su ta lenta vargo turėjome".

 

 Pandėlio 400 metų jubiliejaus proga -1991 m.  Leonas Juozonis pasiūlė prie kapinių esantį didžiulį akmenį atitemti arčiau vartų, ant jo pastatyti   moters, į Pandėlį  nešančios krepšius, figūrą. -„Pagal mano projektą kažkas padarė ąžuolinę skulptūrą. Priekyje iš varinės skardos iškaliau informacinius jubiliejaus ženklus. Turbūt, kažkokie nevykėliai   pavogė varinę skardą. Tada iškaliau analoginę cinkuotą skardą  su Pandėlio herbu", - prisimena  autorius. Pandėlio kapinėse, šventoriuje, pačiame miestelyje bei jo apylinkėse yra ir daugiau L. Juozonio darytų koplytstulpių, atminimo lentų, bareljefų, suprojektuotų  kryžių. Pvz. 1992 m. padarė ąžuolinę momorialinę lentą kun. rašytojui Mykolui Šeižiui -Dagilėliui ( 1920 m. - 1933 m. Pandėlio klebonas). Ją prikalė prie buvusios klebonijos. 1995 m.  šalia  prikalė  lentą kun. Fabijonui Kemėšiui, kurį  ištrėmė  į Sibirą ir ten  nukankino.  -„Mano gyvenimo svajonė buvo sulaukti, kada bus atstatyti Pandėlio bažnyčios bokštai. Ne kartą laipiojau į bažnyčios pastogę, inventorizavau esamą padėtį. Aliejiniais dažais nupiešęs mažą paveikslėlį, kaip atrodė bažnyčia su bokštais, iškabinau bažnyčioje, - pasakoja L. Juozonis. -  Ir įvyko stebuklas! Vilkolių kaime gimęs inžinierius Albinas Jasiūnas per vienerius metus surinko  lėšų , o Panevėžio firma atstatė bokštus". Su skapiškėnu miškininku Vidmantu Markevičiumi  L. Juozonis  prisidėjo organizuojant  partizanų bunkerio Notigalės miške atstatymą. 1998 m. Stramylių kaime prie  karininko Petro Jakšto (1899 10 29 - 1988 11 14) gimtojo  namo buvo prikalta Leono Juozonio daryta ąžuolinė lenta su Petro Jakšto ir jo brolio, žuvusio partizano Vytauto Jakšto  bareljefais. 2009 -2010 metais pabaigė restauruoti antkapinį paminklą iš savo gimtinės kilusių Veščiūnų šeimai. Jų sūnus Albertas - architektas, vėliau tapo garsiu JAV tapytoju, kurio 13  paveikslų yra Kauno M. Žilinsko galerijoje. Duktė Aldona Janavičienė Australijoje išleido kelias knygas. „-Vilniuje, Saulės kapinėse, palaidotas tapytojas mėgėjas Anupras Veščiūnas, kurio antkapinis paminklas buvo vandalų sugadintas. Man teko jį restauruoti.  Padariau ąžuolinę lentą su jų bareljefais, saulute ir Pieta. Dar tą pačią žiemą padariau atminimo lentą Vilniaus sukilėlių vado Buničiaus pavaduotojui Juozui Kiliui netoli jo gimtinės - Pandėlio kapinėse, kapų vartuose, nes jo kapo vieta nežinoma (buvo sušaudytas Maskvoje). Vytautui Babiliui- giminės tremtinių atminimui- nutapiau paveikslą „Babilių šeimos tremtis" ir kt. darbus.

 

L. Juozonis  savo darbais, idėjomis stengėsi paremti  beveik visus Rokiškio rajono muziejus.  Kazliškio pagrindinės mokyklos muziejui  nupiešė mokytojo, vietos partizanų vado Petro Vaidakavičiaus portretą, Juodupės gimnazijos muziejui  nupiešė  „Poetės partizanės Dianos Glemžaitės mirtis", kaip KGB užverbuotas šnipas, sumesdamas į bunkerį granatas, nužudė poetę Dianą Glemžaitę - Bulovienę ir 5 partizanus,  padovanojo Rūpintojėlio statulėlę. Rokiškio J. Tumo - Vaižganto gimnazijos, Kamajų Antano Strazdo  ir  Svėdasų mokyklų muziejams įteikė JAV gyvenusios rašytojos Alės Rūtos portretus ir kt. darbus.

 

L. Juozonis  sukurė   maždaug  200 mažų statulėlių iš įvairių medžiagų (medžio, molio, gintaro, kaulo, akmens ir kt.). Vieną , išdrožtą iš medžio  pelėdų šeimynėlę,   padovanojo   Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo literatūros skyriui, kuri eksponuojama pelėdų ir pelėdžiukų ekspozicijoje.

 

Čia paminėta tik dalis L. Juozonio darbų.  - „Džiaugiuosi, kad būdamas 90 metų iškaliau ąžuolinėje lentoje Juozo Tumo - Vaižganto gimtinės maketą ir jį padovanojau Vytauto Bagdono vadovaujamam Kunigiškių muziejui. Dar ruošiuosi šiam muziejui padaryti poetės Alės Rūtos paminklo projektą iš putoplasto medžiagos. Man atrodo, kad aš dar turiu jėgų ir dar galėčiau ką nors gero padaryti Lietuvai", - mąsto  mūsų kraštietis.

 

Leonas Juozonis -  tapytojas, knygų iliustratorius, literatas

 

L. Juozonis ne tik architektas, skulptorius, bet ir tapytojas, knygų iliustratorius, grafikas. Per savo gyvenimą nutapė virš 100 paveikslų įvairia technika - aliejumi, tempera, pastele, akvarele, lino raižiniu, šilkografija ir kt.  Muziejams bei įstaigoms padovanojo apie 60 paveikslų.  Rokiškio rajone yra 10  paveikslų.  Daugybė jo tapybos darbų yra Kauno Maironio muziejuje, keliolika Knygnešių muziejuje Ustronės vienkiemyje, netoli Krekenavos.

 

Noriu paminėti tris išskirtinius paveikslus, eksponuotus jubiliejinėje parodoje   2012 m. Kaune.  Viename paveiksle autorius yra pavaizdavęs Lietuvos istoriją, valdovus.  Panašus darbas pasakoja Romos katalikų bažnyčios istoriją, jame vaizduojamos istorinės asmenybės, pažymėti popiežių vardai ir valdymo metai. Įdomi detalė - 1981 m. pieštame paveiksle pavaizduoti visi popiežiai, o vėliau nupieštas net Benediktas XVI, dar liko vietos ir  dabartiniam popiežiui. Trečiame paveiksle Lietuvos rašytojai pavaizduoti pagal jų gimimo metus parodant jų ideologines pažiūras. Šie paveikslai labai iškalbingi, tikslūs ir įdomūs. Daugelis mano, ar nevertėtų  juos, autoriui leidus, panaudoti mokyklose kaip vaizdinę priemonę. Parodą pristatė architektas Jonas Lukšė.

 

L.Juozonis - 20 knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius.  Iliustravo  Juozo Čepelės knygą „Kelias į krepšinį" (1992 m.),   Irenos Vaičikauskaitės „Vilties paukštė" (1992 m.), Antaninos Garmutės „Rugiai po ledu" (1994 m.).  Aldonos Gricienės  knygas  vaikams  „Linksmas dvaras" (1994 m. ),„Angelas sargas" ( 1996 m.,),  „Kelionė aplink mėlyną..." ( 1998 m.), Vincento Sereikos „Nenuleisim sparnų" (2002 m.),  taip pat išleido jau aukščiau minėtas knygas kraštotyros tema.   Monografijoje „Pandėlys" numatomi šie  L. Juozonio straipsniai: „Išnykę apylinkės kaimai", „Mano tėviškės partizanai", „Prisiminimai apie Lionginą Šepką" ir t.t.

 

L. Juozonio teigimu, nuo 1963 metų 7 laikraščiuose  buvo išspausdinta 220 draugiškų šaržų. Spaudoje paskelbta virš 470.  Kultūrologas Dominykas Akstinas 10 egz. tiražu  išleido knygą, kurioje buvo išspausdinti 437 L. Juozonio piešti draugiški šaržai. („ Draugiški  šaržai" ,-Kaunas: Atmintis,1997 m. 438 p.). 1997 m.  autoriaus 75 - ųjų gimimo metinių proga  buvo parengta draugiškų  šaržų paroda Rokiškio viešojoje bibliotekoje.  Nuo 1972 m.  šis nenuilstantis kūrėjas   dalyvavo beveik 20-tyje įvairių parodų.

 

Dar viena  Leono Juozonio veiklos kryptis - išradimai ir atradimai.

 

L. Juozonio  šviesios atminties žmona Liucija yra 78 išradimų autorė.  Pagrindinė jų dalis skirta ultragarso panaudojimo problemų sprendimui.   Jam kartu su žmona, dirbusia sovietmečiu Kauno politechnikos instituto K.Baršausko ultragarso laboratorijoje moksline bendradarbe, taip pat su  išradėja Antanina Garmute (garsi tremtinė, rašytoja)  pavyko surasti medžiagą, kuri džiūdama smarkiai susitraukia. Tą medžiagą tautodailininkas panaudojo medalių gamyboje.  Beje, vagys pagrobė jo medalius, kai jie 2008 m. buvo eksponuojami Vilijampolės seniūnijoje. Iki šiol neaiškus jų likimas. Pasak doc.dr. Juozo Čepelės, L. Juozonis buvo pirmasis žmogus tuometinėje Tarybų Sąjungoje, sumanęs ir organizavęs kooperatinių namų statybą.

 

Stulbinantis laisvalaikis

 

Kalbant apie amžiaus ir sporto  „sugyvenimą", L. Juozonio pavyzdys rodo, kad ir devyniasdešimt sulaukus - gali sportuoti, būti žvalus. Anot Garbaus senjoro , patys geriausi vaistai nuo kraujagyslių kalkėjimo - sportas. Senolis  iki šiol žaidžia stalo tenisą, anksčiau yra dalyvavęs pasaulio lietuvių žaidynėse ir kitose veteranų  pirmenybėse, o 2001 m. yra laimėjęs Lietuvos veteranų stalo teniso čempionatą 75-80 metų amžiaus žaidėjų grupėje. „-Antroji mano aistra - šachmatai, kuriais pradėjau žaisti penktoje Rokiškio gimnazijos klasėje. Bėgant dešimtmečiams įsitikinau, kad žaidžiant šachmatais, kaip ir stalo tenisą, reikia žaidėjus skirstyti pagal amžiaus grupes, nes dėl besivystančios sklerozės dabar ėjimui apgalvoti reikia daug daugiau laiko nei jaunystėje", - konstatavo L.Juozonis, sovietmečiu simultanuose su garsiąja pasaulio čempione Nona Gaprindašvili pasiekęs lygiąsias ir laimėjęs partiją prieš garsųjį mūsų šachmatininką Vladą Mikėną. Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas Dovydas Jokubauskis L.Juozoniui už nuopelnus Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai suteikė Garbės nario vardą.

 

L. Juozonis iki šiol lankosi jį dominančiuose renginiuose, kuria, žaidžia  stalo tenisą, šachmatais,  valdo garso ir vaizdo techniką, esant progai naudojasi kompiuteriu ir internetu. 21 metus vadovauja Sėlių klubui Kaune, kuria  išeivijos rašytojos Alės Rūtos paminklo projektą  ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Paklaustas apie artimiausius planus, šypteli: „-Norėčiau, kad Kaune būtų pastatyta didžiulė daržinė, į kurią priimtų tokių kaip aš kūrėjų darbus, nes apie muziejus nėra ko nė svajoti ..." Pasak dailininko, architekto Jono Lukšės, L. Juozonio nuopelnai Lietuvos kraštui neįkainojami, šalyje pasklidę gausybė L. Juozonio darbų, tad jiems eksponuoti prireiktų didžiulių erdvių.

 

Paklausus, ko palinkėtų  jaunimui, trumpai atsakė - mylėti Lietuvą, sveikai gyventi, nevartoti alkocholio, sportuoti. -„ Norėkime daryti gerus darbus, linkėkime vieni kitiems gero. Man užtenka, kad žmogus turėtų dvasinę idėją", - dar pridūrė mūsų kraštietis ir   pritarė pažįstamo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiams: -„Kelias buvo ilgas, kol širdis tarnaus,/Noriu juo laimingai pakeliauti,/Meile  Dievo Tėvo ir Sūnaus/Ir šviesa Šventosios Dvasios pasikliauti." Taigi, ir  mes, kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio".... vardu  taip pat linkime  Leonui Ernestui Juozoniui stiprios sveikatos, ilgų gyvenimo metų, kūrybinių minčių, naujų sumanymų, Dievo palaimos, artimųjų dėmesio ir globos.

 

Panaudota literatūra:

1. Juozonis L. Sėlių kraštas. - Kn.: Po Nemuniją, po ežeriją: istorinės apybraižos, apsakymai, publikacijos. -  Sudarė   A. Slavickas, 2001.-  p.36 -40.

2. Juozonis L. Kraštotyrininko kelias/ red. Juozas Šalčius.-Kaunas: Gabija,2002 ,- 98 p.

3. Kalpokaitė S.  Darbai meistrą giria. / Salvinija Kalpokaitė //Tarp knygų. - 1998, Nr. 1, p. 35.

4. Dūdaitė L. Pastatė statulas/ Lina Dūdaitė// Gimtasis Rokiškis. -2004, gruodžio 14, p. 4.

5. Volungevičius A. Kultūros paveldo  puoselėtojas/ Algirdas Volungevičius.-Iliustr.// Gimtinė. - 2007, liepos 1 -31 (Nr.7), p. 2.

6. Juozonis Leonas. - Nuotr.// Kas yra kas Lietuvoje. Auksinis tūkstantmečio leidimas.- Kaunas: UAB „Neolitas",2009.- p. 691.

7. Leonui Juozoniui - 90 // Statyba. -2012, rugpjūčio 16, p.1 -3.

8. Kauno karuselė.-Iliustr. - Rubrika: Spektras// Nemunas. -2012, liep. 26 - rugs. 6 ( Nr. 28/29), p. 20.

9. L. Juozonio laiškai.

 

Publikuota: 2015 11 05