Pradinis » Lietuvos šimtmečiui » Lingavos ąžuolas

Skulptoriaus Leono Žuklio 95-čiui

 

LINGAVOS AŽUOLAS


Apie skulptoriaus profesoriaus Leono Žuklio, šių metų kovo 19 dieną atšventusio 95-ąsias gimimo metines, kūrybą rašoma gana daug - išleisti du jo kūrybos albumai, paskelbta straipsnių periodikoje, tačiau biografijos faktai juose pristatomi taupiai. O juk menininkai dažniausiai ateina iš savo vaikystės ir jaunystės: tėvų, namų, santykių, svajonių. Leono Žuklio vaikystė ir jaunystė prabėgo Lingavos vienkiemyje Degučių kaime netoli Aleksandravėlės (anuomet Obelių valsčius, Rokiškio apskritis, dabar Obelių seniūnija, Rokiškio r.). Tad maloniai priimta jaukiame Leono ir Marytės Žuklių bute Vilniuje klausinėju ne pagal metus žvalaus ir sąmojingo kraštiečio apie pirmuosius dvidešimt gimtinėje praleistų metų. Pavadinimą pasufleravo skulptorius Konstantinas Bogdanas, prieš 40 metų rašęs: „Jau nuo mažens pamėgęs medį, bene brandžiausius savo kūrinius skulptorius išdrožė iš ąžuolo. Čia jis - tikras virtuozas, puikiai išmanantis medžiagos savybes ir mokantis priversti ąžuolą skambėti visu balsu."1 Per keletą susitikimų spėjau įsitikinti, kad šis taurus medis tiksliai atspindi ir geranorišką, kartu stiprų, santūrų paties skulptoriaus charakterį.


APIE TĖVELIŲ GIMINES


Jūsų tėvelio giminė, kiek žinau, kilusi iš Degučių kaimo...


Taip, tėvelis kilęs iš Degučių. Čia pagal knygas Antri Degučiai, nes Pirmi Degučiai yra kažkur už Obelių. Kaimas buvo nemažas. Tai šiuos Degučius 1812 metais, dar caro laikais, išdalino viensėdžiais. Ruožais2 buvo labai nepatogu ūkininkauti, gan toli ruožas žemės, kitas vėl kažkur, o dalijant visus ruožus sudėjo į vietą. Kai išdalino tą žemę, tai tėvelio senelis Juozas perkėlė namą į vienkiemį, kurį visi žmonės vadino Lingava. Vienkiemyje gyveno du broliai - Pranas, mano tėvelis, ir Antanas. Visai netoli mūsų namų buvo tokia bala, nelabai didelė, bet gili, Lingaučė vadinosi. Užsitraukęs liūnas, tekdavo saugoti, kad karvė neužeitų, nes įklimps. Pažiūrėjus žalias paviršius, o giliau - vanduo. Nuo tos Lingaučės, balos, pavadinimo praminė ir vienkiemį Lingava. Na ir taip skambėjo visą laiką Lingava. Kaimas Degučių, o vienkiemis Lingava. Man patinka tas pavadinimas.


Esu skaičiusi, kad tėvelis grįžo iš Peterburgo. O kaip jis tame mieste atsidūrė?


Tėvelis išvažiavo uždarbiauti, tik aš tiksliai nežinau, kuriais metais. Išvažiavo paauglys, dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Na o mama gyveno Nevierių kaime. Jie pažįstami nebuvo. Kai 1915 metais Lietuvoje priartėjo karo frontas, būrelis merginų, kurios bijojo vokiečių kareivių, pabėgo, kaip tada sakydavo, Pitaburkan. Ir kiek mama yra pasakojusi, pradžia labai sunki buvo. Joms duodavo dirbti prie rūbų skalbimo. Sakė, būdavo labai sunku, menkai moka. Vėliau mama buvo pakelta į geresnį darbą - į prosijimą3 po skalbimo. Tai džiaugėsi, kad smarkiai geriau negu skalbime buvo. Pitaburke lietuviai bendravo, susitikdavo, ten susitikdami tėvelis su mama pradėjo draugauti ir 1917 metais po revoliucijos susituokė. Va čia mano 80-mečio proga išleista pirma knygelė, čia yra įdėta dokumentinis dalykas4 - tėvelių vestuvių nuotrauka. Mama buvo dvidešimt dvejų metų, tėvelis trisdešimt šešerių. Keturiolikos metų skirtumas buvo. Mama jauna, o tėvelis jau... taip nebe visai jaunas.


Mano amžinatilsį tėvelis turėjo įvairių gabumų, Petrograde dirbo įvairius darbus. Vienu metu buvo kunigaikščio Gagarino liokajumi - tam sugebėjimų reikia, kad atitiktum. Paskiau dirbo auksuotoju - gana kvalifikuotą darbą, reikėjo turėt patirties. Ir alga gera buvo. Jis lankė technikos mokyklą, „Techničeskaja škola"5 vadinos, bet nebaigė, revoliucija nutraukė. Sakė, tos „Techničeskaja škola" mokinių uniforma buvo įdomi.


Mama kilusi iš Nevierių kaimo, Panemunėlio valsčiaus. Nuo Aleksandravėlės beveik 40 kilometrų - toli. Tik Petrograde, kaip sakiau, susipažino su tėveliu ir už jo ištekėjo. Po metų gimė pirmas sūnus Vladas. O tada po revoliucijos labai siautėjo badas. Tai mama sakė - jau galvojau, kad neišgyvens, nes mėlynas vaikelis buvo. Ir per tą badą tėvelio sesers vyras Mėliūnas mirė. Kitos sesers, Agotos, vyras taipogi nuo bado mirė. Kaip tėvelis pasakojo, iš Peterburgo išvažiuot buvo labai sunku - suvaržyta, transporto trūksta, žmonių daug. Tai kažkaip susikombinavo, kad išvažiavo į Uralą, prie Uralo kalnų. Ten jau bado nebebuvo, gyveno normaliai. Ir - mama pasakojo - ožką įsigijo. Ožkos pienas mažam vaikui jau gerai. Ožkelę Ciba šaukdavo. „Ciba, ciba" - atbėga ta ožkelė, pamelžia ją ir ji vėl gamtoj plavioja. Vienu žodžiu, jie ten atsigavo, ten gimė antras brolis Albertas. Paskiau jie iš valdžios gavo leidimą išvažiuoti. Važiavo traukiniu. Pavažiuoja, sustoja, stovi stovi, tai vėl pajuda... Daug stočių vis dėlto, apie mėnesį laiko važiavo traukiniu namo. Ir kai grįžo į Lietuvą 1921-aisiais, tai tuščius namus rado. Reikia gi turėt visokių padargų, akėčių, auginant gyvulius - visokių lovių, ušėtkų visokių, kubiliukų... Ir viską mokėjo pasidaryti. Spintas rūbam padarė, ant durelių nupaišė liūtą su uodega tokia riesta, ant kitų rodos arklį. Padarydavo dailiai tokius dalykus. Ir svarbiausia - toks, taip sakyt, meistriškumo įrodymas - mandoliną padarė. Sustygavo tonus, ir visi išmokom ja groti. Tėvelis ne tik meistras didelis buvo, jis ir skulptūrėles drožė. Laiko, žinoma, trūko, tik žiemos metu droždavo. Yra ir Čiurlionio muziejuj nupirkta šiek tiek jo darbų. Taip jis viskam turėjo gabumo. Tėvelis mėgo skaityti, prenumeruodavo laikraštį „Lietuvos žinios", vaikams - „Žvaigždutę". Prisimenu, įdomu buvo skaityti apie dėdę Anuprą ir Petro Cvirkos eilėraštį vaikams. O mama buvo gera audėja. Daug išaudė su Baliene - su tėvelio brolio Balio žmona, visokiom gėlėm, gėlių raštais. Ten yra sudėtinga, nyčių daug. Turėdavo išrinkt atitinkamai, kad austųsi ta gėlė, tie ornamentai gražūs. Ir, kaip minėjau, abu tėveliai labai darbštūs buvo. Labai darbštūs. Ir mes jokio bado niekada nepatyrėm. Visada lašinių užteko, visada duonos, na ir visko kitko. Kasdien valgydavom paprastai, tik sviesto, cukraus beveik nenaudodavom. Bet ir nepasigesdavom. Cukrus brangus buvo. Šiaip mama kisieliaus padarydavo iš avižų - patinka, skanus. Su bulvėm - avižų kisielius su rūgštele. Šustinių, putelio6 padarydavo - tokių valgių ne visai kasdienių. Ir pyragų iškepdavo. Ir visai gerai būdavo.


Gal ir daugiau senelių, giminaičių likimų pavyktų atsekti?


Mamos šeimoje buvo penki vaikai: Veronika, Kostė, Teresė, Jonas, Vladas ir Petras. Veronika - tai mano mama. Kostė - ji buvo už Daunio ištekėjusi, gyveno Jakiškių kaime netoli Rokiškio. Bet Kostė buvo vargšė - jai reumatas labai sutraukė rankas, kojas, labai skaudėjo, ji anksti mirė dėl tos ligos. Tada Daunys paėmė už žmoną jos jauniausią seserį Teresę. Ji buvo tokia nestambaus sudėjimo, gyveno gerai, šventėm jos devyniasdešimtmetį prieš keletą metų. Dabar jau mirusi. Ir šeimą turėjo nemažą. Mamos vyriausias brolis Jonas Tūska liko ūkininkauti. Žemės turėjo gan nemažai, bet aš tiksliai nežinau kiek. O kiti broliai nuomojosi kas kur. Vladas, mamos brolis, siuvėjas buvo, geras siuvėjas. Tai kai tarnavo kariuomenėj (čia tikras dalykas) ir ten nežinau kokia proga padarė karių rungtynes. Pulkas karių pilna kovine apranga bėgo penkių kilometrų distanciją. Ir jis iš to pulko atbėgo pirmas. Tai Smetona jį pasveikino ir įteikė, rodos, auksinį laikrodį dovanai. Tas Vladas - vidutinio ūgio, matyt, buvo stiprus, kad pirmas atbėgo su kovine apranga. Smetonos pasveikinimas ir dovanotas laikrodis jam padarė įspūdį. O Petras, jauniausias mamos brolis, buvo elektrikas, gyveno Klaipėdoj. Ir matyt kaip specialistas buvo pernelyg neatsargus. Rūsy suko lempą, ir srovė nutrenkė, mirė. Tai čia mamos šeima.


Dabar tėvelio šeima. Tėvelio tėvelis - Jurgis. Papasakosiu, kaip su Jurgiu buvo. Mano senelio tėvas, lyg tai Juozas vardu, draugavo su Širviu iš Maigiškės kaimo, už Obelių. Na ir išsikalba - aš turiu sūnų, tu turi dukrų (daugiskaita, turėjo ne vieną), vyriausia Ona. O mano Jurgiukas. Tai ženykim juos abu. Tai rimtai sutarė ženyt Jurgiuką su Ona. Jurgiukui buvo dvidešimt metų, o Onai aštuoniolika. Sutarė, kad užsakus Aleksandravėlėj reikia pirma užrašyt. Ir skelbia tris savaites užsakus, jeigu kliūčių nėra, tai tada jau apženina. Tai atvežė Širvys Oną, o Juozas Jurgiuką. Ir sako Jurgiukui: Aik va, pasisveikink su ta mergaite, ji bus tavo žmona Ona. - Tai gerai, tėte. Pasisveikino, apsivedė. Ir tos meilės užteko. Ir ji, ir Jurgiukas - abu buvo patenkinti. Septynis vaikus išaugino ir vienas netgi grafu tapo iš tos giminės... O nesimatę nė sykio iki vestuvių... Tai mums Paulius (Povilas) Širvys prieina giminė.


O minėtas senelio tėvas Juozas, kaip pasakojama, prieš Velykas sugalvojo, kad būtų gerai žuvies pasigauti. Ir su Garuoliu išplaukė į Degučių ežerą. Matyt, menkas tas laivelis buvo, vienu žodžiu, apsivertė ir nuskendo. Ir sako - šaukė garsiai gelbėt, bet čia visi - oras šaltas, Velykos... Aišku, jie apsirengę buvo storiau, tad plaukt jiems sunku buvo, negalėjo išplaukti, o pagalbos - ką atbėgęs gali padaryti. Tai toks graudus atvejis.


Mano tėvelio Prano buvo trys broliai - Antanas, Juozas, Balys, ir trys seserys - Emilija, Agota ir Elena. Antanas Lingavoj gyveno, kaimynystėj. Dešinėj pusėj mūsų tvarto ėjo rubežius, ir ten ūkis jau dėdės Antano buvo. Jam priklausė ir pusė tvarto. Antanas buvo savotiškas toks. Stale turėjo įmontuotą nedidelę fisharmoniją. Ją vadindavom „Meliodikai". Apačioje buvo du pedalai kojomis minti. Kartais ja ir pagrodavo. Mokslų nebuvo išėjęs, bet tokių gabumų turėjo, kad kaimynai, jeigu reikia prašymą rašyt kokį, - tai pas jį eidavo, jis jau tiems sudiktuoja, parašo. Na ir jis pradėjo pienininkystės veikloj dalyvaut - valdyboj, kai išrinkdavo, vieną pieninei namuką pastatė Degučių kaime, kur nešdavom pieną, ir aš nešdavau. Jis tokią trobutę turėjo, ir jisai skaitydavo daug. Aš pats mačiau, kaip Paleckio sekretorius Pupeikis7 (mokytojas buvo mūsų krašte) pas jį lankėsi kažką kalbėjosi apie kairiuosius ir kažkokiu klausimu nesutarė grynai. Čia apie komunistus. Tai, atsimenu, tas Pupeikis jau išeina iš jų namo, paėjo kelis žingsnius. Antanas palydi ir su lazda dar mojuoja iškėlęs lazdą. Matyt labai susikirto nuomonės. Tai tas Pupeikis, kai buvo sekretorius Paleckio, Vladas, mano brolis, pas juos lankėsi - tai prisiminė šitą epizodą, sako, - Jūsų dėdė - menševikas. Kažkokia ten kryptis neatitiko. Jis mažiau turėjo žemės, bene septynis hektarus. Sako, kai nepriklausomybės metais dalino Degučių dvarą, tai ūkininkams pridėjo po kiek hektarų. O jam - kaimynai apskundė, kad komunistas, ir komisija jam priedo iš Degučių dvaro nedavė. Taip jam liko septyni hektarai. Bet dėdė Antanas gerai ūkininkavo, ūkį žiūrėjo, gyveno, sakyčiau, normaliai - nebadavo. Jis augino dvi dukreles: Stasė vyresnė, Ona jaunesnė. Ona buvo išvežta vokiečių karo metu į Vokietiją darbams. Tai vėliau grįžo po karo gal antrais metais. Sovietai nepaleido jų, laukė, kad charakteristiką sužinot, kokia kilmė, kas per žmogus, ar jį paleist namo. Grįžo ji suvargus, Vokietijoje dirbo pas ūkininkus kokius tai stambius, dvarininkus, sakė sugyveno su tais šeimininkais, jau pramoko vokiškai susikalbėti. Ir kai artėjo frontas, ji pasakojo, kad jie nusinuodijo, kadangi ateitis be išeities atrodė. Siūlė ir jai sykiu nuodų. Tai ji, žinoma, gražiai atsisakė nuo tų nuodų, taip ir liko, grįžo. Kai grįžo, paskiau ji stojo į meno mokyklą Kaune, baigė tą mokyklą, ištekėjo. Jos vyro pavardė, rodos, buvo Kančius. Jisai dirbo Dailės kombinate prie visokių gaminių. Jie gyveno Klaipėdoj, ji piešimą dėstė gimnazijoj. Laukėsi vaikelio, bet gimdydama mirė ir ji, ir tas vaikelis. Broliai važiavo į laidotuves, o manęs niekaip nenorėjo paleist, aš dirbau kombinatui kažkokį užsakymą. Ir juos labai varžė, kad terminas baigias, o aš išvažiavęs užtęsiu terminą ir labai jau... pasisakė labai neigiamai - kad tu turi baigt darbą, nevažiuot. Aš likau, nevažiavau.


Juozas buvo vedęs toliau, už Šlepečių, už Leipaus, - tai tolokai nuo mūsų, gal už 37 kilometrų. Netoli sodybos buvo didokas miškas. Jame partizanai susišaudė su kareiviais. Šūviams nutilus į Juozo trobą užėjo kareivis, klausia: Kto choziajin? - Ja. - Tak idiom8. Nuvedė jį prie klojimo, uždarė, užrakino ir padegė. Taip mano dėdė Juozas žuvo ugnyje. Jo liko dvi dukros ir sūnus. Jie visi išsigandę, verkiantys atkeliavo pas mus į Lingavą. Pagyveno keletą dienų, susižinojo Vilniuj pažįstamų ir išvažiavo. Vyriausia Juozo dukra Aldona dirbo vaisių ir daržovių konservavimo fabrike, tapo vadove ar cecho, ar skyriaus. Už gerą ilgametį darbą ji buvo apdovanota Lenino ordinu. Maskvai užsakius esu sukūręs jos portretą. Šis vėliau pateko į kažkokį SSRS rytuose buvusį muziejų. Tas muziejus man atsiuntė laišką, jau labai seniai, su prašymu plačiau parašyti apie tą darbą. Parašiau, tik gaila, neužsirašiau, koks tas muziejus...


Balys jauniausias. Jis mano krikštatėvis. Aš atsimenu, kai jis išvažiavo į Ameriką, į Urugvajų, ir atėjo atsisveikinti. Ir man padovanojo sukamą skritulį tokį, ištekintą. Ir davė piniginę su vienu litu. Jis išvažiavo 1927 metais, o 1937-aisiais pasikvietė žmoną su dukra. Jos iki tol liko, kaime gyveno. Dėdienė buvo Emilija. Gera moteris. Būdavo, kai apsilankai - ji bičių turėjo, tai būdavo medaus užtepa ant duonos - tai jau vaikui skanu, patinka. Po dešimties metų ir ji nuvažiavo Amerikon. Jie gyveno sostinėj, Montevidėjaus mieste. Na, o pusseserė Irena dar ir dabar ten gyvena, jai jau virš 90 metų gerokai. Tai nežinau, ji laiške skundės, kad ir regėjimas labai sutriko... Tai Balys, jauniausias tėvelio brolis, galvojo Albertą nusikviesti. Mes visi laikėm, kad Albertas iš mūsų trijų gabiausias. Bet čia karai užėjo, viskas labai pasikeitė. Po karo jau nebeišvažiuosi, o 1948 metais Albertas susirgo ir mirė9. Kai aš po Dekados10 nusiunčiau Baliui knygą, kurioje išspausdinta skulptūros „Tarnauskas" nuotrauka, jis atrašė: „Tu, krikšto sūnau, mane jau aplenkei". Ir jis ten per kitus mums perdavė gerų plieninių įrankių medžio drožimui.


Dabar apie tėvelio seseris. Emilija irgi į Petrapilį buvo pasitraukus, gyveno lietuvis toks, Leipus. Jis mokėsi toliau ir tapo pradžios mokyklų mokytoju. Tai ta Emilija tapo jo žmona, Leipuviene vadindavom. Kita sesuo, Agota, tai, kaip sakiau, jos vyras mirė per badą. Paskiau ji susidraugavo su Vincu Lukošiūnu. Vincas turėjo sūnų, o jo žmona irgi buvo mirus. Tai jie abu susituokė. Agota dukrą turėjo iš to pirmo vyro, o tas - sūnų. Tai begyvenant jie abu taip pat apsivedė - Liudvisia ir Justinas. Kai atvažiavo kviesti į vestuves, aš buvau ketverių ar penkerių metų, o gal dar jaunesnis buvau. Atsimenu, kad važiuodami į tas vestuves mane paėmė, o kitus vaikus paliko. Kai parvažiavo jaunieji, man, vaikui, savaip baisu, tai aš atsistojau už durų ir uždariau priešais save duris, stoviu. Mama paskiau jau mane ten šefavo, pasiėmė pas save. O Mėliūnienė, rodos, Elena, prisimenu, bet taip kiek miglotai, ta, kurios vyras nuo bado mirė - išvažiavo į Braziliją bene 1927-aisiais, ten gyveno, turėjo dvi dukras ir berniuką Vytautą, Vyciu vadinom. Tai tas Vycius, vaikas, buvo savaip gudrus - iš popieriaus išlankstė dėžutę įdėti lemputę pardavimui, na, tokį įpakavimą. Ir užpatentavo tą išlankstymą. Ir pradėjo jam doleriai byrėt. Įsitaisė kitą fabriką. Ir iš to byra. Norai dideli. Septynis fabrikus jau turėjo į pabaigą. Černiauskas11, mano pažįstamas nuo Dekados laikų, kai drožiau Tarnausko skulptūrą, tuo metu dirbo ambasadoje Amerikoj. Tas Mėliūno Vycius, sužinojęs, kad yra atvažiavęs lietuvis, atėjo pasikalbėt su juo apie mus. Tai Černiauskas sako - jūs nemokat pusbrolio milijonieriaus panaudot. Pradžioj susirašėm laiškais, bet kai jis didelius turtus valdo - jam laiko nebėra. A, tai jūs komunistai - netinka. Na, vienu žodžiu, nutrūko tie laiškai. Jis Brazilijoj pats turtingiausias lietuvis buvo. Kai kairieji rinko aukas, jis skyrė 10 tūkstančių dolerių, virš visų, kiek kas aukojo, daugiausia. Sako, gudras tas Mėliūnas, o gal kairieji valdžią paims. Ir jis, sakė, taip jau prabagotėjęs nusipirko grafo titulą. Už kiek tūkstančių - nesakė, bet pats faktas, kad grafu stojo. Na tai pusbrolis buvo tikras grafas Brazilijoj. Valdžiai kas - duok pinigo ir vadinkis grafu.


Kurio vaikas buvote labiau - tėčio ar mamos?


Kas dėl tėvelių, čia klausimas, prie kurio šiek tiek arčiau - ar prie mamos, ar prie tėčio - aš tiesiog negalėčiau skirti. Abu buvo labai geri. Tik va vaikas nesugeba įvertinti to gerumo. Tik vėliau pamatai, kad abu buvo labai geri. Labai. Abu. Aš tiesiog negaliu skirt. Taigi mama augino penkis vaikus, o mergytė gimė negyva, būt sesutė buvus. Kaip atsitiko, aš jau nežinau. Tai įsivaizduokit, ūkis. Jis nebuvo didelis, nepilni 12 hektarų, dar kažkiek arų trūko. Tai tas ūkis, ta ruoša gyvulių. Kiaules augindavo, karves laikė, avis, paukščius - visa kaip priklauso. Ir mes, visa šeima, tiksliai kas dvi savaites eidavom į pirtį. Kas dvi savaites. Su tėvelio broliu Antanu buvo bendra pirtis. Ir einam į pirtį - visada mama marškinukus visiems, viskas švariai išskalbta. Visi persirengiam tais marškinukais naujai. Taigi koks didelis darbas - viskas išplaut. Na, ir tėvelis... Jų darbštumo dėka duonos ir lašinių niekuomet netrūkom. Niekuomet. Ar vienoks metų laikas, ar kitoks - visada ant gryčios kabo paltys lašinių, rūkytų, ir gan skanūs. Turėjo tam tikrą savo tvarką, kad peniukšlį paskerdus, lašinius susūdydavo, kažkiek susisūdo, tada pirty išrūko. Su ėgliais12. Na, mano supratimu, geriau paruošt nežinau ar galima. Tai va taip ir būdavo. Vaikui žiemos naktys ilgos, prabundi po vidurnakčio, apie trečią ar ketvirtą, žiūri - mama verpia linus, o tėvelis prie varstoto meistravoja.


Nuo kokio amžiaus padėjote tėveliams ūkio darbus dirbti? Ar Jums patiko, ar bandydavote išsisukti? Kokie darbai labiausiai patiko ir kodėl?


Vyresniems broliams išvažiavus į Kauną, aš likau vyriausias sūnus-padėjėjas. Man labai arti patikdavo, ypač rudenį, kai minkšta žemė, arkliai nezylioja, ramiai eina, žemė virsta. Pietų metu paleidžiu arklius namo. Mama duoda burokėlių sriubos su aviena virta. Tai skaniausia sriuba būdavo. Ji ir liko, žinoma, tokia. Su aviena burokėliai. Mama išvirdavo labai labai skaniai. Visokius ūkio darbus dirbau, ypač Balio, kuris Urugvajun išvažiavo, tą žemę, aštuoni hektarai, ir palei ežerą eina visa ta žemė. Bet gan didelis kalnas ir pakalnė. Tai tas pakalnes suardavau. Ir nelengva būdavo arti, mat akmenų yra. Plūgą į akmenį - ir išmeta. Ir tada arklius atgal trauki, vėl iš naujo užkabini. Bet ardavau pakriaušes. Ir tas pakriaušes ariant kartais išardavau seną buvusio medžio kelmą. Smarkiai supuvęs, bet pati kelmo ta centrinė dalis dažniausiai dar pilnai nesupuvus. Vadinasi, tos pakriaušės kažkada buvo apsodintos mišku. Ir sovietsku laiku pradėjo sodint pakriaušę toks Kazys Neverskis, miškų reikalais jis vadovavo. Pradėjo sodinti mažas pušaites. Tai dabar aš tikras, kad visa pakriaušė ten, kur aš ariau kelis metus, jau miškas. Ariau iki kolūkio. Paskiau kolūkis kaip atėjo, tai subendrino viską. Ir aš jau tada išvažiavau į institutą. Mes parvažiuodavom, tas duokles atiduodam, sutvarkom kūlimą, viską, ir išvažiuojam vėl studijuot toliau. O tėveliam jau tie pagrindiniai klausimai atlikti. Anksčiau, prie vokiečių, atlikdavom mes ir bulvių normas, - kiek turi atiduoti valdžiai. Nepalikdavom, kad kūlimo reikalai, normų reikalai tėveliui liktų, o jam būtų buvę per sunku. Kai sesers nebuvo, tai teko dirbti ir kai kuriuos moteriškus darbus. Teko karves melžt. Mano rankos tvirtos, buvau kalviu dirbęs, tai aš karves melždavau. Kartais ir bulves skusti padedi, tarkuoti. Blynus kept patikdavo man. Aš ore apverčiu tą blyną, taip su išdykavimu.


Jaunystėj teko vieną vasarą ir dvaruos padirbėti: Simaniškio dvare pas Vaškelį ir Guotinių dvare pas Tupolskį. Šitame dvare šienas buvo pjaunamas per vėlai, žolė peraugusi, susipynusi - sunkiai pjaunama. Aš buvau ištįsęs plonas jaunuolis, man sunkiai sukant dalgį širdelė labai tankiai muša. Dėl poilsio pradėjau tankokai dalgį pustyti. Sustoja ir visi bernai pjovėjai, ant kojų nelipa. Dvaro savininkas buvo tipiškas ponas: neaukštas, stambaus sudėjimo. Buvo miškų urėdas. Kartais ateidavo pažiūrėti pjovėjų. Pažiūri, bet nieko nesako ir nueina. Vieną rytą pusryčiaujant šeimininkė prašo: kas galėtų malkų paskaldyti? Tuojau aš pasiprašiau. Skaldydamas malkas išgirdau vaiką verkiant. Žiūriu - į kiaulės su paršeliais aptvarą įlipęs vaikas, kiaulė jį pargriovusi, apžergusi, vaikas kruvinas šaukiasi pagalbos. Išgelbėjau, gaila, nepasiteiravau, kurio kumečio buvo vaikas. Kitą rytą pusryčiaujant sako: kas galėtų padėti medų imant. Sakau, aš. Namuose turėjau patirties. Stengiausi, kad nereikėtų šieną pjauti. O Simaniškių dvare per vėlai bulves kasant nušalau pirštus...


APIE SANTYKIUS SU BROLIAIS


Kokie išliko ankstyviausi vaikystės prisiminimai?


Kažkokių ypatingesnių neužsiliko... Atsimenu tik tokias detales nedideles, bet ne apie brolius. Tėvelis mėgdavo alaus padaryt ir kaimynų pasikviest vieną kitą. Tai atsimenu, kad Naprį tokį su žmona buvo pasikvietęs. Jis labai geras žmogus buvo, tas Naprys. Jie išgėrė alaus ir sugalvojo pašokti. Ir tas Naprys, ir tėvelis su mama gryčioj, kur gyvenom. Aš buvau dar labai nedidelis vaikas, vos vos atsimenu. Ir man kažkokie tokie judesiai nematyti didelį įspūdį padarė. Sijonai ilgi iki žemės beveik, ir kaip sukas - taip savaip įdomiai atrodo. Na aš vaikas pirmąsyk matau tokius čiūdus. Tai man kažkaip atminty liko. Na o šiaip atsimenu palyginamai neblogai, kaip atvažiavo Brazilijon važiuodama Mėliūnienė su vaikais atsisveikint, tai, aš atsimenu, mama, jau laukdama svečių, gražiau paklojo lovas, o mes, vaikai, ropojam per patalus. Mama barasi: ak jūs, paršai, sujaukėt. O kas ten mums galvoj tas paklojimas, ropojam viršumi ir viskas... Tai tokias pabiras atsimenu. Bet tai čia yra iš mažiausių laikų, mažiausio amžiaus. Man tas šokimas įspūdį padarė ir tų atsisveikinimai. Kai jauniausias brolis Julius gimė, man buvo devyni metai. Man jį mažą daugiausia tekdavo prižiūrėt, nes mama gi visokiuose darbuose. Aš jį nešiodavau, prižiūrėdavau, kiek sugebėjau. Atsimenu, nusinešu pas dėdę Antaną, o su Antanu gyveno senelė. Paprastai rasdavom ji fotely lauke sėdi, vasarą ypač. Tai ta senelė paimdavo vaikelį ant kelių, pašokdindavo, kažkiek padraugaudavo ir vėl paduodavo man - neškis toliau namo.


Ir kūrybos pradžia tikriausiai vaikystėje...


Va šita aš galiu papasakot. Neatsimenu, tiksliai kiek metų man buvo, nustatyti labai sunku. Bet, žinoma, dar ne kažkiek. Artėja Velykos. Aš nudrožiau prisikėlusį Kristų. Ir, atsimenu, iš sąsiuvinio suklijavau vėliavėlę, padariau, kad atsikėlęs Kristus. Netoli kaimynystėj gyveno tokia Milevičienė. Tokia labai gera, labai tikinti moteris. Tai Lionginui sakau - nunešk tu Milevičienei. Aš pats kažkodėl varžaus nešt, tai dvejais metais jaunesniam broliui įdaviau. Na, Lionginas nunešė. Milevičienė priėmė, persižegnojo, pabučiavo ir lentynėlėn pastatė. Ir davė aštuonis kiaušinius. Atrodė labai didelis mokestis. Tai aš Lionginui už nunešimą pora, o kiti jau lieka kaip uždarbis man. Tai va, kaip atsimenu, pati pirma skulptūrėlė. Šiaip Albertas ir Vladas, vyresni, - jie gan jauni pradėjo drožt. Aš irgi neužilgo įsijungiau į drožimus. Labai tada madinga buvo, kaip vadindavo, padaryti „gandrų gūžtą". Išdrožiam du didesnius gandrus, o tris arba keturis mažesnius ir vadinam gandrų gūžta. Nudažom - baltai, uodegas juodai, snapai, kojos - raudonai, sustatom į lentutes ir - gandro gūžta. Tai buvo toks populiarus dalykas, tokia kaip dovanėlė. Tokių mes nemažai esam darę - vyresni broliai ir aš įsijungiau. Aš tokį, na kaip čia sakyt, tokį šiek tiek atsakingesnį, pirmą drožinį išdrožiau pagal Zikaro „Laisvę". Tą skulptūrėlę iš medžio išdrožiau, ir kažkas panašiai gavosi. Tai tokia pati pradžia buvo. Mamos sesuo gyveno Jakiškių kaime arti Rokiškio. Mama, važiuodama jos aplankyti, paėmė ir mane, aštuonerių metų vaiką. Rokiškyje nusivedė į bažnyčią pažiūrėt. Tai man labai didelį įspūdį padarė šventųjų skulptūros. Išdrožta iš ąžuolo, ir ypač barzdos garbiniuotos gražiai. Mane labai labai sužavėjo tos skulptūros. Aš jas prisimenu ir turbūt nebepamiršiu. Jos mane paskatino būti skulptoriumi. Pirmąsyk gyvenime pamačiau profesionalų padarytas skulptūras. Ir čia13 kaip minima, kad dažnai lankydavausi, čia neteisingai - Rokišky labai retai, labai retai... toli Rokiškis, 25 kilometrai. Nesilankydavom dažnai.


Sakot, Jums didžiulį įspūdį paliko pirmą kartą pamatyta Rokiškio bažnyčia. O Aleksandravėlės?


Aleksandravėlės bažnyčioj man tokį, sakyčiau, didžiausią įspūdį paliko - tai dešiniam altorėly mažesniam šventojo Pranciškaus paveikslas. Jis klūpo, ir ten kaukolė toliau, jis kažkaip taip efektingai nutapytas, tai man tas vaizdas daugiausia atminty liko iš Aleksandravėlės bažnyčios. Jai ne per seniai suėjo du šimtai metų statybos. Aleksandravėlės ir Antazavės kunigai lenktyniavo: kuris pirmas pastatys bažnyčią - tas parapiją didesnę paims. Tai Antazavė kažkiek pirmiau pastatė, todėl paėmė didesnę parapiją. Va Melaikiškių kaimelis, kur Agota gyveno, mano teta, jau priklauso Antazavei, nors iki Antazavės apie penkis kilometrus, o čia iki Aleksandravėlei mažiau negu kilometras. Čia taip jau užrėžė didelį plotą Antazavės bažnyčia už tai, kad jie pirmiau bažnyčią pastatė. Antazavės bažnyčia medinė. Ir jau du šimtai metų medinė laikosi. Tai todėl, kad iš lauko apmušta lentom, ne atviras medis paliktas.


Ką labiausiai mėgdavote veikti kartu su broliais?


Kadangi mandoliną turėjom, tai visi išmokom groti. Albertas su Vladu smuikus įsitaisė, ir ant smuikų, ypač Albertas, gerai grojo. Mano supratimu, labai gerai grojo. Smuiką nusipirko iš lenko. Kai Vilnių grąžino Lietuvai, lenkai masiškai važiavo į Lenkiją. Tai iš vieno išvažiuojančio nusipirko gan neblogą smuiką. Ir grodavo. Gerai grodavo, gražiai grodavo. Ir mes vieną sykį tokiom menkom vestuvėm atgrojom, mūsų orkestrėlis. Aš mandolina, Albertas su Vladu dviem smuikais, dar gitara Lionginas, o Julius barabonu - būgnu duodavo. O kaip Albertas jau iškeliavo-mirė, tai suiro mūsų tas orkestrėlis. Bet grojimo dėka man buvo toks atvejis. Vokiečių karo metu darbininkus reikėjo siųsti į Vokietiją. Ir tan skaičiun mūsų seniūnas ir mane įrašė. Aš einu iš pakalnės... pakalnėj buvo tvartas, klojimas - išvažiavusio Balio sodyba. Jis išvažiuodamas sodybą ir žemę mums paliko. Už tą mes kažkiek mokėjom. Ten pasistatyt turėjom naują tvartą. Tai aš einu iš tos pakalnės pamelžęs karves, nešu pieną ir matau, kad su šautuvu prie klėties stovi žmogus. Pagalvojau, kad čia kažkas negerai. Tai aš atgal, atgal su tuo pienu, net pasilenkdamas, ir į Navikų mišką. O tie užėjo vidun - Kur Leonas? - Nėra. Tai vienas: Renkitės, eisit, kai jis ateis, paleisim. Žiūri - kabo muzikos instrumentai. - O kas čia mokat grot? Tai pagrokit. Ir Vladas su Albertu pradėjo smuikais groti. Ką jie grojo, aš tiksliai nežinau, bet tiem gaudytojam kažkaip muzika suminkštino širdį ir numoję ranka jie išėjo, nebevedė „pakeitimui". Tai čia dėka muzikos, galima sakyti drąsiai, išgelbėjo nuo mirties. Aš būčiau prie darbų kažkokių pristatytas. Na, vienu žodžiu, labai likimas neaiškus: ar liksi gyvas, ar neliksi. Ačiū broliams. Tai tikri dalykai.


Dar atsimenu, kaip būdavo Velykų sulaukus. Tada mes, vaikai, einam kiaušiniauti. Eini pas kaimynus, sakai: Sveiki sulaukę šventų Velykų! O tie atsako: Su Tamstom mylistom. Ir duoda po kiaušinį. Tai jau čia gerai, mes renkam kiaušinius. Degučių kaime gyveno Petras Žuklys, jo žmoną vadindavom Saladiene, tik nežinau kodėl. Tokia gera moteris, švelni. Sykį nueinam, ir ne mes vieni. Ten dar Stringys, toks kaimynas, eidavo sykiu, dar kažkas, gal Ignalka Kariniausko, kiaušiniauti. Nueinam ten: Sveiki sulaukę šventų Velykų! O atsako visada jau vienodai: Su Tamstom mylistom. Ir ta Saladienė pradeda dalinti kiaušinius. Duoda po du kiaušinius. Čia labai retas atvejis, kad duotų du kiaušinius. Na, mes žinoma, patenkinti. Dalina, dalina visiem, o paskutiniam vienas kiaušinis teliko. O lovoj šiaudais patiesta, guli tas dėdė Petras, užsidėjęs ant ausų ausines, ir radijo klauso. Su kristalu aparatai tokie būdavo. Jis buvo gan kairysis, kaip vadindavo, komunistinių pažiūrų. O šalia kojų prakapstyta šiaudų, gūžtoj višta tupi ir deda kiaušinį. Tai ta Saladienė sako: Palaukit, ir tam vaikui, kuriam jau pritrūko kiaušinio, tuoj bus. Visi laukiam laukiam, o ta višta neskuba. Ilgokai laukėm, paskiau - kažkodėl kudakina, kai padeda. Tik kuda-kuda! Plasnoja sparnais. Pakilo višta iš gūžtos nuo tos lovos. Na ir šiltas kiaušinis. Tai Saladienė tą šiltą kiaušinį tam vaikui, kur trūko iki poros, atidavė, na ir visi einam patenkinti. Dar toks epizodas, kiaušiniaut kaip eidavom Velykose. Pas Mekšėnus užeinam - visi miega. Durys neužrakintos, bet šeimininkai miega visi. Jie matyt buvo naktį bažnyčioj, naktį būna prieš pat Velykas vėlyvos pamaldos, vėlai grįžo. Stringio Juozas, jis būdavo toks paišdykęs, sako: Tai nieko, mes grįžę atsiimsim. Tai toliau nuėjom, kaip sakiau, pas tą Saladienę, o grįždami vėl užeinam: Sveiki sulaukę šventų Velykų! Tie jau pabudę, nėra kur, reikia duot kiaušinių. Tai ta Mekšėnienė dalina kiaušinių, bet matyt savo nelabai turėjo, tai sūnaus Juozo kažkiek jau surinkta kiaušinių, jo dalino. O Viešpatie, sako, ką Juozas pasakys, kai žiūrės, kad nėra kiaušinių. O mum - kas ten. Svarbu - davė kiaušinį, ir viskas, ir patenkinti einam toliau. Buvo labai madinga ritinėt kiaušinius. Tai ten netoli gi Navikai visai, ir Girčio namas buvo pastatytas dviejų aukštų. Ir antram aukšte toks gan nemažas kambarys. Seklyčia, kaip vadindavom. Tai tenai ritinėdavo kiaušinius. Aš dar neritinėjau, bet paspoksot užeidavau. O Vladas ir Albertas - jie jau ritinėdavo kiaušinius. Ir atsimenu, kad čia vienais metais jiems ten labai sekėsi ritinėt, kad gan nemažai kiaušinių pariteno. Riteni, jeigu užkliūva - imk kiaušinį. Na čia svarbu teisingai paleisti, šiek tiek kryptį nužiūrėt, kad jis užsuktų. Man, atsimenu, ten būnant, spoksant į ritinėjančius, davė kiaušinį jau išritinėtą. Aš žiūriu žiūriu į ritinėtojus, kažkaip užsimiršęs, o tas kiaušinis plumpt žemėn. Jis skystai virtas - ir paskydo. Toks nemalonumas. Bet tik per daug neimi į galvą - atsitiko tai atsitiko. Tuoj sušluostė šeimininkė, taip ir baigės viskas.


Ar bažnyčion eidavot per Velykas? Ar per kitas didžiąsias šventes?


Mes vaikai neidavom. Vis tik atstumas nemažas. O tėvelis, atsimenu, nueidavo bažnyčion. Mama neturėdavo kada eiti. Jai reikėjo šeimininkaut.


Kunigai užvažiuodavo turbūt kai kalėdodavo?


Taip taip, kunigai kalėdodavo. Tai būdavo savotiška šventė. Paskelbdavo, kad tą dieną Degučiuos kalėdõs. Na tai mama jau atitinkamai patvarko kambarį. Gryčia - plūkto molio grindys - pabarsto smėlio, pagražina. Ateina kunigas, užgieda šventą giesmę, mes visi vaikai suklaupiam, duoda pabučiuoti visiem iš eilės kryželį - tokį jau specialiai skirtą. Na ir tada šį bei tą pasikalba su tėvais. Tai mums atrodydavo tokia labai iškilminga diena - kunigas apsilankė. Na o tėveliui jis paprastai atsiverčia knygą - čia tiek skolingas, čia tiek maždaug parapijos išlaidų. Tai jau tėvelis kažkiek apmoka, ar viską - aš nežinau, bet... O kunigo tarnai, tuo metu renka javų, kaip vadina, po sykelį, po gorčių. Sykelį įpila ten ar rugių, ar kviečių, ar žirnių - po kažkiek įpila į maišiukus. Taip, paprastai sakant, - žebravoja. Čia jau labai, kaip man dabar atrodo, netinkamas elgesys. Kunigai Smetonos laikais turėjo stambius ūkius - po trisdešimt hektarų, samdydavo bernus, mergas. Tai ką jam, vienam žmogui, pragyvent neužtenka bažnytinių pajamų? Ir taip jau imant pats kunigas - tai jis turi pirmiausia rūpintis dvasiniais reikalais, o jam tenka ūkiu rūpintis.


Kaip sutardavote su broliais? Ką prisimenate iš tarpusavio santykių?


Gerai sutardavom. Vaikystėj neturėjom jokių dviračių. Dviratis - tai svajonė buvo. Tai iš medžio pasidarydavome dviratukus, bet jie važiuojant dažnai sulūždavo. Tada Vladas, kai apsigyveno Kaune, važiuodamas pirmų atostogų nupirko dviratį, tiesa, panešiotą, nenaują ir atvežė dovanų, man visų pirma, nes aš kaip ir vyriausias padėjėjas buvau. Tai Vlado dovana pati didžiausia man. Jeigu dabar duotų kokią mandrą mašiną, tai tokio įspūdžio toli gražu nepadarytų, kaip tuo metu gavau dviratį. Nes mūsų plačioje Aleksandravėlės apylinkėje, kai nueidavom į bažnyčią, tai su dviračiu tik vienas Vincelis atvažiuodavo, bet jam padovanojo iš Amerikos dėdė ar kas... Dviračiai buvo labai brangūs - kainavo apie tris šimtus litų. O trys šimtai litų reiškia geram bernui metus tarnaut. Tai va dviračio kaina maždaug tokia. Tai tas Vincelis važiuoti mokėjo, bet kadangi labai taupė tą prietaisą, tai daugiau vedėsi, į pakalnėlę kur pavažiuoja užsėdęs. O prieš kalniuką - tai nea, čia minsi - tai gali neigiamai paveikti tą dviratį. Geriau pėsčias užsiveda. Tai atsimenu, jurginą didelį prieky užkabindavo ir vesdavosi dviratį per Aleksandravėlę. Visoj apylinkėj buvo motorizuotas dviračiu. O aš kaip jau tą dviratį įsigijau, tai aš su juo daug važinėjau. Tada ir Rokiškin daug kartų teko nuvažiuot. Reikalų visada atsirasdavo.


Jau taip labai nesaugojot?


Ne, aš ne. Myniau. Buvo nulūžęs pedalis, bet aš jau mokėjau suvirint misingiu14: surišu, žaizdre įkaitinu, suvirinu ir vėl važiuoju. Dviratis labai didelė dovana buvo, labai. Tuo laiku tokiam paaugliui dviratį turėt - tai pasaka tiesiog.


Tėvelis nevažinėjo dviračiu?


Tėvelis buvo pramokęs važiuot ir vieną sykį Aleksandravėlėn nuvažiavo, bet jau ir vyresnio amžiaus buvo. Sėdi taip keistai persikreipęs, kad lygsvarą išlaikytų.


Jaunesnieji broliai nepavydėjo?


Na ne. Ir jie važinėjo, dviratis bendras buvo. Lionginas kur reikia važiuoja, vienu žodžiu, svarbu, kad mūsų žinioj yra, ir viskas. Buvo gan lengvas važiuot. „Amlit"15 vadinosi, atsimenu. Amerikoniška firma kažkokia. Lengvas, geras dviratukas buvo, labai ilgai tarnavo. Aš jį paremontuodavau. Aš ir Lionginas važinėdavom, nedalinom, kad čia mano, čia tavo. Bendra. Mes šeimoj gražiai sugyvenom, jokių muštynių, peštynių nebuvo. Kai mane gandras atnešė, tai Vladui jau buvo penki, jau šešti metai, jis pradėjo daryti vežimėlį man vežioti. Išėjo-neišėjo, bet norai buvo geri. Vežimėly vežiot, o ne tokia mintim: o kam čia reikia? Ne, gerai, kad brolis bus. Ir kai Julius gimė, man jau devinti metai buvo. Tėvelis sako: radau už klojimo vaikelį, paėmiau. Ar gerai? Oi, mes visi - gerai, oi tai čia gerai. Prieš nieks, gerai, sakom. Aš sakau: tėveliai abu labai geri buvo. Mama kaip mama - tikras rūpestingumas... Na, vienu žodžiu, kad geriau aš neįsivaizduoju.


Kaip broliui Albertui kilo mintis paprašyti stipendijos parašant prezidentui? Gal kas nors patarė?


Tai, tiesą kalbant, Alberto pradžia kaip buvo... Zirnajų kaime, už Navikų, buvo mokytoja, ji ištekėjo už Paurio. Tas Paurys, visi laikė - kaimo inteligentas. Mokytoja sutiko tekėt už kaimiečio - čia jau didelis dalykas. Ir vienąsyk vasarą pasivaikštinėdami užėjo pas mus. Gal iš kur nors girdėjo, kad čia mes kažką visi darom, drožiam. Ir pamatė Alberto išdrožtą pagal Rimšos „Vargo mokyklą". Prie ratelio ten vaikas mokomas sėdi. Tai sako: Žinot, nusiųskit prezidentui Smetonai prašymą, kad duotų stipendiją mokytis toliau dailės dalykam. Albertas paklausė. Dar nudrožė Smetonos profiliuką, bareljefą tokį. Tai tuos du įpakavo ir nusiuntė - prezidentui Smetonai, užvardinta. Na ir po gero mėnesio gaunam atsakymą, kad išskirta kas mėnuo po 50 litų. Tai didelis pinigas. Už bekoną mokėdavo 35 litus. Tai jis tuoj pradėjo ruoštis į Kauną.


Bet tų 50 litų nelabai galėjo užtekti pragyventi ir dailės mokytis...


Nuvažiavęs į Kauną jis gan greitai užmezgė pažintis su „Marginiais", kurie visokius drožinius priimdavo ir turistams parduodavo. Ir pradėjo Albertas jiems drožt įvairiausias figūrėles - kanklininkus, sėjėjus, grėbėjus. Atsimenu briedžiuką - koją ištiesęs, su ragais gražiais dideliais. Pradėjo pinigo gaut. Jie gi apmoka, ir gerai apmoka. Kanklininkas - 9 litai, o devyni litai - tai didelis pinigas. O padaryt - tai ne kažkas. Pradėjo užsakymų gaut iš „Marginių" ir man atsiųst kaiman: koks šuniukas, peleninė, o atidarai - toks botagas - tai rašymui - plunksną įdedi ir rašai. Vienu žodžiu - tokių įvairių. Senovės karius... aš padirbtą turiu dar vieną. Ir kanklininkus. Na užsakymus konkrečius atsiunčia, sakykim, tų briedžiukų. Kai Albertas rašė - taip smagiai rašė - ar ten vienas, ar keturi - negali suprast. Tai supratom, kad keturi. 40 padariau. Paskiau kai pasakė „Marginiam", kad čia tokia klaida įvyko, tai sako: nieko, pamažu išleisim. Tai paėmė visus 40. Na ir mokėjo neblogai. Bet svarbiausia, kad metus pasimokęs, Albertas sako: važiuok, pabandyk. Albertas mane pamokė piešti, ir aš bandžiau laikyti stojamuosius egzaminus į Dailės institutą. Tuo metu buvo tik piešimo egzaminas. Piešėme tris dienas po 4 valandas. Po to komisija atrinko priimtuosius. Ir aš tarp jų patekau. Buvau labai patenkintas, džiaugiausi, kad pavyko įstoti į Institutą. Tai va dėka visų, sakau, Paurio dėka, Prezidento dėka, Alberto dėka aš vietoj kaimo gyventojo, kur būčiau buvęs gal tik kokiu dievdirbiu, nes mane pradėjo kunigai kviesti, na, kažko ta kryptim. Atsimenu, dunda tolumoj frontas, o Kriaunų klebonas pakvietė išdrožti skulptūrą... O kai dar daugiau dundėt pradėjo, tai sako: Išdrožk tam kryžiui įrašą. Tai aš išdrožiau įrašą ir jau baigiau, nes dunda ne taip toli. Taip kad vietoj likęs va tokiu - gyvenam Vilniuj. Ir visa šeima į Vilnių įsikabino. O ten, tėviškėje, - pradžia. Tai ačiū tėveliam ir broliam.


APIE KAIMĄ IR TĖVELIŲ SODYBĄ


Jūsų vienkiemis priklausė Degučių kaimui. O Degučiuose ar buvo dvaras?


Taip, buvo dvaras. Ir Degučių dvaras senas, kai aš vaikas buvau - jis jau nebeegzistavo, tik to namo, didžiulio namo, pamatai dar buvo. Jie, atrodo, ir dabar dar yra nenugriauti. Ten buvo didelis namas, aišku, medinis, nes sugriuvus mūrui būtų pabyrėję. Ir to dvaro ponia, kiek buvo kalbama senelių, buvo prancūzė. Tai jinai, aišku, ilgėjosi tėvynės. Ir labai mėgdavo Degučių kapines. Netoli, tokioj aukštumėlėj, kalniuky yra kapinės. Ji labai tą vietą mėgdavo, eidavo pasėdėt, pasvajot ant kapinių. Ir kai eidavo, tai šuo jai pagalvę nešdavo. O tas dvaras ne kažkoks buvo, matyt kažkaip iširo, kad tą dvarą išparceliavo - bene 1922 metais išdalino žemę aplinkiniams ūkininkams.


Kaip atrodė tėvelių sodyba: kokie buvo pastatai, kaip išdėstyti?


Kaip jau minėjau, 1812 metais išdalijo Degučių kaimą ir tada iš ten perkėlė Juozas Žuklys, mano senelio Jurgio tėvas, sodybos namą. Mano tėvai grįžo iš Peterburgo į gana seną namą, jau virš šimto metų... Naują namą pastatė tėvelis, 1932 metais baigė statyti, čia apsigyvenom. Šalia buvo senas namas, tai jį pašalino. Tačiau vaikystė prabėgo senajame name. Jis buvo gana didelis, į tris dalis išdalintas. Gyvenamas plotas, kambarys, nemažas gan, paskiau patalpa, vadinama nameliù, namẽliu, kaip čia. Iš jos pečius pakuriamas, laiptai į rūsį ten buvo ir kiti laiptai ant lubų lipami. O kairėj pusėj seklyčia. Čia jau tokia buvo švaresnė ir jau turėjo medines grindis. O kitur buvo plūktas molis. Medinių dar neturėjom grindų. Tai va to seno namo toks vaizdas liko. Bet jis gan senas jau buvo, iš vidaus tinkuotas. Gyvenom ir nepasigedom ar ten erdvės, ar ką. Vaikam atrodė viskas gerai, priimtina.


Ar būdami vaikai kiekvienas lovą turėjot, ar miegodavot vienoj lovoj?


Vienoj, kas gi sutalpins visiems lovas. Mama su tėveliu visada vienoj lovoj gulėdavo, kiek atsimenu. O man buvo pataisyta, kaip sako, ant paminos - tai pečiaus kraštas šiltas, ten lenta pridėta, paplatinta gulėjimui. Ir man labai patikdavo, labai jauki vieta. Truputį aukščiau palipus, ir svarbu šiltas pečius. Šildo kiek. Aš ten vienas gulėdavau, o kiti broliai vienoj lovoj, nes atskirai nebuvo kur. Visos lovos šiaudais paklotos.


Lovos, ko gero, paties tėvelio buvo darytos?


Taip taip, tėvelis viską pats padarydavo. Ne tik baldus, bet ir mums arkliuką buvo padaręs, medinį, gan nemažą, kad vaikas gali jodinėt ant jo. Su ratukais. Čia dar yra kažkur sandėly... Tėvelis varstotą įsinešdavo žiemai, ilgas naktis meistraudavo. Būdavo, meistrauja ir rūko. Palubėj dūmų tik plaukioja. O mes vaikai miegam. Kad dūmai tabako nesveika - nieks apie tai nekalbėjo. Natūraliai priėmėm, vienu žodžiu, nieks nekreipėm dėmesio. Mama, kaip minėjau, dažniausiai verpė. Tai ji suverpdavo žiemos metu ir iki pavasario staklėmis išausdavo drobinį audinį. Ir paskiau iš tos drobės vaikams pasiūdavo marškinukus drobinius.


Mama pati siūdavo?


Pati. Samdyt, žinot, čia ir taupymas pinigo, - jo gi reikėjo labai daug kur. Ten mokesčiai: žemės ūkio, savivaldybės, atsimenu, du mokesčiai reikėdavo mokėt. Taip kad pinigą labai taupyt reikėjo, nes nėra iš ko jo daug padaryt. Tai pieną nešdavom, kai jau karvės atsivesdavo veršiukus. Tai šiek tiek gaudavom, bet ne kažką.


O kur pieną nešdavot?


Kaip sakiau, dėdės rūpesčiu buvo pastatyta pieninė - specialus namukas. Iki jo reikėdavo virš kilometro dar paėjėti. Iš visos apylinkės sunešdavo pieną, ten jį atitinkamai šildydavom iki nustatytų laipsnių, tada pildavom į tą vadinamą centrifugą, ten sukam rankeną ir atskiria riebalus ir liesą pieną. Tą liesą parnešam, tai mama supeni kiaulėm, o riebus eina sviestui mušti. Ir reikėdavo tarpais vežt tą surinktą grietinę į Kraštų dvarą. Ten buvo mašina, perdirbdavo grietinę į sviestą. Mušdavo, kaip sakydavo. Tai būdavo toks užsiėmimas. Pieną į pieninę dažniausiai nešdavau aš, kartais kiti broliai. Kažkaip pamainom, bet Albertas nemažai karves ganė, paskui aš perėmiau, dvejus metus ganiau karves. Būdavo labai sunku anksti rytą atsikelt. Mama rūpinos gaut daugiau pieno, - kad anksti ryte daugiau su rasa karvė gali priėst žolės. Tai stengdavosi anksti pakelt, kuo anksčiau išgint. Anksti išginus rasa paprastai šalta, tai piemenėliai tas kojas savo būdu pasišildydavo. Na, čia nesakysiu, kokiu būdu... ir nesakant aišku... Taip pasišildydavom kojas. O karvės, mano manymu, supratimo turėdavo. Ėda, būdavo, arti rubežiaus, žirnių - jie vešliai auga, tai pasižiūri - jei piemenys kažkur nusisukę - tik kapt žiupsnį žirnių ir vėl kaip niekur nieko ėda. Bet kad bristų giliau - ne, niekuomet. Žino, kad gaus botago. O kiek vėliau prasidėjo tokia, kaip pavadint, mada, kad reikia rišt karves ant lenciūgų - nereikia ganyt. Tai tiktai nueini, perkali tą kuolą kiton vieton, kad naują žolę galėtų karvės ėsti. Tokie būdavo piemenystės užsiėmimai.


Kaip minėjau tėvelis pastatė naują namą. Ten vėlgi buvo du nemaži kambariai. Gryčia, kaip vadinam, tas gyvenamas kambarys, o kitas jau seklyčia ir kamariotė šalia pečiaus, nedidelis kambarys. Ten daržoves laikydavo. O meistras dar padarė gonką ir ne vieną, bet antrą aukštą su balkonu padarė. Ten įstiklino. Užlipdavom. Mums vaikams įdomu, iš aukščiau kiemą matai. O kieme buvo kairėj pusėj klėtis, ir kitoj pusėj vazaunia vadinom. Tai ten būdavo varstotą tėvelis laiko per vasarą, o žiemai įsineša į gryčią. Ten meistraudavo, ten dalgiai būdavo, ten dar, vienu žodžiu, ūkiniai visokie padargai. O klėtis buvo sudalinta aruodais. Atskirai rugiai supilami, miežiai, kviečiai, žirniai, pupų tai neaugindavom. Taip kad visa gaspadorystė klėtis buvo. O dešinėj pusėj klojimas gan nemažas buvo. Būdavo su vežimu įvažiuojam į vidų, veždami javus, ten iškraunam, tą vežimą, klojimo viduje. O paskui atbulą arklį išstumi su vežėčiom ir veži toliau. Dešinėj pusėj atokiau tvartas - ilgas, didelis, pusiau pertvertas. Pusė broliui Antanui priklausė tvarto, pusė tėveliui. Tai ten laikydavom gyvulius. Ir tvarto pryšaky dar pridurta, padarėm iš molio krėstom sienom arkliams atskirai. Mat arkliai laikyt su karvėm, kiaulėm, avim - tai kažkaip nepriimtina buvo. Tai atskirai arklidė buvo pastatyta. Ten du gardai padaryti, ir vienam garde vienas arklys, kitam kitą laikėm. Dar tėvelis bičių turėjo, rodos, tris avilius.


Gyvulių ar daug laikydavot?


Karves dažniausiai tris melžiamas ir vieną telyčią - priaugančią karvę naują. Tai kiek atsimenu, pagrinde trys melžiamos ir viena prieauglio. Arklius laikydavom du. Mat vienu arkliu plūgas toks menkokas, o mūsų žemė buvo nelengva. Ji derlinga, ypač kviečiams, priemolis, molio daug. O molis - nelengvas. Jeigu padžiūvęs, tai art sunkus yra. Tai du arkliai plūgą tokį jau stambesnį traukia - gerai suardavo. Man, kaip sakiau, labai patikdavo art. Aš mokėjau visus darbus. Akėt reikia atitinkamai. Apsisuki, kad ne vieną syk akėčiom, mažiausia dusyk tą pačią vietą turi braukt, kad geriau žemę išpurent. Arba drapakuot kai reikia... Na, vienu žodžiu, įvairius darbus aš mokėjau ir man jie savaip patiko, ypač art patikdavo. Buvau toks ūkininkas pradedantis. Paskui nukrypau kitur.


Gal žinote, kokius darbus Jūsų tėvelis labiausiai mėgo?


Tėvelis yra sakęs, kad jam maloniausi trys darbai: pirma, alų košti į bačkas, antra, medų imti ir, trečia, rugius sėti. Bičių turėjo, regis, tris avilius. Jam patikdavo tas darbas - medų išsukti. Turėjo visus įrankius, medsukis jau buvo metalinis.


Paprastai vienas iš vyriausių sūnų perima tėvo ūkį. O Jūsų taip visi... Negi Jūsų šeimoj negalvojo, kam būt ūkis likęs?


Taip, būdavo tokia tradicija, daugumoj būdavo, teisingai. O mūsų nebūt buvę kam palikt, nes visi išplaukėm: mes trys vyresnieji į dailę, į Dailės institutą, Lionginas Joniškėlio mokyklą baigė, tada stojo į Žemės ūkio akademiją, baigė, parašė disertaciją, gavo mokslų kandidato laipsnį. Na, jis baigęs dirbo agronomu Rokiškio rajone gal pora metų, paskiau pradėjo dėstyt Akademijoj ir taip iki pensijos liko. Gyvena Akademijos gyvenvietėj. Jauniausias brolis Julius išmoko laboranto darbus, dirbo Obelių ligoninėje ir lankė Obelių gimnaziją. Ją baigęs įstojo į Kauno Medicinos institutą. Baigęs institutą dirbo vaikų tuberkuliozės srityje Valkininkuose, buvo vyr. gydytojo pavaduotojas daug metų, parašė daktaro disertaciją, Minske apgynė. Dabar kaip pensininkas gyvena Valkininkuose. Taip kad ūkininko nebeliko iš mūsų nei vieno. Paskui atėjo kolūkiai ir tas dalykas nustojo svarbos. Ir stovi dabar namai užrakinti...


Augote prie ežerų. Kam naudojo ežero vandenį, iš kurio ežero semdavo. Mama gal skalbdavo ežere? Ar maudydavotės? Koks atstumas buvo nuo kiemo iki ežero?


Ežeras Degučių nėra labai didelis. Iš Miškinių ežero įteka upelis į Degučių ežerą, iš Degučių ežero - upelis į Salinių ežerą, iš Salinių ežero į Šventąją upę. Iki ežero - puskilometris tai tikrai, gal ir daugiau. Labai pakalnė didelė ir ten tas ežeras. Labai žuvingas buvo. Jo matyt vanduo kažkoks, kad jame gyveno gerosios siurbėlės - dėlės, kur ant nugaros raudoni eina ornamentukai. Jas naudodavo medicinoj. Smetonos laikais dėlių kaina būdavo po litą viena dėlė. Tai pinigas nemažas. Tai mes kai eidavom maudytis, iš mažumės eidavom maudytis, tai kartais pavyksta pagauti ir dėlę. Laikydavom, kad gerai pavyko. O patį vandenį praktiškai niekam nenaudodavom, kadangi prieš ežerą buvo nemaža versmė, ir jei būdavo sausi orai, šulinys beveik išdžiūdavo, tai nešdavom iš tos versmės vandenį. Turėjom kibirus, padarytus specialiai, maždaug pusantro kibiro tilpdavo. Tai man paauglystėj „užteko proto" pilnus tuos du kibiru vandens į kalną užtnešt be sustojimo, be pailsėjimo. Tai nelengvas reikalas, širdelei labai užduotis didelė. Betgi paauglys šito nesupranta ir neima į galvą.


O mamai ten skalbimui - tai sodželka16 netoli buvo, arba šulinio vandeniu, žodžiu, ežero vandens nenaudodavom. Pameškeriodavom kartais. Sala buvo, laivą pasidarėm, paaugliai broliai padarė laivelį, tuo laiveliu plaukdavom į salą. Ten jaunimo būdavo, nusiveža muziką ir net šoka toj saloj. O dabar kai vandenį pakėlė virš metro - sala apsemta jau, dingo. Gaila salos... Prie ežero buvo pievos, šieną pjaudavom.


APIE MOKYKLĄ


Ar toli teko vaikščioti iki mokyklos?


Iki mokyklos mums nuo Lingavos pilni trys kilometrai. Vienus metus ėjau į mokyklą Ramanausko troboj - dar kilometras už Aleksandravėlės. Petras Ramanauskas paskiau buvo Klaipėdoj didelis viršininkas prie laivų. O tada vaikas lakstė, tas Petras, Petriukas tada.


Kokius atsimenate mokytojus? Ar tiesa, kad „smetoniniai mokytojai" buvo didelis autoritetas?


Lankiau Aleksandravėlės pradžios mokyklą. Antram skyriuj dėstė tokia Mačienė. Ji buvo ką tik baigus mokslus ir, kiek supratau, pirmi metai mokytojavo. Jauna, tokia graži mokytoja. Bet patirties jokios neturėjo. Ir dar ruošėsi vedyboms. Tai ji per pamoką, per matematiką, pavyzdžiui, siuvinėja karbatkytes visokias. „Tai, vaikai, jūs rašykit toliau, o kur neaišku bus - paklauskit." Tai kaipgi tu drįsi klaust! Pažiūri uždavinyne lapą - neaišku. Perverti jį ir toliau važiuoji. Prie lentos, aš atsimenu gerai, kad kažkokį uždavinį rašiau. „Rašykit po vienutės". Aš niekaip nesuprantu - po vienutės rašykit. O kas ta vienutė? Buvo nepraktiškų tokių pasakymų, kur vaikas negali suprasti. Vienu žodžiu, antrą skyrių aš prastai pasiruošiau, silpnai ėjosi trečiame skyriuje, todėl teko trečią skyrių kartoti, penkerius metus eit pradžios mokyklą.


O jau paskiau kita mokytoja buvo?


Ji vienus metus tebuvo. Paskiau vyrai dirbo - Juozas Mačys ir Juozas Miškinis. Rimti, geri mokytojai. Miškinis buvo trijų komplektų mokyklos vedėjas. Vienas, pagrindinis, įsikūręs Bakšio dvaro pastate dideliam, o kiti įvairiai būdavo - tai pas Kazį Bakšį, paskiau pas Kazį Ramanauską nuomojami buvo mokyklos kambariai klasei įkurt. Ir baigus mokyklą penkto skyriaus nebuvo dar Aleksandravėlėj. Na, neužilgo jau įsteigė. Tai aš pradžioj tvarkingai lankiau pirmą semestrą, na ir pirmą vietą turėjau klasėj. Paskiau aš likau šeimoj vyriausiu vaiku, nes Albertas su Vladu išvažiavo į Kauną: Albertas mokytis, o Vladas - dirbti. Gavo darbą ginklų gamyboj kaip šaltkalvis. Ten jisai gerai egzaminą išlaikė ir bendrai Vladas buvo labai viskam gabus, geras rankas turėjo, jei ką darydavo - tai geru lygiu padarydavo. Tai jis ten, kiek žinau, tam darbe kilo aukštyn, labai jau atitikdavo reikalavimams, ir jis pradėjo visokiem papuošimam, sienlaikraščiam daryt tam tikrus pagražinimus, žodžiu, buvo gerai užsikabinęs tame darbe. O aš kaip vienas likau vyriausias, tėveliui buvo daug kur sunku, tai aš lankymą penkto skyriaus nutraukiau. Tada atvažiavo mokytojai Mačys ir Miškinis pas tėvus kalbėt, kad man leistų nenutraukti mokslo. Tėvelis sutiko su sąlyga, kad ne kasdien, bet eisiu kas antra trečia diena, pagal padėtį, pagal reikalą. Taip ir pradėjau lankyti kas antra trečia, tai tokiu lankymu jau antrą vietą beturėjau. Baigiau gerai penkis skyrius, ir tada šeima, tėveliai nusprendė, kad reikia eiti mokytis kalvio darbo, čia perspektyvu bus. Geležies amžius, sakydavo tėvelis. Ir susiderėjo Antazavėj pas Špurus - trys broliai kalviai buvo, labai rimta kalvė. Trys broliai Špurai dirbo: Jonas vyriausias, Jaroslavas ir Stasiukas, rodos, jauniausias. Na ir aš pradėjau dirbt, o man mokytis vis tiek labai norėjos. Turėjau vadovėlius šešto skyriaus, tai dieną kalvėje, o vakare mokausi. Ir taip praleidau laiką besiruošdamas šeštą skyrių, ir kai buvo Aleksandravėlėj egzaminai iš šešto skyriaus, padaviau prašymą, kad leistų man sykiu egzaminą laikyt. Laikiau, ir pavyko išlaikyt. Taip aš užbaigiau šešis skyrius oficialiai Aleksandravėlėj.


Ką labiausiai patiko mokytis?


Man patiko tikslieji mokslai - matematika, fizika, mažiausiai kalba. Man kalba pati sunkiausia disciplina. Gal dėl to, kad aš labiau tarmiškai kalbėjau. O tarmė ne visur sutinka su bendrąja kalba. Tai rašant tų klaidelių vis atsitikdavo.


Ar mokykloje buvo jaunųjų ūkininkų ratelis? Ką jame veikėt?


Mokykloje ratelis buvo ir aš jam priklausiau. Išsyk sukūrė ratelį mokytojas Miškinis, bet jis vadovavo šaulių būriui - tai perdavė mokytojui Mačiui ratelio veiklai vadovaut. Ir aš buvau į pabaigą išrinktas to ratelio pirmininku. Ratelis rudeniais parodas darydavo, mes ten ką augindavom - eksponuodavom, dar gaunam premijas po desėtka litų. Tai pinigas, ypač paaugliams. Didelis pinigas - dešimt litų - buvo paskatas toks. O šiaip veikė ratelis neblogai. Jis platino gerų augalų veislių sėklas, daigus. Atsimenu, per Velykas eidamas iš bažnyčios užėjau pas vadovą Mačį. Man buvo pranešta užeit, sako, paimsi daigus baltųjų serbentų iš Dotnuvos atsiųstus. Paėmiau du daigus, pasodinau, ir įsiveisėm daug tų kelmų. Labai geri serbentai - dideli, balti, šviesūs. Ir tokio skonio gero saldžiarūgščio. Paskui, atsimenu, gavau miežių „Maja", - net pavadinimą dar atsimenu. Davė mums iš Dotnuvos, platino pomidorų sėklas, įvairių vaisių daigus. Vienais metais paskyrė fiūnų, rodos, veislės veršiuką gerą, mažą dar veršiuką. Su tėveliu važiavom nemažai kilometrų į tą ūkį veršiuko paimt. Atsivežėm, bet jis kažkaip nelabai... Matyt išlepinta rūšis. Mama jį girdė pienu, bet jis nepritapo ir baigta. Ir neišgyveno tas veršiukas, nors kaina nemaža buvo. Tai čia vis per ratelį tokių įvairių dalykų gaudavom. Vienąsyk paskelbė melžimo konkursą Aleksandravėlėj. Tai atsivedžiau savo karvę, kuri man geriausia melžėsi. Ir kiti atsivedė. Kiek dalyvių buvo - gal šešetas, gal septynetas, taip apytiksliai - seniai buvo. Agronomas nužymėjo lanką, laiką, kada pradėt visiem. Pagal komandą pradėjom melžt. Jis stebėjo, ar mes taisyklingai melžiam. Gink sviete, netampyt spenio, bet spaudyt. Tą visi jau žino, tik čiurkš čiurkš pieną. Ir paskiau sveria, žiūri, per kiek laiko kiek kas primelžė. Ir aš tapau pirmuoju, primelžiau daugiausia. Tarias jau su vadovu, su tuo pačiu agronomu. Tie skirtumai nedideli, nėra labai jau ryškūs: ar kilogramas, pusė ar trečdalis. Tai tą premiją padalinkim visiem vienodai, kad abydos17 nebūt. Tai atsimenu, kad po dešimt litų gavom. Mes patenkinti buvom. Už aštuonius litus Obeliuose būdavo užsakai tuos, kaip vadinom, burlečiokus, na, batukus užrišamus odinius padaro už aštuonius litus. Naujus batukus. Vienam ketvirtadieny užsakai, kitam atveža jau gatavus. Išmierą tik paima ir padaro, nes kai tėveliai į turgų Obeliuose ketvirtadieniais važiuodavo, mūsų, vaikų, neimdavo. Atsimenu, kartą atvežė lenktinį peiliuką-žuvytę, tokį vaikams tinkamą...


APIE IŠGYVENIMĄ ISTORINIUOSE LŪŽIUOSE


Kai sovietai atėjo, kaip pajutot, na pradžioj, 1940-aisiais?


Kai sovietai atėjo, mes, gyventojai, kažkaip buvom įpratę - ką rašo spauda - tai ir tiki, kad taip yra. Neturi pagrindo ant ko kita keist. Tai kai sovietai atėjo - taigi pradėjo rašyt, kad atėjo nuo išnaudotojų išvaduoti. Tai kaimo gyventojai pusiau taip: nei protestuoja, nei per daug džiaugias - tokiu viduriuku nuotaika. Jie pradėjo skelbt, kad jaunimas eitų mokytis - tai tas viskas man patiko. Anksčiau apie tai kažkaip nebuvo daug reklamos ir siūlymo tokio. O spauda tai dudino labai jau gražiai. Jie agitaciją mokėjo daryt visur. Tai, sakyčiau, viskas neblogai buvo iki vežimų18. O kai vežimai prasidėjo, - tai nuotaika, aišku, pasikeitė. Kaip gali nieko nekaltą žmogų, visą šeimą, vaikus, senelius brukti kentėt Sibiran. Už ką? Tai nuotaikos visų pasikeitė šituo klausimu. Tai sakau aš - iš pradžių bendra nuotaika buvo tokia... svyravimas toks buvo. Matai, prie Smetonos kad labai gerai gyvent - negali sakyt. Daug varžytynėse būta ūkių. Ką tai reiškia? Ar gera, ar ne? Čia aišku. Taip kad labai patenkintiems, aišku, nebuvo pagrindo visiems: kad och. O čia užėjo...


... ir viską žada.


Viskas bus. Išvadavom jus. Tai žmonės tyli ir klauso - ką daugiau darysi. Bet po vežimų tai viskas. Tokio baisumo sunku įsivaizduot, neteisybės tokios. Ir kuo gi žmogus kaltas, kad jis turėjo keliais hektarais daugiau? Va žmonos Marytės tėvelių ūkis - keturiais hektarais turėjo virš normos. Tai jau viskas blogai - ir vaikas negali mokytis, turi prasčioku likti, viskas. Tai kur čia logika? Taip kad atsidengė jie tais vežimais prieš pat karą, 14-19 birželio. Vežė gi nežmoniškom sąlygom. Užtroško ir visaip buvo - vagonuos mirė. Čia aiški Stalino jau buvo politika, kad su buožėm baigta, reikia švariai raut. Na čia prisidirbo labai su vežimais. Jokiom teisėm čia nieks negalėtų pateisint. Kokia čia priežastis rimta? Jie daug blogo darė. Va gi Aleksandravėlėj, kaip žinau, tokia Jočytė turėjo parduotuvę. Prekiavo šiuo tuo... Tai truputį jai nubyrėdavo už tarpininkavimą. Kokia gi čia kaltė. Ne vogta. Uždirbta. Atveža prekę, parduoda - tai įdeda ten darbo. O užėjo - tuoj konfiskavo visą krautuvę. Pastatė žmogų - Krasauskėlį Praną, kad jis prižiūrėtų pardavimą, surašytų, už kiek parduota, ir kad tuos pinigus atiduotų. Tai kokia gi teisybė? O 22 birželio prasidėjo karas.


O kaip kaimo žmonės žiūrėjo, kai naciai žydus išžudė? Ar vietiniai žmonės prie to prisidėjo?


Blogai žiūrėjo. Čia nieks, neteko girdėt, kad kas būt pasakęs - gerai ar teisingai. Labai neigiamai žiūrėjo. Kokią teisę Hitleris turėjo nuspręst, kad juos žudyt? Ar vietinių buvo prisidėjusių, kadangi aš nemačiau, tvirtai negaliu sakyt. Tik žinau, kad vokiečiai pasišaukė Šaulių sąjungos. Ne visi ėjo, dalis. Nežinau, kiek jų sudarė, bet sudarė kažkiek žydų šaudymui. Ir jie dalyvavo tam šaudyme, netoli Obelių. Ir visus švariai - senas jaunas - jokio skirtumo, į vieną duobę. Tai čia razbaistva baisi. Ir kokia priežastis?


Bet vėliau tokių žmonių nebuvo, kuriuos vadintų žydšaudžiais? Arba tokių, kurie pasisavino nužudytų žydų turto?


Čia labai šlykštus darbas, niekuo nepateisinamas, tik žmogaus, tiesiai gali sakyt, kvailumas. Nepagalvoja, kad niekur tu nieko neišsineši išeidamas. O kaip paskiau bus už tokius darbus, tai nežinai. Žmonės, kurie dalyvavo šaudyme, artėjant sovietams pabėgo į kitas šalis. Apie tuos dalykus mažai žinau, nes jau mokiausi Kaune.


Kai 1943 uždarė aukštąsias mokyklas, tai ir Taikomosios dailės institutą turbūt uždarė?


Vokiečiams uždarius aukštąsias, grįžome namo. Maždaug po metų, 1944-aisiais, vokiečiai pradėjo mobilizuot jaunimą į Bau-batalionus - statybos batalionus. Rodosi, 1944 m. balandį Obeliuose komisija peržiūrėjo pašauktuosius. Mane komisija nustatė, kad tinku. Po to vokietis pakišo raštą pasirašyti. Sakau - nežinau, kas surašyta rašte ir nesirašysiu. Užrašė: Unterschaft verschveigert19. Po to ir daugiau atsirado nepasirašiusių. Tada visus nepaklusniuosius sustatė į kampą. Tai galvoju - gali negerai būt. Bet nieko. Komisija, baigusi darbą, nieko nesakė ir išėjo. Naujokams buvo pasakyta po keleto dienų susirinkti į Obelių gelžkelio stotį. Nustatytą dieną susirinkom, susidarė nemažas pulkelis. Iš Panevėžio atvažiavo keli kareiviai mus palydėti. Įkurdino senose kareivinėse Pajuostyje (nuo Panevėžio apie aštuoni kilometrai). Rodos trečią dieną ten bebūnant su kaimynu Juozu Stringiu sugalvojom iš kariuomenės pabėgti. Vakare po patikrinimų išėjome į gelžkelio stotį. Namo grįžom tik vidurnaktį, nes traukinys stojo tik pradžioje Latvijos, tai pareit buvo nemažai kilometrų. Aš bijojau, kad nebūčiau paieškomas, apsigyvenau klojime pas gerą draugą Vasiliauską Butiškių kaime20 netoli Antazavės. Na ir klojime gyvendamas pradėjau drožt Kristaus skulptūrą. Išdrožtą skulptūrą nudažiau ir šeimininkas Povilas Vasiliauskas padovanojo Antazavės bažnyčiai. Klebonas sumanė tokią skulptūrą ąžuolinę, tiktai nedažytą, pastatyti ant tėvų kapo ir tada pakvietė mane pas jį gyventi ir padaryti skulptūrą. Tai man iš klojimo klebonijon eit - jau skirtumas yra... Kadangi jau buvo praėjęs mėnuo ir niekas manęs neieškojo - pasidariau drąsesnis. Apie mėnesį drožiau. Po to jam dar išdrožiau Juozo Zikaro „Laisvės" kopiją. O Antazavės bažnyčioj tebestovi tas mano drožtas Kristus. Man rodos, neblogai pavyko padaryt. Buvo altoriuj, dešiniam altorėlyje, bet po kažkiek laiko, už keleto metų, apsigalvojo klebonas, jau kitas, kad pagrindiniai atlaidai yra Apvaizdos21, bet nėra Apvaizdos paveikslo. Tai Kristų iškėlė kiton vieton, o tan altorėlin įdėjo pagrindinį paveikslą Apvaizdos. O Kristui jie padarė pjedestalą aukštoką, eksponavo neturėdami supratimo, ką skulptūrai reiškia apšvietimas. Jeigu jis neturi šviesos - tai ir formos nėra. Apšvietimas altorėly - buvo langas dešinėj pusėj netoli - ten buvo geras apšvietimas. o dabar vidury navos kai pastatė - mačiau - na, labai sumenkinta, labai apšvietimo nėra. Skulptūra labai patiko Avilių klebonui ir jis pakvietė pas jį padaryt. Pas jį iš kaštono medžio išdrožiau šiek tiek mažesnį. Toks dublikatas. Aš pas jį irgi apsigyvenau klebonijoj, sąlygos žinoma geros, maitina gerai. Tai Avilių bažnyčioj skulptūros vietos turbūt nekeitė, pastatė dešiniam altorėly, ten normaliai, apšvietimas geras. Kai drožiau Kristų Antazavės bažnyčiai, ten klebonas Antanas Navickas buvo, šiek tiek pasikalbėdavom. O su Avilių - gan jaunas buvo, su juo kažkaip ryšio nebuvo. Taip žodį kitą, tokiais oficialiais ar buitiniais reikalais. O kad plačiau, giliau - ne, nebuvo kalbų tokių. Tik buvo vieną sykį įdomus nutikimas - jaunas Avilių vargonininkas kartą man sako: Čia ne per toli dvarininkės Komaraitės gyvena, dvi mergaitės, einam jas aplankyt. O man tai kas - einam. Nei pažįstu, nei žinau, sako - netoli. Tada gi nei telefonų nebuvo, ar galima užeit - to klausimo nekilo. Tik rodos, kad mes eidami lauko gėlių parinkom. Tos panelės taip jau mumis priėmė, rodos, arbata pavaišino. Jau senas laikas. Kad Komaraitės - pavardę atsimenu, bet ką šnekėjom, ką veikėm - neatsimenu. Ir frontui artėjant jos su tėvais, aišku, pasitraukė. Dvarininkai jau žinojo, kuo kvepia tie reikalai.


O namo nepareidavot?


Retai, nebuvo kada, užsiėmiau drožyba. Paskiau pradėjo tas frontas atgal žygiuot, gaudymui jau nebuvo laiko. Tada aš jau drąsus pasidariau. Pagalvoju - jeigu nebūčiau pabėgęs... Tuos surinktus išlaikė keletą dienų Panevėžyje ir nuvežė prie Rygos į frontą. O iš ten pabėgt jau galimybės nebėr. Frontui priartėjus grįžau namo, o rudenį su broliais išvažiavom į Kauną tęsti mokslų Į Lingavą grįždavom tik tėvelius aplankyti ir padėti darbus nudirbti.


Nuoširdus dėkui už pokalbį.


Kalbėjomės su nedidele kavos pertraukėle daugiau nei šešias valandas. Išjungdama mikrofoną profesoriaus pasiteiravau: „Ar nepavargote?". Išgirdau: „Jei labai reikėtų, dar galėčiau ir arklį pakaustyt"...

 

Kalbėjosi Danutė Blažytė- Baužienė


Publikuota: 2018 06 15

 

 

 

 

 

1 K. Bogdanas. Leonas Žuklys. Vilnius: Vaga, 1978.
2 Rėžiais.
3 Lyginimą.
4 R. Alekna. Leonas Žuklys: Skulptūra, Vilnius, 2004.
5 Technikos mokykla (rus.)
6 Šustinis – bandelės iš avižinių miltų; putelis (puterlis) – patiekalas iš avižinių ir ruginių miltų.
7 Stasys Pupeikis (1905–1972) – 1922–1940 m. mokytojavo Zarasų aps. mokyklose. LSSR AT pirmininko Justo Paleckio sekretorius jis buvo po 1940 m.
8 Kas šeimininkas? – Aš. – Tai einam (rus.).
9 Apie brolio Alberto mirties aplinkybes plačiau R. Aleknos knygoje „Leonas Žuklys“, p. 12–13.
10 Lietuvių literatūros ir meno dekada Maskvoje įvyko 1954 m., knyga išleista 1956 m.
11 Tadas Černiauskas.
12 Kadagiais.
13 R. Aleknos knygoje „Leonas Žuklys: Skulptūra“.
14 Žalvariu.
15 1921 m. Kaune įkurta Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, nuo 1928 m. gaminusi po 1500–2000 dviračių kasmet.
16 Kūdra.
17 Apmaudo.
18 Trėmimų.
19 Pavaldinys atsisakė (vok.)
20 Dabar Utenos rj., netoli Užpalių.

21 Dievo Apvaizdos atlaidai, sekmadienį po Žolinės.