Dailininkas Petras Kalpokas

(1880 – 1945)

   Sėlių žemėje gimė, augo, gyveno ne viena istorinė asmenybė. Viena iš jų – Petras Kalpokas. Šis žymus mūsų krašto tarpukario dailininkas gimė 1880 metų kovo 31 d. Stasio Kalpoko, Rokiškio apskrities, Miškinės viensėdžio, netoli Kvetkų , pasiturinčio ūkininko šeimoje.

   Kaip ir daugelis to meto tėvų, taip ir mažojo Petriuko, svajojo apie vaiko būsimąją profesiją. Geriausia būtų – kunigo, gydytojo, bet apie dailininko - nepagalvojo. 

Nuo mažens Petras gyveno savo susikurtą gyvenimą, jį žavėjo gamta, ypač aplink gimtuosius namus (netoli Latvijos), kuri buvo nuostabiai graži. Per miškus, lankas ir pievas raitėsi Nemunėlis. Pasilypėjęs ant namo stogo, būsimasis dailininkas stebėjo gamtą. „Tie gamtos vaizdai mane užburdavo, ir jų dar nė šiandien nepamirštu, - rašė vėliau dailininkas savo dienoraštyje. – Gal jau tuomet tie įspūdžiai sukurstė mano sielą menininko gyvenimui“.

   Dar pradinės mokyklos suole būsimasis dailininkas mėgo piešti. Tačiau tėvai norėjo sūnų matyti kunigu, ypač motina, todėl „Mūsų šeimos taryba a.a. Kvetkų klebonui pirmininkaujant, - vėliau prisimins dailininkas, - nutarė mane, kaip gabesnį iš dviejų brolių, leisti į „mokslus“. 1890 m. Petras Kalpokas išvažiavo į Mintaują, bet dėl tam tikrų priežasčių vėliau  iš gimnazijos buvo pašalintas. Jis labai nenusiminė.  Ėmė mokytis piešimo ir tapybos  privačiai: pradžioje pas dailininkus V. Purvytį ir J.Volterį, o vėliau kurį laiką lankė Bliumo dailės mokyklą. Abiejų šių dailininkų pamokos nenuėjo veltui. Mokydamasis pas juos, P. Kalpokas įgijo pirmuosius dailininko įgūdžius ir optimistinį požiūrį į gyvenimą, išlikusį jo kūryboje, ypač peizaže, visam laikui. Tačiau jis jautė, kad privati mokykla negali atstoti tikros dailės mokyklos. Todėl su 16 rublių kišenėje iškeliavo į Peterburgą. 1898 m. – į Odesą, ten Petras Kalpokas įstojo į Odesos Meno Mokyklą ir pradėjo sistemingas meno studijas. Iš Odesos P. Kalpokas persikėlė į Miuncheno Meno Akademiją. Tuomet Miunchenas buvo Vakarų Europos žymiausias po Paryžiaus meno centras, o Miuncheno Akademija rungtyniavo su Paryžiaus Akademija. Belankydamas pradėjo sėkmingai dalyvauti parodose. Atsirado meno mėgėjų, kurie pradėjo pirkinėti jo paveikslus.

   1900 m. už natiurmortą jis gavo bronzos medalį. Tai rodė, kad pripažįstamas jo talentas. 1900 m. Petras grįžo į tėviškę. 1902 m. jis pirmą kartą dalyvavo dailės parodoje Rygoje.. Nuo šiol dailininkas išėjo į sunkų, didelių pergyvenimų, išbandymų, kelionių, vargo, pripažinimo kelią. Ilgai gyveno svetur, vedė (jo sūnus - žymus dailininkas Rimtas Kalpokas).Ten klajojęs, bet laimės neradęs, grįžo į Lietuvą.

   Drauge su savarankišku menininko gyvenimu P. Kalpokas pradėjo ir šeimyninį gyvenimą: susituokė su visiems žinoma tuometine Miuncheno gražuole, kilusia  iš Vengrijos. Jiems gimė sūnus Rimtas.

   1913 metais P. Kalpokas  su visa šeima grįžta aplankyti tėvų į Miškinės vienkiemį. Šį kartą tėviškėje pagyvena ilgiau. Sukuria nuotaikingus peizažus „Kvetkų miestelis“, „Upeliukas saulėleidyje", „Rudenėjant", „Žiemos peizažas", „Žiemos kelias". Ypač vykęs Kvetkuose nutapytas „Motinos" portretas, kuriame jaučiama gili sūnaus meilė motinai. Dailininkas neidealizuoja savo mamos, o stengiasi atskleisti gyvenimiškus jos charakterio bruožus. Tai tipiškas to meto pasiturinčios, savimi pasitikinčios ūkininkės portretas. 

   Gyvendamas tėviškėje, apsilankydamas Mintaujoje ir Rygoje, Petras Kalpokas ima ruoštis personalinei savo darbų parodai Berlyne. 1914 metų pradžioje išgabena į Berlyną apie 120 peizažų, portretų, tematinių kompozicijų. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tapytojas su šeima iš Berlyno vos spėjo pabėgti į Šveicariją. Beveik visi be priežiūros Berlyne likę dailininko ankstyvojo laikotarpio kūriniai dingo. Tai buvo P. Kalpokui didžiulis smūgis. 

   Praūžus Pirmajam pasauliniam karui ir atsistačius susisiekimui, Petras Kalpokas sugrįžta į Lietuvą, kur darbas virė visose gyvenimo srityse.

   Dvidešimt metų išklajojęs po Vokietiją, Šveicariją, Olandiją, Italiją, Petras Kalpokas 1921 metų pavasarį sugrįžta į Lietuvą. Kitų metų rudenį pradeda dirbti piešimo kursuose, o dar po metų, įkūrus Kauno meno mokyklą, joje dėsto piešimą, freską ir mozaiką. Nuo 1929 metų vadovauja tapybos studijai. 1930 metais išleidžiamas jo parašytas „Tapybos technikos vadovėlis“. Tais metais jis tapo daug portretų ir peizažų, pasireiškia kaip operos spektaklių dekoratorius, rašytojo J. Tumo - Vaižganto prašomas nutapo paveikslus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir arkikatedrai, iliustruoja knygas, kuria plakatus, karikatūras, dirba pedagoginį darbą. Tiesa, pedagoginis darbas jį vargina, todėl dailininkas labai laukdavo pavasario ir vasaros, kada galės išvykti į lietuvišką kaimą, pievas, laukus ir miškus, galės tapyti tai, kas miela jo širdžiai. 1925 metais, išvykęs keliems mėnesiams į užsienį, domisi Berlyno, Miuncheno, Drezdeno, Venecijos, Veronos, Florencijos, Genujos dailės mokyklomis.

   Petras Kalpokas Meno Mokykloj dirbo iki 1941 m. Vokiečiams okupavus Lietuvą, jis pasirodė neturįs jau tinkamų kvalifikacijų būti mokytoju ... Be to, Meno Mokykloje P. Kalpokas nuo to laiko netenka ir asmeninės ateljė, kurią jis turėjo vienoje palėpėje 18 metų. Gavęs tokį neteisingą smūgį, dailininkas pasijuto priblokštas, kadangi ir jo medžiaginė padėtis žymiai pasunkėjo. Nors jis mokėjo iškentėti visas nuoskaudas, tačiau ši buvo ypač skaudi, ir labai dažnai ji tulžimi išsiliedavo humoru.

   Apskritai P. Kalpokas geriau mokėjo rūpintis svetimais, negu savo paties reikalais. Jo sesuo Slavinskienė visuomet didžiavosi ir gyrėsi turinti gerą brolį Petrą, padėjusį jai ne tik varge, bet ir sudariusį sąlygas jos vaikams baigti mokslus. Jo antrosios žmonos motina paskutinius kelerius savo gyvenimo melus buvo karšinama Kalpokų namuose. Ji mirė pusę metų išgulėjusi sunkios ligos patale ir jos slaugytoju buvo žentas.

Kalpokų ir Mironų šeimos yra susirišusios giminystės ryšiais. Kun. V. Mironui būnant valdžioje, P. Kalpokui buvo lengvai prieinami pelningesni užsakymai. Kaip tik tuo metu labai pelningi Įgulos Bažnyčios remonto darbai buvo atiduoti ne jam, bet tautininkui V. Didžiokui. Petras Kalpokas jokiai politinei partijai nepriklausė, niekad nesišliejo prie valdančiųjų, todėl ir puiki proga sugriebti vertingų užsakymų buvo neišnaudoti.

   Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė monografijoje „Petras Kalpokas" rašo, kad dailininkas, kamuojamas dvasinės savigraužos dėl savo prieštaringos portretinės kūrybos ir nedraugiško žmonos elgesio, „vis dažniau puola į neviltį ir ieško nusiraminimo bohemiškoje draugų ir įvairiausių atsitiktinių pažįstamų kompanijoje". I. Šlapelis, prisiminęs ne vieną tokį atvejį, rašė, kad P. Kalpokas „žiemos metu kur nors Kaune prie Triumfo kino trepsenančius iš šalčio malkų kirtėjus visus iš karto pakviesdavo į kurį restoraną, pavaišindavo vienu kitu stikliuku ir toliau nueidavo savo keliais. Paskui, žinoma, ne tik tie, kuriuos jis vaišino, bet ir jų draugai iš tolo P. Kalpoką sveikindavo kaip savo bičiulį, vadindami jį profesoriumi. Jis mėgo tuos žmones, kuriuose rasdavo daugiau sielos, negu Metropolio svečiuose, ir niekad nepykdavo, nors ši bičiulystė jam kartais brangiai kaštuodavo..“. 

   Nelengvi buvo ir paskutiniai penkeri Petro Kalpoko gyvenimo metai. Vokiečiams okupavus Lietuvą, buvo naikinami jo dekoratyvinės tapybos kūriniai Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose, dailininkas neteko pedagogo darbo Dailės institute. Nuo bado gelbėjo kalbų mokėjimas (mokėjo šešias kalbas), todėl pragyveno iš kuklaus vertėjo uždarbio institute. 

   Pasak sūnaus Rimto, po karo P. Kalpokas, vėl pradėjęs dėstytojauti Dailės institute, instituto dirbtuvėse energingai kūręs (nutapė paskutinį reikšmingą savo kūrinį - elegišką, paperkantį nuoširdumu poetės Salomėjos Nėries portretą), namuose būdavo nervingas, nusiteikęs filosofiškai, dažnai kartodavo, kad ilgai negyvensiąs, samprotaudavo apie mirtį.

   Petro Kalpoko, įžymiojo dailės vertybių kūrėjo ir nepaprastai įdomios asmenybes mirtį gaubia nežinia. 1945 m. gruodžio 5 d. nutilo taip karštai dailei plakusi jo širdis. „Jis mirė taip, kaip pageidavo, lyg jo norą kas būtų išpildęs: be ilgų kančių, be artimųjų, giminių aimanų. Ramiai užmigo kėdėje, pakėlęs galvą į viršų, lyg dar siekdamas tų viliojančių, užburiančių aukštų tikslų, kuriems buvo pasišventęs per visą savo amžių“. — Taip nusakė Petro Kalpoko mirties aplinkybes jo sūnus, dailininkas Rimtas Kalpokas „Pergalės“ 1949 m. 9 numery, savo tėvo mirties penkmečio proga.

   Šie žodžiai, tegu ir tikro sūnaus ranka parašyti, nenušviečia Petro Kalpoko mirties aplinkybių. Iš jo apybraižos apie savo tėvo gyvenimą bei paskutines valandas sužinome tik tiek, kad dailininkas Petras Kalpokas mirė vienišas ir visų apleistas. Neminima net jojo antroji žmona Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, su kuria dailininkas gyveno iki antrojo Sovietų antplūdžio. Neteko girdėti, kad ji būtų mirusi ar gyva pasitraukusi nuo jo prieš Petro Kalpoko gyvenimo saulėleidį.

   Ne vienoje Europos šalyje gyvenęs P. Kalpokas į gimtinę retai grįždavo. Tačiau Kvetkuose (Biržų r.) nebuvo užmirštas. Jo atminimas čia puoselėtas net sovietiniais metais - viename gyvenamojo namo kambarių įrengtas kuklus muziejus. Kituose buvusio nemažo namo kambariuose įsikūrė atvykėliai kolūkiečiai. Jie neišsaugojo, neįvertino, apleido P.Kalpoko gimtuosius namus, jo tėviškę.

   Petro Kalpoko populiarumas nėra dirbtiniu būdu pasiektas, spaudos išpūstas. Jo populiarumas yra visai pelnytas jo asmens nepaprastumu. Jis buvo nepaprastas visur ir visada. Jis turėjo išsidirbęs labai savotišką pasaulėžvalgą, kuri buvo ne iš knygų pasemta, bet susikristalizavusi iš gilaus jo  menininko būdo.

P. Kalpokas. Kaprio sala

Auksiniai berželiai. 1907 m.

   Daugiau kaip keturis dešimtmečius Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje „Lituanikos“ skyriuje dirbo šviesios atminties Petro Kalpoko anūkė, Rimto Kalpokao dukra Silvija Vėlavičienė. Gražiausia, regis, yra tai, kas visai nematerialu, – taurios asmenybės, puikios specialistės, žymios kultūrininkės palikta šviesa. Ji vienoje TV laidoje yra plačiai papasakojusi apie senelį dailininką Petrą Kalpoką.

Parengė:

Salvinija Kalpokaitė

Publikuota: 2018 12 19