Pradinis » Lietuvos šimtmečiui » Interviu su B. Komorovskiu


"Tikiu, kad yra kokia tai Atmintis "

 

Išskirtinis Lenkijos Prezidento, Rokiškio krašto Garbės piliečio Bronislovo Komorovskio interviu Rokiškio krašto kultūros žurnalui "Prie Nemunėlio". Su Prezidentu kalbėjosi Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė, žurnalo redaktorė Alicija Matiukienė konferencijos "Lietuvos ir Lenkijos verslo ryšiai",įvykusios 2016 m. rugsėjo mėn.18 d. Rokiškyje, metu.

 

Pokalbis su Prezidentu prasidėjo nuo istorinės Liaudos žemės Lietuvoje aptarimo, prisimenant joje gimusį Nobelio premijos laureatą rašytoją Česlovą Milošą bei jo artimuosius.

 

Bronislovas Komorovskis. Milošai gyveno Šeteniuose, prie Nevėžio, o mano šeima gyveno Sirutiškyje- kaimyniniame dvare. Abu dvarai buvo Siručių nuosavybė. Paskutinysis Sirutis turėjo dvi dukras. Viena jų ištekėjo už Milošo- ir tai buvo Česlovo Milošo senelė, o kita Sirutytė- Ona- ištekėjo už Antano Komorovskio- ir tai buvo mano proprosenelė. Milošai artimai bendravo su Komorovskių gimine, Petras Komorovskis buvo Česlovo Milošo krikštatėvis.

 

Alicija Matiukienė. Kada ir iš ko sužinojote apie Jūsų giminės šaknis Kavoliškyje?

 

B.K. Tai įvyko vaikystėje, kai tik pradėjau suvokti senelių, tėvų pasakojimus apie Kavoliškį. Tėvas dažnai prisimindavo Kavoliškio metus. Iš prosenelių girdėdavau apie Vilniaus laikmetį. Apie tai dažnai buvo kalbama šeimoje.

 

A.M. Koks liko įspūdis pirmą kartą apsilankius Kavoliškyje? Kokie tai buvo metai? Ar bendravote su vietos gyventojais?

 

B. K. Pirmą kartą į Kavoliškį atvykau nelegaliai 1988 metais. Atvykęs į Vilnių, apsistojau pas tetą Riomerytę, turinčią šaknų Rokiškio krašte, Bagdoniškyje. Ji gyveno Vilniuje, o dirbo Baltosios Vokės žemės ūkio technikumo bibliotekoje. Iš Vilniaus nelegaliai autobusu atvykau į Rokiškį. Nežinojau kur yra Kavoliškis, kaip pavyks jį rasti. Turėjau vadovautis savo tėvo pasakojimu. Na, ir tetos sakė, kad nuo bažnyčios turiu eiti į kairę, apie 3 km. Kairėje bus pilkapis, o už jo Kavoliškis. Bijojau ko nors paklausti, nes atvykau nelegaliai. Tačiau aš nuėjau. Tai buvo pirmas mano atvykimas į Kavoliškį. Atvykau į Kavoliškį su laišku. Tėvo ir tetos prisakytas paklausti , sužinoti apie žmones, kurie tikrai prisimins, kad gavo 4 ha žemės už tai, kad išgelbėjo prosenelį 1919 m. pirmosios sovietų okupacijos metais. Atvažiavęs klausinėju- niekas nieko nežino, neprisimena. Sutikau jauną lietuvį: jis veda, klausinėja, lankome įvairius žmones, bet niekas nieko nežino. Pasirodo, kad į Kavoliškį žmonės persikėlę iš įvairių rajonų. Žinoma, kad yra dar žmonių, kurie prisimena Kavoliškyje gimusius ir augusius mano tėvą ir jo brolius. Internete radau informaciją, kad yra moteris, kuri pamena, kad mano senelis turėjo mokyklą. Tikiu, kad yra kokia tai atmintis. Bet šitiek metų praėjo...Ją dabar atgaivinu savo šeimoje. Aš Kavoliškį pamačiau 1988 metais. Mano akyse važinėjo buldozeris, lygindamas dvarvietę, kalnelį, kur šiandien pastatyta mokykla. Mano atmintyje yra išlikę mano senelių prisiminimai, o ne mano. Likučiai mano senelių prisiminimų.

A.M. Vėlesni Jūsų vizitai į Lietuvą taip pat buvo susiję su giminės istorija?


B.K. Lietuvai tapus nepriklausoma šalimi, atvykdavau vienas ir su šeima. Teko man imtis iniciatyvos, suorganizuojant viso pasaulio Komorovskių giminės suvažiavimą Lietuvoje. Atvyko giminės atstovai iš 10 šalių, nes antrasis pasaulinis karas išsklaidė Komorovskių giminę po platųjį pasaulį. Buvome Kavoliškyje, aplankėme Rokiškio bažnyčią. Susitikime dalyvavo Komorovskių giminės atstovai, kurių šaknys Lietuvoje. Pavyzdžiui, buvo atvykusi mano teta, žymi Lenkijos aktorė Maja Komorovska, kilusi iš Skrebiškių, netoli Suvainiškio. Dabar čia išlikę tik nežymūs dvaro pėdsakai. Atvyko mano pusbroliai iš Prancūzijos- Gikonių šakos atstovai. Mes esame Kavoliškio Komorovskių šakos atstovai. Malonu giminės suvažiavime sutikti dabartinės Belgijos karalienės Matildos šeimos atstovus, nes karalienės motina yra Komorovska,jos šeimos šaknys yra iš čia. Verta apie tai žinoti. Iš Galicijos atvyko Adamas Komorovskis- generolo Tadeušo Boro- Komorovskio sūnus, armijos vadas. Atvyko į Lietuvą Komorovskiai, kad pamatytų savo lietuviškas šaknis. Aš su savo vaikais buvau tos susitikimo organizatorius. Smagu buvo susitikti. Kelionės po Komorovskiams brangią Lietuvą potyriai buvo gana įvairūs: važiavome nuo griūvėsių prie griūvėsių, nuo kapinių prie kapinių, rasdavome jau sunykusius kapus. Aplankėme Antoną Rozeną Gačionyse, Rokiškio rajone. Tai vienintelis lenkų dvarininkas, kuris atkūrė dvarą Gačionyse, kurį šiandien puoselėja sūnus Piotras. Tai gerai funkcionuojantis dvaras, kuriame galime džiaugtis gyvenimu, ne vien prisiminimais. Labai dėl to nudžiugome, kai aplankėme mano mylimą, artimą dėdę. Tada mano vaikai pasakė, kad pagaliau ne vien griūvėsiai, tėte!

 

A.M. Kokį Komorovskių giminės atminimo įamžinimą Rokiškyje norėtumėte matyti? Ar galėtų atsikurti dvaro puoselėti 19 a. verslai?

 

B.K. Kavoliškyje veikė Komorovskių saldumynų fabrikas, įkurtas 19 a. Buvo gaminami įvairūs saldumynai. Šiandien šioje konferencijoje Rokiškyje pristatau "Delicje" fabriko reklaminę medžiagą. Fabrikas buvo įkurtas senelio ir senelės pastangomis, daugiau senelės, nes senelis buvo poetas, filosofas, o senelė buvo labiau praktiška moteris. Tačiau abu kūrė šiuolaikišką, ekonomiškai stiprų dvarą, puoselėdami jį lenkiško pozityvizmo dvasia. Pastatė ne tik saldumynų fabriką, bet ir durpių briketų fabriką, pieninę, sūrinę, gamino sūrius, kuriuos parduodavo Maskvoje, Peterburge, Vladivostoke, Varšuvoje. Kavoliškio dvaras- tai vieta Lietuvoje, kurioje pirmieji atsirado traktoriai. Ekonominės naudos tai neturėjo, nes arkliai buvo pigesni, tačiau tai buvo svajonė apie šiuolaikišką ūkininkavimo būdą. Melioravo, investavo į ūkį, bet prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, po to- antrasis, ir viskas dingo. Šiandien yra likę "Delicje" fabriko pastatai, kurie primena lietuviams, kad kažkada čia funkcionavo verslas, gal nedidelis, bet sėkmingas. Kas žino, gal kas investuos čia į verslo atkūrimą, aš mielai prisidėčiau šeimos tradicijų atkūrimu. Saldainių gamybos recepto aš nepasakysiu. Žinau, kad buvo gaminami ant didelio marmurinio lakšto, jie buvo panašūs į pieniškus saldainius" Karvutė". Tik kietesni. Vyriausiąjį technologą poną Jardel (vadino Žardel) pasamdė mano prosenelė Eliza Riomerytė- Komorovska iš Varšuvos. Jis buvo prancūzas. Prosenelei Elizai pavyko įkalbėti atvykti Jardelį į Kavoliškį , į gilią provinciją tik todėl, kad jis iš Varšuvos pabėgo su svetima žmona. Taigi Kavoliškio saldumynų fabriko egzistavime ir verslume didelį vaidmenį suvaidino dvi moterys: mano prosenelė ir Jardel mylimoji.

 

A.M. Pone Prezidente, ar rašote prisiminimus?

 

B.K. Prisiminimų dar nerašau. Parašiau knygą, kuri yra apie mano kelią į politiką iki 1989 metų. Joje yra daug šeimos prisiminimų. Parašiau knygą, kad būtų aišku, kodėl esu toks, koks esu, kas mane auklėjo. O auklėjo mane tradicijos Lietuvoje, įvairių tautų, kultūrų, religijų žmonės, ir tai visada mane domino. Lenkų Lietuvoje buvo nedaug- jie gyveno prie Liudos. O Rokiškyje lenkų buvo vos keli. Čia buvo lenkų dvarai. Netoli buvo Kurliandija, miesteliuose buvo žydai, rusų sentikiai. Aš buvau auklėjamas Kavoliškio tradicijų įtakoje, Lietuvoje gyvenusių įvairių tautų kultūrų įtakoje. Tas mane galbūt paruošė gyventi dabartinės besiintegruojančios Europos sąlygomis, kur taip pat yra skirtingų religijų, skirtingų kultūrų, skirtingų tautų sugyvenimo problemų. Tokius prisiminimus jau parašiau, o dabar ruošiuosi rašyti knygos antrąją dalį, kuri bus skirta mano viešajai tarnystei nuo 1989 metų. Ją pradėjau pirmojo nekomunistinio premjero Tadeušo Mazovieckio vyriausybės kabinete. Buvau diplomatas, Seimo maršalka, gynybos ministras ir karjerą baigiau kaip Prezidentas. Yra apie ką parašyti. Galbūt tai darysiu su sūnumi Piotru, kuris šiandien vieši Rokiškyje. Jis domisi istorija. Mes galbūt parašysime šeimos istoriją: truputį dokumentų, truputį prisiminimų ir būtinai bus fragmentas apie Kavoliškį.


A.M. Dalį šeimos archyvo dokumentų dovanojote Rokiškio krašto muziejui. Kokia yra Jums brangiausia, prasmingiausia šeimos relikvija, įprasminanti Komorovskių giminės vardą?

 

B.K. Tiesa yra liūdna: archyvų išliko nedaug. Karo sumaištis, mano šeimos pasitraukimas pirmiausia į Vilnių, 1939 metų pabaigoje, kai bolševikai atėjo į Lietuvą, paskui repatriacija į Lenkiją, todėl asmeninio atminimo ženklų neišliko daug, tačiau kažkiek jų buvo išsaugota. Kas įdomiausia: išliko brolio atvežti į Lenkiją vienos mano senelės lietuvės tarnaitės, kurios brolis išvyko į Lenkiją ir 1960 metais tapo žemės ūkio viceministru, išsaugoti dokumentai. Viceministras pasinaudojo tuo faktu, kad nebuvo kontroliuojamas kaip kiekvienas gyventojas, pervežė dalį šeimos portretų, dalį dokumentų ir įvairių šeimos relikvijų į Lenkiją. To dėka šiandien aš galiu džiaugtis šeimos relikvijomis. Pati vertingiausia- porcelianas, kuris buvo atvežtas senelių iš Vilniaus. Tai mano proproproprosenelės palikimas, kuri gavo šį porcelianą kaip kraitį. Tai buvo jos vedybų dovana, kuri pagal tradiciją yra perduodama iš kartos į kartą moteriškos lyties atstovėms, kurios pagimdo Komorovskį. Ir taip jau šešios kartos, kai šis porceliano servizas perduodamas. Šiandien jo savininkė yra mano žmona. Mes laukiame anūko Komorovskio, tuomet mūsų marti paveldės šią relikviją. O tarp tų dokumentų, kuriuos padovanojome Rokiškio muziejui, yra nemažai žemėlapių arba jų autentiškų kopijų, kurios išliko Lenkijoje. 18 amžiuje, 1798 metų pabaigoje dėdė Piotras Komorovskis nupirko Kavoliškio dvarą iš vokiečių barono Liudingshausen- Volf , Kurliandijos šeimos. Archyve yra 1800 metų žemėlapis, kuris, mano nuomone, būtų įdomus studijuojantiems įžymios Riomerių giminės, nusipelniusios Lietuvai ir Lenkijai, istoriją. Iš šios giminės šaknų iš vienos pusės išeina Tadeušas Riomeris- Lenkijos užsienio reikalų ministras antrojo pasaulinio karo metais, o iš kitos- profesorius Mykolas Riomeris , pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvoje rektorius. Šios šeimos dalis atstovų rinkosi lietuvybę, dalis- lenkiškumo poziciją, Šioje šeimoje ryški Vokietijos tradicija. Mano prosenelė buvo Riomerytė, ir kaip tai būna tokio tipo šeimose, niekas taip labiau nekentė vokiečių , kaip mano prosenelė.

 

A.M. Teko skaityti, kad Komorovskių giminėje buvo kuriančių grožinę literatūrą. Ar Komorovskių giminėje dabar yra kuriančių eiles?


B.K. Taip, mano prosenelis, mano teta Sofija rašė eilėraščius. Mano tėvas- taip pat. Jo eilės Lietuvos tematika labai gražios, išjaustos. Yra puikus, jaudinantis mano tėvo eilėraštis "Lietuva". Na, ir aš rašau eilėraščius. Mano sesuo rašo, sūnus rašo. Tai yra tokia šeimos specifika- rašyt eiles. Keletas mano eilėraščių yra publikuoti, o dauguma jų įvairiomis progomis išdalinti bičiuliams, šeimos nariams. Mano senelė Magdalena Nalęcz- Gorska Komarovska , kilusi iš Žemaitijos, kurios šeima į Lietuvą atvyko 16 amžiuje, visada pabrėždavo " Aš esu žemaitė". Patriotiškos lenkiškos šeimos senolė, kuri jautė glaudų ryšį su Žemaitija, parašė ir savo vaikams skaitydavo labai gražius prisiminimus apie Žemaitiją. Šie prisiminimai publikuoti Lenkijoje, taip pat išleisti lietuviškai " Sugrįžimas į Žemaitiją". Šiame leidinyje yra ir mano eilėraštis apie senelę, apie jos sentimentus Žemaitijai, apie tai, kokią aš mačiau Žemaitiją, šiek tiek užsimenu apie Kavoliškį. Tai yra puikūs prisiminimai, parašyti 19 a. sentimentalios ir romantiškos asmenybės. Senelės pasakojimai apie jos vaikystę, jaunystę Žemaitijoje, man primena Henriko Sienkievičiaus kūriniuose aprašytus Vadaktus, Pociūnėlius, kitas Liaudos apylinkes su jų tradicijomis, gražia vidurio Lietuvos gamta.


A.M. Pone Prezidente, pristatykite savo šeimą.

 

B.K. Mano mamos šeima yra iš Vilniaus. Mama buvo lenkų karininko dukra, todėl dažnai keitė gyvenamą vietą, keliaudavo ten, kur tarnavo senelis.O jis tarnaudavo įvairiuose daliniuose, tačiau abitūros mokslus mama baigė Poznanėje. Prieš pat karo pradžią mama atvyko į Vilnių, kur ir praleido okupacijos metus. Senelis buvo Armijos Krajovos karininkas, vėliau repatriavo į Lenkiją. Dabar mamai 95-eri, ji gyvena pas savo dukrą, mano seserį. Aš turiu dvi seseris: vyresniąją ir jaunesniąją, jas labai myliu. Turiu savo šeimą. Su žmona užauginome penkis vaikus. Jie jau suaugę, savarankiški, išėję į pasaulį. Jauniausia dukra Elžbieta šiemet baigė antrąją studijų- europeistikos - kryptį ir pradeda savo gyvenimą. Jai tiek metų, kiek Nepriklausoma Lenkija. Dukra gimė 1989 m. rugsėjo 10 dieną, kada aš pradėjau dirbti premjero Tadeušo Mazovieckio ministrų taryboje. Vyriausioji dukra Sofija dirba NVO. Sūnus Tadeušas, paveiktas sentimentų Lietuvai, savo studijoms pasirinko Teisės Universitetą Lietuvoje, pavadintą jo proprosenelio Mykolo Riomerio vardu. Čia jis studijavo pagal Erasmus programą. Dabar sūnus dirba teisininku, gyvena savarankiškai ir netrukus sulauks trečiosios atžalos. Dukra Marija - laiminga tris vaikučius auginanti mama. Ji dirba NVO sektoriuje, nes Lenkijoje prezidento vaikams dirbti viešajame sektoriuje nedera, kad nebūtų įtarimų dėl tėvo protekcijų. Nei vienas iš jų mano protekcijomis nesinaudojo. Sūnus Piotras, kuris šiandien vieši Rokiškyje, baigė politechnikos studijas ir dirba privačiame medijų versle. Domisi istorija, todėl abu rašysime knygą apie šeimos istoriją. Visi vaikai yra buvę Kavoliškyje.

 

A.M. Kalbamės dviejų šalių- Lietuvos ir Lenkijos- verslo kontaktų konferencijoje Rokiškyje metu. Kokia Jūsų nuomonė apie tarptautinius kultūrinius mainus, bendradarbiavimą, šalių kultūrinį dialogą? Kokią reikšmę šalių ekonomikai ir verslui turi kultūra?


B.K. Nėra tautos be kultūros, nėra valstybės be kultūros. Mano supratimu, dar niekada kultūra liaudies Lenkijoje, manau, kad ir Lietuvoje, neklestėjo, kaip dabar vyksta šie procesai , kai abi šalys integravosi į Europos Sąjungą. Šios sąlygos palankios pirmiausia dėl didelio ES pinigų srauto kultūrai, įvairioms kultūros institucijoms, regioninių tradicijų įtvirtinimui, puoselėjimui. Tai matyti ir Lietuvoje. Buvau Biržuose- renovuota pilis už ES pinigus. Taip, manau, yra visoje Lietuvoje. Lenkijoje- kiekviename žingsnyje. Šiandien už ES lėšas kurdami šalių tautinę kultūrą, neabejotinai stipriname šalių ekonomiką, kurdami darbo vietas, skatindami turizmą.

 

A.M. Ačiū už pokalbį.

 


Publikuota: 2018 06 14