PILIAKALNIAI LIETUVOJE

Audronė Telšinskienė

Piliakalnio sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais- piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Šiandien galima aptikti tik pavienių piliakalnio įtvirtinimų: pylimų (Kaukai, Alytaus r.), šlaitų (Šeimyniškiai, Utenos r., Varnupiai, Marijampolės r.), išlaikiusių pirminę savo išvaizdą. Visa kita yra taip smarkiai ar net kone visiškai deformuota ir sunaikinta, kad kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio požymius. Be to, ant neprižiūrimų piliakalnių auga medžiai ir krūmai, paslepiantys dar matomus jų bruožus ir trukdantys piliakalnį apžvelgti nors kiek plačiau, taigi iškyla sudėtinga jų išskyrimo iš aplinkos problema. Pats "piliakalnio" pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis "pilis" kildinamas iš "pilti". Kai kurių XIV a. minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis "pilis" yra net pavadinimuose. XIV a., atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, ,,pilies" kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio (Šaltinėnai, Birštono sav., Sangėliškės, Šalčininkų r.) arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas (Papiliais vadinama pieva Runionyse, Molėtų r.). Neretai patys piliakalniai nustoti skirti iš aplinkos piliakalnių vardu ir buvo pavadinti kitaip (Kamša, Utenos r., Grinaičiai, Šakių r.). XVIII a. pabaigoje - XIX a. visuomenei pradėjus daugiau domėtis krašto istorija, piliakalniams kartais suteikti literatūriniai pavadinimai (Seredžiaus, Jurbarko r., piliakalniui - Palemono kalnas , Kernavės, Širvintų r., piliakalniams - Mindaugo Sosto, Aukuro Kalno ir Lizdeikos Kalno pavadinimai). Piliakalniais vadinamų vietovių dėl išorinio jų panašumo į tikruosius piliakalnius atsirado net XX a. (Piliakalnis, Ukmergės r.). Pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil" (Pilaitės, Pilalės ir kt.) bei vietos, panašios į pylimus. Taip mūsų dienas pasiekė apie pusantro tūkstančio piliakalniais įvardijamų vietų, iš kurių toli gražu ne kiekviena yra tikras piliakalnis. Kad kalva būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatinti šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku. Kartais piliakalniai tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes. Tačiau Lietuvoje draudžiama kasinėti piliakalnius ir senkapius 50 m spinduliu aplink juos. Trumpai apžvelgsime Sartų regioninio parko  ir Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje esančius piliakalnius. Formos viršus

VELIKUŠKIŲ (I) PILIAKALNIS IR JO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Sartų ežero Bradesių (kitaip - Stintinės) įlankos P krante. Aikštelė ovali, pailga ŠR-PV kryptimi, 48x26 m dydžio. Jos Š krašte supiltas 0,4 m aukščio ir 2,5 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 18-19 m aukščio, tik PV šlaitas nuo aukštumos pusės - vos 4 m aukščio.   
     Piliakalnis buvo apjuostas keliomis griovių linijomis, aptiktomis tyrinėjimų metu.   P ir R papėdėje yra 1,5 ha papėdės gyvenvietė, tyrinėta kartu su piliakalniu 1933 m. Rastas žalvarinis žiedas, įvija, stiklo karolis, molinis verpstukas, t.p. keramikos: šukių brūkšniuotu, lygiu, grublėtu paviršiumi.
     1933 m. P.Tarasenka ištyrė PV aikštelės dalį, padarė net 9 PV-R šlaitų pjūvius, iš viso ištirdamas apie 1400 kvadratinių metrų. Aikštelėje rastas iki 80 cm storio kultūrinis sluoksnis. Jame aptiktus židinius tyrinėtojas interpretavo kaip degintinius kapus, kas davė pagrindo išplėtoti hipotezę apie apeiginę piliakalnio paskirtį. Kultūriniame sluoksnyje rasta dažnai piliakalniuose aptinkamų kaulinių adiklių ir smeigtukų, molinių verpstukų, geležinių peilių, peilių - pjautuvėlių, ylų, smeigtukų, akmeninių galąstuvų, bei rečiau pasitaikančių ietigalių, kabliukas, žalvarinių kabučių, sidabrinės antkaklės fragmentas, šukų apkaustai. Gausu gyvulių kaulų bei sudegusių grūdų. Surinkta didelė keramikos kolekcija.       Aikštelės P pusėje rasti 2-jų vyrų griaučiai (vienas užgriuvęs ant kito), datuojami XIII a. Manoma, jog tai medinės pilaitės užpuolimo metu žuvę kariai.
      Piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr. - XIII a.  

VELIKUŠKIŲ (II) PILIAKALNIS, VADINAMAS SALA, IR JO PAPĖDĖS GYVENVIETĖ

Velikuškių piliakalnis įrengtas Sartų ežero Bradesių (kitaip - Stintinės) įlankos rytinio galo krante, tarp Zalvės ežero ir Zalvės upelio kairiajame krante. Iš trijų pusių piliakalnį supa vanduo, iš ketvirtos - drėgna tarpukalvė, todėl piliakalnis dar žinomas Salos pavadinimu. Piliakalnio aikštelėje išliko kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta  lygiosios keramikos fragmentų, geležies šlako, gyvulių kaulų ir akmeninių kirvukų, jo pašlaitėse yra senovinės gyvenvietės žymės. Piliakalnis datuojamas I t. pr. Kr. - I t. po Kr.  1929 m. į šias apylinkes buvo atsikėlęs gyventi Domas Šidlauskas - Visuomis, Lietuvoje turėjęs apie kelis šimtus jo išpažįstamos religijos - visuomybės - pasekėjų. „Saloje" jis ketinęs įsteigti Romuvos šventyklą, o Velikuškių, Bradesių, Pakačinių, Marimanto, Zaduojos ir Pazaduojės kaimų apylinkėse - kurortą. Šias vietoves vietos gyventojai taip ir vadino - Visuomio Romuvos kurortu. 1963 m. piliakalnio PR šlaitas buvo nukastas tiesinant Dusetų-Obelių kelią.

Nuotraukoje- Romuvos kurorto kraštovaizdis. Gimtasai kraštas,1934, Nr.2,p.65.

MIELĖNŲ (DAR ŽINOMAS BAJORŲ VARDU) PILIAKALNIS

Tai vienas vertingiausių Sartų regioninio parko piliakalnių, datuojamas I t. pr. Kr. - I t. viduriu. Nors iki mūsų dienų išlikusios tik terasos, kurios geriausiai yra matomos pietiniame šlaite, kadaise piliakalnis buvęs apjuostas 2 grioviais ir pylimais šlaituose. Piliakalnis susilaukė dėmesio dar tarpukariu, kai 1933 metais Petras Tarasenka aikštelės šiauriniame pakraštyje ir šlaite ištyrė 40 kvadratinių metrų dydžio plotą. Jame buvo rastas akmeninis 7,4 cm ilgio keturkampio skersinio pjūvio įtveriamasis kirvis su 4,8 cm pločio ašmenimis kito kirvio fragmentas, kaulinio dirbinio fragmentas, galąstuvas, šlakas, gyvulių kaulai. Rytinėje pašlaitėje rastos akmeninės trinamosios girnos. Daugiausiai rasta brūkšniuotos keramikos, taip pat keramikos grublėtu ir lygiu paviršiumi.Šis piliakalnis iki šiol nebuvo tvarkytas, ilgą laiką buvo apaugęs krūmais ir medžiais, gana daug ant jo augo senų obelų, kriaušių, vešlių karklynų. Tiek piliakalnio tiek papėdės teritorija pažeista anksčiau galbūt vykdytos žmonių veiklos, buvusi gyvenvietės teritorija labai suardyta 1962 m. tiesiant Obelių - Dusetų plentą.

PETREŠIŪNŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Audros kairiojo kranto slėnio atšakos pakraštyje. Aikštelė ovali, pailga PV-ŠR kryptimi, 48x29 m dydžio, smailesniu Š galu. Pašlaitėje piliakalnis buvo apjuostas 3 m pločio, 2 m gylio grioviu (aptiktas tyrimų metu). Šlaitai statūs, 4-4,5 m aukščio, išskyrus 15 m aukščio ŠR. Piliakalnis apardytas ariant, V šlaitas nukastas žvyrui. Jis dirvonuoja, aikštelės pakraščiuose auga paskiri medžiai. Aplink piliakalnį, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos keramikos, šlako, gyvulių kaulų. 1909-1910 m. L. Kšivickis ištyrė visą aikštelę - apie 915 m2. Kultūrinio sluoksnio storis pakraščiuose siekė iki 1,2 m. Čia buvo supiltas pylimėlis. Centrinę aikštelės dalį juosė 5-8 m pločio, iki 1 m gylio griovys. Kultūriniame sluoksnyje aikštelės pakraščiuose aptikti akmenų grindiniai, buvę dviem horizontais: tankesni - labiau paviršiuje ir padriki - arčiau įžemio. Rasta titnaginių gremžtukų, akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių dalių bei išgrąžų, galąstuvų, molinių svorelių kaulinių smeigtukų, kabliukų, adiklių, ylų, strėlių geležinių ylų, peilių, pjautuvėlis, kabliukas, žalvarinių smeigtukų dalių, sidabro gabalėlis, lygios ir brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų ir kt. 2003 m. A. Simniškytė piliakalnio V papėdėje ištyrė 16 m2, aptiko kultūriniu sluoksniu su brūkšniuota ir lygia keramika užpildytą 3 m pločio, 2 m gylio griovį. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga - I tūkst. pradžia. Pasiekiamas iš Kriaunų-Jūžintų kelio (pro Lašus), už 1,3 km nuo paskutinių Lašų sodybų, ties antru didesniu kelio posūkiu į V pavažiavus pro sodybą į dešinę (V) 150 m.

MIČIŪNŲ PILIAKALNIS

Mičiūnuose, į ŠR nuo Mielėnų piliakalnio, yra vieta, vadinama piliakalniu. Tai Mielėnų piliakalniui gretimos kalvos viršuje Š - P kryptimi pailga 40 m ilgio iki 30 m pločio aikštelė, kurios rytinis šlaitas statesnis, kiti nuolaidūs.Mičiūnuose, į ŠR nuo Mielėnų piliakalnio, yra vieta, vadinama piliakalniu. Tai Mielėnų piliakalniui gretimos kalvos viršuje Š - P kryptimi pailga 40 m ilgio iki 30 m pločio aikštelė, kurios rytinis šlaitas statesnis, kiti nuolaidūs. Rytiniu kraštu eina natūralus pylimas - ožnugaris, vadinamas Milžino kapu. Anksčiau, ariant aikštelę, buvo matomas juodos spalvos kultūrinis sluoksnis. Nors į registrą įrašytas, Mičiūnų piliakalnis į piliakalnių atlasą neįtrauktas.

Šaltiniai:  

1.https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&cad=rja&uact=8&ved=0ahUKEwjKocTZluDUAhUqJJoKHbJBDpEQFggyMAA&url=http%3A%2F%2Fwww.piliakalniai.lt%2F&usg=AFQjCNF5gJ8HohyV1qSk6QRlYsGN-ZmaSg

2.http://www.delfi.lt/grynas/gamta/grazioje-lietuvos-vietoje-turistu-lankymui-paruostas-piliakalnis.d?id=69394220

3.Rokiškio rajono Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Kriaunų filialo kraštotyrinė medžiaga.