Juodonių piliakalnis

Gražina Matukienė

 

Įžanga

 

 

Lietuva – piliakalnių kraštas. Jų priskaičiuojama virš 900, o mūsų rajone apie 20. Kasmet po keletą atrandama naujų. Daugiausia jų yra Utenos rajone. O kas tai yra piliakalnis? ,,Mokslas piliakalniais laiko žemės įtvirtinimus, turinčius reljefo darinius su senosios žmonių veiklos liekanomis. Įtvirtinimais laikomi įvairūs pylimai, grioviai, terasos ar statinti šlaitai. Jeigu jie juosia didesnę ar mažesnę kalvą ar net lygų žemės plotą, kuriame aptinkami žmonių buvimą liudijantys specialūs sluoksniai su radiniais, tai tokia vieta bus beveik neabejotinas piliakalnis. Jeigu apie tokią vietą dar yra išlikę įvairių pasakojimų ar pati vieta žmonių įvardijama kaip piliakalnis, piliakalnio buvimu abejoti neverta..." (Zabiela Gintautas. Lietuvos piliakalniai – išsaugokime, kol dar turime // Aplinka 2012 Nr. 11, p.8-13.) Beveik visi piliakalniai yra gamtinės kalvos, pritaikytos žmonių reikmėms: gyventi, gintis nuo priešų, tikėjimo apeigoms atlikti. Dauguma piliakalnių yra gamtos suformuotose kalvose (vadinamieji kalvinio tipo piliakalniai). Nuožulnūs šlaitai buvo pastatinami, aikštelės – išlyginamos, bėgant amžiams papildomai apsaugai pradėta kasti griovius, pilti pylimus. Lietuviai sukūrė daug gražių ir įdomių padavimų apie piliakalnių praeitį, bet ,,tikrą piliakalnių praeitį rodo tik kultūriniai piliakalnių turtai“. ( P.Tarasenka. Preities vartai.- Kaunas, ,,Šviesa“, 1997, p.5.) Žmonės seniai pamiršo tuos laikus, todėl net paprasti piliakalnių radiniai parodo, kaip tuo metu gyveno, kovojo žmonės. Neretai piliakalnį sunku atskirti nuo paprasto kalnelio. Šalia Juodonių piliakalnio esantys gražūs, pušimis apaugę kalneliai juk nėra piliakalniai. Didžiuojamės, kad netoli, Juodonių kaime, yra seniai žinomas piliakalnis. Juodonių piliakalnis jau buvo pažymėtas F. V. Pokrovskio Sudarytame buvusiame Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje ir P. Tarasenkos ,,Lietuvos archeologiniame žemėlapyje“. Dažniausiai jis vadinamas Juodonių, tik spaudoje galima aptikti, kad jis turi ,,Pečianyko“ pavadinimą. 2017 – ieji paskelbti Piliakalnių metais, paskatino parašyti šį kraštotyros darbą, paskatino prisiminti, kaip piliakalnio papėdėje gyveno senieji šio krašto gyventojai, paskatino prisiminti Juozo Tumo – Vaižganto ,,Pragiedruliuose“ aprašytus paslaptingus pasakojimus apie piliakalnį, taip pat iš naujo prisiminti iš lūpų į lūpas keliaujančius padavimus bei legendas.

 

 

Nuotraukoje: Juodonių piliakalnis 1959 m. Nuotr. Stasio Daunio. © Rokiškio krašto muziejus

 

 

Svarbiausios žinios apie piliakalnį.

 

Piliakalnis (Pečianykas) įrengtas kalvoje, pelkėto slėnio krašte. Aikštelė keturkampė, pailga R-V kryptimi, 45x40 m dydžio, iki 2 m aukštesne R-PR dalimi. Š aikštelės krašte supiltas 0,5 m aukščio, 6 m pločio pylimas. Piliakalnio šlaitai žemiau aikštelės 4-6 m aukštyje statinti. PR ir Š šlaituose yra 4,5 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 4,5 m (R)-14 m (P) aukščio. Į rytus ir pietus nuo piliakalnio buvo papėdės gyvenvietė.

Kultūros paveldo departamentas 1998 m. Juodonių piliakalnį su gyvenviete paskelbė kultūros paminklu, o 2005 m. jis pripažintas valstybės saugomu.

 

 

Nuotraukoje: Juodonių piliakalnis – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės. Piliakalnio rytinėje aikštelės dalyje yra I Pasaulinio karo kapai. Aikštelės centras dirvonuoja, kraštai ir šlaitai apaugę retokomis pušimis. Piliakalnio papėdėje archeologinių kasinėjimų metu rasta senovės gyvenvietės liekanų. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. pabaiga - II tūkst. pradžia.

 

Nuotraukoje: Kelio Kalviai – Svėdasai dešinėje - Juodonių piliakalnis. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės

 

Nuotraukoje: informacinis stendas ir aikštelė prie Juodonių piliakalnio. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

 

 

Nuotraukoje: eglių alėja, vedanti į piliakalnio viršūnę. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

Juodonių piliakalnis, dar vadinamas Pečianyku` – tai į pelkėtą slėnį įsiterpusios kalvos aukštesnioji dalis, šlaitai - iki 19 m aukščio, rytinėje pusėje apardyti, pietryčių ir rytinėje pusėje yra plati terasa. ,,Pasak informacijos pateikėjo Jono Jurgelionio, kalnas panašus į krosnį (pečių)“. ,, pečininkas, (-inykas) suolo aukštumo ar aukštesnis apšildomas mūrelis ar pritvirtinta lenta prie plūktinio pečiaus atsisėsti, atsigulti; priekrosnis)“. (Kamajai/ Sud. ir vyr. red. Venantas Mačiekus.- V.: Versmė, 2016.- p.1363.)

 

 Nuotraukoje: piliakalnio terasos. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės

 

Iš gilios senovės.

 

,,Kiekvienas piliakalnis – didžiausias istorijos lobynas“  rašė Salemonas Paltanavičius. Buvo labai įdomu atverti šiuos lobynus.

Piliakalniai yra garbingos praeities liudytojai, menantys senovę, jos istoriją. ,,Piliakalniai – tikri praeities vartai“  ,- rašė P. Tarasenka. ,,Pro juos mes tarytum grįžtame į praeitį.“ 

Žinias apie tolimą krašto praeitį padeda atskleisti padavimai bei legendos ir atlikti archeologiniai tyrimai.

Apie tai, koks senas esąs Juodonių piliakalnis, ,,Pragiedruliuose“ rašė literatūros klasikas Juozas Tumas - Vaižgantas ,,... kas nenorėtų jo jaunystę atspėti? O gal nebeverta? Taip dabar viskas kitaip. Senapilio laikų viena kalba beliko...“ ,,Piliakalnis nebe metais, amžiais skaito...“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p. 107.)

Piliakalnio papėdėje atlikti archeologiniai tyrimai, rasti radiniai leido nustatyti , kad žmonių bendruomenės veikla buvo vykdoma I tūkst. pr. Kr. pabaigoje - II tūkst. pradžioje.

,,Praeities žmonės buvo labai artimi gamtinei aplinkai. Gyvenvietėms, šventykloms ar net pilims įrengti rinkdavosi vietoves , turinčias išskirtinį kraštovaizdį. Įrengiant piliakalnius buvo naudojama žemė ir medis, grindiniui buvo naudojami akmenys“. ,, Vandens buvimas piliakalnyje ar jo tiesioginėje aplinkoje buvo viena svarbiausių sąlygų tą ar kitą vietą pasirinkti piliakalniui“ . (Gintautas Zabiela. Lietuvos piliakalniai – išsaugokime, kol dar turime// Aplinka, 2012 geg. – birž. p.12). Juodonių piliakalnis – ne išimtis. Čia labai graži aplinka, seniau piliakalnio papėdėje buvo geriamo vandens šaltinis, o pelkėta vietovė vakarinėje piliakalnio pusėje saugojo nuo priešų.

Piliakalniuose deganti ugnis buvo naudojama žiniai apie pavojų, artėjantį priešą, ar kokią nors nelaimę, perduoti. Naktį tai buvo ugnis, dieną tai buvo dūmai, kuri nuo vieno piliakalnio ar aukštesnės kalvos buvo uždegama ant tolimesnio piliakalnio. Buvo siekiama, kad priešas neužpultų krašto teritorijos netikėtai.

 

 Nuotraukoje: rudenėjanti piliakalnio aikštelė. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

Juodonių piliakalnis žymi senųjų kelių trasas. Jis nesunkiai buvo pasiekiami iš šalies. 1959 metų laikraštyje ,,Po Spalio vėliava“ Rokiškio Ed. Tičkaus vardo vid. mokyklos mokytojas J. Pladis rašė ,,Už gilaus Malaišių balų duburio, kitoje pusėje nuo Juodonių piliakalnio, horizonte dominuoja Gudonių piliakalnis. Tarp šių abiejų piliakalnių per balų klampynes, galimas daiktas, senovėje vedęs slaptas strateginis kūlgrindų kelias, o vidury balų, saloje, buvusi saugi vieta vadinama įvada, liaudies pašauktiniams – Juodonių pilies kunigaikščiuko kariauninkams sutelkti.“ (Pladis J. Juodonių piliakalnyje //Po Spalio vėliava, 1959 liep. 15.) Juk ir dabar į Kalvių pusę bebaigiąs išnykti kaimas vadinasi Paįvodys. Pasakojama, kad piliakalnio papėdėje tyvuliavęs ežeras, kaip rašoma knygoje ,,Kamajai“ ,, I tūkstantmečio 2 – oje pusėje jau buvo gerokai uždurpėjęs“. Apie tai rašoma archeologų mokslo tiriamuosiuose darbuose. ,,Kai Livonijos ordino kalavijuočiai pasistatė Diunaburgo (Daugavpils) pilį ir sustiprino agresiją prieš Aukštaičių kraštą, Juodonių, Gudonių, Moškėnų ir kitų pilių kunigaikščiukams iškilo sunkių, žūtbūtinių kovų laikotarpis, kuris, kaip žinome, pasibaigė visišku sėlių padermės išnaikinimu. Šiose gyvybinėse kovose prieš vokiškųjų šunriterių agresiją nukentėjo ir Juodonių (taip pat ir Moškėnų) piliakalnio bei apylinkių gyventojai. Pagal negalutinius dabar atliekamų kasinėjimų radinius manoma, kad nuo XII – XIII m. e. amžiaus Juodonių piliakalnio gyvenvietę ištikusi katastrofa: nuo kalbamojo laikotarpio nebelikę gyventojų, kurie, galimas daiktas, išsikėlė į saugesnes vietas arba buvę kalavijuočių išnaikinti.“ (Pladis J. Juodonių piliakalnyje //Po Spalio vėliava, 1959 liep. 15).

 

Rašytojai apie Juodonių piliakalnį.

 

Rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto ,,Pragiedruliuose“ aprašomas Juodonių piliakalnis apipintas paslaptingais pasakojimais, padavimais ir legendomis, kurios keliavo iš lūpų į lūpas. Nuo Juodonių piliakalnio pažvelgus, atsiveria gražiausi vaizdai, kloniai, kalvelės, miškeliai. Šios vietos išvaikščiotos rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto. Rašytojo giminaičių, pažįstamųjų pasakojimai byloja, kad jis mėgdavęs iš Malaišių atkeliauti į Juodonių piliakalnį, čia rašęs ne vieną kūrinį. ,,Toliau antras milžino kirtimas – tarpukalnė. Kur aukštas Juodonių piliakalnis, Valiulio saugomas, iš senų senovės sargybą sergti“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2 - V.: Vaga,1969.-p. 101).

 

 

 

Rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas poetišką Aukštaitijos peizažą atskleidė Vaduvų krašte, kur tiek piliakalnių, šimtamečių ąžuolų, lieknų slėnių ir kalnelių; visi jie ,,kalba mums tokiais senoviniais vardais, kurių reikšmės nė neatspėsi... Aure, vienam Juodžiaus kelmui kiek senovės draugų ir kaimynų: Beragis, Dviragis, Vasintas, Alaušas; Jera, Malaiša; Popšutė, Pagrubis, Gaidžkalnis, Valiulis; Įvodos, Kovynė, Vaduvos, Žigė ir kiti. Visi jie kitą kartą buvo gyvi ir tebėra gyvi žmonių padavimuose“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2- V.: Vaga,1969.-p. 114.) ,,Pragiedruliuose“ aprašomas Juodonių piliakalnis yra labai paslaptingas, mistiškas: ,,Daug daug metų praslinko, kaip piliakalnis rados ir vis žmonių jausmai jįjį gaubė ir kaitino iš tolo. Ir tapo jų prisigėręs kaip pintis, Visa, kas šventa; visa, kas galinga, čia pat susirinko: kalnas tapo – slaptimis ūdrotas. Čionai rados visa, kas buvo, ką matė žmonelės ir ką norėjo matyti, nors nematė“. (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.-p. 117). Šalia piliakalnio prie kapinaičių ir dabar tebėra sena pušis aprašyta ,,Pragiedruliuose“: ,,Piliakalnis anapus tarpukalnės, senapušė šiapus buvo du draugu, lyg kad ne taip skaudžiai nuobodu būtų pavieniui amžinybė amžinėti“ . (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.-p.106.) Valiulio lūpomis Juozas Tumas – Vaižgantas pasakojo apie neramų ežerą, kurio krantai skalavo piliakalnį. ,,Siuntė žmones ant šio kalno, kad įspėtų vandens vardą, kuriuo skiriama jiems yra vieta. Tars jų vardą, kuriuo skiriama jiems yra vieta. Tars jų vardą ne tą, kurs jam nepritinka – tykš vanduo aukščiau kalno ir nuplaus neišmanėlį spėjiką. Daug jų žuvo, o vandens vis tebenerimo. Ir atėjo žmonės į mane. Oi Valiuli, žiniuone, dievų tarne, tėvynės sargeli! Jei dar yr kam atviros paslaptys krašto, tai tik tau. Tiek jau metų tu renkies žmonių išminties ir dievų norų; tiek jau metų juos derini savo genčių milžinų palikimams,- tark dabar savo išminties žodį: skirk šiam gaivalui atilsio vietą. Pasirengiau mirti, tik ne ant laužo, kurį pats buvau susikrovęs: vandeny. Vilkaus kunigo rūbais, baltais ilgais trinyčiais, stojau čia ant kalvelės ir sušukau:

 

 

 

Nuotraukoje: piliakalnio papėdėje, prie kapinaičių J. Tumo – Vaižganto aprašyta senapušė. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

 

- Ramaus, nors gilaus Beragio sūnau, ežerie! Teišdygstie tau du ragu už tavo piktą neramumą: šėlk sau sveikas, bet tik – gale slėnio! Ir sustūgavo vandens aplink salą, bet neb keršto balsu, ne pravardžiavimu užgautu, tik džiaugsmu, kad jiems rasta pagaliau rimties vieta. Taip ir rados – Dviragis, neramus Salų ežers. Gi šią kalvą Valiuliui milžinkapiu skyrė.“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.118).

 

Nuotraukoje: labai labai seniai šioje vietoje, piliakalnio papėdėje tyvuliavo ežeras. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės

 

Apie patį piliakalnį ir paslaptingąsias piliakalnio prieigas Juozas Tumas – Vaižgantas rašė“ ‚,Jei tau nebaisu nuo drėvės nusileisti pečininkais, barsiuku prasiskinti per tarpukalnę, pro pat kapelius ir vėl pečininkais pakilti į Piliakalnį, tai pakilus ir visai nebebus baisu. Lygu lygu piliakalnio viršuje, tankiu pušelių šepečiu apaugę: liūdi liūdi jis, akeles pražiūrėjęs į bekraštę tolybę vakaruose; taip liūdėjo maža švedų sargybėlė, palikta čia apsaugai, akimis sekdama puikią savo kariuomenę, tirštais pulkais traukiančią į tolimąją šalį pelno ir laurų“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.-p.106).

 

 

Nuotraukoje: šioje vietoje esančius (piliakalnio viršuje, rytinėje pusėje) pirmojo pasaulinio karo karių kapus dengia rudeniniai lapai. 2017 m. Nuotr. G. Matukienės.

 

Kalnelyje, vos 300 metrų į pietvakarių pusę nuo piliakalnio, kaip pasakojama, gyveno žynys, piliakalnio sergėtojas Valiulis, todėl kalnelis vadinosi Valiulio. Ragino rašytojas gražiais žodžiais prisikviesti milžino dvasią, kad papasakotų, kuo gyveno mūsų protėviai.

,,Oi Valiuli, Valiulėli, Valiulėli!

Kam tu pyleis šį kalnelį, šį kalnelį, šį kalnelį?

Kam tu kaupeis piliakalnį, piliakalnį.

Tokį aukštą apskrituolį?

Ir ims tau Valiulio dvasia alduoti poetų lūpomis, istorijos žiniomis, žmonių pasakomis. Tik mokėk viską suimti liūdnon savo širdelėn“. (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p. 115).

       ,, ...aš gi vienas, Valiulis, čia kalne likau sargu žmonių, tėvų žemės; kursčiau ugnį ir kroviaus naują laužą kaip trobą, kad vėl būt kas uždegti. Laikiau ugnies gyvybę, laikiau tautos gudrybę, susiėmęs į protą ir širdį; ir pats tapau – išminties pilnas“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.117).

Vaižganto ,,Pragiedruliuose“ dvasių lūpomis tarsi atkeliami vartai į praeitį, kad papasakotų ateities kartoms. Vaižgantas rašė ,,Milžinai išnyko; tik mes juos tebematome, nes jų dvasios paliko ir šneka mums iš savo milžinkapių, šneka iš Juodžiaus kelmo, šneka iš Valiulio kalnelio, iš piliakalnių skardžiuose ir iš kūlgrindų neišbrendamose klampynėse. Kam gi būtų kadaise pilstę kapkalnius, jei ne ainiams pasakyti, kas po jais guli kūnu, kas ant jų dvasia liūdi? Klausyk jų – atsakys“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.-p.114).

 

      Daug gražių žodžių J. Tumas – Vaižgantas skyrė piliakalniui, kuris saugojo tautiečius nuo visokių negandų. ,,Ir mes pylėmės piliakalnius tarp girių, kad žiūrėtų į tolį, kur gyvenimas knibžda. Kad iš tolo matytųs, kas čia daros. Susikurk viršuj laužą nakties laiku – per tris mylias matysis pašvaistė ir be varpo duos žinią pavojaus. Slėpsis vieni į tankį su turtais; vyrai šoks į pilkalnį stuburgaliais kauti tų, kas nekviestas bus čia atėjęs.“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.-p.116).

     Svarbus buvo piliakalnis vietos žmonių gyvenime. Džiaugės jie, kad ant piliakalnio rusenanti ugnis nesiveržia dūmais ar liepsnomis, kurie perspėdavo apie priešus ar negandas.

     ,,Ir žiūrėjo apylinkių žmonės dieną naktį į savo sargybą, į piliakalnį aukštą, ar neleidžia jiems kvieslio; kaip šienautojai dairos į dangų, ar nežada lyti. Jei rami ,,iš tos pusės“ – širdys džiaugės ir laimino – kalną. Jei laiku davė žinią, pavojui ateinant, vėl laimino kalną, kad nedraugas ūmai neužklupo. Ir piliakalniai virto – Tėvynės Sargais“. (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2- V.: Vaga,1969.-p. 116).

Juozas Tumas – Vaižgantas ,,Pragiedruliuose“ Lauruko personažu pasakojo apie piliakalnio papėdėje spaudos draudimo metu slėptus laikraščius . ,,Laurukas ... dviem šuoliais striktelėjo žemyn per terasas (pečininkus) ir savo nagais, it šuva pelę, ėmė atkasti šviežiai pajudintą žemę ties uola. Per sprindį pakasęs, užtiko naują, gerai viršeliu užvožtą skardinį indą. Nuvožęs voką, siekė į vidų ir apčiupo kezulą laikraščių, tokių, kaip jau ne sykį buvo gavę namie iš kažin kur, tik visai kitais vardais.“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.167).

 

 

Rašytoja Alė Rūta 1939 m. dirbo Juodonių pradžios mokykloje, gyveno netoli piliakalnio esančiame Kunigiškių kaime pas dėdę. Knygoje ,,Tarp ilgesio ir tėviškės“ ji dalijosi kelionių į Lietuvą įspūdžiais, tuo pačiu prisiminimais apie Juodonių piliakalnį:

    ,,Paprašiau sustoti ir prie Juodonių piliakalnio. Dabar jau nebeatrodė man jis toks aukštas, kaip atrodydavo anuomet. Po Kalifornijos kalnų – čia tiktai nedidelė kalvelė rodėsi; bet tai istorinis mūsų piliakalnis, apsakytas pasakomis, legendomis. O man jis pilnas ir prisiminimų. Dešinėje mačiau kaimo siluetą, Juodonių, kuriame daugiau kaip metus mokytojavau. Į šį piliakalnį dažnai ateidavau, gražiomis dienomis atsivesdavau ir mokyklos vaikus, pamokas čia atlikdavom gamtoj...“ ,,Dabar nebuvo laiko į Juodonių kaimą užvažiuoti. Bet pasistatėm mašiną ir užlipom į kalną... A, koks grynas oras, kokia graži apylinkė! Kokie iškilmingi kalno medžiai! Gėlyčių tenai pasiskyniau. Sakau. Padėsiu Kamajuose ant tėvelių kapų...“

    ,,Vaikščiojau po piliakalnį... Mintimis kalbinau medžius, sausas žoleles po kojomis, žydinčius vėdrynus, kačpėdėles... Čia mokiniams aiškindavau gamtą, apie vėdryno žiedlapius ir sėkleles, čia mokiau geografijos, istorijos,- apie mūsų senovės karžygius, gynusius savas pilis ir savą žemę; pasakojau legendas apie tame piliakalny paslėptą žuvusių kariuomenę, kuri išeis padėt ginti Lietuvos, jei prireiks. Matyt, neiškilo legendinė kariuomenė ir nepadėjo... Neapgynė Lietuvos. Nesulaikė mūsų laisvės kovotojai raudonųjų masių...“

     ,, Čiužėjo po kojomis žolė, slydo minamas žemės grumstas, žydėjo liūdnos gėlytės – vienintelis paminklas ir puošmena kritusiems už laisvę, ,,...augo naujos pušelės, lingavo paaugliai beržai, susimąstę, tylūs stovėjo senieji medžiai... Tolumoj, už kokio kilometro, Juodonių kaimas, kur aš važinėdavau iš tėviškės Bėriuku ar savo dviračiu ... Su sąsiuvinių ir knygų ryšulėliu... Ne, niekas čia nepasikeitė; tik nuskrido beveik keturi dešimtmečiai...“ (Alė Rūta. Tarp ilgesio ir tėviškės: Kelionės į Lietuvą įspūdžiai.- Londonas: Nidos knygų klubo leidinys, 1987,- p.206-207. )

 

Nuotraukoje: vaikai ant Juodonių piliakalnio 2017 m. rugpjūtis.

Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

Apie susitikimą su rašytoja Ale Rūta pasakojo Algimantas Bučius: ,, Antrą kartą teko susitikti su Ale Nakaite Ant Juodonių piliakalnio apie 1939 metus. Ją į susitikimą su Krylių pradžios mokyklos mokytojais ir mokiniais pakvietė mokytoja E. Valkūnaitė. Alė, vaikystėje daug laiko praleidusi Kunigiškiuose, žinojo apie piliakalnį visas jo paslaptis. Ji mums, kryliečiams, parodė akmenį, po kuriuo esąs paslėptas įėjimas į požemį su lobiais, supažindino su garsaus jos dėdės dailininko Kajetono Sklėriaus paveikslų albumu. Paskiau vaišinomės atsineštiniais sumuštiniais nuo didele klijuote aptiesto ,,žolės stalo“. Mūsų viešnia pabėrė ant jo didžiulį maišą saldainių ,,Karvutė“. Ji daugiau bendravo su mokiniais nei su mokytojais, kvietė mus dainuoti ir pati dainavo.“ (Kamajai/ Sud. ir vyr. red. Venantas Mačiekus.- V.: Versmė, 2016.- p. 1435.)

 

Padavimai, legendos, pasakojimai apie Juodonių piliakalnį.

 

Tik laikas žino pilkapių vardus,

 

Tik laikas žino piliakalnių kalbą

 

Seniai užvėrė milžinai vartus,

 

Tik jų dvasia dar mūs gimtinėj alma...                                                    Vida Papaurėlienė

 

Iš kartos į kartą buvo pasakojami padavimai ir legendos apie Juodonių piliakalnį. Jų buvo tikrai daug. Juos ,,Pragiedruliuose“ aprašė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, juos aprašė tautosakos rinkėjai, taip pat archeologai. Padavimai ir legendos apie Juodonių piliakalnį neliko užmiršti. Pastaruoju metu vis labiau atgimsta istorinė atmintis, prisimenami pasakojimai. Į Juodonių piliakalnio kompleksą įeina Pečianykas (piliakalnis), akmuo piliakalnio šlaite, prie piliakalnio buvusi versmė Šešiažirgė ir Valiulio kalnelis, esantis vos už 300 metrų nuo piliakalnio. B. Kviklio knygoje ,,Mūsų Lietuva“ rašoma apie Juodonių piliakalnį, ,,kurį pagal padavimus kepurėmis supylę kažkokie kareiviai, pagerbdami žuvusį vadą“. ( Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva t. 2.- V.: Mintis, 1991.- p. 171.)

      ,,Padavimai apie Juodonių (Rokiškio r.) archeologijos paminklų kompleksą, kuriam priklauso ir nuošalyje, pelkėje esantis Valiulio kalnelis, rodo, kad Valiulis taip pat gali būti milžino, velnio, pono, ir net žynio vardas! Matyt, XX a. padavimus pasakoję žmonės jau seniai buvo pamiršę, kas iš tikrųjų yra Valiulis, o gal... niekada to tiksliai nė nežinojo...“

(http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LA00/Vykintas_Vaitkevi%C4%8Dius,_Daiva_Vaitkevi%C4%8Dien%C4%97._Lietuva._101_legendin%C4%97_vieta.LA1202.pdfVaitkevičius)

      ,,Vienas senukas tvirtino, kad , ganydamas bandą su kitais piemenukais, jis ateidavo laidyti akmenų į piliakalnyje esančią duobę. Ji buvusi tokia gili, kad nesigirdėdavę nukritusio akmens garso. Vėliau žmonės tą duobę užpylę, ji apaugusi žole, o dabar jis ir pats nebežinąs, kurioje vietoje ta duobė buvusi.“ (Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai/ Sud. Vanda Leščiova,- Rokiškis,1999.- p. 91). Pėdsakų, kurioje vietoje buvusi duobė, dabar jau nebeįmanoma aptikti...

 

 

Nuotraukoje: Juodonių piliakalnio papėdėje esanti duobė (1 m. pločio). 1958m. Nuotr. Kazio Makuškos. © Rokiškio krašto muziejus

 

    78 metų amžiaus L. Baltuškienė 1963 m. papasakojo, o užrašė šį padavimą Elena Mažulienė ir Leonas Sauka: ,,Ant to piliakalnio seniau buvo karčiama. Ji labai nusibodo žmonėms. Ją prakeikė ir ji nuėjo skradžiai žemę. Jos vietoje liko didelis akmuo. Pasakodavo, kad, kai karčiama prapuolė, vaidendavos. Ponas toj karčiamoj gėrė, tai ponas paskui vaidendavosi. Ateidavo prie ganančių vaikų, sakydavo:

      - Kelkitės, kelkitės – jau laikas!

  Karves tąsė.“

 ,,Šitam piliakalnyje užkasta bažnyčia“. P. K. Antanėlis, 73 m., Juodonys. U. I. Raškevičiūtė, N. Ribinskaitė, 1969 – VUB F. 213 – 197/46).

  Daugumas padavimų apie piliakalnį mini ir akmenį piliakalnio ŠV šlaite, 5,5 m žemiau aikštelės krašto. Iš šlaito kyšanti, matoma akmens dalis yra 2,1x1,35 m dydžio, 45 – 58 cm aukščio. Pasakojama, kad ,,...akmeniu Velnias užrito įėjimą į bažnyčią (VUB F.213 – 197/44; pilies duris – VAK; karčiamą.“ Taip pat pasakojama, kad ,,Prie kelio buvo didelė karčiama, kurioje vyrai labai gerdavo, ,,moterys supyko, atsinešė tokį didelį akmenį. Vakarų pusėj buvo durys ir užrito duris“ – (VUB F. 213 – 197/45).

     Akmeniu, ,,anot žmonių, esančios užristos namo durys. Vieną kartą susitarę daug žmonių ir norėję šitą akmenį atristi ir į požemio rūmus įeiti, bet jie nieko negalėję padaryti, nes akmuo labai didelis ir sunkus“. (LTR 882/47). (Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija.- V.: Diemedis, 2006, p. 554-555.) ,,Kažkada seniai vienas žmogus bandęs kasti aplink akmenį, norėdamas pakliūti į karčiamą. Prisikasęs kažkokius sumūrijimus, bet pabijojęs, kad akmuo gali jį užgriūti, ir metęs kasti. Šios istorijos yra įvairių variantų“ (,,Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai“/ Sud. Vanda Leščiova,- Rokiškis, 1999,- p.92).

 

 

,,Vidury balų, sudarydamas bendrą ansamblį su Juodonių piliakalniu, pūpso rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto aprašytas krivio – žynio Valiulio kalnelis, kuriame senų senovėje augęs didžiulis ąžuolas, o po juo amžinąją ugnelę saugojusios vaidilutės. Prie pat išdidžiojo piliakalnio kojų verda šaltasis Šešiažirgės šaltinėlis, paskandinęs savo gelmėse vietinį liaudies engėją feodalą, kuris, bildėdamas šešiais žirgais pakinkyta karieta, savo malonumui šaudydavęs baudžiauninkus arba plakdavęs ir nukankindavęs... Šiuo metu Kamajų – Svėdasų kelias vieškelis vingiuoja pro Juodonių piliakalnio rytinę pašlaitę, o senovėje jis ėjęs kita, vakarine puse. Taigi, anuo keliu lekiantį šešiais žirgais despotą feodalą ir prarijęs atsivėręs šaltinis. Nuo to pavadintas Šešiažirge.“ (Pladis J. Juodonių piliakalnyje //Po Spalio vėliava, 1959 liep. 15).

   Versmė ,,Šešiažirgė“ buvo šiaurinėje piliakalnio papėdėje, pelkėtoje lomoje. Šiuo metu versmės vietos aiškiau nematyti, nes numelioravus laukus, versmės vanduo požeminiais takais teka į griovį. Aplink matoma pelkėta vieta, auga krūmai. Apie ,,Šešiažirgę“ sklando daug legendų, kurios interpretuojamos šiek tiek skirtingai.

    Juozas Tumas - Vaižgantas rašė ,,Antai, paantvalnio versmynas kitą poną su visais arkliais ir karieta bekeliaujant už kažin ką prarijo“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.108).

   Vykinto Vaitkevičiaus knygoje ,,Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ rašoma, ,,Važiava vieną kartą nuo piliakalnio ponas, arkliai pasibaidė ir įklimpa į tų versmį. Ir paskenda ponas su šešiais žirgais“ (LTR 3613/1055). Kita legenda ,,Pro versmę ėjęs vieškelis, tenai važiavęs ponas šešiais žirgais ir įvažiavęs į versmę. Todėl ji ir vadinasi Šešiažirgė“ (LŽV). ,,Šešetu arklių važiavęs Valiulis, įlūžus ledui, nuskendęs.‘‘ (VAK 41/293)

 

 Nuotraukoje: Pelkėta vieta piliakalnio šiaurės - vakarų pusėje, kur anksčiau buvo versmė ,,Šešiažirgė“. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

     Valiulio kalnelis nuo piliakalnio yra nutolęs į vakarus apie 300 metrų, ,, melioracijos kanalo (teka į Malaišą) rytiniame krante apsuptas pelkėtų žemumų, vadinamojoje Juodalksnių baloje – VAK) . Kalva prie pagrindo labai plataus kūgio formos, apie 20 m. skersmens , kelių metrų aukščio.

      Pasakojama, kad kalnelį supylė milžinas Valiulis LŽV; VUB F. 213 – 197/40) Velnias lėkė pro šalį, nešė klumpę žemių, išpylė ir paliko kalnelį ( VUB f. 213 – 197/39) Taip pat teigiama, kad Valiulis – tai Juodonių piliakalnyje gyvavusios šventovės ,,žynys“ VUB F. 213 – 197/43)“. ,,Čia lietuvių krivaitis Valiulis kurstęs amžinąją ugnį.“ (Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija.- V.: Diemedis, 2006, p. 554-555.)

    Daug paslaptingų mistinių pasakojimų apie Juodonių piliakalnį galima rasti Juozo Tumo – Vaižganto ,,Pragiedruliuose“: ,, Čia gūdu, jei ne baisu. Čia patys atšalėliai žmonės kalba 3 Sveika Marijas papiliakalnės kapeliuose; ne iš baimės, iš pamaldumo, kad slėnin grįžtant, neimtų nuo Piliakalnio akmeniniai kamuoliai riedėti vytis; kad per atkalnės žvizdrą numirėlių kaukuoliai, nematoma ranka paritinami nuo kapkalnio, neimtų tarškėti; kad nematyto didumo paukščiai neimtų tylomis lydėti ir tu neatsigostumei, ko gi jie iš tavęs nori.“

      ,,Čia viskas gyva ne šio pasaulio gyvybe... naktigoniai matę net arkliamėšlius papiliakalnės pievoje pačiu vidudieniu ar vidunakčiu imant zuikiais žaisti, kits kitą gaudyti, vienas kito vieton stoti, kaip vaikai daro“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.107).

      Apie paslaptingąjį akmenį piliakalnio vakarinėje pusėje Juozas Tumas – Vaižgantas rašė, tikėdamas, kad žmonės, nuridenę akmenį, išvaduos tautiečius nuo priespaudos: ,,...uola, it gumbas iš šono, svyra svyra žemyn ir vis nepabaigia išgriūti? Ką jis ten dengia? Duris į rūsį, kur sukrauta Lietuvos turtai lobiai, Lietuvos galybės pabūklai: patrankos. Šaudyklės, kulipkos ir kitas kas? Kokie didvyriai juos ten saugo ir laukia nesulaukia, kad kas tą uolą pakastų, nuritintų, atidarytų duris ir išleistų aikštėn – tautos laimę.

Kai tai įvyks, nebereiks nei piliakalniui čia stirksoti: jis sugrius subyrės, niekais virsdamas, nes bus jau savo sargybą išsergėjęs. Bet kol tai neįvyko, neramu ir pilna ne šio pasaulio gyvybės aplink piliakalnį. Visi jo lenkiasi. Niekam čia nejauku, kaip kad tavęs kas klauso, o tu jo nematai.“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.108). Ir dar vienas pasakojimas iš Juozo Tumo – Vaižganto ,,Pragiedrulių“ : ,,Ten uola iš šono balon kiek jau amžių griūva ir vis neišgriūva. It koks kumštis. Mūsų jaunimas jau nebe kartą mėgino ją pakasti ir žemyn nuritinti. Tik nieko nepadarė. Esama kietai užkeiktos, Ir tasai ją tenuritins, kurs įspės – Žodį. Šito Žodžio patys lietuviai nebežino. Jį bežino kaimynai. Tik pavydėdami nepasako lietuviams. Nes kad pasakytų ar patys lietuviai susiprastų, atsivertų Piliakalnis, atsidarytų dabar ta uola užristos durys, pasirodytų – Nauja Valstybė“ tai yra ,,ką kartų kartos paliko, viena kitai pasakodamos“ (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p. 119 -120).

 

Nuotraukoje: paslaptingasis akmuo piliakalnio vakariniame šlaite. 2017 m. Nuotr. Gražinos Matukienės.

 

,,Čia tarpukalnėse slapstėsi galvažudžiai, tykodami keleivių didžiuoju keliu keliaujant. Kaip dabar šie kapeliai lindi tarp piliakalnio ir alksnyno, taip lindėjo čia keršytojai už liaudies nuoskaudas“           (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.108).

  Apie paslaptingąjį piliakalnį Juozas Tumas – Vaižgantas rašė , kad ir vidurdienį piliakalnis būna apgaubtas paslaptimis: ,,Paties vidudienio tyla buvo mirties, kito pasaulio tyla, kur dvasios žmoniškai nesidarbuoja. Nečirškė nė žiogeliai. Tepleveno tas vienas juodas didelis drugys. Pripratus matyti, kaip bent koks darbas virpina oro vilnis ir padaro balsą, tas bebalsis plevenimas dideliais sparnais, kai ir muselė oru lėkdama zvembia, dar labiau didino tylos klaikumą, dar labiau kėlė vaikų vaizduotę į vaiduoklių pasaulį, kurs čia aplink Valiulio piliakalnį prasideda; per jį įeinama į tą užkeiktąją valstybę, kur dvasios guli nejuda: gyvos ar negyvos? Kur kad ir bėgioja, nežinai, su tikslu ar be tikslo, gyvom ar negyvom kojom mina; gyvais ar negyvais sparnais, kaip tas gedulo drugys, oru lakioja“. (J. Tumas – Vaižgantas. Pragiedruliai. Vaizdai kovos dėl kultūros, D. 2.- V.: Vaga,1969.- p.165-166).

Rokiškėnas Pranas Paršonis pasakojo ,,Legendą apie Valiulio milžinkapį“ : ,,Ant pačios Rokiškio – Anykščių rajonų ribos, šalia plento, vedančio į Kauno pusę, stūkso legendose apdainuotas Juodonių piliakalnis. Nors jo didybę kiek stelbia sužėlęs miškas, bet tai gana įspūdinga kalva iš dviejų pusių buvusi apsupta plačių, nepereinamų pelkių, kurios užbaigė savo amžių melioracijos laikotarpiu. Piliakalnio vakarų pusėje plyti Maleišių, Kunigiškių ir Ažubalių kaimai, minimi Juozo Tumo – Vaižganto raštuose. Šiaurėje tyvuliuoja Dviragis. Apie jį taip pat gausu paslaptingų legendų. Kiekvienais metais Dviragis reikalauja aukos. Iš rytų Juodonių ir Kalvių kaimai dar tebeturi tvirtų it ąžuolas senbuvių, o kartu ir linksmų pasakorių. Už puskilometrio į pietvakarius nuo piliakalnio, pelkėje, iškilęs neaukštas kalnelis. Tai Valiulio milžinkapis. Apie jį senoliai porino, kad tai buvusi pagoniška žinyčia. Jos žynys legendinis Valiulis padėdavęs vietiniams sėliams, gydęs juos, o užplūdus priešams pasiaukojęs dėl laisvės...

 

 

Nuotraukoje: Valiulio kalnelis. 1957 m. Fotografas Kazys Makuška. © Rokiškio krašto muziejus

 

Tai buvę labai seniai, kai kalvelėse dar amžinoji ugnelė teberusenusi, o didžiąją dabartinės Lietuvos dalį dengė tamsūs pirmapradžiai miškai. Aukštame smėlėtame kalne stovėjusi bajorų Juodžių pilaitė. Ji buvusi suręsta iš tokių storų sienojų, kad žmonės šnekėję – tai milžinų buvęs darbas. Negeidė karų Šiaurės Rytų Lietuvos gyventojai – sėlių gentys. Jie garsėję sąžiningumu ir artimo meile. Net durų nuo kaimynų ar praeivių niekada neužsklęsdavę. Dirbę žemę, sėję javus, auginę gyvulius, kartai medžiodavę ar žvejodavę. Negarsėję turtais, bet vertėsi nebadaudami. Taip tęsėsi tol, kol neatsibastė Livonijos ordino plėšikai su kalavijais ir kryžiais ant baltų apsiaustų. Jie puldavę kaimus, degindavę sodybas, išžudydavę gintis nepasirengusius vyrus, o moteris su vaikais išsivesdavę į vergiją. Ilgai dar vėjai draikydavę pelenus buvusių kaimų vietose po pergalingų plėšikų žygių. Kaip tik tada ir prireikę pilies apsiginti nuo neprašytų svečių. Ją surentė stačiašlaičiame kalne, iš dviejų pusių apsuptame nepereinamų pelkių, pro kurias vedęs tik vienas vienintelis kelelis. Iš kitų pusių kalną juosę platūs grioviai ir aukšti žemių pylimai.

 

 

Nuotraukoje: Juodonių piliakalnio aikštelė. 2015. Nuotr. Rasuolės Kerbedienės.

 

 

Nuotraukoje: Valiulio kalnelis netoli piliakalnio. 1957 m. Nuotr. Laimos Vaitunskienės © Rokiškio krašto muziejus

 

Ne vieną kartą narsūs pilėnai užkirsdavę kelią įsibrovėliams. Taip buvę ir tą dieną, kai ordino kareivos grįžo iš kasmetinio antpuolio grobiu pertekę. Bajoro Juodžio ir jo sūnaus Šveitrio būriai prirėmę plėšikus prie pelkės ir beveik visus sunaikinę. Tik keletas užpuolikų dar galėję kitiems papasakoti apie nepaprastą sėlių narsą.

  Priešai nebūtų priešais, jeigu lengvai susitaikytų su savo pralaimėjimais. Taip buvę ir tą kartą. Surinkę didžiulę kariuomenę, vėl patraukę prie Juodžio pilies. Sėliai, pajutę artėjančią nelaimę, ruošėsi gintis. Vyrai apsirūpinę maistu bei rąstų ir akmenų atsargomis, užsidarę pilaitėje. Moterys, vaikai ir seneliai patraukė į girias. Piliakalnio žynys Valiulis iškilmingai aukojęs auką dievams. Jis dievaičio Perkūno ir visų gynėjų akivaizdoje prisiekęs paaukoti save, jei tik bus apginta pilis ir visas kraštas, Rūsčiai, galingai sudrebinęs orą Perkūnas, pranešdamas, kad auką priims.

  Pilaitės apgultis tęsėsi daugelį dienų bei naktų. Jau pergalė krypusi į atėjūnų pusę. Iškankinti nemigos naktų, išbadėję sėliai jau buvo beprarandą paskutinę viltį. Nelauktai užėjusi audra viską sumaišė. Įsisiautėjusi baisi liūtis su kruša. Žaibai skrodę tamsą, o vandens srovės griovę ateivių palapines ir nešę jas į pelkės gilumą. Drumsto vandens upeliai vertę iš kojų užpuolikus. Jų arkliai tokio stichijos šėlsmo išsigandę išbėgiojo, o patį vadeivą nutrenkęs žaibas, Prašvitus kalavijuočių vargai dar nesibaigę. Lyg naujas audros gūsis ir paslaptingųjų sėlių dievų kerštas juos užgriuvę pilies gynėjų kuokos bei ragotinės. Didžiulį grobikų būrį tą kartą prarijusi pelkė, o kiti likę gulėti lietaus išgraužtoje tarpukalnėje. Dar ilgai varnai sukę ratus virš baisių skerdynių vietos, o naktimis staugę vilkai.         Daug žuvę nekviestų svečių, bet daugelis pilėnų taip pat nebesugrįžę į šeimas. Jiems buvęs sukrautas didžiulis laužas, o pelenai atiduoti motinai žemei. Neužmiršęs savo pažado ir žynys Valiulis. Jam skirtą laužą sukrovę nedideliame kalnelyje, netoli pilies kalno, srauniosios Malaišos krante. Miniai raudant Valiulis užlipęs ant rąstų krūvos. Jis laiminęs pasiliekančiuosius ir linkėjęs jiems ramaus gyvenimo, kol liepsna ir dūmai jį nutildė. Tik Perkūno trenksmas pranešęs, kad auka priimta“. (Gimtinė// 2007 geg. 1 – 31, p.12).

  Metai bėga. Keičiasi mūsų krašto vaizdai. Ypač pasikeitė kraštovaizdis prie Juodonių piliakalnio numelioravus pelkes, esančias į vakarų pusę. Pasikeitė ir Valiulio kalnelis. Jis apaugo medžiais ir ne kiekvienas kad ir vietinis gyventojas jį atpažįsta.

 

Archeologiniai tyrinėjimai

 

   Piliakalnio buvimą nuo seniausių laikų geriausiai įtvirtina archeologiniai kasinėjimai. Archeologiniai tyrimai yra svarbiausi piliakalnių pažinime. Juodonių piliakalnis - daug tyrinėtas piliakalnis. Radiniai, rasti atliekant archeologinius kasinėjimus piliakalnio papėdėje leidžia spręsti apie žmonių veiklą nuo seniausių laikų. Jie parodo, kaip gyveno, kaip vargo, kaip kovojo dėl šviesesnės ateities mūsų senoliai. Žmonės jau seniai pamiršo tuos laikus, tik paprasti piliakalnių radiniai patyrusiems archeologams, mokslininkams parodo visą tautos gyvenimą. Susiformavęs intensyvus kultūrinis sluoksnis, gausūs radiniai liudija, kad piliakalnio papėdėje nuolat gyventa ilgą laiką. Tai vienas plačiausiai tyrinėtų archeologijos paminklų Šiaurės Rytų Lietuvoje.

 

 

Nuotraukoje: Keliukas prie piliakalnio. 2015 m. Nuotr. Rasuolės Kerbedienės.

 

2 / 4 | Rasuolė Kerbedie015-09 Juodonių piliakalnio rytinėje ir pietinėje pašlaitėse, 0,5 ha plote tyrinėta IV-XIII a. papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1958¬ 1959, 1989 ir 2002 m.) Per keletą kartų ištirta 546 m2. Minėtas piliakalnis yra vienas plačiausiai tyrinėtų tokio tipo archeologių objektų istorinės Sėlos teritorijoje. Rasta I tūkstantmečio pr. Kr. pab. ir II tūkstantmečio pr. dirbinių. Iki 2,8 m storio jos kultūriniame sluoksnyje aptikta daug įvairių radinių: akmeninių galąstuvų ir verpstukų, raginė žagrės išara ir kirvis, kaulinių ylų, adiklių, adatų, šukų, žalvarinių apyrankių, pasaginių segių, kaklo apvara iš įvijų ir kabučių, antkaklių, žvangučių, geležinių smeigtukų, ylų, peilių, adatų, ietigalių, noragas,

 

Pasaginė segė aguoniniais galais, X a., žalvaris, rasta Juodonių piliakalnio gyvenvietėje.

 

Lazdeliniai smeigtukai susuktu galvutės galu. V – VI a., geležis. Rasta Juodonių piliakalnio gyvenvietėje.

 

skiltuvas, kaplys, kirvis, molinių svorelių, verpstukų, karolių, grublėtos ir lygios keramikos, gyvulių kaulų ir kt. Daugumą radinių sudaro žmogaus buityje naudoti darbo įrankiai. Juodonių piliakalnio papėdės 1986 -1987 m. tyrinėjimo metu surinkta kaulinė kolekcija. Rasta daug lipdytos keramikos fragmentų. Radinius saugo Rokiškio krašto muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus. Viršutinio papėdės gyvenvietės sluoksnio pradžia, remiantis dirbinių tipologija, datuota VI a. pabaiga – VII a. Piliakalnio papėdėje tyvuliavusio ežero pakrantėje egzistavo gyvenvietė ir daugybė nuosėdose aptinkamų kiečių bei balandų žiedadulkių tai patvirtina, - rašoma ,,Lietuvos archeologija“ t.26. Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad žemdirbystė ankstyvajame geležies amžiuje Juodonių gyventojams tapo svarbi ūkio šaka, aplink buvo dirbami laukai, buvo auginami gyvuliai. Rastos žiedadulkės patvirtina, kad žemė buvo dirbama greta piliakalnio. Apie X – XI a. Juodonys tapo reikšmingu Sėlių krašto centru, o vėliau, gyventojams išsikėlus į atskiras teritorijas, ūkinė veikla Juodonių piliakalnio papėdėje sumažėjo, laukai apaugo mišku. Tai buvo apie XII a.

 

 

Nuotraukoje: piliakalnio papėdės kasinėjimo darbai 1958 m. Nuotr. Kazio Makuškos. © Rokiškio krašto muziejus

 

     Piliakalnio papėdės gyvenvietę 1958 - 1959 metais tyrinėjo Lietuvos istorijos institutas ir Rokiškio kraštotyros muziejus. Rokiškio krašto muziejaus eksponatai pasakoja, kad 1958 metų spalio mėn. piliakalnio archeologiniuose kasinėjimuose talkininkavo Krylių septynmetės mokyklos moksleiviai, vėliau Rokiškio Edv. Tičkaus vidurinės mokyklos moksleiviai. Darbams vadovavo archeologės Laima Nakaitė – Vaitunskienė, vėliau – Elena Grigalavičienė, o po keliolikos metų buvo atlikti Juodonių papėdės gyvenvietės tyrimai, siekiant patikslinti apgyvendinimo chronologiją ir intensyvumą – archeologė Andra Simniškytė. 1986-1987 m. E. Grigalavičienė piliakalnio aikštelėje ištyrė 228,5 m2 dydžio plotą. Iki 2 m. storio I tūkst. pr. Kr. antrosios pusės - XIII a. kultūrinis sluoksnis dalijamas į 3 horizontus. Gyventojams įsikūrus piliakalnyje jo aikštelės pakraščiu nuo nuolaidesnio šlaito pusės buvo iškastas 1,5 m pločio, 0,45 m gylio griovys, kurio vidinėje pusėje pastatyta medinė 8-9 cm skersmens kuolų tvora. Už jos pastatyti nedideli mediniai pastatai su akmenimis apkrautais židiniais. Ankstyviausiame kultūrinio sluoksnio horizonte rasta akmeninių kirvių dalių, kaulinių smeigtukų, molinis verpstukas, brūkšniuotos keramikos. Pirmaisiais amžiais po Kr. aikštelė buvo pertvarkyta: jos paviršius paaukštintas supilant žemių sluoksnį, griovys užpiltas ir jo vietoje supiltas 0,6 m aukščio, 3 m pločio pylimas, kurio viršuje įrengta gynybinė siena iš dviem eilėm įkastų 28-35 cm skersmens rąstų. Atstumas tarp rąstų eilių buvo 1,5-1,8 m. Gynybinė siena buvo sutvirtinta akmenimis. Šio laikotarpio kultūriniame sluoksnyje aptikta geležinių peilių, ylų, siauraašmenis kirvis, žalvarinės apyrankės dalis, įvijų, kabučių, molinių verpstukų, lygios ir grublėtos keramikos. I tūkst. antrojoje pusėje piliakalnis vėl pertvarkytas: pastatinti šlaitai, aikštelė išgrįsta akmenimis. Tuo laiku piliakalnis greičiausiai tapo slėptuve papėdėje gyvenusiems žmonėms. Jo kultūriniame sluoksnyje rasta žalvarinė pasaginė segė, žiestas puodas.

 

Nuotraukoje: žvalgomieji piliakalnio papėdės kasinėjimai 1958 m. Nuotr. Kazio Makuškos. © Rokiškio krašto muziejus

 

  Pietinėje ir rytinėje piliakalnio papėdėje buvusi senovės gyvenvietė. Visa bendruomenės veikla buvo sutelkta piliakalnio papėdėje, o tirtos Juodonių piliakalnio aikštelės kultūrinis sluoksnis nėra intensyvus: pastatų nerasta, radinių nedaug.

  IV – XIII a. datuojamoje piliakalnio papėdėje aptiktas iki 2,8 storio kultūrinis sluoksnis, vietomis iki 3 m. Tokio storio sluoksnis susiformavo per tą laiką, kol čia gyveno žmonės. Sėliai buvo prisirišę prie gyvenamųjų teritorijų. Todėl čia aptikta daug radinių. Papėdėje gyvenant žmonių bendruomenei, nuolat vyko piliakalnio pertvarkymai: ,,O štai pats piliakalnis – puikus įrodymas, jog visais laikais žmonės norėjo įsikurti kuo patogiau ir racionaliau. Juk ant jo viršaus gyventa nuo I tūkst. prieš Kristų. pabaigos iki XIII a. Įsikūrę žmonės aikštelės pakraštyje iškasė griovį, kurio vidinėje pusėje buvo pastatyta medinių kuolų tvora. Už tokios apsaugos – mediniai pastatai. Vėliau gyvenvietė vėl pertvarkyta – paviršius paaukštintas, vietoj griovio suformuotas pylimas, kurio viršuje įrengta gynybinė siena iš dviem eilėm įkastų medinių rąstų. ... I tūkst.. antroje pusėje piliakalnio gyventojai vėl griebėsi grandiozinių darbų – pastatino šlaitus, akmenimis išgrindė aikštelę. Spėjama, kad tuo metu piliakalnis tapo slėptuve papėdėje gyvenusiems žmonėms“ (Nijolė Valionytė ,, Kelionės po Rokiškio kraštą – senasis protėvių palikimas“ // Rokiškio sirena, 2015 rugs. 18, p.3).

  Juodonių piliakalnio kompleksas apleistas XI a. pabaigoje ar XII a. pradžioje. Čia nerasta šiam laikotarpiui būdingų radinių.

 

Šventės ant Juodonių piliakalnio

 

Juodonių piliakalnis jau nuo seno yra žmonių susibūrimo vieta. Čia vyko ir dabar vyksta įvairūs renginiai.

Nuotraukoje: piliakalnio viršukalnė, kur buvo rengiamos gegužinės. 1958 m.

Nuotr. Stasio Daunio© Rokiškio krašto muziejus

 

Kalvių kultūros namų administratorė Stasė Gruoblienė pasakojo, kad kolūkių laikais ant piliakalnio vykdavo mėgėjiškos motociklininkų varžybos.

 

Nuotraukoje: šventė ant Juodonių piliakalnio apie 1958 m. Nuotr. iš Benediktos - Jaunutės Pakštaitės asmeninio albumo.

 

Nuotraukoje: Kalvių kaimo saviveiklininkai ant Juodonių piliakalnio apie 1958 m.

Nuotr. Iš asmeninio Benediktos – Jaunutės Pakštaitės albumo.

 

 

 

Piliakalnis yra prie Anykščių ir Rokiškio rajonų ribos, todėl prie aikštelės buvo organizuojami garbingų svečių sutikimai. Tai vyko apie 1960 - 1985 metus. Sutinkant kitų šalių, ar kitų rajonų delegacijas, buvo uždegamas laužas, svečiai pasitinkami su tradicinės duonos kepalu, ar sūriu.

 

 

Nuotraukoje: Svečių sutikimas prie Juodonių piliakalnio apie 1983 m. Nuotr. iš albumo ,,Gegužės 1 – osios kolūkio istorija“. Iš kairės R. Paunksnienė, E. Statulevičienė, ,,Gegužės pirmosios“ kolūkio pirmininkas Kazys Baltrėnas, Rokiškio rajono valdžios atstovai V. Asačiovas, V. Sketeris, V. Stočkus ir kalvietė R. Pečiūraitė.

 

 

Nuotraukoje: Įrenginiai ant Juodonių piliakalnio - liūdni archeologinio bei gamtos paminklo žalojimo liudininkai.1963 m. Fotografavo Stasys Daunys . © Rokiškio krašto muziejus

 

     2009 metais liepos 6 dieną ant Juodonių piliakalnio apie 200 žmonių iškilmingai giedojo tautinę giesmę. Tai buvo pirmoji Valstybės dienos paminėjimo šventė ant piliakalnio, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Ji buvo skirta Žalgirio mūšio 600 – osioms metinėms paminėti. Didžiulis būrys šventės dalyvių atvyko iš kaimo turizmo sodybos. Juos pakvietė pats sodybos šeimininkas, Juodonių kaimo seniūnaitis Bronius Juzelskis. 2010 metų šventė ant Juodonių piliakalnio buvo skirta Lietuvos valstybės ir jos vardo tūkstantmečio paminėjimui.

 

 

Nuotraukoje: 2010 metų Valstybės dienos minėjimo šventė ant Juodonių piliakalnio. Nuotr. Algio Matulio.

 

   2011m. Valstybės šventės metu tradiciškai buvo giedamas himnas, liepsnojo laužas, skambėjo dainos, vyko šokiai ir žaidimai. ,,Jau tapo tradicija, kiekvienais metais liepos šeštąją, Valstybės dieną paminėti ant Juodonių piliakalnio ir kartu su visa Lietuva sugiedoti himną. Susirinko daug aplinkinių kaimų žmonių, daug jaunimo, vaikų. Džiaugėmės svečiais atvykusiais iš Anykščių raj. Vaitkūnų kaimo. Apie šventės svarbą, kaip Kalvių kaimas siejamas su karaliumi Mindaugu papasakojo Kalvių kaimo šviesuolis Jonas Bendorius“,- taip apie 2012 metų šventę pasakojo Kalvių kultūros namų administratorė Stasė Gruoblienė (Bagdonas V. ,,Tautišką giesmę“ giedoti pakvietė ir kaimynus“ // XXI amžius, 2012, liepos 20.) Dalyvius linksmino Kalvių kaimo kapela. Kaip ir ankstesniais metais ant Juodonių piliakalnio susirinko žmonės iš Juodonių, Kalvių, Ažubalių, Krylių, Verksnionių, Kunigiškių, Vaitkūnų, Svėdasų ir kitų miestelių bei kaimų .

 

 

Nuotraukoje: Ant Juodonių piliakalnio giedamas himnas 2012 m. liepos 6 d. Nuotr. Vytauto Bagdono. 2013 metais Kalviuose vyko kraštiečių susitikimas ,,Gyvi nuo Mindaugo laikų“, o vakare, 21 valandą šventės dalyviai ir aplinkinių kaimų bei miestelių žmonės rinkosi ant Juodonių piliakalnio iškilmingai sugiedoti ,,Tautišką giesmę“. Koncertavo vietos saviveiklininkai. ,,Kai liepos 6 dieną po visą pasaulį išsisklaidę lietuviai susirenka drauge giedoti Tautišką giesmę, Rokiškio rajono paribyje, kaip vietiniai sako „ant rubežiaus“, nuo senų senovės stūksantis Juodonių piliakalnis, pabunda pažadintas skambios giesmės aido, pakelia savo pušimis apžėlusią galvą, apžvelgia Aukštaitijos žemes ir nurimęs atsidūsta, kad su metais Tautiška giesmė skamba vis garsiau ir gražiau.“

(https://www.facebook.com/permalink.php?id=534775263286861&story_fbid) 2014 m. šventinį vakarą ant Juodonių piliakalnio pradėjo Anykščių rajono Vaitkūnų kultūros namų dramos mėgėjų kolektyvas (vad. Aldona Bagdonienė) su spektakliu, pastatytu pagal Kazimiero Čyplio-Vijūno kūrinį „Tėvynės auka“. Spektaklis priminė mūsų tautos praeitį, sunkų kelią į valstybingumą. Susirinkusieji, susikibę rankomis kartu su viso pasaulio lietuviais sugiedojo himną. Džiugu, kad ši naujų laikų tradicija švenčiama taip nuoširdžiai, gražiai, kad ji suvienija tautiečius ne tik visame pasaulyje, bet ir gyvenančius kaimynystėje, vaikus sukviečia į namus, o išvykusiuosius atveda į tėviškę. Žmones nustebino netikėtas svečias - džiazo muzikantas Petras Vyšniauskas, kuris atvyko Juodonių seniūnaičio Broniaus Juzelskio kvietimu. P. Vyšniauskas saksofonu grojo Maironio eilėraštį, virtusį daina - „Lietuva brangi“. Sutemus, Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas uždegė didelį laužą, kuris apšvietė piliakalnį ir kvietė visus pabūti ilgiau, pasidžiaugti šilta Aukštaitiškos vasaros naktimi. Tokia įsimintina buvo Valstybės dienos paminėjimo šventė ant Juodonių piliakalnio 2014 metais.

 

Nuotraukoje: Himno giedojimas ant Juodonių piliakalnio 2014 m. liepos 6 d.

Nuotr. https://www.facebook.com/permalink.php?id=534775263286861&story_fbid

 

 

 Nuotraukoje: saksofonininkas Petras Vyšniauskas ant Juodonių piliakalnio atlieka Maironio ,,Lietuva brangi“. 2014 m. liepos 6 d.

Nuotr. https://www.facebook.com/permalink.php?id=534775263286861&story_fbid

 

Nuotraukoje: Scena iš spektaklio ,,Tėvynės auka“. 2014 m.

Nuotr. https://www.facebook.com/permalink.php?id=534775263286861&story_fbid

 

Tradiciškai Valstybės (Mindaugo karūnavimo diena) kasmet minima ant legendomis ir padavimais apipinto Juodonių piliakalnio, esančio Rokiškio ir Anykščių rajonų, Kamajų ir Svėdasų seniūnijų sandūroje. Ant „rubežiaus“ susirenka kaimynai iš dviejų rajonų. 2015 m. šventėje

 

Nuotraukoje: 2015 – ųjų liepos 6 – oji ant Juodonių piliakalnio. Nuotr. V. Bagdono

 

Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus muziejininkas, Vaižganto respublikinės literatūrinės premijos laureatas žurnalistas Vytautas Bagdonas gausiai susirinkusiems Valstybės (Mindaugo karūnavimo) šventės dalyviams priminė kai kuriuos šalies valstybingumo faktus, susijusius su Juodonių piliakalniu ir jo apylinkėmis: ,,Čia aplinkui gyventa senosios baltų genties- sėlių, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas savo dokumentuose jau tryliktame amžiuje yra minėjęs Malaišių, Kalvių bei kitų vietovių pavadinimus. Štai, šią vasarą sukanka 760 metų, kai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėtas Malaišių vietovės vardas, šiek tiek anksčiau tokį jubiliejų minėjo Kalvių kaimo gyventojai. Juodonių piliakalnis susijęs ir su lietuvių literatūros klasiko, tautos šviesuolio kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Vaikystėje čia jis mėgo žaisti, o jau būdamas garsiu rašytoju, visuomenės veikėju, per atostogas ateidavo iš gimtųjų Malaišių čia pailsėti, pasigrožėti gamtos vaizdais, pamąstyti apie Juodonių apylinkės būtovės slėpinius...“

(www.anyksta.lt/naujienos/naujienos/38756-valstybes-diena-pamineta-ant-rubeziaus)

 

 

Nuotraukoje: (iš kairės) LR Seimo narys Vytautas Saulis, Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas, Kamajų respublikos prezidentas Vytautas Vilys ir Juodonių kaimo seniūnaitis Bronius Juzelskis ant piliakalnio 2015 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės

 

Liepsnojant įspūdingo dydžio laužui, ant piliakalnio sveikinimo žodžius tarė du Seimo nariai : anykštėnas Ričardas Sargūnas ir rokiškėnas Vytautas Saulis, taip pat buvęs Kamajų seniūnijos seniūnas, Rokiškio rajono meras Vytautas Vilys.

Nuotraukoje: prie laužo ant Juodonių piliakalnio – Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas. Nuotr. Agnės Kepalaitės

 

   ,,Kamajų Respublikos“ Prezidentas V. Vilys paskelbė naujieną, kad kasmet ant Juodonių piliakalnio Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną bus pagerbiamas „Sėlių krašto šviesuolis“, tokį garbingą vardą suteikiant labiausiai pasižymėjusiam kultūrinio ir istorinio paveldo puoselėtojui, aktyviam visuomenininkui, krašto šviesuliui Kamajų arba Svėdasų seniūnijų gyventojui. Liepos 6-osios vakarą ant Juodonių piliakalnio „Sėlių krašto šviesuolio“ vardas buvo suteiktas svėdasiškiui menininkui, medžio skulptoriui Aleksandrui Tarabildai, kuris papuošė savo darbais ir Vaižganto gimtuosius Malaišius, ir netoliese esantį Juodonių kaimą.

 

Nuotraukoje: Panemunėlio saviveiklininkai 2015. Nuotr. Agnės Kepalaitės.

 

Nuotraukoje: Kalvių kultūros namų muzikos grupė ,,Rubežius“ 2015. Nuotr. Agnės Kepalaitės

 

Susirinkusius ant senove alsuojančio Juodonių piliakalnio linksmino ne tiktai kantri muzikos grupė „Rubežius“, bet ir Panemunėlio daugiafunkcinio kultūros centro meno mėgėjų kolektyvas. 2016 metais į šventę ant Juodonių piliakalnio ,,Gyvi nuo Mindaugo laikų“ susirinko gausus būrys iš Kamajų bei Svėdasų seniūnijų gyventojų. ,,Sėlių krašto šviesuolio vardas“ buvo suteiktas Kalvių kultūros namų administratorei Stasei Gruoblienei.

 

Nuotraukoje: ,,Sėlių krašto šviesuolio“ vardą pelniusi Kalvių kultūros namų administratorė Stasė Gruoblienė. 2016 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės

 

Nuotraukoje: Karalius Mindaugas (kairėje) (Šarūnas Kaušakys) ir Kalvių kultūros namų administratorė Stasė Gruoblienė ant Juodonių piliakalnio 2016 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės.

 

Nuotraukoje: Ant Juodonių piliakalnio pagerbti abiturientai (iš kairės) Martynas Tumas ir Vidmantė Balaišytė, (iš dešinės) Stasė Gruoblienė ir Gitana Kepalaitė. 2016 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės.

 

Nuotraukoje: Kriaunų saviveiklininkai ant Juodonių piliakalnio. 2016 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės. 2017 metų liepos 6 dieną devintą kartą ant Juodonių piliakalnio skambėjo Lietuvos himnas.

 

Nuotraukoje: renginį veda Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus kultūros darbuotoja Aldona Bagdonienė (kairėje) ir Kalvių kultūros centro administratorė Stasė Gruoblienė.

 

,,Juodonių piliakalnis suvienijo ir taip draugiškai sugyvenančius, bendraujančius kaimynėlius, prisiminė garsiojo kraštiečio rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pamėgto, kūryboje aprašyto piliakalnio istoriją. O kadangi šie metai yra paskelbti Piliakalnių metais, tai vaikai papasakojo keletą padavimų, susijusių su šiuo piliakalniu, netgi pakviestas vienas Vaižganto užrašytų padavimų herojus – Malaišių laukuose besiilsintis savo kalnelyje žynys Valiulis. Į šį vaidmenį sėkmingai persikūnijo Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus dramos kolektyvo narys, Kunigiškių seniūnaitijos seniūnaitis Pranas Maišelis, nuoširdžiai su visais pabendravęs, pripasakojęs visokiausių istorijų. Senolis Valiulis neskubėjo grįžti į savo kalnelį, stebėjo besitęsiantį renginį, jis ir šventės laužą uždegė, ir netgi „Tautinę giesmę“ kartu su visais sugiedojo…‘‘ (www.utenoszinios.lt/2017/07/.https://www.keliuociucentras.rvb.lt/piliakalnis-suvienijo-kaimynus-ne-tik-tautiskai-giesmei)

 

Nuotraukoje: žynį Valiulį ant piliakalnio atlydėjo Jokūbas. 2016 m. Nuotr. V. Bagdono.

 

Trečią garbingą ,,Sėlių krašto šviesuolio vardą“ už didelį darbą kuriant ir puoselėjant Sėlių krašto tradicijas, garsinant šio krašto grožį, žmones ir istoriją pelnė svėdasiškis muziejininkas kraštotyrininkas, žurnalistas Vytautas Bagdonas. Kaip ir kasmet, koše susirinkusiuosius vaišino šeimininkių šeimininkė Eugenija Grigonienė. Šventėje koncertavo Kalvių kultūros namų kaimo kapela, moterų ansamblis iš Svėdasų. Monospektaklį ,, Mindaugo karūna: taika ir vienybė“ parodė svėdasiškis muziejininkas Raimondas Guobis. Šiam pasirodymui svėdasiškius sutelkė Viešosios įstaigos „Atvertos langinės“ direktorė Rūta Stanevičienė.

 

Nuotraukoje: Sėlių krašto šviesuolio vardas suteikiamas muziejininkui, žurnalistui Vytautui Bagdonui. 2017 m. Nuotr. Agnės Kepalaitės.

 

Išvada

 

  Nors piliakalniai nėra užmiršti, bet jie savo paslaptingumu skatina giliau domėtis mūsų krašto istorine praeitimi, skatina gilintis į supratimą, skatina atmintyje išsaugoti ir perduoti ateities kartoms su piliakalniais susijusius padavimus bei legendas, kurie remiantis archeologų moksliniais tyrimais turi nemažai tiesos.

  Labai svarbu, kad nenugrimztų užmarštin mūsų protėvių supilti, gynėjų krauju aplaistyti istoriniai Lietuvos paminklai – piliakalniai. Šis kraštotyros darbas paskatins labiau domėtis mūsų krašto istorija, juk domėjimasis praeitimi nesibaigia su šiais Piliakalnių metais. O užlipus ant piliakalnio verta pažvelgti į tolį ir pagalvoti, kas vertė senuosius šio krašto gyventojus įsikurti, būtent, čia, šiame gražiame mūsų krašto kampelyje, verta prisiminti legendas padavimus bei pasakojimus, kurie keliavo iš lūpų į lūpas.

 

Šaltiniai

 

1. Alė Rūta. Tarp ilgesio ir tėviškės: Kelionės į Lietuvą įspūdžiai.- London: Nida Press, 1987, p.206 – 207.

2. Bagdonas V. Gyvenau taikių žmonių meile: Juozo Tumo – Vaižganto 120 – osioms gimimo metinėms: 4. Ten, kur stūkso Juodonių piliakalnis // Spalio vėliava, 1989 rugs. 14.

3. Bagdonas V. Juodonių piliakalnio likimas // Spalio vėliava 1983 rugs.8d. 4. Bagdonas V. ,,Tautišką giesmę“ giedoti pakvietė ir kaimynus.// XXI amžius, 2012, liepos 20.

5. https://www.facebook.com/permalink.php?id=534775263286861&story_fbid...

6. https://kvr.kpd.lt/ 

7. Bučius Algimantas. Keliais bruožais apie kai kuriuos kamajiečius //Kamajai/ Sud. ir vyr. red. Venantas Mačiekus.- V.: Versmė, 2016.- (Lietuvos valsčiai). P.1435.

8. Janauskaitė Daiva. Piliakalniai – didingos praeities liudininkai/ Durys: Klaipėda 2017 vasaris, p.4-11.

9. Juodonys ir Jaros apyežeris: Gamta ir gyventojai: Autorių kolektyvas // Lietuvos archeologija, t.26. 2004, p. 111-134.

10. Juodonių piliakalnis //Sud. Rūta Baltušytė,- Kalviai, 1995, p. 7.

11. Kalvių kultūros namų metraštis 2009 – 2012 //Sud. Stasė Gruoblienė, - Kalviai.

12. Kirlys Jonas. Istorinės įžymybės: piliakalniai, senkapiai Rokiškio krašte //Gimtinė 2009, kovo 1 -31, p. 3.

13. Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva, t.2.- Vilnius: Mintis,1991, p. 171-172.

14. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. LIMIS.

15. Nakaitė L. Juodonių gyvenvietės (Rokiškio raj.) archeologinių tyrinėjimų duomenys//Iš lietuvių kultūros istorijos, t.2,-V.: Valst. politinės ir mokslinės literatūros leidykla,1959, p.138-150.

16. Paršonis Pranas. Legenda apie Valiulio milžinkapį // Gimtinė 2007 geg. 1 – 31, p.12.

17. Pladis J. Juodonių piliakalnyje //Po Spalio vėliava, 1959 liep. 15.

18. Rokiškio kraštas: Padavimai. Legendos. Vietovardžiai / Sud. Vanda Leščiova.- Rokiškis, 1999, p.91 – 92.

19. Simniškytė Andra. Kamajų valsčiaus archeologinis paveldas //Kamajai/ Sud. ir vyr. red. Venantas Mačiekus.- V.: Versmė, 2016, p.85 -113.

20. Tarasenka Petras. Praeities vartai.-K.: šviesa,1997, p.5,6, 106, 107.

21. Vaitkevičius Vykintas. Senosios Lietuvos šventvietės: Aukštaitija.- V.: Diemedis, 2006, p. 554-555.

22. Vaižgantas. Pragiedruliai: Vaizdai kovos dėl kultūros.- Vilnius: Vaga,1969, p. 97-218

23. Vitkūnas Manvydas. Piliakalnių tyrimai atveria baltų paveldo klodus // Savaitė, 2017, Nr. 52, p.38-39.

24. www.anyksta.lt/naujienos/naujienos/38756-valstybes-diena-pamineta-ant-rubeziaus

25. www.šaltiniai.info/.https://www.keliuociucentras.rvb.lt/Vykintas_Vaitkevičius,_Daiva_Vaitkevičienė._Lietuva._101_leg... P.12.

26. www.utenoszinios.lt/2017/07/.https://www.keliuociucentras.rvb.lt/piliakalnis-suvienijo-kaimynus-ne-tik-tautiskai-giesmei

27. Zabiela Gintautas. Lietuvos piliakalniai – išsaugokime, kol dar turime // Aplinka 2012 Nr. 11, p.8-13.

28. Zabiela Gintautas. Sėlių žemės senovė // Rokiškis. Miestas, kraštas, žmonės.- V.: Diemedžio leidykla,1999, p.50.

 

Publikuota 2019 06 20