Pradinis » Lietuvos šimtmečiui » Sofijos Tyzenhauzaitės šeimos palikimas

„SOFIJOS TYZENHAUZAITĖS DE ŠUAZEL–GUFJĖ ŠEIMOS PALIKIMAS ŽEMAIČIŲ MUZIEJUJE „ALKA“

 

Regina Bartkienė


Žemaičių muziejaus „Alka“ vyr. muziejininkė

 

Lietuvos dvarų naikinimą lėmė 1940 metais vykusi sovietinė okupacija ir dvarų nacionalizacija. Kultūros vertybių registravimas bei jų vežimas į tuo metu veikiančius muziejus, Kultūros apsaugos įstaigų sandėlius vyko skubotai, trūkstant lėšų ir darbuotojų. Taip į Žemaičių muziejų „Alka“ Telšiuose muziejaus įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus Pr. Genio, Telšių apskrities viršininko K. Sideravičiaus, daktaro J. Mikulskio ir kitų praeities vertybių išsaugojimui pasišventusių žmonių rūpesčiu iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų pateko šimtai vertingų eksponatų: baldų, paveikslų, indų, bibliotekų, knygų, tūkstančiai dvarų archyvinių dokumentų (pradedant XVI a.).


Didžiausias buvo Platelių dvaro rinkinys. 1940 m. iš šio dvaro buvo atvežta net keli sunkvežimiai įvairių meninių vertybių, beveik visas dvaro archyvas, dalis bibliotekos. Ten dar likęs turtas 1943 m. sudegė kartu su dvaro pastatu.

 

1940 m. lapkričio 14 d. sudarytame kultūros vertybių liekanų sąraše minimas dvaro archyvas, patalpintas į vieną kambarį pačiame dvaro pastate. Sąraše minima, kad į šį kambarį „saugoti sunešta keli šimtai knygų, pora tūkstančių įvairių (daugiausia prancūzų kalba) žurnalų bei 10 dėžių ir krepšių su „grafų Šuazelių“ (pranc. de Choiseul-Gouffier) šeimos asmeniniu archyvu, kuriame buvę laiškai, sąskaitos, dienynai, fotografijos. Saugoti pavesta Platelių viešosios valstybinės bibliotekos vedėjui Kaziui Strokšui ir Platelių dvaro komiteto pirmininkui Pranui Pilybui“.


1940 m. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos sudarytuose meno vertybių, pervežtų saugoti į Žemaičių muziejų „Alka“ iš Žemaitijos dvarų, sąrašuose randame Platelių dvarą mininčius dokumentus: 1940 m. rugsėjo 12 d. akte rašoma, kad, „dalyvaujant Pr. Geniui, dr. J. Mikulskiui ir K. Sideravičiui bei Platelių dvaro komisarui L. Šukiui ir komiteto pirmininkui Pr. Pilybui, paimti buvusio Platelių dvaro grafo Šuazelio-Gufjė daiktai, kurie vėliau buvo pervežti į Telšių muziejų“.


Dėl taip susiklosčiusių istorinių aplinkybių buvo išsaugota ne vieno dvaro istorija

 

Šio straipsnio tikslas – pristatyti išlikusią dvaro archyvinę medžiagą, atskleisti keletą Platelių dvaro istorijos fragmentų, susijusių su prancūzų kilmės grafu Oktavijumi Šuazeliu-Gufjė, jo žmona Sofija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaite) bei jų sūnaus Aleksandro de Šuazelio-Gufjė šeimos geneologine linija (toliau - Šuazeliai).


Rankraštinis fondas mažai tyrinėtas ir pareikalaus ilgų studijų metų. Tai gausus rinkinys ūkinių ir teisinių rankraštinių dokumentų, daugiausia nuorašų (XVI a. – XX a. pradžia), kurie buvę kruopščiai suskirstyti atskiromis temomis ir chronologine tvarka (apie 3 000 vnt.). Dokumentai surašyti lenkų ir prancūzų kalbomis. Fonde saugoma 52 vnt. XIX–XX a. pradžios ūkio inventorių bei dvaro išlaidų ir pajamų knygų. Gausus epistolinis palikimas (680 vnt.), keliasdešimt vienetų finansinių ataskaitų, siųstų iš Šuazeliams priklausiusio cukraus fabriko Varšuvoje. Atskirą dalį sudaro spaudiniai: brošiūros, įvairių užsienio šalyse pirktų prekių katalogai, atvirukai, liudijantys, kad Šuazeliai gana nemažai keliavo po Vakarų Europą.


Įdomiausią dalį sudaro fotografijos, dvaro žemių sklypų ir miškų planai. Senųjų spaudinių rinkinyje saugoma 15 knygų prancūzų kalba su Šuazelių ranka darytais įrašais. Be abejo, iš dvaro bibliotekos knygų ir žurnalų bei laikraščių komplektų pateko ir daugiau, tačiau 1940 metais dvarų turtą pervežant į muziejų buvo registruojami tik vertingiausi meno kūriniai, o spaudinių ir rankraščių sąrašai iš viso nebuvo sudarinėjami (skaičiavo „dėžėmis ir krepšiais“), todėl identifikuoti, kuriam dvarui priklauso, įmanoma tik pagal rastus autografus ir kitokius žymėjimus.


Platelių dvaro archyvo ikonografijos rinkinyje saugoma 150 vnt. pavienių fotografijų, datuojamų 1870–1880 m. Didžioji dalis fotografijų paklijuota ant storesnio popieriaus, daugumos jų būklė bloga – kraštai apiplėšyti, parudavusios, dėmėtos, kai kurios blogos kokybės, vaizdas vos įžiūrimas. Kitoje fotografijų pusėje įrašai daryti muziejininko Vito Valatkos. Iš kur paimti duomenys, nežinoma, tik galima spėti, kad tuo metu buvo daug bendrauta su Platelių istoriją tyrinėjusiu muziejininku, kraštotyrininku Juozu Mickevičium. Įrašuose nurodoma asmenų vardai, pavardės, metai, taip pat teigiama, kad fotografijų autorius – Aleksandras Šuazelis (1821–1896). Šioje medžiagoje užfiksuoti XIX a. Platelių miestelio ir dvaro sodybos vaizdai, dvaro tarnautojai, Platelių gyventojai, Šuazelių šeima: Sofija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaitė), jos sūnaus Aleksandro vaikai Gabrielius, Aleksandras, Marija, Liudvikas ir jų motina Sofija de Šuazel-Gufjė (Čapskaitė). Dalis asmenų fotografijose nežinomi. Tarp neatpažintų rinkinio fotografijų gali būti ir Aleksandro Šuazelio, kuris pats fotografavo, portretas, bet, deja, apie jį nėra jokių įrašų.


Sofija Tyzenhauzaitė – Šuazel (dešinėje, krašte) su anūkais – Marija, Aleksandru, Gabrieliumi (priekinėje eilėje) ir marčia Sofija Čapska – Šuazel (viduryje) apie 1977 m.


Karieta prie Platelių dvaro rūmų. Fotografas A. Šuazelis. (1875-1880 m.)


Fotografijų reversų įrašuose nurodytos datos gali būti netikslios, nes pagal Lietuvos valstybės istorijos archyve esančius gimimo metrikų įrašus, Aleksandro Šuazelio (Aleksandro Šuazelio ir Sofijos Čapskaitės sūnaus) gimimo data nurodoma 1876-02-21 (visas vardas Aleksandras Kazimieras Liudvikas), dukters Marijos (Mari Sofija) 1871 m., Gabrieliaus (Gabrielius Bogdanas Djedone Etjenas Šarlis Ignacas Marie) – 1873 m. Remiantis fotografijose užfiksuotų vaikų amžiumi, galima tvirtinti, kad fotografuota, matyt, vėliau, apie 1880–1890 m. Liudviko (Lui) Šuazelio gimimo data – 1880-09-01.


Dvaro pastatų fotografijų mažai. Yra viena fotografija su 1935 m. Platelių dvaro rūmų vaizdu bei aštuonios XIX a. pabaigos fotografijos, kuriose užfiksuoti dvaro ūkiniai pastatai.


Be pavienių fotografijų, išliko du Šuazelių šeimos albumai, kuriuose dvaro gyvenimą mena 101 fotografija. Jose, be pačių Šuazelių šeimos narių, yra ir barono von Röne fotografija, Vokietijos kaizerio Wilhelmo I, Napoleono III ir kt. istorinių asmenybių portretinės fotografijos. Deja, įrašų mažai ir daugelis asmenų fotografijose neatpažinti. Vizualiai galima atpažinti tik Marijos, Gabrieliaus, Aleksandro, Liudviko Šuazelių bei jų motinos Sofijos Čapskaitės-Šuazel portretines fotografijas (10 vnt.). Patys albumai puošnūs, oda aptrauktais viršeliais, sutvirtintais metalo aptaisais. Juose fotografijos darytos įvairių Europos šalių fotografų (Drezdeno, Paryžiaus, Rygos, Krokuvos, Berlyno, Venecijos) fotoateljė.

 

 


XX a. pirmos pusės fotografijų dvaro archyve rasta vos keletas. 1996 metais keturias vertingas fotografijas padovanojo 1936–1937 m. dvare dirbusi virėja Adelė Gorainytė, vėliau gyvenusi Žemaičių Kalvarijoje. Jose užfiksuota Marijos Šuazel laidotuvės, ketvirtame šio amžiaus dešimtmetyje dirbę dvare tarnautojai, rūmų pastatas.

 

Kartografijos rinkinyje saugomas 58 Šuazeliams priklausiusių miškų ir žemių planai. Čia rasime Telšių apskrities Platelių, Gintališkės, Kepurėnų ir Išalyno dvarų, Rokiškio apskrities – Zofijavo, Mirabelio ir Slabados palivarkų žemės plotų bei Ukmergės apskrities Žirinojų dvaro planus. 16 planų sudaryti 1863–1897 m., 42 planai – 1925–1933 metais. Unikalus Platelių dvaro žemių planas (sudarytas XIX a. pabaigoje), kuriame schematiškai parodytas dvaro sodybos išsidėstymas, Platelių miestelis, ežeras. Jame minima Aleksandro Šuazelio nuosavybė. Tai pats didžiausias iš žemių planų (jo matmenys – 1,88 x 1,54 m).


Trumpai apie grafų Šuazelių šeimos atsiradimą Plateliuose.


1795 m. LDK praradus nepriklausomybę, Platelių valsčius tapo valstybine Rusijos nuosavybe. XIX a. pradžioje Platelių dvaras atiteko prancūzų grafui Marie Gabriel Florent Auguste de Choiseul (1752–1817), (toliau – Augustas Šuazelis-Gufjė), karaliaus Liudviko XIV ministro hercogo Šuazelio-Gufjė jaunesniosios linijos palikuoniui. Ši sena ir kilminga prancūzų giminė, kilusi iš Šampanės provincijos, Aukštutinės Marnos departamento Choiseul kaimo. Augustas Šuazelis-Gufjė emigravo į Rusiją 1792 m., kilus Prancūzijoje revoliucijai, nes buvo Burbonų dinastijos šalininkų pusėje. Jis iš carienės Kotrynos II gavo ypatingą privilegiją įsigyti žemę ir kitą turtą, neprarandant Prancūzijos pilietybės. Tada jam ir buvo paskirta Platelių valda. Augustas Šuazelis buvo diplomatas ir archeologas. Pagarsėjo 1782 m. išleista knyga apie Graikiją. 1783 m. buvo išrinktas į Prancūzų akademiją, 1784 m. pasiuntinys Turkijoje, 1789 m., kilus Prancūzijoje revoliucijai, išvyko į Rusiją, čia carinės administracijos paskiriamas Dailės akademijos prezidentu, vėliau Sankt Peterburgo viešosios bibliotekos direktoriumi. 1802 m. grįžo į Prancūziją, tačiau Platelių valdos neatsisakė.


Kada Šuazelių šeima atvyko į Platelius, nėra tiksliai žinoma. Muziejaus rankraščių fondo XIX a. pradžios dokumentai apie Platelių dvaro perdavimą Šuazeliams datuojami 1801–1808 m.


Pastoviau Plateliuose apsigyveno dvarą paveldėjęs Augusto Šuazelio-Gufjė sūnus Antoine Louis Octave de Choiseul-Gouffier (1773–1840, toliau – Oktavijus Šuazelis). Su pirmąja žmona Viktorija Potockaite turėjo keturis vaikus, vėliau išsiskyrė. 1818 m. vedė LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo anūkę Sofiją, Ignacijaus Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzieckaitės dukterį.

 


Tituluojama pirmąja Lietuvos moterimi rašytoja, Sofija Viktorija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaitė) gimė 1790 m. Lydos apskrityje, Želudako dvare, augo Taujėnų dvare, Ukmergės apskrityje. Gavo gerą meninį, muzikinį ir literatūrinį išsilavinimą. Įdomaus likimo moteris, buvusi pažįstama su Rusijos caru Aleksandru I ir Napoleonu. Ji du kartus apie juos išleido savo memuarus „Reminiscencijos“. Šioje knygoje daug įdomios medžiagos apie 1812 m. Vilnių, kai šis miestas pakaitomis tapdavo dviejų imperijų sostine. Tai lyg L. Tolstojaus romano „Karas ir taika“ komentaras. Pažintis su caru truko 13 metų. Sofija turėjo Rusijos imperatorienės freilinos garbės ženklą, apie kurį nepabijojo pasisakyti audiencijoje pačiam Napoleonui. Vėliau caras Aleksandras I pagyrė ją, „ <...> parodžius tikrą narsą žmogui, prieš kurį dreba vyrai“. Tuos laikus mena italų dailininko J. B. Lampi XIX amžiaus 2 dešimtmetyje tapytas Sofijos portretas, saugomas Žemaičių muziejaus „Alka“ dvarų ekspozicijoje.


Už prancūzų kilmės grafo Oktavijaus Šuazelio-Gufjė ištekėjo būdama 29 metų ir tapo Prancūzijos valdine. Visus nustebino tokiu savo pasirinkimu, nes Oktavijus Šuazelis buvo daug vyresnis, išsiskyręs. Užaugino vieną sūnų Aleksandrą Vladislovą Ignotą Oktavijų de Choiseul-Gouffier (1821–1896), (toliau–Aleksandras Šuazelis), kurio krikšto tėvas buvo pats Rusijos caras Aleksandras I.


Ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdama Prancūzijoje, didžiosiose Europos sostinėse.


1840 m. mirus vyrui Oktavijui, Sofija su sūnumi Aleksandru vasaromis gyveno Plateliuose, šaltuoju metų laiku išvykdavo į Prancūziją. Platelių archyve yra 1858 m. carinės administracijos išduotas dokumentas, kuriame Sofija Šuazel prašo caro administracijos suteikti sūnui Aleksandrui, Rusijos piliečiui, Prancūzijos pilietybę, neprarandant teisių į nuosavybę Rusijoje. Dokumente – įžymioji caro Aleksandro II rezoliucija: „Sutinku, nes grafienė Šuazel per Napoleono invaziją savo ištikimybe Rusijai nusipelnė ypatingos imperatoriaus Aleksandro I malonės“. Šis dokumentas leido išsaugoti Platelių ir kitų žemių valdas pačiam Aleksandrui ir jo palikuonims, neprarandant Prancūzijos pilietybės ir grafų titulo.


Su sūnumi Aleksandru dažnai keliaudavo po Europą. Tai liudija viešbučių, įvairių pirkinių sąskaitos, atvirukai, koncertų afišos iš įvairių Europos šalių. Gausiame dokumentų rinkinyje išsiskiria Rusijos administracijos leidimas (užsienio paso prototipas) vykti į Varšuvą Sofijai Tyzenhauzaitei-Šuazel ir jos sūnui Aleksandrui Šuazeliui 1846 m. Aprašomi keliaujančiųjų požymiai – Sofija: amžius – 50 m., ūgis – 2 aršinai ir trys verškai (1 m 52 cm), plaukai tamsiai rusvi, akys mėlynos, nosis pailga, veido forma pailga; Aleksandras: amžius 25 m., ūgis – 2 aršinai ir šeši verškai (1m 62 cm), plaukai rusvi, akys šviesios, nosis pailga, veido forma pailga. Įdomu tai, kad Sofijos amžius 1846 m. pagal oficialioje literatūroje nurodomą gimimo datą (1790 m.) turėtų būti 56 m. Tad arba šiame dokumente įsivėlusi klaida, arba Sofija iš tikrųjų buvo keleriais metais jaunesnė.


Sofijos Tyzenhauzaitės – Šuazel ir jos sūnaus Aleksandro parašai 1851 m.dokumente. Aleksandro Šuazelio laiško motinai fragmentas 1856 m.

Nicoje (Prancūzija) Anglų alėjoje Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel gyveno keletą metų. Čia parašė paskutinius savo kūrinius. Archyve išlikusi 1876 m. nuomotų apartamentų sąskaita su Sofijos parašu. Minimi indai, baldai, prieškambaris, vestibiulis, virtuvė, salonas ir 5 gyvenamieji kambariai.


Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel. Taich Hanfstaenlg fotoateljė. Drezdenas. Apie 1864 m.


Apartamentų Nicoje nuomos sutartis. 1876 m.


Fotografijos fonde saugoma dvi Sofijos Šuazel-Gufjė portretinės fotografijos, kuriose matome senyvo amžiaus moterį, apsirengusią tamsiu, puoštu nėriniais rūbu (fotografuota apie 1862 ir 1869). Pastarosios fotografijos autorius – sūnus A. Šuazelis. Sofija 1878 m. gegužės 21 d. mirė Nicoje (Prancūzijoje) – tai liudija fotografijos fonde saugoma taip pat A. Šuazelio fotografuota antkapio fotografija, kurioje ant akmeninio kryžiaus pritvirtintoje marmurinėje plokštėje iškaltas užrašas „Sophie, Comtesse de CHOISEUL-GOUFFIER, née Csse TYZENHAUS deced... a Nice le 21 may 1878“.


S. Tyzenhauzaitės – Šuazel antkapio fotografija.


Atskiras šaltinis apie dvaro istoriją – kraštotyrininko J. Mickevičiaus 1936 m. užrašyti senųjų plateliškių prisiminimai apie dvaro gyvenimą. Juose grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel vadinama ne grafiene, o motina, pasakojama, kad ji paprastiems žmonėms, ypač dvaro tarnautojams, buvusi labai gera. Moteris su vaikais, dirbančias dvare, apdovanodavo drabužiais, maistu. Kadangi Plateliuose Šuazelių šeima pastoviai negyveno, dvarą išnuomodavo. Nuomininkai dažnai labai plėšdavo gyventojus. Kartą apie grubius nuomininkų veiksmus sužinojęs, Šuazeliams į Prancūziją laišką parašė Šateikių dvarininkas Pliateris. Susirūpinę dėl tokių prastų žinių, Šuazeliai netrukus parvyko į dvarą, per teismą pašalino iš dvaro nuomininką ir patys valdė Platelius. Grafai paprastų žmonių buvo gerbiami, nebuvo girdėti apie kokius nors neramumus, maištus ar lažininkų pabėgimus į kitą dvarą. Platelių valsčiaus lažininkai gyveno turtingiau nei aplinkiniuose dvaruose. Atskirų ūkių inventoriuose buvo surašytos ir dvaro tarnautojų bei visų lažininkų pareigos. Konfliktų dėl pareigų dydžio nekildavo, nes nebuvo reikalaujama dirbti virš nustatytos normos. Dvare nebuvo kalėjimo ar daboklės, nes bausmes atlikdavo rykštėmis vaitas. Platelių dvaras turėjo bravorą, dvi oranžerijas. Buvo samdomi komisoriai, girininkas, eigulys, liokajus, auklės, vaikų mokytojos, kambarinės, virėjos, kasininkai, advokatai, medžioklės vadovas, kalviai, staliai, gydytojas. Tarnautojams už darbą buvo duodami gyventi ūkiai. Vyresnieji dvaro tarnautojai buvo bajorų kilmės, bežemiai bajorai, bajorės, kurie mokėjo prancūziškai, lenkiškai. Paprastieji tarnautojai buvo valstiečių kilmės. Dvaro šeimininkas ir vyriausiasis prievaizdas tarpusavyje kalbėdavo prancūziškai, o su valstiečiais žemaitiškai. Dvariškiai oficialiai ir savo tarpe kalbėjo lenkiškai, prancūziškai.


Platelių grafas Oktavijus Šuazelis kasmet iškilmingai švęsdavo Jonines. Šventėje dalyvaudavo dvariškiai ir Platelių valsčiaus lažininkai. Programą atlikdavo jaunimas. Ji buvo gana įdomi: orkestras, šokiai, vaidinimas, sportas su prizais. Vidurnaktį miške ieškodavo paparčio žiedo (vietoj prizo būdavo paslėpta uždegta žvakelė ir kišeninis laikrodėlis). Kiekvieną rudenį dvare švęsdavo derliaus šventę. Jos metu, dvaro tarnautojams vadovaujant, vėl būdavo ruošiama įdomi programa, po kurios dvare suruošdavo dideles vaišes dalyviams.


Oktavijaus sūnus Aleksandras, Platelių dvaro paveldėtojas, vedė Sofiją Čapskaitę (iš Telšių). Ši, pasakojama, buvusi labai šykšti ir žmonės jos nemėgo. Pats grafas buvęs labai geros širdies savo žmonėms, šelpdavo vargšus. Buvo geras šeimininkas, remontavo, statė naujus pastatus, dvare buvo tvarka ir švara.


Paskutinieji Platelių ir dar kelių dvarų ir kaimų šeimininkai buvo jauniausieji iš šios šeimos –Liudvikas ir Marija Šuazeliai-Gufjė – brolis ir sesuo. Jie šeimų nesukūrė, gyveno viengungiai. Šuazeliai išsaugojo Prancūzijos pilietybę, todėl žemės reformos metu jų turtai nenukentėjo. Tuo laiku Lietuvoje jie buvo bene patys turtingiausi, valdė beveik 4 000 hektarų žemės.


Dvaro archyve saugoma Marijos Šuazel laiškai motinai, broliams, draugėms, keletas knygų su jos autografais ir vaikystės nuotraukos. Pirmos XX a. pusės fotomedžiagos nėra.


1936–1937 metais dirbusios dvare virėja Adelės Gorainytės prisiminimuose (užrašytuose 1996) minima, kad Marija gyvenimo pabaigoje sirgusi vėžiu. Jai slaugyti iškviesta slaugė net iš Prancūzijos, nes ponia sirgusi labai ilgai. Mirė 1930 m., palaidota Platelių bažnyčios šventoriuje. Liudvikas labai mylėjęs savo seserį. Adelės padovanotoje fotografijoje, kurioje užfiksuota Marijos Šuazel laidotuvės, matome Liudviką, pasilenkusį virš karsto su ašaromis akyse. Vėliau Platelių bažnyčiai buvo skirta 10 tūkst. litų, iš kurių 5 tūkst. turėjo būti skirti Marijos ir čia 1935 m. palaidoto brolio Gabrieliaus kapams sutvarkyti, tačiau nebuvo spėta iki 1940 metų nieko padaryti.


Adelės Gorainytės prisiminimuose atsiskleidžia XX a. 4 dešimtmečio Platelių dvaro gyvenimo vaizdas: „1936 m. įsidarbinau Platelių dvare virėja, nes buvau baigusi Rietavo žemės ūkio mokyklos virėjų kursus. Algos gavau 40 litų per mėnesį. Virėjos alga buvo 30 litų, tačiau už tai, kad mokėjau padaryti sluoksniuotą tešlą pagal senovinį prancūzišką receptą, man pridėdavo 10 litų. Valgį išduoti reikėjo visiems atskiromis porcijomis – pirma grafui, paskui šeimynai. Kambarinė valgė kartu su šeimyna, liokajus taip pat su savo šeima, o aš likdavau virtuvėje, man taip pat buvo atskira porcija. To, ką pagamindavau, kartais netekdavo nė paragauti. Grafas buvo vienišas ir uždaras žmogus, svečių retai tebūdavo. Kartais į virtuvę ateidavo paplepėti su virėjom, žiūrėdavo, kaip jos dirba. Vakarais ilgai skambindavo pianinu, o rytais mėgdavo ilgai pamiegoti. Keldavosi apie 10 val., nusimaudydavo, papusryčiaudavo ir vykdavo kur nors į gamtą (Plateliuose gyvendavo daugiausia šiltu metų laiku, žiemas praleisdavo Prancūzijoje). Kartais su vežėju ir savo mylimais šunimis, kurių turėjo visą būrį, vykdavo į mišką, kartais išplaukdavo laiveliu į ežerą, apiplaukdavo salas, kiek ilgiau užsibūdavo Pilies saloje. Grįždavo 14 val., o 15 val. būdavo pietūs. Nemėgo nei medžioklės, nei žvejybos. Iš švenčių labiausiai grafas laukdavo savo vardinių liepos mėnesį. Mes keldavomės anksčiau, minkydavom prancūzišką tešlą, kepdavom įvairius kepsnius. Grafas pasipuošdavo, užraitydavo ūsus ir laukdavo svečių. Kas atvykdavo, nematydavau, nes retai eidavau į kambarius. Tik žinodavau, kad dažnai atvykdavo grafienė iš Šateikių. Grafas nemėgo prabangos, nerengė pokylių. Į bažnyčią eidavo kiekvieną sekmadienį. Per mišias dažnai klūpėdavo šventoriuje prie savo sesers kapo. Su vietiniais gyventojais kalbėdavo žemaitiškai, su svečiais bendravo prancūziškai, lenkiškai, vokiškai. Kalėdų švenčių metu sukviesdavo šeimyną, duodavo dovanėlių. Ir aš pati du kartus gavau dovanų nuo grafo. Dvaro tarnautojų vaikams būdavo papuošta eglutė, prikepta visokių skanėstų. Patiems tarnautojams už gerą darbą ar išeinant į pensiją, dovanodavo ūkius, žemės ar miško plotelį. Šiaip geras buvo žmogus.


Dvariškių liudijimu, Liudvikas Šuazelis buvo puikus ūkininkas, rūpinosi savo dvaru. Tai įrodo gausa ūkinių sąskaitų, komercinių pasiūlymų, kuriuose minimi automobilis, motorinė valtis, šiltnamio įranga, kiti žemės ūkio padargai. Tačiau daugelio savo dvaro ūkinės veiklos tobulinimo projektų nespėjęs įvykdyti, paskutinysis, pats turtingiausias Lietuvoje dvaro savininkas, Liudvikas Šuazelis 1940 m. buvo priverstas emigruoti. 1949 m. mirė Šveicarijoje. 1940 m. Platelių dvaras buvo nacionalizuotas kartu su pastatais, gyvu ir negyvu inventorium, banke buvusiais pinigais. Čia buvo įsteigtas Platelių tarybinis ūkis.


Tai tik keletas fragmentų iš dvaro istorijos. Dvaro archyvas slepia dar daug paslapčių, užkoduotų rankraščiuose prancūzų ir lenkų kalba. Tikimės, tolesni tyrimai padės atskleisti daug įdomių faktų apie Platelių dvaro savininkų Šuazelių asmeninę erdvę ir dvaro istoriją.

 

Panaudota literatūra ir šaltiniai:

 

  1. Žemaičių muziejaus Alka fotografijos, kartografijos, spaudinių, rankraščių rinkinių medžiaga.
  2. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Žemaitijos dvarų kilnojamojo turto sąrašai, raštai 1940–1942 m. ŽMA MA 638, p. 157–181.
  3. Ravickienė E. Perlų perlas, Plungė, 1996-04-23, p. 4..
  4. Olgelbranda S. Encyklopedja Powszechna, Warszawa, 1898, t. 3, p. 498.
  5. Mickevičius J. Platelių dvaras baudžiavos metu, ŽAM MA 816, p.1, 47, 48.
  6. Bartkienė R. Platelių dvaro archyvo fotografijos fondo apžvalga, ŽAM MA, 457, p. 3.

 

Iliustracijų etiketės:

 

  1. Sofija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaitė) - dešinėje, krašte su anūkais – Marija, Aleksandru, Gabrieliumi (priekinėje eilėje) ir marčia Sofija de Šuazel-Gufjė (Čapskaitė) - viduryje apie 1977m.
  2. Karieta prie Platelių dvaro rūmų. Fotografas A. Šuazelis. Apie 1880 m.
  3. Sofijos Tyzenhauzaitės – Šuazel ir jos sūnaus Aleksandro parašai 1851 m. dokumente.
  4. Aleksandro Šuazelio laiško motinai fragmentas 1856 m.
  5. Sofija de Šuazel-Gufjė (Tyzenhauzaitė). Drezdeno fotoateljė 1862m.
  6. Apartamentų Nicoje nuomos sutartis. 1876 m. 7. Sofijos de Šuazel-Gufjė
  7. (Tyzenhauzaitės) antkapis Nicos kapinėse. Fotografas A. Šuazelis. 1878m.

 

Publikuota 2019 12 21