Pradinis » Lietuvos šimtmečiui » Bugailiškienė Bradesiai

Ant sartų vakare nuo gaisų taip šviesu!

O giliai ežere mirga žvaigždės dausų.

(P. Širvys)

Bradesiai - Sėlių krašto palikimas

 

Valda Bugailiškienė

 

 

 

     

Sartų ežero paslaptis

 

             Šiaurės Rytų Aukštaitija – Lietuvos pakraštys. Čia kalvos, apjuostos miškų, ežerų ir upelių. Sustojęs apsidairyk aplink ir pamatysi nuostabų gamtos grožį. Skambės čia paukščių giesmės ir liesis armonikos garsai.

             Kas tai per vietovė? Štai – pakalnėj mėlynuoja Sartai – vienas didžiausių ežerų Lietuvoje, savo forma primenantis šakotus elnio ragus. Ežere yra 6 salos, kurių bendras plotas yra 13,2 ha. Sartų ežero plotas – 1330 ha, ilgis siekia apie 13 km, plačiausioje vietoje – 0,9 km. Sintinės įlankoje gylis siekia 22 m.

             Matas Idas – 70 m. ( Dusetų apyl., 1969 m.) pasakojo legendą, kad labai seniai, baudžiavos laikais, geras ponas pastatęs Dusetose bažnyčią. Rygoje nupirkęs varpą, žiemą vežė jį sartais žirgais per ežero ledą. Varpas buvo labai sunkus, ledas neatlaikė ir įlūžo. Nuskendo varpas su visais sartais žirgais. Po trijų dienų varpas iškilo skambėdamas. Žmonės bandė jį ištraukti, bet niekaip nepavyko. Bėgo laikas. Varpas suskambėdavo vis rečiau ir pagaliau nutilo. Todėl, nuskendusių žirgų ir varpo atminimui, ežerą pavadino Sartais.

 

 

Bradesių kaimo legenda

 

             Kadaise prie Sartų gyveno Sėlių gentis, kurios žemės istoriniuose šaltiniuose minimos XIII amžiuje. Sėliai išnyko, bet liko sėliški vietovardžiai, tokie kaip Zaduoja, Zalvė, Čičirys, Žiegas.

             Du ežerus – Zalvės ir Sartų – jungė sąsmauka. Keliaujant nuo Dusetų į Palatvį, reikėjo perbristi per brastą, pailsėti, apsiauti apavą ir eiti toliau. Pakrantės ties Bradesiais buvo kalvotos, apaugusios miškais ir pušynėliais, šalia augo ir ąžuolynų giraitės. Taip ir gimė legenda apie Bradesių kaimą.

             Senais laikais tai buvo didelis kaimas. 1923 m. jame stovėjo 48 sodybos su 245 gyventojais. 1939 m. – tik 47 sodybos. Bradesių kaimo žemės ribojosi su 6 ežerais. Tai Salinis, Ilgelis, Tauterys, Baltelis, Zalvė ir Sartai. Dvi šio ežero atšakos lyg rankos apglėbia Bradesius. Tai gatvinis kaimas, kuriame trobos buvo išsidėstę palei kelią, vedantį į Antazavę (Zarasų raj.). Kelelis buvo neplatus, kaimynas su kaimynu susišnekėdavo nuo savo namų slenksčio. Kaimo žmonės kartu ganė gyvulius, pjovė javus, dalinosi džiaugsmais ir vargais.

             1931-1932 m. kaimas buvo išskaidytas į vienkiemius. Žmonės statėsi naujus namus, sodino sodus, sėjo javus. Augo darbštus ir linksmas jaunimas. Vaikai mokėsi rusiškoje mokykloje, įkurtoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pažangesni kaimo žmonės rūpinosi, kad išliktų lietuviška mokykla. 1931 m. skirstantis kaimui į vienkiemius, niekas nesutiko duoti žemės mokyklos statybai, todėl du dešimtmečius mokykla veikė B. Gruodžio namuose.

 

Bradesių ąžuolynas

 

 

             Po Antrojo pasaulinio karo buvo pastatyta nauja mokykla, sklypą nacionalizavus iš Barboros Bražytės-Tumėnienės ir Augusto Tumėno šeimos. Medį statybai turėjo atvežti kaimo gyventojai. Pirmasis mokytojas buvo Aleksas Kepalas. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti A. Kepalo paskatinti, bradesiškiai pastatė kryžių. Medieną – ąžuolą – padovanojo Barboros Bražytės-Tumėnienės tėvas Norba Bražys iš savo ąžuolyno, kuris ir šiandien dar tebežaliuoja. Vežimą su kryžiumi traukė ir pastatė pats šeimininkas su bradesiškiais.

             Norbos dukra Barbora pasakojo, kaip vienas račius norėjo išpjauti ąžuolyną ratams dirbti. Šeimininkas parymojo, papipsėjo savo pypkę ir sako: „Gali pjauti, bet turėsi ir išsivežt.“ Ilgai račius vaikščiojo aplink medį, matavo, žiūrėjo ir pasakė: „Nupjauti gal ir nupjausiu, tačiau išvežti tai nepriveiksiu.“ Susėdę po ąžuolu abudu ilgai šnekėjo, surūkė po pypkę ir nutarė: „Tegul auga ir žaliuoja. Tegu pasakoja visiems apie čia gyvenusias kartas, šio krašto žmones, jų kančias, vargus ir Bradesių kaimo pokyčius.“

 

Bradesių kaimo istorijos Antrojo Pasaulinio karo ir pokario verpetuose

 

             Valė Gruodytė-Raslanienė, (84 m.) pasakojo, kadangi Bradesiai yra geroje strateginėje vietoje, Antrojo pasaulinio karo metais Juozo Gruodžio ir Augusto Tumėno sodyboje buvo apsistoję vokiečių, o vėliau rusų kareiviai. Daug žalos patyrė šios šeimos. Sodybose buvo palikta daug šaudmenų, „snariadų“, kurias Juozas Gruodis norėjo panaudoti ratų gamybai, tačiau jos sprogo ir užmušė račių. Žmona Marijona liko viena su devyniais vaikais. Negana to, praėjus dviems savaitėms po laidotuvių, sudegė ir jų troba. Marijona ruošėsi kepti duoną, pakūrė pečių ir išėjo perkelti karvių. Grįždama pamatė degančius namus. Laimei – vaikai spėjo išbėgti iš gryčios. Liko visi kaip stovi ir kurį laiką glaudėsi mažoje pirtelėje.

             Neaplenkė nelaimė ir Barboros Tumėnienės sodybos. Buvo pavakarys. SNKVD žmonės ieškojo vienintelio Barboros sūnaus Juozo. Sūnus Juozas vedė labai jaunas, susilaukė sūnaus. Tačiau pasalūniški žmonės neleido žmonėms gyventi ir auginti sūnaus ąžuolų paunksmėje. O Barbora Tumėnienė anksti pati tapo našle.

             Juozas slapstėsi nuo SNKVD, kad jo neišvežtų. Tąkart jis buvo uošvijoje ir grįždamas namo, radęs valtį ties Raziulais, išplaukė į Sartų plotus. Dabar sunku būtų pasakyti, ar jis pats pasiėmė, ar jam paskolino. Beplaukiant pradėjo į jį šaudyti. Įvardinti to, kas šaudė, nenorėjo nė vienas, nes ir Baršėnų žmonės kentėjo nuo SNKVD. Puolęs į vandenį, Juozas bandė pasiekti artimiausią krantą, tačiau neužteko jėgų priplaukti iki kito kranto, nes Sartai toje vietoje labai platūs – 0,9 km. Taip vos 22 metų sulaukęs Juozas paliko vienus mamą, žmoną ir vos 2 metų sūnelį Antaną. Tą pakrantės vietą šiandien mena likę sodybos pamatų griuvėsiai ir žaliuojančios pušelės.

             Užsidarė Barbora savam kiaute, liko lyg nebylė. Nieko nekaltino, nesiskundė. Paprašyta ką nors papasakoti apie tą laikmetį, palinguodavo galvą, sūri ašara nuriedėdavo raukšlių išvagotu veidu ir tuomet teištardavo: „Neduok, Dieve, patirti tai, ką aš patyriau“. Stiprybės ji sėmėsi iš šimtamečių ąžuolų, kurių lapų šlamėjimas ir paukščių giesmės ramino širdies skausmą. Širdyje liko randai lyg ąžuolo rievės. Sulaukusi beveik šimto metų ji iškeliavo Anapilin, palikdama šimtamečius ąžuolus šlamėti ir pasakoti ainiams skaudžias Bradesių kaimo istorijas.

             Baisūs pokario metai buvo ir Tumėnų kaimynams. Naujai valdžiai nepatiko, kad žmogus nebuvo tinginys, dirbo savo žemę, augino vaikus, mokėjo staliaus amatą. 1948 m. Leonardą Gruodį su žmona ir mažais vaikais ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Paliktus trobesius ir gyvulius pasiėmė kiti. Sugrįžę po daugelio metų jie rado sudegusius tvartus, išardytus klojimus ir nusiaubtus namus.

             Labai nukentėjo ir Petronės Gruodienės šeima. Sodyba stovėjo Sartų ežero pakrantėje, apsupta gražaus pušynėlio. Kaime buvo žmonių, kurie lyg skalikai pataikavo naujai valdžiai. Jie paleido „antį“, kad P. Gruodienės sodyboje slepiasi partizanai. 1949 m. į tremtį buvo išvežti penki jos vaikai, o akla motina palikta likimo valiai. Ilgai raudojo motina savo vaikų, nežinodama, kur ir už ką juos išvežė. Sugrįžę po tremties vaikai neberado nieko: tik žaliuojantį pušynėlį pasarty, menantį gyvenamąją vietą.

            NKVD vieną ankstyvą sekmadienio rytą apsupo ir sudegino Ragulio namus kartu su jame buvusiais partizanais. Iki šiol nežinoma, kas ir kodėl išdavė. Tądien šeimininkų namuose nebuvo. Ilgai tvatėjo šūviai, tačiau jėgos buvo nelygios – sušaudė visus, buvusius namuose. Tik rūpintojėlis matė, kaip kūnai buvo vežami į Antazavę, o Ragulio sodyba sudegė ligi pamatų. Dabar toje vietoje kas pavasarį pražysta ir nokina raudonas kaip kraujas uogas vyšnios, primenančios tą žiaurų rytą. Tačiau, koks nuožmus bebūtų likimas, gyvenimas teka pirmyn, vyšnios kasmet puošiasi naujais žiedais. Antazavėje, netoli bažnyčios, yra pastatytas kryžius su atminimo lenta, kurioje įrašyta daug pavardžių: ne tik bradesiškių, bet ir aplinkinių kaimų gyventojų....

 

Kelias į nežinią...

 

 

            Aš (Aldona Lingienė), gimiau 1948 m. Iš vaikystės prisimenu tik tai, kad iš tėvų buvo atimta karvė, o pačiai teko vesti seną kumelę į surinkimo punktą. Nesupratau – kodėl? Tik nuvedus į vietą mačiau, kaip rieda ašara kumelei per skruostą. Tai buvo skerdimo vieta Petro Mikšio sodyboje. Iš atminties neišnyksta vaizdas, kaip jaunam arkliui su perrėžtu kaklu, bandant stotis, ištryško stipri kraujo srovė. Aš nuo tos vietos bėgau tolyn, kiek nešė mano mažos kojos. Gyvulius skerdė todėl, kad jie buvo atimti iš žmonių. Tuo laiku kūrėsi kolūkiai. Prasidėjo kolektyvizacija. Bradesiuose buvo Petro Cvirkos kolūkis, o pirmininku paskirtas vietos gyventojas Juozas Mikuckas. Niekas iš bradesiškių neminėjo jo geruoju. Per gegužines pamaldas, melsdamiesi ir mušdamiesi krūtinėn, vietoj „Atleisk Viešpatie“ kartodavo: „Suėdei Juza, suėdei daug žmonių gyvenimų.“

            Keitėsi pirmininkai. Vėliau jį pakeitė žentas Juozas. Sunku buvo jaunam žmogui ne tik namuose, bet ir kolūkyje. Brigadininkai varydavo žmones į darbą, o vaikus palikdavo vienus. Man gerai buvo, kad su manimi gyveno Barbora Tumėnienė. Jos marti ištekėjo už iš karo grįžusio vaikino Jono Garuolio.

            Uždarbis per metus kolūkyje buvo pusmaišis rugių. Pasodybiniuose sklypuose (kurie buvo palikti šeimai po 0,30 arų) nebuvo galima sėti rugių. Duonos, kuri buvo keturkampė ir labai rūgšti, reikėjo važiuoti į Obelius. Mano tėvas jos dažnai važiuodavo į Daugpilį, nuo mūsų sodybos apie 60-70 km. Prie dviračio pritvirtindavo žibintą, vadinamą „fanoriumi“, ant pečių rūkytos avienos gabalą ir leisdavosi į kelionę. Grįždavo su keliais kepalais duonos, kurie buvo labai branginami. Suvalgydavom iki paskutinio trupinio. (Senelio nuotrauka)

            Badas žmones vertė vogti, nes išgyventi buvo labai sunku. Nupjautus ir sustatytus į gubas linus, atsinešę maršką iškuldavo ir vėl pastatydavo į vietą. Kolūkis samdydavo sargą saugoti laukus. Gerai, jei pasitaikydavo geras žmogus, kuris vagystės „nematydavo“. Juk visi žinojo, kaip sunku, kad nebėra kitos išeities – žemė ir gyvuliai atimti, kolūkio uždarbio neužtenka prasimaitinti. Rudenį, kai kasdavo bulves, būdavo, krepšį užkasa į žemę, paslepia. Po to naktį visi, nepaisant kiek tau buvo metų, eidavo pasiimti drebėdami, kad kas nepamatytų. Tėvas visą laiką dirbo su arkliais, o man su mama teko kiti darbai.

            Nepakeldami tokio gyvenimo jauni žmonės iki 30 m. išbėgiojo į miestus ieškoti geresnio gyvenimo. Daug kas išvažiavo į Latviją pas geresnius ūkininkus. Kaime liko tik subrendę žmonės ir mes – 1944-1950 m. gimę vaikai. „Ošė mano šimtamečiai ąžuolai. Sakau mano, nes po jų šakomis aš gimiau, čia prabėgo mano vaikystė ir jaunystė“ – pasakoja p. A. Lingienė.

            Gyvenimas nestovėjo vietoje, nors ir brisdamas per didelius vargus. Naujoje mokykloje mokytojais dirbo Sofija ir Albinas Strumskiai. Savo vaikų jie neturėjo, todėl aš buvau dažnas jų svečias. Mano brolis Antanas tuo metu mokėsi Bagdoniškio pradinėje mokykloje, kuri buvo Mykolo Romerio namuose. Tas pastatas dar tebestovi ir dabar (Bagdoniškio k. Rokiškio r).

            Prie mokyklos buvo nemažas daržas. Jį vadindavom „Mičiūrino daržu“. Kiekvienas turėjome po lysvę. Joje auginome morka, agurkus, burokus, moliūgus. Rudenį per „Derliaus šventę“ lygindavom, kieno daržovė užaugo didesnė, tačiau visu derliumi naudojosi ir mokytojai.

            Baigę pradinę mokyklą, perėjome į kitas. Sumažėjo vaikų, keitėsi mokytojai. Tuo laiku mokytojavo Valė ir Algirdas Mikašiai. Kaimo gyvenimas po truputį judėjo į priekį. Mano kartos vaikai išvažinėjo į miestus. Kaimo dalia teko man vienai. Prie Mikašių jau mokėsi kito dešimtmečio vaikai.

            Kolūkinis gyvenimas buvo labai apsnūdęs. Vaikams buvo leidžiama rengti vakarėlius per Naujus Metus, taip pat per visas tarybines šventes. Religinėms šventėms mokykloje nebuvo vietos, tad mūsų ir aplinkinių kaimų jaunimas rinkdavosi į J. Garuolio gryčią. Bepigu būdavo vasarą. Tada vykdavo gražiausios vakaronės po ąžuolais. Aptverdavo aikštutę beržiukais, vaikinai padarydavo suolus, ant ąžuolo šakų prikabindavo „fanorius“ – žibintus, ir ten šokdavom iki paryčių. Geras buvo jaunimas, negėrė, nepridarė jokios žalos, tik šeimininkui atnešdavo vieną kitą butelį degtinės.

            Mikašius vadovavo ir saviveiklos būreliui, kurį subūrė iš kaimo jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių. Vaidinimą parodydavom ne tik Bradesiuose, bet ir kitiems kaimams. Atmintyje išlikęs vakaras, kada važiavome į Bajorų kaimą. Iš kaimynų (tarp jų ir mano tėvo) pasiskolinom arklius su rogėmis ir išvažiavome. Priekin vos tilpome susėsti, o grįžtant vietos buvo į valias – kas sėdėjo, kas gulėjo suvirtę į krūvą. Užtat buvo linksma. Aidėjo dainos, juokas, ne viena pusnis buvo išvoliota. Ilgai laukėm elektros įvedimo. Pirmajai lemputei A. Mikašius surengė didelę šventę. Visur ieškojom prožektorių scenos apšvietimui, nes statėme vaidinimą pagal Žemaitės romaną „Marti“. Nors mokyklos salė buvo didelė, tačiau vos sutalpino žiūrovus.

             Kaimas pamažu tuštėjo. Liko tik tie, kas nenorėjo palikti savo namų ir tėvynės. Išleidę vaikus į miestus, senieji gyventojai toliau dirbo kolūkyje arba iškeliaudavo „Anapilin“.

             Prasidėjo ūkių stambinimas. Bradesiai paliko tik Sartų tarybinio ūkio padalinys. Jam vadovavo Angelė Kaladinskasitė, o ūkio direktoriumi tapo Petras Griškevičius. Nerūpėjo jiems paprasti bradesiškiai. Rūpinosi tik savo interesais. Drąsiai galiu sakyti todėl, kad pati keletą metų melžiau karves ir labai gerai žinau, kokia yra žemdirbio duona. Kažkur 1966-1969 m. palikau kaimą ir išvažiavau mokytis į Vilnių. Tai buvo mano pačios apsisprendimas.

             1953 m. pradėtas tiesti naujas kelias Dusetos – Obeliai. Daug vasarų brolis Antanas praleido ten dirbdamas. Tai ir nulėmė jo specialybės pasirinkimą – keliuose jis pradirbo virš 50 metų. Už nuopelnus Lietuvos keliams 2016 m. kovo 14 d. apdovanotas Garbės žvaigžde. Už nuopelnus keliams 2015 m. spalio 1 d. Garbės žvaigžde taip pat apdovanota ir Dalia Jančiauskienė. Ji yra Danutės Gruodytės-Streikuvienės dukra, gimusi Sibire. Naujas plentas užbaigtas 1961 m. 1961 m. baigti ir Bradesiai-Zarasai plento darbai.

             Nors kaime atsirado pasikeitimų, tačiau tai nebedžiugino bradesiškių. Buvo pagerbiami ir tarybiniam ūkyje dirbę žmonės: melžėjos ir veršelių šėrikai. Pergalės dieną (Gegužės mėn. 9 d.) karo veteranus apdovanodavo medaliais. Henrikas Duogys ir Jonas Garuolis jų gavo ne vieną. Tačiau tai laimės ir geresnio gyvenimo neatnešė nei jiems, nei jų vaikams.

             Kaimas vis tuštėjo, su kiekvienais metais vis mažiau užsidegdavo sodybose namų žiburių. Nustojo skambėti dainos Pasartėj. Tik ąžuolai, surėmę šakas, atlaikydavo visais laikais gamtos audras ir negandas.

             Senovinės šventvietės – iki krikščioniško tikėjimo – buvo pagoniškų apeigų vieta. Tai, kad konkreti vietovė turėjo reikšmę senajame tikėjime, rodo tai, kad apie šventvietes, ežerus, šaltinius, pievas, kalnus, akmenis turima įvairių duomenų. Tačiau tyrinėtojų dėmesio sulaukiama mažai. Kalbant apie šventus vandenis, aptarta Sartų ežero byla. Tai legenda, kurią pasakojo Gytis Gruzdas.

 

Sartų krašto Ramuva

 

 

             Tarpukario Zarasų krašto turistiniuose maršrutuose minima Romuva – vietovė šiauriniame Sartų ežero gale, prie Bradesių įlankos. Šis senovinis romantiškas vardas atsirado, atsikėlus čia gyventi Visuomiui – Domui Šidlauskui ( 1878-1944). Energingasis žemaitis, kilęs iš Mažeikių krašto, studijavo Tartu, paskui Leipcigo universitetuose, gilinosi į filosofiją, indologiją, taip pat į praktiškuosius kooperacijos mokslus, dalyvavo kuriant lietuvišką spaudą, veikė lietuviškose organizacijose. Visuomis priklausė tai ypatingai Lietuvos kūrėjų kartai, kuri su pasišventimu darbavosi visose atgimstančiose tautos gyvenimo srityse. Svarbiausias jo tikslas – lietuvybės stiprinimas, o čia, jo nuomone, svarbiausias religijos klausimas. Romuva oficialiai privalėjo vadintis kurortu. Ateityje čia turėjo vasaroti žmonės, tarp jų Amerikos lietuviai. Tai būtų buvus gera parama Romuvai. Miškingą plotą tarp Sartų, Zalvės ir Zaduojo ežerų pavadino Romuva, į kurią įėjo Velikuškių, Pakačinės, Zaduojos, Pazaduojės ir Gipėnų kaimai, o Ataugo mišką stengėsi paversti visuomybės šventykla. Čia atvykęs keleivis ar vasarotojas po Romuvą turėjo vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir kelti savo dvasią.

             Apie Visuomį sovietinėje literatūroje nebuvo jokių užuominų, tačiau buvo kitų šaltinių, žadinusių norą pažinti Visuomį ir jo dvasinį palikimą. Ramuvos pasekėjams kilo mintis paieškoti jo pėdsakų. 1978 m. jam sukako 100 metų. 1979 m. kovo mėn. ramuviečiai patraukė į Sartų kraštą ir pradėjo nuo Dusetų.

             1932 m. Visuomis persikėlė pas Juozą Subatavičių ( kartu gyveno ir senelė) –dar arčiau Ramuvos kalno „Salos“, prie kelio į Bradesius. Subatavičiai prisimena jį kaip išsilavinusį, mandagų žmogų, kalbama su didele pagarba. Bradesiškė Šakalienė pati mačiusi Visuomio šventovę Romuvoje Salos kalne. Pats Visuomis nuvedęs mergaites ir parodęs „Pikuolio pušį“, prie kurios jis mėgdavęs būti. Istorikė O. Maksimaitienė pasakojo, jog ten buvęs „Patrimpo sostas“ – deformuotai išaugusi pušis, su išlenkimu, tinkančiu sėdėti. Ant kalno jis rengdavęs vasaros kupolinių šventes, kuriose susirinkdavo daug jaunimo, žmonių iš kelių parapijų. Visuomis sakydavo prakalbas, buvo kūrenamos ugnys, žaidžiami žaidimai, grodavo muzika.

             Visuomio pasirinktas kraštas stebėtinai turtingas gamtos ir istoriniais paminklais. Galima drąsiai sakyti, jog dėka išgarsėjo unikalus Velikuškių piliakalnis. Jis palenkė valstybinę archeologijos komisiją ištirti Velikuškių ir kitus šios apylinkės piliakalnius, surasta nemaža senienų, įvairių radinių, kurie perduoti Dusetų K.Būgos muziejui.

             Ne visiems patiko Visuomio idėjos, tačiau jis turėjo daug rėmėjų: broliai Jonas ir Balys Buraičiai, J. Basanavičius, Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis. 1999 m. po Bradesių ąžuolais buvo švenčiama Ramuvos šventė. Jai vadovavo Jonas Trinkūnas. Jis su žmona ir dviem dukrom savaitę gyveno mano sodyboje. Aikštelėje po ąžuolais buvo padarytas aukuras, kurį vaidilutės kūreno visą savaitę. Ugnis negalėjo užgęsti nei dieną, nei naktį. Jau seniai Bradesiai nebuvo matę tiek žmonių. Išaugo palapinių miestelis. Prie mokyklos, laužo šviesoje, vyko įvairūs žaidimai, skambėjo dainos, kanklių muzika. Buvo garbinama ugnis, ąžuolas, vanduo.

             Karo metu Visuomis grįžo į savo tėviškę, kur 1944 m. palaidotas Pakempinių kaimo ( Akmenės raj.) kapinaitėse.

             Iš dalies išsipildė Visuomio svajonė, kad Bradesiuose lankytųsi poilsiautojai. Prie Zalvės ežero pastatyta daug namukų, kuriuose vasarą poilsiauja žmonės. Sartų pakrantėje atsirado naujos Trimonio, Markevičiaus, Mediko, Šakalio, Žukausko sodybos. Tai ne Bradesių gyventojai, šiose vietose jie ir jų artimieji gyvena tik vasaros metu.

             Negailestingai bėga laikas... Tik gražūs prisiminimai lieka atmintyje. Nedaug liko tikrųjų bradesiškių. Nebeliko ir buvusių sodybų. Tik tušti laukai apaugę piktžolėmis ir pavieniais medeliais. Bradesiuose vakarais bedega vos 10 žiburių, nes į kaimą sugrįžo tik tie, kuriems ši vieta yra sava ir brangi...

 

 

 

             Publikuota 2019 06 18