Pradinis » Lietuvos šimtmečiui » Rokiškio apskrities ugniagesiai

ROKIŠKIO APSKRITIES UGNIAGESIAI: SAVANORIŲ DARBAS TARPUKARIU


Gintarė Džiaugytė

 

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė

 

Informacijos apie Rokiškio apskrities gaisrininkus tarpukariu, be muziejininkų dar prieš kelis dešimtmečius apklaustų liudininkų, esama nedaug. Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado palankios galimybės atkurti bei leisti lietuvišką periodiką, kuri kai kuriais atvejais buvo skirta ne tik plačiajai visuomenei, bet ir tikslinei auditorijai. Taip radosi laikraščiai ir žurnalai, skirti policijai1 bei ugniagesiams. 1923-1940 m. buvo leidžiamas Lietuvos gaisrininkų bendruomenei skirtas kasmėnesinis žurnalas „Lietuvos gaisrininkas", nuo 1933 m. pakeitęs savo pavadinimą į „Ugniagesis". Čia ugniagesiai rasdavo ne tik svarbios einamosios informacijos, bet ir profesiniam ugdymui bei ugniagesybos naujovėms skirtų straipsnių. Šiandien šis žurnalas svarbus ir kaip šaltinis, suteikiantis daugiau žinių apie ugniagesių būrius bei aprūpinimą įvairiose tarpukario Lietuvos vietovėse, tarp jų ir Rokiškio mieste bei tuometėje Rokiškio apskrityje. Susijusios informacijos pasirodydavo ir kitoje periodikoje - fiksuoti ugniagesių komandų oficialios veiklos pradžią galima „Vyriausybės žinių"2 arba „Savivaldybės"3 leidiniuose.

 

Beveik kiekvienas ugniagesiams skirto žurnalo numeris pateikdavo informaciją apie didesnius gaisrus bei svarbesnius su gaisrinėmis susijusius įvykius įvairiose gyvenvietėse, bet informacijos apie Rokiškio apskritį ir jos gaisrininkų gyvenimą čia maža. Šio straipsnio tikslas - remiantis minėtu leidiniu aptarti Rokiškio apskrities ugniagesių komandų padėtį, išskiriant jų susikūrimą, finansinę situaciją bei aprūpinimą inventoriumi, žmogiškuosius išteklius.

 

Ugniagesių komandos - pradžia

Nepaisant ugniagesybos tradicijų, egzistavusių Lietuvoje dar carinės Rusijos laikotarpiu, po 1918 m. Lietuvos miestų ir savivaldybių laukė svarbi užduotis organizuoti ugniagesių komandas iš naujo. Tarpukario Lietuvoje susikūrė ir veikė valstybinės, savivaldybių, visuomeninės ir privačios ugniagesių organizacijos4. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais Kauno savanorių ugniagesių draugijos įsteigiamos ne tik Kaune5, bet ir kituose miestuose ar miesteliuose6. Aktyvų tokių draugijų steigimąsi liudija ir tai, jog 1924 m. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos ugniagesių organizacijų suvažiavimas, kuriame įsteigta Lietuvos Ugniagesių Organizacijų Sąjunga. Rokiškio apskrityje pirmosios ugniagesių komanda įregistruotos 1921 metais: 1921 m. rugsėjo 7 d. įregistruoti dviejų gyvenviečių - Rokiškio ir Obelių - gaisrininkų draugijų įstatai7, tačiau šios komandos skyrėsi savo pobūdžiu - Obelių komanda užsiregistravo kaip savanorių (išskirta mano - G. D.) gaisrininkų draugija". Po dvejų metų - 1923 m. rugsėjį - savo savanorių gaisrininkų draugijos nuostatus įregistravo Skapiškis8. Bet 1924 m. Rokiškio apskrityje veikė ne tik šios trys, bet ir dar trys veiklos įstatų neįregistravusios ugniagesių komandos; jose visose buvo bent 112 ugniagesių9. 1929 m. užregistruotų komandų skaičius buvo nepasikeitęs, tačiau ugniagesių sumažėjo iki 8410.

 

Tuo metu apskrityje buvo ir daugiau didesnių miestelių bei kaimų, kuriuose dėl įvairių priežasčių kylančių gaisrų bei jų padaromų nuostolių taip pat buvo poreikis vietinėms ugniagesių, galinčių realiai sumažinti gaisrų padaromos žalos mastus, grupėms. Dar 1929 m. respublikinė spauda akcentavo ryškiausią poreikį apskrityje organizuoti ugniagesių komandas Kamajuose ir Pandėlyje11. 1939 m. apie Čedasus buvo rašoma, jog gyvenvietėje reikia ugniagesių komandos, nes čia dažnai pasitaiką gaisrų, ypač vasarą12. Per paskutinį nepriklausomybės dešimtmetį padėtis apskrityje keitėsi, tačiau esminių pokyčių ar reformų nebuvo. 1934 m. gaisrininkų komanda susikūrė ir Panemunyje13. 1939 m. statistikos duomenimis Rokiškio apskrityje buvo 6 vien šaulių ugniagesių komandos su 175 ugniagesiais14 ir iš viso apie 12 ugniagesių organizacijų su 385 nariais.15 Kiekybiniai pokyčiai apskrities ugniagesyboje vyko - per du dešimtmečius čia susikūrė keliolika ugniagesių komandų, o narių skaičius jose, nors ir netolygiai, tačiau augo.

 

Ugniagesių darbo erdvė: nuo kolektyvo iki darbo priemonių

Tarpukario spauda leidžia pažinti ne tik kiekybinius ugniagesių veiklos rodiklius. Išskirtiniai ar revizijų metu nustatyti komandų veiklos požymiai taip pat joje atsispindi. Remiantis tuo tampa aiškiau, kokiomis sąlygomis dirbo Rokiškio apskrities ugniagesių komandos. Ir nors trečiajame dešimtmetyje oficialiai jų čia veikė vos trys, komandų situacija buvo išties skirtinga.

 

Praėjus kiek daugiau nei penkiolikai nepriklausomybės metų, 1934 metais, apie Rokiškio apskrities gaisrinių situaciją „Ugniagesis" rašė taip: „Bendrai, reikia pastebėti, kad priešgaisrinė apsauga Rokiškio apskrityje, nėra per daug išsivysčiusi. Tai, svarbiausia, dėl to, kad tenai nėra didesnių centrų. Mažuose miesteliuose, priešgaisrinės apsaugos klausimas nėra taip svarbus, kaip didesniuose miestuose..." 16.

 

Tokią „mažą" priešgaisrinės apsaugos svarbą šioje apskrityje atspindi ir turima informacija apie jai skiriamą finansavimą. Mažesnio galvosopio dėl veiklos finansavimo turėjo tik Rokiškio miesto gaisrinė - per visą tarpukarį ji veikė kaip savanorių draugija, aprūpinama savivaldybės. Rokiškio apskrityje bendras finansavimas ugniagesybos reikalams per visą dvidešimtmetį buvo nedidelis - 1923 m. apskrities savivalda jai teskyrė kiek mažiau nei pusę procento biudžeto, kai tuo metu kai kurių didesniųjų apskričių miestų savivaldybės jai skyrė net iki penktadalio biudžeto17, o praėjus keleriems metams - 1930 metais - situacija praktiškai nepasikeitė ir „Lietuvos gaisrininko" pateikiamoje statistikoje Rokiškio apskrities 1930 m. finansavimo apsaugai nuo gaisrų patvirtinta suma tebuvo vos 60 litų, kai, palyginimui, Panevėžio apskrities savivaldybė paskyrė net 4000 litų18. Užuominos apie ugniagesių komandų pajamas leidžia suprasti, jog svarbi sėkmingo jų darbo sąlyga buvo vietinių gyventojų parama19. Jų indėlis akivaizdus palyginus bendrus ugniagesių komandų biudžetus su savivaldybių skiriamomis sumomis. Finansinė situacija padeda kiek geriau suvokti ir apskrities ugniagesių aprūpinimą bei darbo sąlygas.

 

Menkas finansavimas bei negausios savanorių gretos, o galbūt ir mažas gaisrų bei kitų nelaimių, reikalingų gaisrininkų pagalbos, skaičius lėmė ir tai, jog Rokiškio apskrities ugniagesių komandų nariai retai pasirodo apdovanotųjų sąrašuose, skelbtuose minėtame žurnale. Žurnalai skelbė informaciją apie asmenis, apdovanotus ne tik už pasižymėjimą, bet ir tarnybos laiką. 1936 m. „Artimui pagalbon" medaliu apdovanotas Rokiškio savanorių ugniagesių draugijos komandos viršininko padėjėjas Zelikas Cemachovičius20, 10 metų ištarnavimo medaliais - Vladas Apalainis, Šliomas Rachmanas, Šmuelis Šusteris ir Derkas Vengerinas21. Mažas už ilgą tarnybą apdovanotų asmenų Rokiškio apskrityje skaičius gali reikšti ir tai, jog ugniagesių komandų sąstatas nebūdavo ilgalaikis. Iš asmenvardžių galima pastebėti, jog mieste ugniagesiais savanoriais nemaža dalimi buvo vietos žydai. Atskirą pranešimą apie Pandėlio ugniagesių tautinės sudėties pokyčius išspausdino ir „Ugniagesis" 1934 m., informuodamas, jog „dabar komandai vadovauja lietuvis ir pusė visos komandos narių yra lietuviai"22. Ir vėlesniais metais apskrities žydų aktyvumas ugniagesių draugijų veikloje akivaizdus. 1937 m. Rokiškio ugniagesių draugijos vadovybę sudarė Pranas Daniušis, Leopoldas Šulcas, Abr(aomas?) Etingofas, Abr(aomas?) Chaunacas, Antanas Jakštonis.

 

Ugniagesių darbo priemonės buvo labai paprastos. Dar 1932 m. „Savivaldybės" žurnale buvo rašoma, jog Rokiškio mieste yra keletas savivaldybės prižiūrimų šulinių įrengtų su pompomis, daugiausia gaisro gesinimo reikalams. Didžiausias iš jų tuomet buvo Nepriklausomybės aikštės vidury ir vandens jame visuomet esą buvę užtektinai23. 1936 m. „Ugniagesis" rašė, jog mieste Respublikos gatvėje įrengti keli vandens rezervuarai, nes ugniagesiams iki tol trūkdavę vandens gaisrų atveju24.

 

Pasigirti modernia bei gausia įranga gaisrams gesinti Rokiškio apskrities gaisrininkų komandos deja taip pat negalėjo. 1932 m. „Savivaldybės" žurnalo žiniomis Rokiškio miesto komanda turėjo įsigijusi motorinę 16 jėgų mašiną, 4 rankines mašinas ir kitos smulkesnės technikos25. 1939 m. apie Kamajų ugniagesių darbą žinoma, jog darbui jie turį „vieną gana neblogą rankinę mašiną ir 6 statines vandeniui", o komandą sudarė 30 vyrų26. Ne visos savanoriškos ugniagesių komandos turėjo savo patalpas. Kamajų ugniagesiai 1939 m. dar neturėjo taip vadinamos stoginės ir darbo technika buvo saugoma pradinės mokyklos daržinėje27, 1940 m. Kamajų ugniagesių valdyba dar tik planavo statyti stoginę28. Kai kuriais atvejais tokie planai turėti savo patalpas uždelsdavo. Apie Panemunėlio gaisrininkų planus statyti stoginę spauda rašė jau 1933 m. spalį29, bet 1940 m. jau dešimtmetį čia veikianti ugniagesių komanda savų patalpų dar neturėjo30. Per tą laiką menkai pasikeitė ir turimas inventorius, kurį sudarė rankinis siurblys ir 10 statinių, vėliau dar 18 m gaisrinių žarnų, 5 kibirai bei kitas smulkesnis inventorius31. 1933 m. Obelių ugniagesių komanda vertėsi su trimis rankiniais siurbliais, 10 statinių ir kitais pagalbiniais įrankiais, kuriuos laikė iš Obelių šaulių sąjungos nuomojamose patalpose32. Kiek ši komanda turėjo žmogiškųjų išteklių ir buvo aktyvi neaišku, tačiau 1936 m. spaudoje teigta, jog „Obelių ugniagesių organizacija buvo visai užmigusi", tik tuomet naujai išrinktas pirmininkas (?) vietinis vaistininkas T. Šeras inicijavo ugniagesių stoginės sutvarkymą ir aprūpinimą darbui, stoginė planavo įsigyti ir motorinį siurblį33. Apie vieną iš pirmųjų apskrityje - Skapiškio ugniagesių komandą - pavyko aptikti tik tiek, jog 1929 m. žiniomis ji neprenumeravo „Lietuvos gaisrininko"34.

 

Turtingesniais darbo įrankiais per visą tarpukarį pasigirti galėjo tik viena - Rokiškio miesto savivaldybės remiama - apskrities ugniagesių komanda. Spaudoje nušviečiama apskrities situacija vienareikšmiškai leidžia teigti, jog geriausias sąlygas darbui Rokiškio apskrityje turėjo Rokiškio miesto ugniagesių komanda. 1933 m. ji turėjo ne tik 2 rankinius siurblius, 10 statinių, bet ir 1 motorinį siurblį bei 1 įrankių vežimą, kitaip nei kitos apskrities komandos35. Tiesa, nuosavos stoginės Rokiškio ugniagesiai neturėjo, todėl patalpas taip pat nuomojosi. 1934 m. komanda planavo įsigyti dar vieną motorinį siurblį ir nuosavas patalpas36. 1937 m. ji jau turėjo įsigijusi dar vieną „20 P. S." modelio motosiurblį (taigi iš viso turėjo du motorinius siurblius), cementinį vandens rezervuarą, pasistačiusi (vandens) žarnų džiovyklą, inventorius pasipildė iki trijų rankinių mašinų, vieno automobilio (!) su vandens baku bei 400-ų metrų žarnų. Visą įrangą, vertinamą apie 40 000 litų (!), tuomet jau prižiūrėjo etatinis gaisrininkas37. Rokiškio mieste gaisro sirena buvo skelbiama ne tik varpais ar trimitais, kaip kituose apskrities miesteliuose, bet ir sirena38. Apskrities savanorių ugniagesių komandų darbo skirtingą aprūpinimą pademonstruoja ir tai, jog tais pačiais 1937 metais gegužę Kamajų ugniagesių draugijos kasoje tebuvo 93,60 litai...39

 

Apie gaisrus

Pranešimų apie Rokiškio apskrityje vykusius gaisrus tarpukario spaudoje mažaiPagal 1933-1934 m. gaisrų statistiką, Rokiškio apskrityje, lyginant su kitomis apskritimis, nurodytais metais gaisrų skaičius išties nebuvo didelis (1933 m. užregistruoti 49 gaisrai, 1934 metais - 46), mažiau gaisrų buvo tik Šakių ir Zarasų apskrityse. Beveik šimto gaisrų metu tais metais Rokiškio apskrity nukentėjo tik vienas žmogus40. Reikėtų pastebėti, jog ir tarpukariu leistame žurnale „Policija" pasitaikydavo mažai žinučių apie nelaimes Rokiškio apskrityje. Toks sutapimas leistų svarstyti ir kitą priežastį - komunikacijos (ne)efektyvumą.

 

Spaudoje paminėta keletas įdomesnių atvejų. „Ugniagesis" 1936 m. birželį aprašė Obelių valsčiaus durpynų miško gaisrą, išplitusį nuo Miškų departamento klojimo. Gaisro padaryta žala siekė nemenką sumą - 3000 litų. Šioje žinutėje šiek tiek apibūdinamas ir pačių ugniagesių darbas. Apie gaisrą informuoti Obelių savanoriai ugniagesiai į gaisro vietą už 6 km atvyko per 25 minutes. Darbavosi 18 ugniagesių, „vanduo į gaisro vietą buvo gabenamas statinėmis, nes vietoje vandenio pritrūko"41. Iš didesnių gaisrų paminėtinas 1933 m. gruodį įvykęs Oskaro Trėjaus Juodupės gelumbių fabriko gaisras, kilęs dėl neatsargumo42. Apie 1935 m. rugpjūtį sudegusį vėjo malūną Rokiškio mieste tepasirodė maža žinutė43, nors šio malūno išnykimas pakeitė miesto panoramą. Gaisrą patyrė ir Obeliuose veikusi žydų sinagoga. Užsidegė ji 1926 m., „buvo jau visa liepsnos apimta, bet mažiau nė per 10 minučių ugniagesiai gaisrą likvidavo".44

Gaisrai paskatindavo ir pokyčius miestelių gyvenime. Skapiškio ugniagesių komandos atsiradimą inspiravo 1923 m. birželio 24 d. „dėl Jaškos vaiko išdykavimo" įvykęs „gaisras, nuo kurio sudegė 6 ūkininkų trobesiai Kalveninkų gatvėje". Po šio įvykio valsčiaus savivaldybė paskyrė sklypą ugniagesių stoginei.

 

Rokiškio apskrities ugniagesių darbas, kaip ir dažnu atveju tarpukario Lietuvoje, rėmėsi visuomenės iniciatyva ir aktyvumu. Komandas bei jų valdybas sudarė iniciatyvūs savanoriai, pradžioje didele dalimi žydai, kurių daugiau ar mažiau sėkmingą veiklą įgalino ir pačių bendruomenių finansinė parama, nes didesniu savivaldybės finansavimu pasidžiaugti galėjo tik Rokiškio miesto ugniagesiai. Pastarųjų geresnė finansinė padėtis lėmė, jog per du dešimtmečius iš visų apskrities ugniagesių komandų tik jie darbui turėjo modernesnes ir brangesnes priemones, tokias kaip motoriniai siurbliai ar ugniagesybai pritaikyta mašina. Kitose gyvenvietėse ugniagesių komandų aprūpinimas ne tik inventoriumi, bet ir nuosavomis patalpomis strigo.

 

Publikuota: 2018 06 14

 

 

 

 

 

 

 

 

1 Policija, red. Jonas Danauskas, dvisavaitinis žurnalas, leistas 1924-1940 m.

2 Laikinosios Vyriausybės žinios, 1918-1920 m., Vyriausybės žinios, 1920-1940 m., pasirodydavo 2-3 kartus per mėnesį.

3 Savivaldybė, kasmėnesinis žurnalas, leistas 1923-1940 m.

4 Lietuvos Respublikos ugniagesybos istorija, p. 9, nuoroda internete: <http://www.ugm.lt/xinha/plugins/ExtendedFileManager/demo_images/Savanorio_ugniagesio_knyga/Istorija.pdf>.

5 Ten pat.

6 Pavyzdžiui, Kuršėnuose (http://www.skrastas.lt/?data=2017-04-29&rub=1146671142&id=1493310691&pried=2017-04-28).

7 Vyriausybės žinios, 1921, Nr. 71, p. 8. Žurnale Savivaldybė (1929, Nr. 4, p. 21) teigiama, kad Obelių ugniagesių komanda susibūrė 1913 m., o Rokiškio - 1919 m., o kitame straipsnyje po kelerių metų (Savivaldybė, 1936, Nr. 6, p. 15) jau nurodyta, kad Obelių komanda įsteigta 1918 metais.

8 Vyriausybės žinios, 1923, Nr. 143, p. 4.

9 Savivaldybė, 1924, Nr. 10, p. 15-16 (Obelių komanda - 36 ugniagesiai, Rokiškio - 34, Skapiškio - 42).

10 Savivaldybė, 1929, Nr. 4, p. 21.

11 Ten pat.

12 Ugniagesis, 1939, Nr. 10, p. 17.

13 Ugniagesis, 1934, Nr. 12, p. 19.

14 Savivaldybė, 1936, Nr. 3, p. 84.

15 Savivaldybė, 1939, Nr. 5, p. 149.

16 Ugniagesis, 1936, Nr. 7, p. 21; ten pat, 1934, Nr. 5, p. 18.

17 Lietuvos gaisrininkas, 1924, Nr. 12, p. 136-137; ten pat, 1926, Nr. 3, p. 27-28.

18 Lietuvos gaisrininkas, 1930, Nr. 8-9, p. 2.

19 Ugniagesis, 1933, Nr. 10, p. 12; ten pat, 1934, Nr. 5, p. 18; ten pat, 1937, Nr. 2, p. 12-13.

20 Ugniagesis, 1936, Nr. 7, p. 21.

21 Ugniagesis, 1936, Nr. 8, p. 20.

22 Ugniagesis, 1934, Nr. 12, p. 19.

23 Savivaldybė, 1932, Nr. 12, p. 27-28.

24 Ugniagesis, 1936, Nr. 8, p. 17.

25 Savivaldybė, 1932, Nr. 12, p. 28.

26 Ugniagesis, 1939, Nr. 12, p. 15.

27 Ugniagesis, 1939, Nr. 12, p. 15.

28 Ugniagesis, 1940, Nr. 1, p. 19; 1940 m., Nr. 3, p. 16.

29 Lietuvos gaisrininkas, 1933, Nr. 10, p. 12.

30 Ugniagesis, 1940 m., Nr. 3, p. 16.

31 Ugniagesis, 1933, Nr. 10, p. 12; Ugniagesis, 1940 m., Nr. 3, p. 16.

32 Ugniagesis, 1933, Nr. 10, p. 12.

33 Ugniagesis, 1936, Nr. 8, p. 17.

34 Savivaldybė, 1929, Nr. 4, p. 21.

35 Ugniagesis, 1933, Nr. 10, p. 12.

36 Ugniagesis, 1934, Nr. 8-9, p. 27.

37 Ugniagesis, 1937, Nr. 3, p. 20.

38 Savivaldybė, 1929, Nr. 4, p. 21.

39 Ugniagesis, 1937, Nr. 5, p. 21.

40 Ugniagesis, 1935, Nr. 4, p. 44.

41 Ugniagesis, 1936, Nr. 7, p. 18.

42 Ugniagesis, 1934, Nr. 1, p. 20.

43 Ugniagesis 1935, Nr. 9, p. 21.

44 Savivaldybė, 1929, Nr. 4, p. 21.